Utenos (Norkūnų) piliakalnio padavimai nukelia į laikus, kai kalvos buvo ne tik kraštovaizdžio dalis, bet ir gyvos atminties vietos – su pilimis, karžygiais, priesaikomis, dievais ir nelaimingomis meilės istorijomis. Šiame pasakojime Utenos Narkūnų piliakalnis tampa ne vien archeologiniu objektu, o senosios pilies griuvėsių, neištesėtos priesaikos ir prarasto pasaulio ženklu.
Padavime susipina kunigaikščio Garsučio, jo mylimos Laimutės, tauro rago ir paslaptingos šmėklos istorija. Tai romantiškas, dramatiškas ir kartu labai senoviškas pasakojimas apie meilę, ištikimybę, kaltę ir dievų bausmę. Tokie tekstai leidžia geriau pajusti, kaip mūsų protėviai aiškino piliakalnių kilmę – ne sausais faktais, o vaizduotę uždegančiais pasakojimais, kuriuose kiekviena kalva galėjo slėpti kadaise nugrimzdusią pilį.
Utenos (Norkūnų) piliakalnio padavimai
Tur būt, visi yra girdėję apie romantišką miestą Lietuvoje Uteną. Tai galima sakyti, kad jis „paslankiausias“ miestas, kurs yra persikėlęs iš savo įsikūrimo vietos net 4 kilometrais į šiaurę.
Pasakojama, kad Uteną įkūręs Lietuvos kunigaikštis Utenis. Utenis buvęs kunigaikščio Liutavaro sūnus.
Daug yra padavimų apie Uteną ir jos aplinkinius kalnus, kalnelius, piliakalnius.
Aš noriu papasakoti padavimą apie du piliakalnius, kurie yra važiuojant iš Utenos į Malėtus, gal 4 kilometrus nuo Utenos, netoli vieškelio, ir yra nevienodo didumo. Pasakojama, kad ant jų stovėję Utenos pilys. Abu piliakalniai panašūs į karstus: jų kraštai staigūs ir aukšti. Didžiojo piliakalnio paviršius tokio didumo, kad jame ūkininkai galėdavo pasėti du pūdus rugių.
Pasakojama, kad senai labai senai, gal prieš keletą šimtų metų, netoli dabartinių piliakalnių buvo garsi, didinga pilis, apaugusi iš visų pusių šimtamečiu mišku. Pilyje gyveno Utenio prosūnis, kunigaikštis Garsutis. Garsutis buvo labai garsus ir garbingas karžygys. Jis turėjo žmoną, vieno žymaus karžygio dukterį Laimutę. Laimutė buvo gražiausia lietuvaitė visoje apylinkėje ir todėl Garsutis labai ją mylėjo.
Tuo laiku lietuviai be paliovos kovėsi su kryžeiviais. Kryžeiviai dažnai puldavo lietuvius, naikindavo kraštą ir išvarydavo nelaisvėn žmones. Lietuviai taip pat nelikdavo skolingi. Garsutis dažnai traukdavo su savo karžygiai į kryžeivių žemes. Sumušdamas juos, sudegindavo jų pilis, paleisdavo belaisvius — lietuvius ir vėl grįždavo į savo pilį, grobiu apsikrovęs.
Vieną kartą Garsutis grįžo iš žygio kryžeivių žemėje turtais apsikrovęs. Vežė Laimutei gintaro karolius, šilkų skaras ir daug kitų papuošalų. Bet jam namie nesant įvyko didelė nelaimė: susirgo jo mylimiausioji žmona — Laimutė. Sužinojęs tą įvykį, Garsutis didžiai nuliūdo. Kai tik grįžo į pilį, tuojau atėjo pas žmoną. Laimutė, jausdama mirtį, tarė:
— Aš nebijau mirti, bet labai noriu sužinoti, kas užims mano vietą šioje pilyje, man mirus.
— Brangioji Laimute, — atsakė nuliūdęs Garsutis, — negalvok apie mirtį, tu pasveiksi, o jei tokia būtų dievų valia ir ši nelaimė įvyktų, aš niekados nevesiu.
— Prisiek Perkūno garbe!
