Kaunas – prie įtakos Nerio (Vilijos) į Nemuną. Vieta kur stovi Kaunas yr nepaprastai paveikslinga; nebereikalo ir dainius Mickeviče pamylėjo Kauno pakalnes ir apdainavo jas ant lyros stygų.
Kaunas – tai vienas iš didžiausių ir seniausių Lietuvos miestų. Jis liudyja apie Lietuvos garbę, kuomet ji buvo galinga viešpatyste. Jo apšiupejusios sienos yra mačiusios Kryžeivius, Žuvedus ir kitus musų nuvargintos tevynės priešus; jos galėtu pasakoti mums daug karžygiškų veiksmų musų pratėvių.
Pradžia Kauno nežinoma. Istorikai (Strykowski, Kojałowicz) spėja, jog Kaunas tapo ikurtas X amžių. Iki XIII amžiaus Kaunas neturėjo jokios politiškos vertės Lietuvos istorioje; tiktai Olgerdui ir Keistučiui Lietuvoj viešpataujant, Kaunas tampa stipriause tvirtyne.
1363 m. 13 dienoje Kovo atplaukė Nemunu pas Kauną didelė Kryžeivių kariumenė. Čia išlipusi padirba reikalingus tiltus, paskui nuteriojo baisiai visas apygardas. Netrukus Kryžeiviai apgulė, apsupo iš visų pusių, Kauno pilę, kurią gine narsus Vaidatas, Keistučio didžiojo Lietuvos kunigaikščio sunus, su 5000 vyrų. Tuojau pasirodė ir pats Keistutis su rimta kariumenė, noris pilę gelbėti. Teip Lietuvius ir Kryžeivius ištiko smarki kova. Mušėsi dvi dieni, negalėdami vieni kitų nuveikti, vos trečioje dienoje, Vokiečiai, sulaukė mistro su du pulku tenuveikė Lietuvius.
Apgulusieji Kauną Kryžeiviai turejo 30 tranktuvų dar neseniai išrastų. Jos baisiai ardė murus. Tuom tarpu didisis kunigaikštis Keistutis atsitraukęs į gilumą krašto skubina naują kariuną kelti. Vokečiai gi tuo laiku kaip imano stengesi išvesti pilę iš pamatų. Visupirmu Vokečiai sutarė grevas pilės užkimšti, ir tenai reutinį terp augštą suręsti, idant nuo jo galetu pilę įsigrusti. Bet tai pajutusi įgultieji laidė rąstus ir tratina dirbamus rentinius. Pasisekė Kryžeiviams vienkart arčiaus pilės prisiartinti; bet lietuviai išpuolę pro vartus pilės pačiame paangyje išklojo 400 Kryžeivių, bet iš visų pusių Vokečių spaudžiami turėjo trauktis atgal į pilę. Tuo tarpu kryžeiviai uždegė vieną triobesį, nuo kurio teip staigu buvo išsiplėtusi ugnis visame papilyje, kad ir patys Vokečiai nebsuskubo atgal išsmukti, ten pat pražuvo liepsnose. Kryžeiviai stengėsi kuoveikiausiai įsigriauti į pilį, ir 4 savaites dieną ir naktį be atvangos grumdamiesi, didžiai buvo suvargę. Sutarė Verbų dieną iš visų pusių grumtis į pilę pro spragas, kurias kaip įmanydami ertino muruose, nors įgulė šimtais klojo križeivius žemyn.
Keistutis sutraukęs naują kariumenę, skubėjo Kaunan, ketindamas pilę gelbėti kaip nors. Bet jau nieko nebegalėjo pagelbėti: vokečiai jau sulyg murais iškėlė rentinius, ir svaide į pilę liepsnuotas vilyčias, šiaip ugnį, ir degančią smalą bačkomis; ilgainius išvertė dalį sienų, kurie griudami 400 vokečių užrause, pats kryžeivių mistras šmaižėsi jau ant yrų drąsindamas savo kareivius, bet lietuviai teip juos smarkiai surėmė, jog visai išgrudo, ir, patsai mistras beišspruko.
Bet imesta ugnis teip išsiplėtė, jog niekaip nebegalėjo užgesinti, bet visi pilės apgynėjai velijo liepsnoj ir yrose pražuti, negu pasiduoti vokečiams. Ant murų liepsnomis apglebti grudo šimtais kryžeivių; ant galo sukrito ir pati pilė degdama ir užrausė tukstančius liepsnose kaip lietuvių, teip ir vokečių.
Buris pilės apgynėjų grudosi dar pro angą į Pa-Neri, norėdami prasimušti; ir teip narsiai susirėmė jie su kryžeiviais, kad daug jų išmušo ir patys beveik visi pražuvo; liko tik vos 36 ir juos kryžeiviai suėme; terp jų buvo ir vadas Vaidatas.
