Panemunės pilis

Panemunės pilis

Adresas

Panemunės pilis. Žemėlapyje pažymėta prie pilies esanti automobilių stovėjimo aikštelė

GPS

55.099434133254, 22.985404729843

Adresas

Panemunės pilis. Žemėlapyje pažymėta prie pilies esanti automobilių stovėjimo aikštelė

GPS

55.099434133254, 22.985404729843

Panemunės pilis

Panemunės pilis – renesanso stiliaus rezidencinė pilis Jurbarko rajone, Pilies I (arba Vytėnų) gyvenvietėje, pastatyta ant aukšto Nemuno kranto. Architektūros paminklas.

Greta pilies yra senas, jau sulaukėjęs parkas (15,62 ha) su 5 kaskadiniais tvenkiniais. Jis labai nuniokotas, pokario laikais iškirtus šimtametes liepas ir kitus medžius. Parke išlikusi 1937 m. statyta Vytėnų laidojimo koplyčia, saugomas Gelgaudų ąžuolas.

Iš pradžių pilis vadinosi Panemunės vardu pagal dvarą, kurio žemėse pastatyta. Vėliau ją perėmus Gelgaudams, ji vadinta Gelgaudų pilimi. Po 1831 m. sukilimo pasikeitus savininkams prigijo Zamkaus vardas. XX a. pradžioje netoliese įsikūrus Vytėnų kaimui, pradėta vadinti Vytėnų pilimi. Šiuo metu vėl vadinama pirminiu savo vardu.

Istorija

1597 m. Žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus-Bielevičiaus Panemunės dvarą įsigijo vengrų kilmės dvarininkas, miško pirklys Jonušas Eperješas. Jis 1604 m. pradėjo statydinti renesansinę rezidencinę pilį. Manoma, kad statinio architektas – Vilniaus Žemutinės pilies rekonstrukcijos autorius Petras Nonhartas (vok. Peter Nonhardt). Pilis baigta statyti 1610 m., tačiau vėliau ne kartą buvo pertvarkyta.

Vytėnų pilis 1753 m. buvo parduota Leonui Igelstromui, kuris 1759 m. ją perleido Akmenės seniūnui, LDK vėliavininkui Antanui Gelgaudui. Naujasis savininkas apleistą pilį rekonstravo, puoselėjo parką ir įkūrė prabangią reprezentacinę savo šeimos rezidenciją. Rekonstruota pilis įgavo klasicizmo bruožų, šiuo stiliumi atnaujinti tvenkiniai, sutvarkytas parkas, jame įrengta oranžerija, aptvarai danieliams. Pietinėje statinio dalyje pro iškirstus langus atsivėrė gražus vaizdas į dvaro parką ir Nemuną. Taip pat buvo pastatytos baltų koklių cilindrinės krosnys, reprezentaciniai kambariai papuošti antikinių figūrų frizais. Pilis tapo prabangia A. Gelgaudo rezidencija.

Generolas Antanas Gelgaudas tapo vyriausiuoju 1831 m. sukilimo vadu Lietuvoje. Atvykęs iš Užnemunės jis su 16 tūkst. karių persikėlė per Nemuną ties Gelgaudiškiu ir apsistojo netoli savo tėvonijos. Iš čia prasidėjo sukilėlių kovos Lietuvoje. Pralaimėjus 1831 m. sukilimą ir žuvus A. Gelgaudui, pilis buvo apleista, išgabenta vertinga biblioteka, pilis nusavinta (pats A. Gedgaudas buvo paskelbtas „pirmojo laipsnio valstybiniu nusikaltėliu“). Šeimininkų netekusi pilis buvo menkai prižiūrimai ir ilgainiui vis labiau griuvo.

1867 m. pilį ir dvarą iš Valdinės palatos perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis. Pilyje įrengti keli kambariai, bet rytinis korpusas beveik sugriuvo. 1903 m. pilyje lankėsi rusų dailininkas Nikolajus Rerichas, kai su žmona Jelena keliavo Nemunu.

1925 m. pilį ir dvarą nusavino Lietuvos valstybė, jie iš varžytinių parduoti iš JAV atvykusiam kunigui Antanui Petraičiui (1861–1933), kuris netrukus mirė. Tarpukariu čia veikė vienuolių saleziečių vienuolynas, uždarytas antrojo pasaulinio karo metais. 1934 m. pilies griuvėsius, nusiaubtus 1927 m. gaisro, pasiūlyta perimti Švietimo ministerijos Kultūros departamentui, o 1935 m. ji perduota Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai (įvertinta 40 tūkst. litų). Nuo to laiko pilis buvo įvairių kultūros ir švietimo įstaigų žinioje.

1939, 1959–1962 m. pilis buvo konservuojama, 1984 m. ir 1995–1997 m. restauruojama. 1961 m. įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą.

