Piliakalnis – tai ne tik senovės gynybinis įtvirtinimas ar istorinis kraštovaizdžio akcentas. Nuo seno piliakalniai buvo apgaubti paslapčių, o jų šlaituose ir viršūnėse gimė daugybė legendų, pasakojančių apie didvyrius, kunigaikščius, meilę, ištikimybę ir tragiškus likimus. Netoli Bambinių kaimo esantis Piliakalniu vadinamas kalnas taip pat saugo vieną tokių pasakojimų. Sakoma, kad kadaise čia stovėjo niūrus bokštas, kuriame buvo įkalinta nepaprasto grožio kunigaikščio Mantauto duktė Porūtė. Jos ir narsaus kario Rimanto meilės istorija, persipynusi su dievų valia, tėvo priesaika ir skaudžia lemtimi, ilgainiui virto legenda, kurią aplinkiniai gyventojai pasakojo iš kartos į kartą. Šis pasakojimas mėgina atskleisti, kodėl toje vietoje iškilo Piliakalnis ir kokią paslaptį jis, anot senųjų žmonių, iki šiol slepia savo gelmėse.
Netoli Bambinių kaimo, Gražiškių valsčiuje, yra kalnas, vadinamas „Piliakalniu“. Ar jis turėjo kokį kitokį vardą, sunku pasakyti. Čia atpasakosiu jo legendą, kurią man užrašė Eug. Kurtinaitytė.
Šitoje vietoje, kur dabar yra kalnelis, visų Piliakalniu vadinamas, seniau stūksojo didelis ir niūrus bokštas, iš visų pusių apsuptas tamsios, neįžengiamos girios. Truputį toliau, gal už pusės kilometro, stovėjo aukšti ir puikūs kunigaikščio Mantauto rūmai. Jų stiprius, akmeninius pamatus plovė sraunus upeliūkštis, kurio gilumoje nardė daugybė įvairių žuvyčių. O aplink augančiuose krūmuose slėpėsi pikti žvėrys, kurie ne kartą užpuldavo toliau nuklydusį girios gyventoją.
Tik kunigaikščio Mantauto ir jo dukters Porūtės niekas neliesdavo, nes duktė buvo stebėtinai graži. Kai ji su tėvu išeidavo pavakariais pabraidyti po uogynus, nutildavo visi žvėrys ir meiliai artindavosi prie jų.
Nemažiau Porūtę ir žmonės mylėjo. Jos grožis kasdien šimtais viliojo jaunus kunigaikščius piršlius, bet veltui, nes tėvas buvo pažadėjęs už kai kuriuos dievų nuopelnus pašvęsti jiems savo dukterį, todėl už nieko neleido tekėti ir pats, būdamas našlys, saugojo ją kaip savo akį. Laukė, kada ji sulauks dvidešimties metų ir galės stovėti prie dievų aukuro, amžinu skaistumu apvainikuota.
Tačiau atsitiko visai kitaip. Nuo kurio laiko kunigaikštis pastebėjo, kad jo duktė labai pasikeitusi ir vakarais vis kažkur stengiasi išeiti. O sugrįžusi būna tyli, užsisvajojusi.
Vieną vakarą, kai ji, kaip ir visuomet, išėjo pasivaikščioti po sodą ir nuklydo į vėsų tankumyną, tėvas pasekė jos pėdsakais. Ir kaip įpyko kunigaikštis Mantautas, kai Porūtę rado ne vieną, bet su jaunu savo tarnu Rimantu. Akyse pasiliejo keršto kibirkštys ir buvo jau begriebiąs aštriabriaunį kardą, norėdamas juo suskaldyti nepaklusnios dukters ir jos mylimojo tarno makaules, bet tėviškas žmogiškumas vėl jį suvaldė.