Garsingas lenkų tepliorius puikiai ištepliojo išgriovima Kauno pilės ir Vytauto prisieką Jonas Styka. Kopiją šio paveikslo čia paduodame.
Paveiksle vaizduojami personažai – vietiniai gyventojai. Kūrinyje dailininkas įamžino 1362 metais degančią Kauno pilį. Nuo Aleksoto kalno aiškiai matyti Nemuno ir Neries santakos panorama. Paveiksle vaizduojamas momentas, kuomet kryžiuočiai užpuolė ir sudegino Kauno pilį, o lietuvių kariuomenė nesuskubo laiku atvykti. Vytautas nutapytas paveikslo centre. Dešine ranka iškėlęs kardą, o kaire – skydą, jis prisiekia atkeršyti kryžiuočiams. Paveikslo siužetas liudija dailininko domėjimąsi istoriniais įvykiais ir neabejotinai kunigaikščio Vytauto asmenybe.
Paveikslas buvo eksponuojamas daugelyje šalių – 1914 m. su juo turėjo galimybę susipažinti Paryžiaus meno gerbėjai, jis buvo eksponuojamas ir Amerikoje.
Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjo L. Natkevičiaus ir gen. V. Nagevičiaus ypatingų pastangų dėka paveikslas 1937 metais buvo nupirktas iš dailininko Jano Stykos žmonos Liucijos Stykienės už 12 tūkst. litų. Jan Styka XX a. 1 deš. © Vytauto Didžiojo karo muziejus
Ir išpildė Vytautas savo prisieką. Sutrinė jis križeivių galybę; 30 metams praejus, 15 d. liepos 1410 m. ant Žalgirio laukų, pagulde 40 tukstančių kryžeivių ir pati ju Didiji Mistra.
Išsidanginus vokečiams iš Lietuvos atgal į Prusus, Keistutis ant vietos sugriautosios pilės pastatė dar tvirtesnią, kurią Kryžeiviai vel sugriovė 1383 m.
Dabar Kryžeiviai, atsivežę Nemunu medegą, pastate ant griuvesių lietuviškosios tvirtynės savąją ir pramine ją Ritter verder, t. y. Karžygių sala, nes jie buvo iškasę terp Nerio ir nemuno kanalą.
Kryžeivių istorikai pasakoja, jog 60 tukstančių žmonių ir keli tukstančiai arklių dirbo be paliovos per 6 savaites, statant čia tvirtynę. Apgynimui tik-ką pastatitos pilės kryžeiviai paliko diktą kareivių pulką. Vytaudas, kuris tuomet valdė Lietuvą, tevui Keistučiui mirus, norėdamas išvyti vokečius iš Kauno, paslėpė daugybę lietuvių-kareivių pirkliškuose laivuose ir pasiuntė juos iš Jurbargo į Kauną, o patsai sekė Nemuno krantu. Vokečiai nuo pilės sienų pamatę laivus ir nematydami ant jų žmonių, nežinojo ka tat reiškia. Tuokart jie pamatė du žveju, norinčiu nematomai praslinkti pro pilę. Vieną iš jų pasisekė sugaut. Sugautasis žvejis apreiškė, jog paslaptingieji laivai pilni ginkluotų vyrų. Šiuo kart Vytautui nepasisekė atgauti nuo Vokiečių musų pilę.
Neilgai trukus Vytautas su kn. Jogaila, lenkų karaliumi, apgulė Kauną. Nožmiai gynėsi vokečiai, bet dar nožmiau užpuldinejo ant jų lietuviai. Nors tvirtynės sienose lietuviai padarė didelę plyšę, bet kryžeiviai dar gynasi, pastatę išlaužoj didelį trenktuvą (armota). Ir jau lauke Vokėčiai savo galo bet štai atejo jiems pašalpa, kurią vedė Konradas Vallenrodas. Iš pradžiu Kryžeiviams, atejusiems pagelbon pasisekė nakčia susižinoti su apgultaisiais ir net daduoti jiems šiek-tiek maisto ir net tulą skaitlių ginkluotų vyrų. Ant rytojaus 25 spalio 1384 m. patyręs apie tai Vytautas liepė užpulti ant pilės iš visų pusių.
Vallenrodas, neturėdamas pakaktinai spėkų lietuvių pargalėjimui, turėjo tiktai žiurėti į Lietuvių ir Križeivių mušį, negalėdamas padėti saviemsiems. Dabar jojo padėjimas buvo tolygus Keistučio padėjimui pirm 20 metų, kada nožmus kryžeiviai ėmė Kauno pilę ir žudė užsidariusius ten lietuvius.