2009 m. pilis pradedama atstatyti, numatoma atkurti buvusią pilies išvaizdą – atstatomi nugriauti du gynybiniai bokštai bei vienas iš pilies korpusų, taip bus atkurta buvusi pilies struktūra su uždaru kiemu. Planuojama nutinkuoti fasadus, pakeisti stogų dangas ir langus. Projektą finansuoja ES struktūrinis fondas. Projektas bus vystomas trimis etapais, kiekvienas etapas gali trukti maždaug po trejus metus.


Zamkaus pilis kitą siki Gelgudo, genarolo lenkiszko, nuszauto ant rubežiaus jo kareiviu, begancziu į užrubeži 1831 m., yra ant Niamuno kranto Kauno rėdiboje tarp Raudonės ir Skersniamunio. Po 1831 m. atimta i skarbą, paskui iszprovota p. Puslauskio, yra dabar jo turtu. Dideli tie murai nuo Kryžoku laiko su boksztais tur, kaip žmones sako, urvus po Niamuno apaczia einanczius į Gelgotiszke. Tos pilies sode ira ir dabar žalcziai kitą, kartą Lietuvininku garbinami. Nekur daugiaus Zemaicziūse, o regis ir Lietuvoje jų nėra. Taip jie yra drąsus, kad drauge su vaikais ant žemes valgancziais isz bliudo pieną laka. — P. Chodakauskis, kursai pirma giveno Skersniamuniie, o dabar Zidikūse, Telsziu pav., man pasakojo, kad tame Zamkuje už urėdą tarnaudamas atmena, kaip vienoje gruvanczioje grinczioje tos pilies po balkiu tapė rasta užmurita skrinute su labai senais poperiais. Tie poperiai tapė nusiusti i Petrapiles mokslu akademija dėl iszskaitimo, bet tai neįvikus, ant pirmo, dėl to kad buvo ten su visu nežinomas rasztas, o ant antro, kad buvo labai sutrundijęs. Sako, kad tas rasztas buvo ant lentikių suraszitas.

Davainis-Silvestraitis M. Zamkus pilis, kitą sikį Gelgudo… / V. //Auszra. – 1884, Nr. 12, p. 409;

Fotonegatyvas. Panemunės (Gelgaudų, Vytėnų) pilies archeologiniai tyrinėjimai. Tvirtovės rytinio korpuso raudonų plytų mūro sienos liekanų fragmento vaizdas. 1954–1956 m.
Fotonegatyvas. Panemunės (Gelgaudų, Vytėnų) pilies archeologiniai tyrinėjimai. Tvirtovės rytinio korpuso raudonų plytų mūro sienos liekanų fragmento vaizdas. Fotografuota iš išorės. Iš tos pačios pusės prie sienos griuvėsių yra sumontuoti mediniai pastoliai. Kompozicijos kairėje pusėje pavaizduotos į sieną atremtos ilgos medinės kopėčios, dešinėje – du darbininkai su karučiais, antrame plane – gyvenvietės statiniai ir medžiai. Fotografavo tyrinėjimų vadovas – archeologas ir etnologas Karolis Mekas (1906–1993). 1954–1956 m. © Trakų istorijos muziejus
Gelgaudų pilis
Gelgaudų pilis. © Jurbarko krašto muziejus
Gelgaudų pilis
Gelgaudų pilis. Napoleonas Orda ; Aloyzas Miserovičius (litografas) © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Gelgaudų pilis
Gelgaudų pilis. Mečislovas Sakalauskas © Lietuvos fotomenininkų sąjunga

1 atsiliepimas apie „Panemunės pilis

  1. Gintautas

    Iš kartos į kartą buvo perduodami sunkiais baudžiavos laikais sukurti pasakojimai apie bokšto rūsyje buvusį kalėjimą, į kurį baudžiamuosius nuleisdavo virve ar kopėčiomis. Pasakojama ir apie paslaptingus požeminius tunelius, vedančius iš pilies į kitoje Nemuno pusėje esantį Gelgaudiškį. Pasak padavimo, parko pietvakarių pusėje augančios liepos buvo pasodintos sesers, gedėjusios mirtinai nuplaktų savo keturių brolių baudžiauninkų

    Daug padavimų pasakojama apie pilį. Sakoma, kad kadaise iš abiejų likusių bokštų viršūnių kariai žvalgėsi į plačias apylinkes. Pilies požemiuose, į kuriuos nusikaltėliai buvę įmetami pro apskritą nedidelę skylę bokšto grindyse, nelaimingieji vaitodavę, blaškydavęsi ir šaukdavę. Tačiau niekas negirdėdavęs jų skundų, nes skylės vėl būdavusios akmenimis užritinamos. Buvo kalbama, kad nakties metu apie pilies sienas vaiduokliai slankioją. Daug kas vengdavo prie pilies sienų artintis: verčiau jau varstą aplink apeiti… Naktimis aplink pilies sienas baugiai klykaudavo apuokai, o apačioje, giliuose pogrindžiuose, klaikiai šypsojosi sumestų ir badu numarintų baudžiauninkų kaukolės.

    B Kviklys „MŪSŲ LIETUVA“

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *