Bitinėlio ežeras

Bitinėlio ežeras

Bitinėlio ežeras arba Talkša (Talša) – ežeras – rytinėje Šiaulių dalyje esantis vandens telkinys. Plotas – 57,5 ha. Ilgis – 2 km, didžiausias plotis – 550 m. Didžiausias gylys – 8,2 m (pietinėje dalyje), vidutinis gylis – 3,6 m.

Mūšos upės baseinui priklausančiam Talkšos ežerui būdingi žemi, daugiausia pelkėti krantai. Dugną dengia dumblingos uolienos, molis, pakraščiuose – durpės, dumblingas smėlis. Rytinė ir pietinė ežero pakrantės pasižymi gausia ir vešlia vandens augalija.

Į Talkšos ežerą įteka dabar jau kanalizuotas Rūdės upelis. Pro vandens telkinį prateka iš Rėkyvos ištekantis Kulpės upelis.

Bitinėlio ežeras jungia urbanistinį miesto ir gamtinį apylinkių peizažą. Per šimtmečius vandens telkinys tapo neatsiejama Šiaulių kraštovaizdžio, „vietos dvasios“ (genius loci) dalimi, istorinių įvykių liudininku.

Ežero istorija

Kovų su kalavijuočiais laikais pelkė, kurioje dabar tyvuliuoja ežeras, atliko svarbią gynybinę funkciją. Per ją iš Šaulių kalnelio buvo nutiesta kūlgrinda į rytinį krantą link Salduvės.

Maždaug iki 1780 m. Bitinėlio pelkė, dabartinis Ginkūnų ežeras ir dabar jau užžėlęs Vinkšnos ežeras sudarė vieną masyvą, kurį vandenimis maitino iš aukštapelkinio Rėkyvos ežero ištekanti Kulpė ir iš Verdulių pelkių plūstanti Rūdė. Šiaulių ekonomiją 1768 m. pradėjus valdyti A. Tyzenhauzui, Kulpė už Vinkšnos ežero buvo užtvenkta, pastatytas vandens malūnas ir manufaktūra. Ant ežero kranto pastatyta Gubernijos alaus darykla ir Gubernijos dvaro pastatai. Vėliau ties Ginkūnais užtvenkta Kulpė suformavo dabartinius Ginkūnų ir Talšos ežerus. Vinkšnos ežeras nuo masyvo atskirtas 1836–1858 m. nutiesus plentą Ryga-Tilžė. 1871 m. pastatytas Liepojos-Romnų geležinkelis perkirto natūralias Kulpės ir Rūdės vagas. XIX a. pirmoje pusėje Kulpė buvo užtvenkta, prie jos 1879 m. pastatytas Ch. Frenkelio odų fabrikas, o 1916 m. nutiesus geležinkelio liniją Tilžė-Ryga, Kulpės vaga buvo kanalizuota ir nutrūko Vinkšnos ežero maitinimas vandeniu. Jis spėriai užako.

Tarpukariu Bitinėlio ežeras buvo mėgstama miestiečių laisvalaikio vieta. Ežere savo prieplauką turėjo 1933 m. Šiauliuose įsteigtas jachtklubas, šiltuoju sezono plaukiota valtimis, žiemą – čiuožinėta su pačiūžomis, žaistas ledo ritulys. Sovietmečiu, pastačius elingą, čia pradėtos rengti irklavimo treniruotas bei varžybos.

Būdamas neatsiejama miesto teritorijos ir kraštovaizdžio dalimi, XX a. antroje pusėje Bitinėlio ežeras atsidurdavo įvairiose miesto planuotojų vizijose. Būta ir sumanymų daugiabučiais gyvenamaisiais namais apstatyti rytinę vandens telkinio pakrantę.

Dar 1976–1977 m. Bitinėlio ežeras gamtos įvairove prilygo rezervato statusą turinčiam Žuvinto ežerui. Rytinėje pakrantėje galima rasti retų augalų, o šiaurinėje vis dar peri trys į Raudonąją knygą įrašyti paukščiai. Tai šaukštasnapė antis, didysis baublys ir mažasis kiras. Talšos bei Ginkūnų ežeruose tuomet buvo stebėtos 44 paukščių rūšys iš jų per 30 paukščių rūšių perėjo. Tais laikais buvo siūloma įsteigti Ginkūnų ornitologinį draustinį, kuris būtų saugojęs pelkėtas apyežeres su retais paukščiais. Deja, plečiantis miestui, nusausinus pelkes, siūlomas draustinis iš visų pusių tapo suspaustas miesto gniaužtų.

1986 m. rugsėjį, minint 750-ąsias Šiaulių vardo metines, tuščiame plote tarp miesto centro ir ežero įrengta „Saulės laikrodžio“ aikštė. XX a. 9 deš. tautinio atgimimo renginių vieta tapęs objektas dar labiau priartino Talkšą prie miesto ir miestiečių.

