Aringas Gorodeckis „Lados kalnas“ // Ladakalnis. Nr. 38.
Kas nors kartą buvo užlipęs ant kalno, pakeleivių Ledakalniu, o vietinių žmonių Ladakalniu, Ladu (pvz.: „Tai į Ladą einat?“) vadinamo, rado laiko kelias minutes pastovėt ant jo susikaupus, pajust jo nepaprastą dvasią, dosniai atveriamų grožybių žavesį – niekados jau šito pojūčio nebeužmirš.
Nesusirungs šis kalnas nei savo aukščiu (tik 175 m a. a.), nei dydžiu su kitais žymiausiais Lietuvos kalnais, – bet to ir nereikia. Neverta, skaičiuojant pagal kraštovaizdžio – įvairovės skales, ginčytis, – gražiausias ar ne Lietuvoje atsiveria vaizdas nuo šios kalvos. Visa tai palikime kompiuterių didybės apsvaigintiems programuotojams. Mums svarbiausia, kad yra toks šventas kalnas – Ladakalnis, ant kurio pasitikt saulės, išleistuvių metu ateina Linkmenų ir Kirdeikių abiturientai. Rasos naktį gieda tautišką dvasią puoselėjantis jaunimas. Kad yra kalnas traukte traukiantis grožio ir tyrumos išsiilgusius žmones.
Pamažu, nejučiom Ladakalnis įsitvirtina Lietuvos pasaulėvaizdyje. Tikiu – ateis toks laikas, kada lietuviai susivoks, kad yra tokių Tėvynės vietų, kurių nevalia neaplankyti. Galbūt japonų – pavyzdžiu atitinkamai privalomai ekskursijai į Fudzijamą, Lietuvos mokyklinėse programose bus numatyta ekskursija į Ladakalnį. Bet gana apie svajones ir pojūčius, dabar apie pati kalną.
Giedrą dieną nuo Ladakalnio matyti net šeši ežerai: Linkmenas, Asėkas, Alksnaitis, Alksnas, Ūkojas, Pakasas. Siliniškių kalvagūbrio kuproje pūpsantys Puziniškio, Ginučių, Papiliakalnio piliakalniai: Ginučių ąžuolyno, Minčios ir Ažvinčių girių žaluma vilnijantys toliai. Ant kalno visada rasi krūsnis didesnių ir mažesnių akmenų, suneštų čia lengvatikių žmonių, siekiant atsipirkti už įvairiausias nuodėmes.
Bet didžiausias ir paslaptingiausias šio kalno turtas yra ne tie akmenys, nuo jo viršūnės atsiveriantys ežerai ar neišmatuojamom savo platybėm akį pakerinčios girios. Dažniausiai guvesnio proto nacionalinio parko svečiui parūpsta šio kalno vardas. Kodėl būtent Ladakalnis? Klausimas įdomus ir tikslingas. Šis vardas būtų savaime suprantamas, jeigu kalvos šlaite trykštų žiemą ledais virstantis šaltinis ar būtų likę žymių, liudijančių senovėje čia piliakalni ar gynybinį įtvirtinimą buvus. Bet kalvos šlaitai nešaltiniuoti, senovėje, atrodo, jo vandeniu niekas žiemą nelaistė – priešams neįkopiamu stiklo kalnu nevertė. Bent jau prieš kalvos pertvarkymą (1981 metais praplatinta jos apžvalgos aikštelė) jokių šaltinių ar buvusių įtvirtinimų pėdsakų čia nepastebėta.
Vienas iš vietovardžio Ladakalnis kilmės aiškinimas byloja: „Šiauriniuose kalvos šlaituose vėliau nutirpsta sniegas, naktinių, atšalimų dėka sudarydamas ledo plutą. Tokioj stačiašlaitėj kalvoj kaip Ladakalnis tai ypač ryšku ir turėjo būti pastebėta kalvos šlaitus įdirbdavusių žmonių“.
Tačiau šis aiškinimas neįtikinantis, – senovėje visuose kalvos šlaituose tikriausiai dar ošė pušys, nes pradžioje buvo įsisavinamos kitos, žemdirbystei žymiai palankesnės, vietos.
Dr. Eugenija Šimkūnaitė, kilusi iš Tauragnų, kartą svečiuodamasi nacionaliniame parke, papasakojo, jog vietiniai gyventojai minėdavę šią kalvą buvus šventinių suėjimų vieta. Ji mano, kad ši kalva seniau Laidokalniu vadinta ir tik vėliau šis vietovardis virtęs Ladakalniu. Kaip ten bebūtų, tenka sutikti, kad Ladakalnis (Ladas) yra arba senesniojo, kitaip skambėjusio vietovardžio kreipinys, arba mums jau nebesuvokiama jo prasmė. Abu atvejai visiškai galimi. Kalbotyrininkai teigia, kad kai kurie Lietuvos vietovardžiai mena net keliolikos tūkstantmečių praeitį, t. y., jie mus pasiekė atkartoti daugiau nei penkių šimtų žmonijos kartų.