Drąsus įgulos vadas stovėjo ant sienos ir mosykavo vėliava (ženklais meldė Konrado Vallenrodo pagelbos); tuo tarpu kulka iš lietuviškos armotos nurove jam galvą. Išgasdinti šiuo atsitikimu apgultieji Kryžeiviai dar labiau nusiminė, ir, nors vietą užmuštojo vado užemė jo pagelbininkas, vienok lietuvių užpuldinėjimai buvo vis smarkesni ir nuožmesni, kryžeivių-gi geresnieji vyrai tirpti tirpo. Gale lietuviai jau apėmė priešakinius volus ir sienas, o likusieji kryžeiviai pasislėpė atskirame bokšte. Gal but čia dar butu ilgiau gynėsi, jei nepamatytu, jog švento Jurgio veliava (kryžeivių kariškas ženklas) pasislėpė už kalnų, nes K. Vallenrodas matydamas, jog jau nebgalima apginti Kauno pilęs, skubiai atsitraukė, idant išvengti lietuvių vyties. Dabar Vokečiai visiškai nustoję vilties pasidavė.
Griuvesius šios pilės, dar iki šiam laikui užsilikusius, galima matyti ir šiandien. Dar teberiogso ant Nėrio (Vilijos) kranto pusė apšiupėjusio bokšto ir kraštas pilės sienos. Ir šios brangios liekanos garbingos musų praeitės baigia irti, visai nepriziuriamos, laiku naikinamos ir net žmonimis.
Apygardyniai Kauno gyventojai dar nevisai užmiršo apie Kauno praeitį. Jie pasakoja daug padavimų. Tankiausiai atsitinka išgirsti pasakojant, jog po griuvesiais Kauno pilės, riogsančiais ant Nerio (Vilijos) kranto esąs urvas, tas urvas vedas prie geležinių durų, už tu geležinių durų esą Lietuvos karžygiai; jie dabar dručiai miega, bet kaip tik atidarisią duris, tuojaus jie pabus ir stos, it vienas vyras, po senovei ginti tėvynę. Daug dar žmones pasakoja apie Kauno pilę, bet čia visko neatkartosi. Reik grižt prie Kauno praeities, kurią aš noriu čionai, nors trumpai, papasakoti.
Svarbumas Kauno, kaipo drutvietės, XIV amžiuje buvo nepaprastai didelis: nes jis tai ginė Žemaičių kraštą nuo kryžeivių. Per tai, kiek kartų vokečiai buvo paėmę Kauno pilę, tiek sikių lietuviai turėjo juos iš ten išvyti. Nuo 1398 metų Kaunas nustojo savo vertės, kaipo tvirtynė, nes Vytautas Žemaičių kunigaikštistę pavedė Kryžeiviams. Kaunas nuo šio laiko stoja vieta tolidinių susivažiavimų Lietuvos valdonų su Kryžeiviais. Priegtam Kauno pirklystė, užstojus ramesniems laikams, žymiai ėmė kilti augštyn.
Kaunas turėjo didelę vertę Lietuvoje ne tik kariškame, bet ir pirkliškame atvejije. Jau Keistučiui viešpataujant Kaunas buvo pirmutine Lietuvos vieta, kur atsilikdavo mainai lietuviškų išdirbinių ir vaisių ant vokiškųjų ir kitų žemių, Nemunu atvežtų. Pirklystė ši turėjo but gan žymi, jeigu Anglija darė pirklišką sandarą su Lietuva. Kryžeiviai kaip įmanydami gaišino pirklystę. Vytautas, suprasdamas visą vertę šio miesto, turėjo jį savo globoje: suteikė daug tiesų (privilegijų), apgyvendino čia Karaimus, Žydus, Totorius ir vokiškus pirklius, norėdamas padauginti skaitlių gyventojų ir pakelti pirklystę. Rupinosi jisai ir apie tai, kad Kaunas turėtu dailią paviršutinią išveizdą, ragino todėl statyti gražius murinius namus. Spėjama, jog tai tame laike buvo pastatytas dailiame gotiškame stiliuje namas, užsilikęs iki šiam laikui, ir neteisingai vadinamas Perkuno bažnyčia (žiur. paveiksl.). Vytautas atstaté teip-gi pilę, kuri buvo sugriauta. Gilbert de Launoy, Flamandas, Keliaudamas par Lietuvą 1413 m., rašo jog iš Trakų atvykęs į didelį miestą, vardu Kauną. Ten buvusi ant kranto Nemuno didelė, graži pilė.