Pasakojimai apie Bitinėlio ežerą

Kartą, tai buvo labai seniai, Šiauliams grėsė didelis pavojus. Mat, iš kaži kur atslinko didžiulis debesis vandens, ir žmonės bijojo, kad jis neužlietų tada dar mažo miesto. Vienam iš gyventojų prisisapnavo, kad tas kabantis ore vanduo liks nepavojingas tik tada, kai kas nors įspės to debesies vardą. Na, ir spėjo žmonės. Bet niekam nevyko įspėti. Kadangi šis debesis leido iš savęs ypatingus garsus, panašius į bitės bembimą, tai viena moteriškė pasakė:

— Kas gi čia bus, kad tas debesis bembia ir bembia, lyg koks bitinėlis!

Kai tik tą pasakė, debesis kuo ramiausiai nusėdo greta miesto, ir iki šiol tebėra toje vietoje ežeras, Bitinėliu vadinamas.

Kitoje legendoje pasakojama, kad senų senovėje jokio ežero čia nebūta. Kartą žmonės išvydo milžinišką, saulę gožiantį debesį. Geriau įsižiūrėję suprato, jog tai ne debesis, o visas ežeras danguje pakibęs. Su daugybe žuvų, paukščių ir visa kita gyvastimi – tuoj tuoj pasieks miestą. Sena senučiukė prisiminė kadais girdėjusi, jog užtenka įspėti ežero vardą ir jis klusniai nusileisiąs ten, kur pakibęs. Visi puolė spėlioti ežero vardą, bet niekam nepasisekė atspėti. Tada pradėjo iš eilės visus žinomus ir nežinomus žodžius saky­ti – kurie tik šovė į galvą. Kažkoks vaikas ištarė: „Telkšva!“ Suošė dausų vandenys ir su didžiausiu triukšmu nusileido rytinėse miesto prieigose. Nuo to laiko ligi šiol toje vietoje ežeras tyvuliuoja.

Karas su Švedais 1655-1660 m. Šiauliams ir jų apylinkėms padarė be galo daug nuostolių. Švedų kareiviai apiplėšė ir padegė Šiaulių bažnyčią. Prisiplėšę bažnyčios turto jie patraukė ledu per Talkšos ežerą. Ledas ne­atlaikė – įlūžo. Tada, kaip teigia legenda, čia nuskendo šešiolika švedų „armotų“. Kita legenda byloja, kad Talkšos ežere švedai paskandino dvi statines aukso.

Talkšos ekologinis takas – tai baltų kultūrą atspindintis takas, skirtas pėstiesiems ir dviratininkams. Einant šiuo taku galima susipažinti su išlikusia natūralia ežero pakrantės gamta, pasigrožėti atsiveriančiais ežero ir jo apylinkių kraštovaizdžiais. Stenduose pateikiami baltų simboliai ir jų aprašymai. Talkšos ekologinis takas – vieta, kur gyvena 150 rūšių drugeliai, kur randama rečiausių šalyje augalų buveinių, kur yra meilės vartai ir svajonių stotelė. Kiekviena stotelė išskirtinė. Stotelėse ant ąžuolinių rastų trimis kalbomis pateikiama informacija apie vietos išskirtinumą, augalus ir gyvūnus. Taką sudaro 19 stotelių. Viso tako ilgis – apie 5 km. Takas patrauklus visais metų laikais.

Informacija apie Bitinėlio ežerą knygose ir žurnaluose:

Šiaulių ežeras

Jis busią iš kur tai atlėkęs ir besilaikęs ore virš miesto. Kažin kam prisisapnavę, kad jei niekas jo vardo neatspėsiąs, tai jis nukrisiąs ant miesto. Žmonės buvę didelėj baimėj, besimeldę per kiauras dienas ir naktis, darydavę procesijas po miestą, kad tik atspėjus jo vardą ir išsiliuosavus nuo pražūties. Mieste gyvenusi kokia tai senė-žydė, kuri verkdama ir raudodama visaip jį meilindama pavadino jį Bitinėliu. Tas vardas kaip tik ir buvęs ežero vardas. Ir kaip buvę pranašauta, ežeras nusileidęs šalia miesto ton vieton, kame jis ir dabar esti.

Pastačius Šiauliuose bažnyčią, žmonės gabenę jai varpus. Pavasario laiku, kada ledas buvęs nelabai stiprus, juos vežę skersai ežero. Bevežant vienas iš jų inkritęs vandenin ir jo jokiu būdu nebegalėję išgelbėti. Per sapną kunigui buvę apreikšta, kad galima esą jis ištraukti, tik reikią eiti su visa iškilme. Ištraukti jį pavykę, bet kada reikėję užgesinti žvakes, pasirodę, kad užmirštas įrankis žvakėms gesinti. Dėl to varpas atgal nugrimzdęs. Užėjus audrai, tas varpas baisiai ūžiąs. Nekurį laiką jis šaukdavęs į du kitu varpu, kurie buvo pargabenti bažnyčion: „Petrai, Jonai, paskendau”, tie-gi atsakydavę-negali jo išliuosuoti.

J. Semaška „Kalnai ir ežerai” // Vasaros darbai: priedas prie „Lietuvos žinių“ Nr. 59 ir „Aušrinės“ Nr. 3 (10). – 1911, p. 44.