Iš Kauno pilies praeities atsiveria ne tik didingos tvirtovės istorija, bet ir skaudus jos nykimo laikotarpis. Šiandien Kauno pilį esame įpratę matyti kaip vieną svarbiausių miesto simbolių, tačiau XIX amžiuje jos likimas buvo labai trapus – pilies akmenys buvo ardomi, vežami miesto gatvėms grįsti, o senovės liekanos vietos valdžiai dažnai atrodė ne kaip saugotinas paveldas, bet kaip patogi statybinė medžiaga.
Aleksandro Ružancovo straipsnyje „Iš Kauno pilies praeities“ pasakojama apie vieną iš tokių istorijos epizodų – 1870–1871 m. Kauno miesto valdžios ir gubernijos administracijos susirašinėjimą dėl pilies griuvėsių, jų akmenų naudojimo ir bokštą juosusios tvoros apsaugos. Tai tekstas apie laiką, kai Kauno pilies išlikimas priklausė ne nuo pagarbos praeičiai, o nuo valdininkų sprendimų, abejingumo ir pavėluotų bandymų sustabdyti naikinimą.
Ši ištrauka primena, kad paveldas neišlieka savaime. Kartais tai, kas šiandien mums atrodo neatskiriama miesto tapatybės dalis, kadaise buvo ant visiško sunaikinimo ribos.
Iš Kauno pilies praeities
Iš Kauno miesto archyvo
Senovėje Kauno pilis daug kentėjo nuo išorinių priešų. XIX amž. pradžioj nuo buvusios tvirtovės liko riogsoti vieno bokšto griuvėsiai ir akmeninės sienos dalis.
Mūsų istorinkai nurodo, kad griuvėsius ir sieną smarkiai naikinusi rusų valdžia, nesigailėjusi senovės.
Neslepia to ir rusų istorinkai, tyrinėję Kauno praeitį.
Pageltonavę 1870 m. bylos lapai padeda mums nustatyti visą būrelį pilies ardytojų, rodo nuostabų tuometinės Kauno miestiečių bendruomenės ir jos atstovo — miesto tarybos bei valdybos — tamsumą. Gimtojo miesto garbinga praeitis miesto valdybai buvo tuščias daiktas ir reikėjo gubernijos valdybai įsikišimo, kad sulaikyti galutiną pilies sunaikinimą. Reikšmingas faktas: šio plano sumanytojai rusų administratoriai — policmeisteris ir rusų vidaus reikalų ministerio skirtas miesto galva. Bet nuostabus Kauno miesto bendruomenės vaidmuo. Jos tarpe vis dėl to neatsirado žmonių, kurie pasipriešintų neišmintingam administratorių inspiruotam sumanymui — parduoti savo senovišką pilį.
Pažiūrėkim į šią gan įdomią ir charakteringą bylą*. Ji susideda iš 2 dalių: I-oje kalbama apie pilies sienos liekanas, II-oje — apie tvorą aplink pilies bokštą ir jo saugojimą.
* Dielo Kovenskoj gorodskoj dumy o snesenii zabora vystrojennago okolo razvalin drevniago zamka v Kovnie. Nr. 3907.
1870 m. rugpiūčio 24 d.** miesto tarybos atstovas Fredė (kai kur rašoma Freda, Freida) raportavo miesto tarybai, kad „esantieji senoje pilyje akmens Kauno policmeisterio įsakymu paimti policininkų („policeiskije soldaty“) ir sunaudoti naujam plentui tiesti pačiame mieste“.
Gubernijos valdyba dar prieš tai uždraudė liesti pilį ir rankioti akmenis. Todėl miesto galva generolas majoras Čičerinas rado reikalinga pranešti apie Fredės raportą gubernijos valdybai.
Rugsėjo 13 d. policmeisteris pats parašė miesto galvai ir pranešė, kad „likę pily nuo seno maniežo*** akmens yra apsaugoti“. Dabartiniu metu šie akmens esą reikalingi darbams mieste. Policmeisteris prašo išduoti akmenis miesto ugniagesių komandos tarnautojams.
** Visur seno kalendoriaus datos.
*** Nuo XIX amž. 20 metų pilies plotas (dokumentuose kartais vadinamas „Korolevskij dvor“) buvo paskirtas Kauno invalidų komandai, vėliau Kauno gubernijos vidaus apsaugos batalionui. Prie pilies bokšto ir sienos buvo pastatyta (ir iš dalies pristatyta prie sienos) šio bataliono pirtis, sandėlis, duonkepykla, maniežas. Sukilimui pasibaigus 1865 m. prasidėjo pilies ploto parceliacija ir sistematiškas pilies liekanų naikinimas.
Miesto galvos rezoliucija, padėta šiame policmeisterio rašte, rodo Čičerino begėdiškumą ir melagystę. Gerai žinodamas, iš kur atsirado „reikalingi darbams akmens“, jis vis dėl to rašo, kad akmens nesą senovės liekanos ir nesudarą senosios pilies dalies. Dėl to galima ir reikalinga esą sunaudoti juos miesto gatvėms grįsti****… Tačiau, apsukrus administratorius nepamiršta įstatymo, o senovės liekanos yra įstatymo globoje. Rezoliucija baigiasi gudriai: — „Nereikia liesti pačių pilies griuvėsių“. Bet kur baigiasi griuvėsiai, kur prasideda „akmens, nesudarą senovės liekanų“, tai tikrai palieka mįslė!
