Šiemet Kauno miesto valdyba pradėjo rūpintis, vietiniais senovės palikimais ir „Karalienės Bonos pilies” palaikymui paskyrė 400 rublių. Tas faktas spirte spiria mane pasidalinti su platesne visuomene kai-kuriomis žiniomis apie tą pilį ir paaiškinti, kurios iš tų žinių teisingomis laikyti reikia. Taip-pat rodosi man, jog mūsų visuomenei rūpėti turėtų, kokiu būdu šitas mūsų senovės paminklas bus dabar tvarkomas. Prigulėdamas prie muziejaus komisijos, kurios globai miesto valdyba pavedė tuos griuvėsius ir mūsų šalies archeologiją, kelias dešimtis metų betyrinėdamas, tikiuos, jog daugiau žinių apie tą pilį galėsiu suteikti skaitytojui, nekaip kitas-koks Kauno miesto gyventojas.
Pradėsiu nuo šios valandos, nes ji turėtų mūsų visuomenei daugiausia rūpėti, o paskui paskleisiu ir istorišką praeitį. Visų pirm papasakosiu apie vietą, kur tie griuvėsiai stypso. Šit Nėrio kairiame krante matome pilį, beveik ten, kur ta upė puola į Nemuno prieglobsti, palei tą tiltą, kurs eina ant Slobodkos ir greta seminarijos bažnyčios. Iš miesto lengviausia pilį pasiekti, einant nuo Viešojo pleciaus (Paradny plac) Ligonbučio (Spitalna) gatve. Prie parapijos bažnyčios, praėjus pro žydų ligonbutį, reikia pasukti į kairę, į gatvelę vadinamą Senovės pilies («Stara Zamkowa») gatvele. Ta gatvelė ir nuves mus prie užsilikusių dar nuo senovės vartų ir bokšto.
Vietą, kurią užėmė Kauno senovės pilis iš vienos pusės plauna Nėris iš kitos senovės, labai gilus perkasas, plačia kilpa apjuosiąs pilį ir savo abiejais galais įsispirias Nėrin, kurs čia plaukia tiesia, kaip styga, linija. Tuo perkasu turbūt plaukdavo senovėje Nėrio vandens dalis ir todelei jis geriau sergėdavo pilį, nekaip kiti tokie-pat perkasai, kuriuose vanduo nestovėdavęs. Dabar to perkaso geroka dalis užgriuvusi, o tos dalis, kur susiduria su Nėrimi, yra užkimštos visokiomis miesto šiukšlėmis, kurios neleidžia vandeniui įsiskverbti. Tuo pasinaudodami gyventojai sodina šiandien sau ramiai senovės perkaso atkrančiuose daržovės, o jo augštesnėse vietose auklėja puikius vaisių medžius. Senovės pilies vieta be minėtų čia mūrų yra, bent jos ketvirta dalis trobomis užstatyta, geriau sakant mažomis, vargingomis, medinėmis to miesto dalies mažaturčių trobelėmis. Už tų trobelių plecius, ima miesto valdyba mokesnį. Kur nėra čia trobų, ten visa žemė užimta daržais. Gatvelės gi užima kuo mažiausia vietos: viena jųjų prasideda senų mūrų viduryje ir eina kiaurai pro senovės vartus, kita tęsiasi pakraušiais išilgai senovės perkaso ir abiejais galais įsiremia į Nėrį, ir ten susivienija su kitomis nuo Nerio į miesto vidurį bėgančiomis gatvelėmis.
Jau sakėm, jog iš senovės pilies yra užsilikęs vien trijų, keturių gyvenimų augščio bokštas, ir vartai prie to paties bokšto prisišliję. Nuo to bokšto tęsiasi dar paneriu gana ilga dviejų gyvenimų augščio siena ir dar antra didžiau sugriuvusi, bėganti nuo vartų tiesiai į Nerį. Daugiau senovės pilies mūsų šiandien jau nebėra. Kad jų senovėje būta, rodo pagrindžių gabalai kasmet čia pavasario pakilusiu vandeniu iš po žemės iškeliami.
Surasta irgi keli senovės rūsiai kurie yra šiandien malkoms krauti vartojami, arba daržovėms. Viename tokiame rūsyje buvo laikomi dagi arkliai ir karvės.
Kiekvienam, kas bent kiek numano, kaip privalo senovės griuvėsiai būti gerbiami ir prižiurimi iš pirmo žvilgėsio aišku bus, kaip apleista ši «karalienės Bonos pilis» ir kaip daug lėšų reiktų jos palaikymui. Prasčiausia, jog visa prie tos pilies prigulinti žemė yra apgyventa ir sunaudota. Iš tos priežasties negalima čia užginti važinėti, kas labai kenkia vos gyvoms sienoms. Negalima irgi visos pilies apielinkės paversti į dailią papuoštą krūmais ir medžiais vietą, kuri gražintų griuvėsius.
