Gegužkalnis

Gegužkalnis

3 km į šiaurės vakarus nuo Girdiškės, netoli Požerio, yra Gegužių kaimas. Jo laukuose yra Gegužkalnis, vienas iš aukščiausių žemaičių žemės pakilimų – 191,2 m aukščiau jūros paviršiaus. Tai didoka, pailga, lyg nupjauta viršūnė kalva – piliakalnis. Jo ir kaimo vardas kilęs nuo gegučių, kurių pavasarį kalne ir jo apylinkėse labai daug laikosi. Nuo viršūnės gražiai matyti Girdiškės, Upynos, Šilalės baž­nyčių bokštai. Piliakalnio viršūnėje pastebi­mas iškilimas.

Piliakalnis dar vadinamas Bliūdkalniu, Galvyčių piliakalniu. Tai ilgos ir siauros kalvos viršutinė dalis. Piliakalnio rytiniai ir vakariniai šlaitai statūs, apie 20 m aukščio, leidžiasi į pelkėtus slėnius. Iš šiaurės pusės piliakalnis nuo kalvos kitos dalies atskirtas grioviu ir 4–5 m aukščio pylimu, už kurio buvo antrasis 3 m gylio griovys. Piliakalnio aikštelė ovali, 31 x 10 m dydžio. 1930 m. dar buvo išlikęs aplink aikštelę supiltas pylimas, dėl kurio aikštelė atrodė įdubusi. 1934 m. piliakalnis apardytas, jo dalis nukasta ir nuskleistas pylimas.

Gegužkalnio istorija

Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo medinė žemaičių pilis (Geguse), kurią 1329 m. žiemą sudegino Vokiečių ordino kariuomenė ir jai talkinantys Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo riteriai.

Padavimai ir legendos

Pagal vietos žmonių padavimą piliakalnis švedų supiltas, tačiau jis žymiai senesnis. Apie šį nupjautą viršūne kalną su­kurta daug padavimų. Seni žmonės pasakoja, kad seniau, gulėdamas ant kalno šventadie­niais 12 valandą dienos metu galėdavai gir­dėti varpų ir skambučių skambėjimą… Kal­no viduryje buvusi siaura ilga anga, į kurių įmetus akmenį, ilgai tekdavę laukti, kol jis nukrisdavęs į dugną. Pagal kitus pasakojimus ant jo viršūnės stovėjusi bažnyčia, tačiau Die­vas už kažkokias nuodėmes nubaudęs jos lan­kytojus: vieną sekmadienį, einant procesijai aplink bažnyčią, kalnas atsivėręs ir visus pra­rijęs. Niekas negalįs patekti į kalno vidų, nes jis užkeiktas ir jį valdančios piktos dvasios.

Kartą pro šalį kalno sutemus, rudens laiku, iš vieno kaimo į kitą ėjęs siuvėjas ir, kaip tik kalną priėjęs iš kalno išbėgęs, juodai apsirengęs, juoda pla­čiais kraštais skrybėliaite ponaičiukas, pradėjęs siuvėją prašyti, kad užeitų apsiūti jo šeimą. Siu­vėjas, matydamas, kad ne geram tas ponaičiukas ji taip kviečia, norėjęs atsikalbinėti, aiškindamas, kad laiko nesą, vėlu, kitą kartą ir t. t. bet veltui, nes buvęs priver­stas ponaičiuko klausyti. Jiems beeinant į šitą kalną, pasidarę nebe kalnas, bet „puikiausi“ rū­mai, neva dvaras su spindinčio­mis pro langus lempomis ir vi­dury buvę girdėti grojimas, šo­kiai ir nepaprastas ūžimas. Siu­vėjui pasidarę nebejauku. Įėjus į vidų, ponaičiukas siuvėją įsivedęs į atskilą kambariuką, stalą apkrovęs įvairiais gardumynais, patarnavęs kuo mandagiausiai ir t. t. Po to viso siuvėjas pradė­jęs siūti iš pateiktos jam medžia­gos, bet siūdamas nejutęs kaip siuva,tik paimąs ir pasiuvąs! Kei­stai atrodę siuvėjui tų rūmų žmo­nės, nes akyse bestovėdami, per­simainydavę iš vieno pavyzdžio į kitą. Nepasijutęs siuvėjas, kaip gėrybėse begyvendamas ir siuvi­mą užbaigė. Ponaičiukas siuvė­jui, kaipo atlyginimą už darbą, pripylęs maišiuką aukso. Siu­vėjas tokį turtą gavęs, su didžiau­siu džiaugsmu išsiskubinęs namo, bet išėjus iš rūmų pasirodę jam, kad ilgai čia truko, nes atėjęs rudenį, o dabar jau pavasa­ris. Siuvėjas kiek paėjėjęs atsisėdo po karklynu, ir neiškentė į mai­šiuką nepažiūrėjęs, bet vietoj aukso — radęs anglis. Siuvėjas labai per­pykęs, kad tokį ilgą laiką darbe išbuvęs, nieko gero namiškiams neparnešiąs, paėmęs anglis iškra­tęs ir palikęs. Parėjęs namo pa­sipasakojęs namiškiams visą sa­vo nuotykį, paėmęs maišiuką ir dar kartą pakratęs, bet šiuo kar­tu iš maišiuko iškritęs auksinis, šimto rublių vertės pinigas. Ta­da siuvėjas susipratęs negerai pa­daręs, bėgo atgal į tą pačią vie­tą, kur buvo anglis iškratęs, bet nei pinigų, nei anglių neradęs.