Visi Lietuvos valdonai rupinosi pakelimu Kauno gerovės. Bet labiausiai Kaunas pakilo viešpataujant Zigmantui Senajam; jis 1507 m. patvirtino visas senąsias Kauno tiesas (privilegijas) ir dar gi suteikė naujas. Pirklystė Kauno sparčiai kilo augštyn. Galop XVI amžiaus Kaunas turėjo išvaizdą puikaus didelio miesto. Daugybė pirklių, amatnikų svetimtaučių, tankiausiai vokečių, noriai atsikraustidavo Kaunan; musų bajorai teip-gi labai noriai apsigyvendavo gražiame, linksmame mieste. Pirklystė ir amatnikystė, kaskart labiau plėtodamosi, didino Kauniečių gerovę. Liudija apie tai Antanas Scheneberger’as, gyditojas, gyvenęs Lietuvoje pradžioje XVII amžiaus. Jis negali atsigirti nepaprastai dailiu Kauno padėjimu, gražumu namų-rumų, platumu pirklystės, svetmylumu jo gyventojų ir skanumu midaus, kuriuo Kaunas plačiai buvo šlovinamas.
Netik pirklystė bet ir apšvietimas ėmė plėstis iš Kauno po Lietuvą. Čia dar gale XVI šimtmečio išpažintojai visokių tikėjimų turėjo savo spaustuves.
Augščiausio laipsnio gerovės Kaunas pasiekė XVIII šimtmetyje. Pirklystė jo tuomet siekė milijono dukatų, mylžiniškos sumos tuose laikuose; čia buvo keturios faktorijos (didelės užrubežinių prekių-tavorų sankrovos) – Anglų, Vokečių, Zuvedu (Švedų) ir Olandų (Golandija); jos buvo dideliuose muruose, kurių pamatai matomi iki šiol. Miestą puošė daugybė dailių bažnyčių. Bet kariška audra užėjusi ant Lietuvos suardė Kauno gerovę.
1655 metai sudavė smarkų smugį Kauno gerovėi, nes priešų kariumėne sudegino ir išgriovė miestą. Karei pasibaigus nuvargintas miestas pradėjo jau atsigauti, kada ji ištiko nauja nelaimė: 1731 metuos gaisras apvertė į pelenus beveik visą miestą. Nuo to laiko Kauno gyventojams sunku buvo jau atsigriebti, juo labiau kad kanalas, iškastas terp Nemuno ir Pragaro (Pregel) palengvino pervežimą į Prusus, pertai Karaliaučius paveržė pirklystę nuo Kauno.
Tokiame padėjime Kaunas buvo iki Stanislovo Poniatauskio viešpatavimui.
Jezuitams sumenkėjus, mokslo komisija įsteigė pavietinią mokslainę (gimnaziją), ir joje mokitojum buvo nekurį laiką (nuo 1819-iki 1823 m.) garsus dainius Mickevičius.
Prie pakelimo Kauniečių gerovės daug prisidėjo keturmetis seimas. Pirklystė vel ėmė kilt, ji siekė arti pusės milijono dukatų. Bet senobinė Kauno gerovė jau nebegalėjo sugrįžti, nes 1794 m. visa Užnemunė (dabartinė Suvalkų gub.) tapo priskirta prie Prusų. Pirma visa Užnemunė liuosai gabeno savo turtus Kaunan parduotu, nes ten nebuvo didelių miestų, dabar gi rubežius terp Prusų ir Rusijos gaišino.
1800 m. Kauną vela aplankė didis gaisras, kuris trečią miesto dalį apvertė į pelenus. 1812 m. Prancuzai, pereidami o ypatingai grįždami iš Russijos, paliko po savęs žymią pedsaką, o naujas gaisras galutinai sunaikino Kauną. Kaunas teip sumenkėjo, jog 1817 metuose suskaityta ten tiktai 200 namų. Bet nuo to laiko, kada jis tapo gubernijos miestu, ême tarpti.
Dabar Kaunas priguli prie didžiausių ir svarbiausių Lietuvos miestų. Padėjimas jo yra labai geras: guli jis prie gelžkelio terp Petropilės ir Varšuvos, svarbių pramonės ir pirklystės centrų, ir prie gelžkelio is Prusų į Vilnių. Dvi laivingi (irtini) upi-Nemunas ir Neris (Vilija) teipogi nemažai pakelia jo vertę. Užtat, dabar Kaunas veda didoką vietinią ir užrubežinią pirklystę.
Januskevicius P. „IS”Iš Kauno praeities” P. Gab-ys. // Lietuvių laikraštis (Peterburgas). – 1905 m., nr. 24, p. 325-326; nr. 25, p. 339-340