Gavus tokią mažą pinigų sumą tų griuvėsių palaikymui, muziejaus komisija atsidurė kebliame padėjime. Aš pats neišmaniau, kaip iš to padėjimo mums išbridus. Šoko galvon mintis, bene geriausia butų visų pirm pašalinus iš čia visus gyventojus ir visas naujas trobas, o tik paskui pradėjus senų mūrų palaikymu rūpintis. Tečiau pasitarus, pagalvojus, komisija šitaip
nutarė.
Visų pirm ramstyti tuos mūrus, kuriems gresia pavojus veikiausio sugriuvimo. Paskui tvarkyti tuos plotus, kurie dar neapgyventi, bet neišsižadėti ir iškėlimo visų gyventojų iš senovės pilies teritorijos.
Tuo nutarimu remdamasi komisija, tuoj pradėjo ruoštis apie vartų sustiprinimą ir tos sienos, kuri tęsiasi nuo vartų iki Neriui. Jei dar šiemetinė pašalpa leis, tai ketinama dar iš bokšto vidurio išgabenti grumstus, kuriais jis užverstas. Kadangi Muziejaus Komisija šiandien neturi jokių tos senovės pilės planų, ir jos pagrindžią sujieškojimas iš po pristatytų čia trobų, kučių ir krautuvių yra nebegalimas, tai nutarta užmūryti visus plyšius senovės mūruose, plyšius, kurie pasidarė plytoms ir vopnai sutrupėjus ir akmenims iškritus. Ta užmūrijimą nutarta taip daryti, kad kuo mažiausia skirtus nuo senovės. Todėl bus vartojamos tuo tikslu, ypač frontą taisant, tos pačios pilies plytos ir akmenys, kurių čia dar nemaž randasi pribyrėjusių.
Naujos plytos bus tik ten dedamos, kur nematyti, daugiausia į vidurio sienas. Be to bus dabojama, kad niekur senovės linijos nebūtų iškraipomos ir kad kur tik galima senovės mūras liktų nepaliestas.
Taip galutinai nutarus, pradėta šiemet birželio 13 d. jau darbuotis. Jei užtektų lėšų, tai norima dar šiemet išvalyti ir tą mažą plecių, kurs tęsiasi ties vartais, norima jį aptverti, apsėti žole ir medeliais apsodinti.
Dar pridėsiu kelius žodžius apie tos pilies praeitį. Paprastai ją vadinama Karalienės Bonos, bet tai toki-pat legenda, kokių daug yra visur pas mus apie senovės kapus ir senovės piliakalnius. Juos žmonės paprastai vadina švedų arba prancūzų supiltais kalnais, arba kapais. Esama ir tokių žmonių, kurie šią Kauno pilį skaito Keistučio įkurtąja.
Aš gi sutinku su M. Balinskiu, kurs savo veikale („Starožytna Polska”) šitaip rašo: «Vinrich Kniprode didelis kryžiuočių mistras nelaukdamas Keistučio užpuolimo ant Vokietijos, pats 1362 m. su didele kariuomene ir laisvanoriais traukia pas Kauno pilį, ir nežiurint į Algirdo, Keistučio ir Patriko – Lietuvos kunigaikščių pagelbą apgultiesiems, nežiūrint narsaus Vaidato, Keistučio sūnaus gynimos – paima tą pilį pat Velykų naktį. Ir tuomet tatai mistrui paliepus, Kaune pilis buvo su žeme sulyginęs.
Tečiau per sekančius trejus metus, lietuviai iš naujo mūryja sau pilį, taip kad 1376 m. Vinrichui antrą sykį užpuolus jau nepasiduoda. Rodosi tečiau, jog 1383 m. kryžiuočių su Jogaila karo laike Kauno senovės pilis vėl buvo sugriauta, nes 1384 m. gegužės gale kryžiuočiai vesdami su savimi ir Vytautą užpulti Did. Lietuvos kunigaikštystę statosi sau pilį kaip tik toje vietoje, kur Neris į Nemuną įplaukia. Medžiagą ir amatninkus kryžuočiai atsivarė Nemunu ir ant senovės pilies griuvėsių iškėlė naują, kurią praminė Riterswerden, t. y. karžygių sala, nes perkasas nuo Nemuno iki Nerio taip tą pilį apsupdavo, kad išrodė, kaip saloje bestovinti.
Yra tai ta pati Kauno senovės pilis, kurios griuvėsiai iki šiai dienai teberiogso. (Starożytna Polska, tomas 4 lapas 324).
Man išrodo, jog toks Balinskio aprašymas beveik visai sutinka su tomis pilies liekanomis, kurias dabar matome, tik su žodžiais „ir ant senovės pilies griuvėsių iškėlė naują” sutikti negaliu.