Straipsnio autorius mano, kad žinant šio kalno ypatingą poveikį bei buvus jį šventinių suėjimų vieta, pasakojimus apie čia, stiklo kalne, gyvenusią neapsakomo grožio karalaitę, vietovardis Ladakalnis sietinas su senovėje Lietuvoje per visas svarbiausias šventęs garbintos Didžiosios Lados vardu.
Prof. Pranė Dundulienė apie šią deivę rašo: „Seniausioje kosmogoninėje mitologijoje, greičiausiai vėlyvojo paleolito laikais, atsirado antgamtiškos pramotės, kuriose senovės žmogus įasmenino pasaulio gyvūnijos ir augmenijos nesibaigiamumą. Tokia antgamtinė pragimdyvė buvo baltų Didžioji deive motina Lada. Ši deivė artima graikų Ledai, Kretos Mikėnų — Latai, romėnų — Ladonai. Didžiosios deivės gimdytojos Lados ir jos dukters Lelos kultas buvo žinomas ir slavams. Jų kulto arealas labai didelis. Jis prasideda prie Adrijos jūros, tęsiasi iki Karnos ir nuo Balkanų Iki Baltijos jūros…
Baltai deivę Ladą, atrodo, vadino ne tik Didžiąja Lada (Didzi Lada), Motina Lada, Pasaulio Karaliene, bet ir Dievų Motina. Pranė Dundulienė mano, kad K. Tacito (l a.) veikale „Germanis“ minima aisčių garbinta Dievų Motina greičiausiai buvo „Visatos pramotė Deivė Lada“.
Ezoterinio pobūdžio knygoje „Marijos sodo lapai“ II dalis) apie Dievų Motiną, kitaip dar vadinamą Pasaulio Molina, paaiškinama: „Žinoma, dabar metas nurodyti, kad Viešpačiams bendroji Motina nėra simbolis, bet Didysis reiškinys Moteriškojo Prado, kuris yra dvasinė Kristaus ir Budos Motina.
Toji, kuri mokė ir palaimino juos į žygį. Nuo senų laikų Pasaulio Motina siunčia į žygį, žmonijos istorijoje jos ranka nutiesia nenutrūkstamą siūlą.
Prie Sinajaus Jos balsas skambėjo. Buvo priimamas Kali pavidalas, Izidos, Istar pagrindai. Po Atlantidos, kai buvo suduotas smūgis dvasios kultui, Pasaulio Motina pradėjo naują siūlą, kuris suspindės dabar“.
Kai kurie tyrinėtojai (pvz., prof. Marija Gimbutienė) Marijos kulto Lietuvoje gilumą aiškina ir matriarchatinėmis, ypač Didžiosios Lados garbinimo tradicijomis. Kaip ten bebūtų, baltų pasaulėvaizdyje Lada vadintos Pasaulio Motinos paveikslas visada buvo itin ryškus. Lada ir Lela dažnai minimos su Lietuva susijusiuose istoriniuose šaltiniuose. Be Tacito (l a.), Deivę Ladą, Dzidi Lado mini J. Dlugošas (XV a.), M. Strijkovskis (XVI a.), Miechovita (XVI a. pr.). Iš pastarojo sužinome, kad dvasininkai uždraudė lietuviams Sekminėse giedoti giesmes, kuriose minima Lada. M. Krameris rašo, kad lietuviai, kuršiai ir latviai garbino Ladą arba Ledą, kurios garbei per Jonines kaišė šaltinius medžių šakomis bei gėlėmis ir rinko gydomąsias Žoles. Pasak M. Valančiaus, Šventos deivės Lados garbei žemaičiai šventė pirmąjį po Velykų trečiadienį, kai nieko nedirbo, net ir „piršto pirštu nekeitė“, kad apsaugotų savo javus nuo perkūnijų ir krušų. Pasak kitų šaltinių, lietuvių burtininkai ir vaidilos savo giesmėse šaukėsi deivių Lados ir Letos. Mene Lada paprastai buvo vaizduojama su iškeltomis į dangų rankomis, lyg prašanti palaimos augančiam ir bręstančiam derliui. Teisus ar ne straipsnio autorius, susiedamas Ladakalnio vardą su Didžiąja Deive Lada, galėtų tikriausiai atsakyti tik žmonės, sugebantys žvilgterėti į prabėgusių amžių glūdumą. Šiuo straipsniu ir nenorėta nieko įtikint, jo paskirtis paskatini užlipus ant Ladakalnio susikaupi, susimąstyti, mintimis palytėti Didžiosios Lados garbinimo laikus.
Aringas Gorodeckis „Lados kalnas“ // Ladakalnis. Nr. 38. Kas nors kartą buvo užlipęs ant kalno, pakeleivių Ledakalniu, o vietinių žmonių Ladakalniu, Ladu (pvz.: „Tai į Ladą einat?“) vadinamo, rado laiko kelias minutes pastovėt ant jo susikaupus, pajust jo nepaprastą dvasią, dosniai atveriamų grožybių žavesį – niekados jau šito pojūčio nebeužmirš….
Peržiūrėti daugiau