Palangos kurortas šiame P. Rusecko tekste atsiveria ne vien kaip vasarotojų poilsio vieta prie jūros, bet ir kaip kraštas, kuriame smėlynai, kopos, legendos ir valstybės pastangos sutramdyti pajūrio gamtą susipina į vieną gyvą pasakojimą. Ypač daug dėmesio čia skiriama Naglio kalnui – didžiulei kopai į šiaurę nuo Palangos, dar vadintai Olandų kepure, švedų ar kapų kalnu.
Nuo Naglio kalno, pasak autoriaus, atsiveria platus vaizdas į jūrą, senąją ir naująją Palangą, kopas, laukus ir miškus. Tačiau ši vieta svarbi ne tik dėl reginio. Aplink kalną tuo metu buvo vykdomi smėlynų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai: keliaujančios kopos stabdomos karklais, sodinamos pušelės, tiesiamos alėjos, kurios turėjo tapti būsimo kurorto pasivaikščiojimų vietomis.
Dar įdomesnį sluoksnį Naglio kalnui suteikia legenda apie iš jūros atplaukdavusį baisų žmogų Naglį. Jis, pasakojama, puldinėdavęs gyventojus, grobdavęs jų turtą ir vėl pranykdavęs jūroje. Šiame pasakojime galima nujausti labai seną pajūrio atmintį – laikus, kai Palangos kraštą pasiekdavo jūrų užpuolikai, o žmonių vaizduotėje jie virsdavo legendiniais, beveik mitiniais veikėjais.
Palangos kurortas
Krantų apsaugos artilerijos pratimai. Naglio kalnas ir jo legenda.
Liepos 22 d. (1930 m., red. p.) Palangos vasarotojus dar pačiame įmygyje staiga pažadino smarkūs patrankų trenksmai. Pradžioj žmonės, kol neapsiprato, iššokę iš lovų, kaip kas stovėdamas, susitelkė balkonuose, gatvėse, kiti nubėgo į kopas, vis klausinėdami, kas čia darosi. Tuojau atsirado ir viską žinančių bobelių: tai, girdi, šaudo iš armotų, kad sukrėsta jūra išneštų dar nesurastą skenduolio lavoną, tai vėl, kad tuo būdu įsakoma laivams ieškoti tą lavoną ir p.
Iš tikrųjų gi buvo tai mūsų krantų apsaugos artilerijos pratimai. Šaudė iš sunkiųjų ir lengvųjų patrankų brizantiniais ir kitais sviediniais. Pabūklai stovėjo tiesiog kopose. Toli jūroje, net už keliolikos kilometrų arba prie pat Šventosios uosto sprogstantieji sviediniai žiūrovams darė efektišką įspūdį. Kitų patrankų sviediniai siekė net 14 ir daugiau kilometrų į jūrą.
Pastaruoju laiku palangiškiai svečiai vis labiau ima pamėgti ekskursiją į Naglio kalną, kitaip vadinamą olandų kepure, vinių, švedų, kapų kalnu. Tai didelė apie pusantro kilometro į žiemius nuo Palangos kopa, apaugusi keliomis keverzotomis pušimis ir visa didžiojo karo apkasu suknaisiota.
Paprastai į Naglio kalną eina pajūriu, grįžta gi tiesiog lauku. Iš Naglio kalno reginys labai gražus į jūrą, naują ir seną Palangą, į kopas, laukus ir miškus. Jau dėl to reginio verta čia atsilankyti!
Bet čia labai įdomu pažiūrėti ir dėl mūsų kultūros darbo. Visos didžiausias plotas tarp kalno apylinkių ir beveik pačios Palangos, iš viso keletą šimtų ha, dabar kultūrinamas: nenaudingi ikišiol smėlynai užsodinti karklais, tuo ar kitu būdu sulaikytas kopų smėlis ir taip vadinamos keliaujančios kopos, o kur jau galima užsodinta ar užsėta pušelėmis, kurios vietomis jau gražiai žaliuoja.
Ir visas tas didžiulis plotas, karklais užtektinai dirvą sutvirtinus, bus užsodintas pušimis. Tuo būdu susidarys gražus ir didokas pušynas: išlais užtektinai dirvą sutvirtinus bus gražių medžių ir tinkamiausia vieta vasarotojams pasivaikščioti, sveiku sveikiausiu oru kvėpuoti. O jau ir dabar čia atsižvelgiama būsimųjų vasarotojų patogumu: per visą kultūrinamą vietą išvedžiotos plačios ir gražios alėjos; dvi iš jų jau ir dabar jungia Naglio kalną su jūra ir Palanga. Viena tų alėjų paprastai ir grįžtama į Palangą. Tos alėjos, kaip ir visas želdinimas, ypač gražiai atrodo iš Naglio kalno.
O štai ir Naglio kalno legenda: kadaise, neatmenamoji senovėje, iš jūros atplaukdavęs kažkoks baisus žmogus — Naglis. Savo laivus jis pastatydavęs prie kalno, pats gi apsistodavęs kalne. Kur tik įžiūrėjęs kokį gyventoją, tuojau kaip paukštis jį puldavo, apdraskydavo, apiplėšdavo ir vėl grįždavo kalnan. Paskui su visu grobiu jūroje pranykdavęs.
Šią legendą papasakojo man dar prieš karą viena nebejauna Palangos moteris. Jos pasakymu tas kalnas tik ir vadinąsis Naglio kalnu; kiti visi vardai esą pramanyti.
Galima manyti, kad legenda siekia mūsų gilios senovės, kuomet Palangos kraštą puldinėjo skandinavai ar gal vėlesniais laikais kryžiuočiai, kas ir mūsų istoriškoje literatūroje ir žmonių dainose taip puikiai atsispindi:
„Vyrai barzdoti, vyrai iš jūrų…“
P. Ruseckas „Palangos kurortas” // Lietuvos aidas 1930 m., nr. 171, p. 5