— Prisiekiu Aukščiausiojo Perkūno garbe ir šį žodį aš laikysiu, bet tu pašalink blogą mintį. Tu esi dar jauna ir graži, kaip laukų lelija, tu dar pasveiksi ir ilgai ilgai gyvensi.
Jis, atsiklaupęs prie lovos, glostė jos skaistųjį veidą, bučiavo gintarinius plaukus ir žiūrėjo į jos dideles, liūdnas, žydriąsias akeles, kuriuose spindėjo, lyg veidrodyje, gilus liūdesys, noras gyventi, skrajoti šiame gražiame pasaulyje. Garsučio širdis plyšo iš gailesčio, bet jis negalėjo jai padėti.
— Gerai, Garsuti, aš tikiu, — tarė žmona, — tu išklausysi paskutinį prašymą. Kai aš atsisveikinsiu su šiuo linksmuoju ir gražiuoju pasauliu, palaidok mane pilies kieme, prie savo lango. Aš noriu visą laiką būti netoli tavęs. Čia pilyje linksma, čia tavo karžygiai puotauja ir kariauja, čia pavasarį atskrenda lakštingala, čia malonu bus girdėti tavo balsą.
— Visa padarysiu, kaip nori, — atsakė vyras, bet dar kartą prašau tave, nekalbėk apie mirtį, tu tokia jauna, pilna dar gyvybės…
— Ne, ne, šiandien vakare, kai saulelė leisis už tolimųjų kalnų ir jūrių, tuomet aš atsiskirsiu su šiuo pasauliu. Nors ir atsiskirsiu, bet būsiu visą laiką netoli tavęs. Tu turi išpildyti mano paskutinį prašymą.
— Taip, aš palaidosiu tave netoli savo lango, ant tavo kapo supilsiu piliakalnį, kurs bus tau mano meilės įrodymas. Kapas bus puikus ir ilgai jis primins žmonėms tave.
— Tu dar pasodinsi ąžuolus ir į karstą įdėsi galingą tauro ragą. Tik nepamiršk.
— Tauro ragą.
— Taip, aš noriu, Garsuti, kad tu padėtum man į karstą galingą tauro ragą, kurį tu naudoji medžioklėj ir kare…
— Viską padarysiu, kaip nori, bet man temsta protas iš gailesčio, aš negaliu klausytis apie tavo mirtį…
— Dievai visiems lygūs. Jie kiekvienam duoda likimą. Likimas yra negailestingas. Aš mirštu laiminga, man ramu sieloje, nes tu prižadėjai išpildyti mano prašymą… Sudiev, visiems mano draugams, draugėms, sudiev ir tau, Garsuti, tesaugoja tave protėvių dievai…
Kaip laukų lelija, šalčio ir audros užklupta, mirė ji lengvai, ir skaistumas nenuslinko nuo jos skaistaus veido, tartum keleivis po sunkių ir vargingų kelionių užmigo savo gimtajam namelyje.
Nuliūdo visas kraštas, sužinojęs Laimutės mirtį. Verkė ir raudojo jos jauni, seni, vargšai ir turtuoliai, nebuvo visoje šalyje nė vieno žmogaus, kuriam nebūtų iškritusi ašara iš akių.
Garsutis ruošė iškilmingas laidotuves. Laidotuvės įvyko po trijų dienų nuo Laimutės mirties. Žmonių prisirinko pilni kiemai; visi traukė iš tolimųjų pilių, norėdami paskutinį kartą Laimutę pagerbti.
Garsutis palaidojo ją pilies kieme, prie savo lango. Į jos karstą įdėjo tvirtą tauro ragą. Supylė jai piliakalnį ir pasodino ąžuolus, kuriuose galėjo čiulbėti lakštingalos.
Ilgai liūdėjo Garsutis. Ieškodamas ramybės darydavo žygius į kryžeivių pilis. Degindavo pilis, plėšdavo ir žmones, paėmęs nelaisvėn varydavosi į savo pilį.