**** Šią tikrai istorišką rezoliuciją paduodame originale: „Označennyje kamni kak nesostavljajuščije predmeta drevnosti i neprinadležaščije k staromu zamku, kotorago sledujet sochranit, nepremenno dolžny byt upotrebleny na moščenije ulic i potomu predlagaju dume sostavit o tom postanovlenije i uvedomit policmeistera, čto kamni ot nazvannago maneža i ot gubernskago bataliona na Villi mogut byt vziaty, no s tiem, čtoby ruiny sostavljajuščije predmet istoričeskoj drevnosti ne trogat, tak kak eto vospreščeno zakonom. P. Čičerin. 15 sentiabria“.
Nuo to laiko pilies sienos akmens, saugoję senovėje Kauną nuo priešų puolimų, vežami į „Naują Planą“. Dabartinės Laisvės Alėjos ir kitų gatvių grindinyje lig šiai dienai guli mūsų miesto gilios senovės amžininkai — suskaldyti pilies akmens.
Kitais metais miesto taryba vėl susidūrė su nelemto pilies apsaugos klausimu. Tas pats tarybos atstovas Fredė 1871 m. birželio 4 d. raportuoja tarybai, kad piliečiai gerokai jau apardė medinę tvorą, pastatytą aplink pilies bokštą*****.
Čičerinas dar tebesėdėjo miesto galvos soste. Jis buvo greitas administratorius: rezoliucija padėta tą pat dieną — „pranešti gubernijos valdybai, kad nėra lėšų tvorai palaikyti, ją išardys, pagaliau, ji visai nereikalinga“. Tarybos nutarime dar pridėta — leisti tvorą išardyti pačiai miesto valdybai, o medžiagą parduoti iš varžytinių.
***** Iš tolimesnio susirašinėjimo matyt, kad medinė tvora aplink pilies bokšto liekanas buvo pastatyta 1869 m., gubernijos valdybai pareikalavus. Statyba vedė „ūkio būdu“ tarybos atstovas Švamas. Tvorai sunaudota 24 stulpai, 180 pusrąsčių ir 9 rąstai. Medžiagai išleista 54 rub., už darbą sumokėta 20 rub.
Bet gubernijos valdyba nesutiko su miesto tarybos nutarimu ir liepos 6 d. pareikalavo žinių: 1) kada pastatyta tvora, 2) kiek išleista pinigų tam reikalui, 3) kuriuo būdu ateity manoma apsaugoti pilies griuvėsius, 4) ar sutiks Kauno miesto bendruomenė palikti pilį be jokios apsaugos (jei tvora būtų išardyta).
Tik gruodžio 7 d. miesto taryba surinko žinias. Jas teko imti iš bylų, perduotų į kontrolės rūmus revizijai. Pranešta statybos pradžios data, kaina, o pabaigoj pridėta, kad pilies saugojimo klausimas statomas į pirmojo miesto bendruomenės susirinkimo darbų tvarką.
Gruodžio 10 d. įvyko šis negarbingas susirinkimas. Kauniečių atstovai — „miesto tėvai“ — nutarė: tvorą išardyti, o pilį… parduoti! Nutarimas pasiųstas gubernijos valdybai patvirtinti to paties mėnesio 15 d. Reikia manyti, kad žiema šiek tiek sulaikė pilies naikintojų darbus. O pavasarį atsiliepė ir gubernijos valdyba.
Jai jau teko įsikišti į miesto tarybos „vidaus reikalus“. Rašto pradžioj valdyba primena miesto tarybai gerai žinomą „statybos statuto“ 181 str. (Svod Zakonov XII t., 1 dalis). O šis straipsnis aiškiai sako — „Senoviškų pilių liekanos neturi būti griaunamos, bet atvirkščiai, visais būdais jas reikia palaikyti“. Miesto bendruomenės nutarimas — parduoti pilies griuvėsius — negali būti patenkintas ir patvirtintas. Tvoros apsauga turi būti pavesta policijos organams.
Kovo 24 d. miesto taryba paveda: 1) atstovui Fredei apžiūrėti tvorą, 2) policijos valdybai globoti ir saugoti tvorą.
Bylos galas tiktų, kad ir satyros veikalui. Atstovas Fredė, gerokai palaukęs (porą mėnesių), pagaliau, birželio 3 d. apžiūrėjo tvorą ir rado — „tvora iki pamatų išardyta, apsaugoti tvorą nuo tolimesnio ardymo nėra jokių priemonių“.
Vėl pranešta policijai, prašoma kaltininkus traukti teisman. Bet tur būt, dar anksčiau šie kaltininkai išrovė ir tvoros paskutinius pamatus….
A. Ružancovas „Iš Kauno pilies praeities” // Savivaldybė 1930 m., nr. 8, p. 15-18