Paskutinių laikų archeologų tyrinėjimai ir susipažinimas su senovės Lietuvos pilimis rodo, jog lietuviai jų niekuomet nestatydavo paupių slėniuose, bet tik paupių kalnuose. Matome tą patį ir apie Kauną, visur kur tik iki šiai dienai yra užsilikusios senovės pilių liekanos, kaip pavyzdin prie Veršvų ant dešinio Nemuno kranto, Napoleono kalnas ties Jesos įtaka, toliau nuo Kauno Kačerginėje ties Nevėžio įtaka ant kairiojo Nemuno kranto ir pagalios ant Nerio dešiniojo kranto, netoli „Piekiełko” vadinamos smuklės.
Sprendžiant sulig šių pilių padėjimo, reikia spėti, jog svarbiausioji Kauno senovės pilis negalėjo niekur kitur būti, kaip tik ant taip vadinamojo šiandiena „žaliojo Kalno”, maždaug toje vietoje, kur esama šiandien vieno Kauno tvirtovės forto. Nors susekti ir pertikrinti tokį sprendimą šiandien nėra galima.
Visa tai turėdamas omenyje, esu tos nuomonės, jog taip vadinamoji «Karalienės Bonos pilis» nėra kuo kitu, kaip tik kryžiuočių 14 amžiuje įkurtos pilies liekanos. Kauno senovės pilis ta turėjo būti įkurta naujoje vietoje ir sulig vokiečių įpročio palei pačią upe, o ne ant lietuvių senovės pilies griuvėsių. Ji patekdavo tik per karus tai į lietuvių, tai į kryžiuočių rankas.
Kaip ilgai ta Kauno senovės pilis buvo apgyventa nei aš, nei Muziejaus Komisija nieko pasakyti negalime, nes kitų žinią nesusekėm, kaip tik tas, kurios apie tą pilį yra Balinskio veikale „Starožytna Polska”.
Baigdamas, noriu dar priminti, jog Kaunas turi ne tą vieną senovės paminklą ir ne tik tas vienas paminklas užsitarnauja globojimo ir palaikymo.
Nekalbėsiu čia nei apie bažnyčias, nei apie kitas šventvietes, kurios turi savo globėjais apsišvietusius dvasiškius, kurių priedermė ir yra ten užsilikusios senovės paminklus globoti. Kalbėsiu čia apie kai-kuriuos gyvenamuosius namus, kurių senovės architektura yra verta apsaugojimo ir palaikymo.
Einant iš senojo miesto Vilniaus gatve, duria jau į akis neapsakomos grožybės čukurai (čyta:), kai kur galima pastebėti gražius vartus ir senovės ypatingumus palaikiusius kiemus. Vis tas tebestovi iki šiai dienai apleidime, ir betaisant visokių meistrą yra dažnai be jokio supratimo ir gailesčio darkoma. Priminsiu nors ir pernykštį tą namą, kurie buvo „Perkūno šventyklos palaikomis” vadinami, pataisymą. Nors ten apie „Perkuno Šventyklą“ ir kalbos negalėjo būti, bet neišsakoma gaila darosi, žiūrint dabar į taip baisiai sudarkytas puikaus gotų stiliaus liekanas. Tuo labiau gaila, nes tai buvo vienas iš gražiausiąją Kaune užsilikusiųjų senovės paminklų, kurs savo grože primindavo Vilniaus šv. Onos bažnyčią ir turbūt to-paties dailininko buvo sumanytas.
Nors Kauno miesto valdyba padarė pirmą žingsnį tų visą paminklų globojime, bet jos teikiama pašalpa nedaug ko atsvers, kur žuva kasdien tiek brangių istorijos ir dailės turtų.
Miesto gi valdyba ir Muziejaus Komisija yra juk ir be to visokiais darbais ir priedermėmis virš išsigalėjimo apkrautos. Reikia būtinai, kad ateitų kas joms pagalbon iš šalies. Geriausia, kad susitvertų Draugija, kuri imtu rūpintis Kauno miesto senovės liekanų globojimu ir paimtų dar ant savęs pažadinimą visuomenės, ypač Kauno miesto gyventojų, kad gerbtų tuos paminklus ir rūpintus, kaip juos nuo žuvimo ir sudarkymo apsaugojus. Kad toki Draugija gali šiame reikale daug atlikti, turime pavyzdį Varšuvoje. Tikiuos todėl, jog mano balsas neperskambės tyruose ir kad Kauno senovės paminklai irgi netrukus pasijus globiami ir sergiami.
T. Daugirdas „Kauno senoves pilis „Karalienes Bonos pilimi“ vadinta” // Lietuvos žinios. – 1911 m., gruod. 8; gruod. 17; gruod. 20