Stipriomis rankomis nutvėrė Rimantą už peties ir, pastūmėjęs jį, garsiai suriko:
– Išeik iš čia! Kad mano akys daugiau tavęs neberegėtų, kad mano ausys nebegirdėtų!
Ir atsitolino Rimantas, drebėdamas iš nuliūdimo ir baimės, nė sudie Porūtei nebepasakęs. Vien tik šakų šlamėjimas ir rūstūs valdovo žodžiai skambėjo jo ausyse.
Porūtė stovėjo išblyškusi, nuleidusi akis. Jos veidai tai uogomis sirpo, tai vėl balo kaip drobė. Ir laukė nepermaldaujamo tėvo ir dievų bausmės.
Po ilgos ir kankinančios tylos kunigaikštis Mantautas ištraukė savo didelį ir aštrų kalaviją ir, pakėlęs akis į dangų, tarytum klausėsi slaptingo girių šlamėjimo, kokią bausmę jai paskirs dievai šimtamečių ąžuolų lūpomis. Jo raukšlėta ir niūri kakta kaskart vilnijosi naujomis raukšlėmis, o akyse žėrėjo sielvartas ir skausmas.
Pagaliau iškėlė abi drebančias rankas aukštyn ir, paklupdęs dukterį, drebančiu balsu pradėjo melstis:
– Dievai!.. Štai duktė, kurią vos gimusią pašvenčiau jūsų garbei. Dabar ji pamynusi dievų ir tėvo valią ir, praradusi amžinai žaliuojančių rūtų dievybe kvepiantį vainiką, laukia bausmės. Ištieskite savo galingą ranką, nuvanokite ją žaibų botagais!.. Ir… atleiskite jai… Trenkite savo didinga ranka man ir jai į galvą, kad kruvina atgaila atpirktume: ji savo, o aš – dukters nuodėmes. Dievai, klausykite nelaimingo tėvo!..
Bet dievai tylėjo.
Tada Mantautas susidėjo ant krūtinės rankas ir tvirtu, nesvyruojančiu valdovo balsu nusprendė:
– Nereikalauja dievai kraujo. Bet už įžeidimą ir jų, ir mano garbės tu turėsi septynerius metus neregėti saulės, nesusitikti nė su vienu žmogumi ir maldauti dievų atleidimo. Ir jeigu šį kartą neišpildysi dievų ir mano valios, tada prakeikimas tegu apvainikuoja tavo nuodėmingą galvą, o bokštas, kuriame tu būsi uždaryta, kiaurai žemę prasmenga ir palaidoja amžinose tamsybėse.
– Tebūnie, tėve, taip, kaip tu ir dievai nori! – nusilenkė duktė geležinei jo valiai.
Netrukus tarnai ją uždarė nykiame bokšte, kur amžina naktis, kur siaubas ir šaltis viešpatauja. Pro storas jo sienas neprasiskverbė nei saulės spindulys, nei skambanti gegutės rauda.
Ir laukė Porūtė, dievų atgailos prašydama, kentė kančias, kad tik nusiplautų nuo galvos nuodėmes ir tėvo prakeikimą. Suvalgiusi kąsnelį apipelijusios duonos ir ašaromis užspringusį gomurį suvilgiusi šaltu požeminio upelio vandeniu, ji stengėsi užmiršti ir Rimantą, bet niekaip negalėjo. Todėl meldėsi, kad dievai ir jos, ir jo pasigailėtų.
Taip praslinko šešeri metai…
Vieną vakarą kunigaikščio Mantauto valdomą kraštą užpuolė didelė priešininkų gauja. Ji degino miškus, sodžius, kardais kapojo gyventojus, plėšė jų turtą ir kankino jaunas mergaites. Jau visai prisiartino prie Mantauto rūmų ir vieną vakarą, apgulę juos iš visų pusių, pradėjo veržtis į vidų.