Vieną kartą Garsutis paėmė garsią kryžeivių pilį. Pilyje tuo laiku buvo daug svečių iš svetur. Svečių tarpe buvo daug moterų. Garsutis, peržiūrėdamas belaisvius, pastebėjo vieną labai gražią belaisvę — vokietaitę. Vokietaitė jam labai patiko ir jis pasiryžo ją vesti, nors ji buvo ir krikščionė. Užmiršo jis savo tikybą ir Laimutei duotą prižadą. Po kelių dienų jis susituokė su vokietaite ir jam atrodė, kad jis vėl galėsiąs ramiai gyventi, nors netoli jo lango ir buvo pirmosios žmonos kapas.
Keletą savaičių jie laimingai gyveno, bet kada Garsutis išsiruošė medžioklėn, kažkoks keistas nujautimas, neaiški baimė apėmė jaunos žmonos sielą. Jai atrodė, kad šioje pilyje kybo kažkoks prakeikimas…
Garsutis negrįžo tą pačią dieną namo iš medžioklės. Jaunoji turėjo nakvoti viena. Vidunaktį ji staiga išgirdo tauro rago balsą ir manė, kad Garsutis grįžta iš medžioklės. Jai pasirodė keista, kodėl kieme negirdėti triukšmo, kodėl nenuleidžia pakeliamąjį tiltą medžiotojams pilin įeiti. Bet rago balsas gaudė vis arčiau ir arčiau… tartum jis jau prie lango.
Jaunoji žmona sustingo, išpylė ją šaltas prakaitas, širdis nustojo plakus, nustojo kvėpavus…
Ji norėjo sušukti, bet negalėjo… Rago balsas jau visai arti…
Pro langą staiga įslinko šešėlis. Jis turėjo prie lūpų tauro ragą, į kurį pūtė. Šešėlis buvo neaiškus, bet jaunoji žmona aiškiai jį matė ir girdėjo tariamus žodžius: „Tu svetimšale! Suviliojai mano vyrą. Tu neprivalai čia likti. Aš čia valdovė. Tu turi grįžti pas savo tautiečius. Tu bėk, o aš tau padėsiu. Jei tu to neįvykdysi ir pasakysi visa tai Garsučiui, mirsi baisia mirtimi!“
Pasakęs tai, šešėlis dingo. Jaunoji žmona visą naktį išgulėjo be sąmonės. Rytą grįžo Garsutis iš medžioklės. Jis naktį taip pat buvo girdėjęs žinomo jam rago balsą ir todėl norėjo ką nors sužinoti iš savo žmonos, nes visi kiti žmonės nebuvo girdėję rago balso. Jaunoji žmona, bijodama šmėklos grasinimų, Garsučiui nieko nesakė.
Šmėkla vis ateidavo pas jaunąją, kada Garsučio nebūdavo namie. Pagaliau žmona neiškentė ir viską papasakojo. Garsutis nusišypsojęs iš jos bailumo ir jos apsaugai paskyrė tris karžygius. Karžygiai, nors buvo drąsūs žmonės, bet kai tik išgirdo rago balsą, sustingo. Jaunoji žmona girdėjo rago balsą, bandė šaukti sargus, bet jie buvo sustingę…
Garsutis, grįžęs iš medžioklės, rado mirusią žmoną ir šalia jos tauro ragą. Jis nuliūdo, ir tik dabar aiškiai prisiminė neišpildytą prižadą savo pirmajai žmonai — Laimutei. Pamatė kokią klaidą buvo padaręs ir dievus užrūstinęs, kito tikėjimo mergelę apsivedęs. Norėdamas atitaisyti savo klaidą, aukojo dievams įvairias aukas. Pagaliau pasiryžo ir pats pasiaukoti.
Vieną gražią dieną liepė jis tarnams privežti medžių ir sukrauti didžiulį laužą. Kai laužas buvo sukrautas, užlipo Garsutis ant jo, baltais drabužiais apsirengęs, ir liepė tarnams laužą padegti. Laužas ėmė liepsnoti, o Garsutis, stovėdamas ant jo, maldavo dievų sugriauti ir palaidoti pilį. Dievai išklausė jo prašymą. Kai laužas baigė degti, švystelėjo žaibai, sugriaudė perkūnas ir vietoj pilies liko du piliakalniai. Taip yra pasakojama apie senosios Utenos žuvimą.
P. Sirgėdas „Utenos (Norkūnų) piliakalnio padavimai” // Karys 1930 m., nr. 20, p. 399-400