Visi kunigaikščio Mantauto kareiviai susitelkė viršutiniame rūmų aukšte ir svaidė priešininkų tarpan vytis, kiek tik jėgų turėdami. Bet jie silpo, o priešininkai, gaudami naujos paramos, dar labiau veržėsi pirmyn. Ir štai – jau pradėjo drebėti pamatai, palinko, užlūžo vartai… Rodės, tik akimirka, ir jie įsiverš vidun.
Tačiau netikėtai iš užpakalio juos apsupo jauno vado vedama lietuvių kariuomenė. Suklyko, sužvigo priešininkai, bet gintis nebebuvo kada, nes lietuviai, kuriuos žudė – žudė, kurių nežudė – gyvus nelaisvėn paėmė.
Beveik iki ašarų nudžiugęs kunigaikštis Mantautas nubėgo žemyn ir puolė prie nepažįstamojo vado atsidėkoti. Tik susidūrė akis į akį ir pažino – tai buvo tarnas Rimantas.
Užgniaužė žadą senas valdovas ir, vos beištaręs:
– Atleisk man…
suklupo prie jo kojų.
Jaunasis vadas pakėlė kunigaikštį nuo žemės ir, pabučiavęs, kai šis paklausė, kaip jis tapo vadu, papasakojo viską.
Pristojęs pas kunigaikštį Raivedį tarnauti, du kartus išgelbėjęs jį nuo mirties pavojaus, todėl Raivedys paskyręs jį savo kariuomenės vadu. Sužinojęs gi, kad Mantautui gresia didelis pavojus, pasiskubinęs su savo kariuomene ir jį apgynęs.
Tik dabar jis norįs pamatyti Porūtę, kurią taip karštai mylįs ir dėl kurios stengėsi aukščiau iškilti.
Mantautas suklupo.
– Sūnau… Aš… ją… prakeikiau…
– Tu?! Prakeikei savo dukterį?! – lyg žaibo ištiktas pašoko Rimantas.
– Taip… Ir tik jeigu ji ištikimai išsilaikys bokšte, tai po vienų metų jau galės likti laisva.
Bet Rimantas nebeiškentė ir kitą vakarą prisiartino prie paslaptingojo bokšto durų. Atsirakino jas ir įžengė vidun.
Viešpatie, kokią jis ją pamatė!
Ji buvo išblyškusi kaip drobė. Tik vienos akys, jį išvydusios, kaip dangus po lietaus nušvito, bet ir vėl tuoj apsiniaukė.
Kai Rimantas puolė ją apkabinti, ji atsitraukė šalin ir liūdnai prašneko:
– Nelaimingasis!… Kas tave atnešė į šį tamsų bokštą, kai man beliko tik vieni meteliai čia kentėti ir paskui… laisvė!..
Bet staigus griaudimas trenkė į bokšto sienas, pasipylė žaibai, pasiūbavo variniai pamatai ir… krito į gilią, prieš akis atsivėrusią bedugnę.
Drauge nugarmėjo ir abu meilės kankiniai – Porūtė su Rimantu.
Kitą dieną tik lygi lyguma bežydėjo ten, kur buvo bokštas.
Kunigaikštis Mantautas mirė iš sielvarto.
O aplinkiniai žmonės, pagerbdami narsų Rimantą ir gražią Mantauto dukterį, rieškučiomis nešė žemes ir pylė ant tos vietos. Netrukus supylė didelį, aukštą kalną, kurį apsodino eglėmis ir „Piliakalniu“ pavadino.
Ir tyli šis kalnas, paslėpęs savyje dvi mylinčias širdis, apleistas ir užmirštas.
Tik vidurnaktį, kai dangus apsivelka juodu arnotu ir vėtros aplink medžius ima lankstyti, suskamba jo gelmėse tylūs žodžiai:
– Mylėk žmones ir tėvynę…
Bet ne visi tų žodžių nori klausyti.
Stepas Zobarskas „Piliakalnis” // Trimitas 1929 m., nr. 41., p. 688-689