Žiupsnelis žinių apie Vytauto motiną – tai straipsnis apie Birutę, vieną ryškiausių, bet kartu ir paslaptingiausių senosios Lietuvos moterų. Tekste aptariama, ką apie Vytauto Didžiojo motiną liudija kronikos, vėlesni istorikų pasakojimai, padavimai ir žmonių atmintis. Birutė čia iškyla ne tik kaip Kęstučio žmona ir Vytauto motina, bet ir kaip asmenybė, kurios vardas per amžius buvo apgaubtas šventumo, ištikimybės, pagarbos ir legendų.
Straipsnyje nagrinėjamos skirtingos žinios apie Birutės kilmę, jos ryšį su Palanga, pasakojimą apie vaidilutę, saugojusią šventąją ugnį, Kęstučio ir Birutės susitikimą, jų santuoką, taip pat ginčytinus klausimus dėl jos mirties ir palaidojimo vietos. Autorius remiasi Narbutu, Stryjkovskiu, kryžiuočių šaltiniais ir liaudies tradicija, bandydamas atskirti istorinį pagrindą nuo vėlesnių legendinių sluoksnių.
Tai tekstas, kuriame Birutė pristatoma kaip istorinė moteris, tačiau kartu pripažįstama, kad jos gyvenimo smulkmenas dengia amžių ūkanos. Straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „Lietuvos aidas“, 1930 m., Nr. 83.
Žiupsnelis žinių apie Vytauto motiną
Apie Vytauto motiną, Birutę, istorija nedaug tepaliko mums žinių. Iš to, ką mes žinom, ji buvo nepaprasta moteriškė, kurios asmenį vėlesnės kartos apipynė legendomis ir apvainikavo šventosios aureole.
Teisybė, Narbutas paduoda nemaža priekaičių apie Vytauto motiną, žinių. Ji buvusi žemaičių didiko (magnato) Vydmanto duktė. Gimusi apie 1331 m.; dar jaunutė būdama, tapusi vaidilutė ir saugojusi Praurimės šventovėj netoli Palangos ant kalno šventąją ugnį. Žemaičių ir Trakų kunigaikštis, Kęstutis, grįždamas iš žygio prieš kryžiuočius, aplankęs Praurimės šventovę, kur pažinęs Birutę. Sužavėtas nepaprastai gražios vaidilutės Kęstutis, kalbinęs Birutę už jo tekėti. Bet ši atsisakinėjusi, aiškindama, kad yra pasižadėjusi dievams tarnauti. Tada Kęstutis paėmęs ją jėga, nusivežęs savo Trakuosna ir čia vedęs 1348 m.
Su ja Kęstutis turėjęs šešis sūnus: Butautą ar Vaišvilą, Patirgą ar Patriką, Vaidotą, Vytautą (gimęs 1350 m.), Tautvylą, Sigailą (Zigmantą) ir dukteris Danutę ar Duonutę, Raigailę ir Mariją. Ketvirtos vardas esąs nežinomas. Birutė pasižymėjusi nepaprastais dvasios gabumais, taip kad ji dar gyva buvo laikoma šventąja. Po vyro mirties 1382 m. ji grįžusi atgal Palangon ir čia iki mirties, 1416 m., tarnavusi Praurimei. Ten pat Palangoj ant kalno, Praurimės šventovėj, palaidota. Jos kapas kaip šventosios buvo laikomas iki paskutinių laikų.*
*Narbut, Dzieje starożytne Narodu Litewskiego. I pp. 86—89. V. p. 300 ss
Kaipo šitų žinių šaltinį Narbutas nurodo kroniką, žinomą pavadinimu: Lietopisec Litvy arba Lietopisiec Velickich Kniazej Litovskich. Šita kronika turi daug variantų, spėjama, kad ji bus parašyta XV ar XVI šimtmety. Apie Birutę randam kronikose penkis variantus, kurie vienas nuo kito turiniu beveik nesiskiria.
Čia pacituosiu vieną tokį variantą, paimtą iš archeologinės draugijos rankraščio. Originalas slavų kalba. „Viešpataudamas Trakuose ir Žemaičiuose, Kęstutis išgirdo apie mergą Palangoj, vardu Birutę, kuri savo dievui, pagonių papročiu, buvo pažadėjusi laikyti skaistybę ir pati buvo žmonių giriama kaip dievė (i sama bila chvalena ot liudej za boginiu). Ir atvažiavo ten kunigaikštis Kęstutis pats ir patiko ji jam labai, nes buvo labai graži merga ir išmintinga. Ir prašė jis jos būti jo žmona. Ir ji nenorėjo sutikti ir atsakė jam: „aš pažadėjau savo dievams laikyti skaistybę ligi savo gyvenimo galo“. Ir paėmė kunigaikštis Kęstutis ją iš tos vietos pajėga ir nusivedė ją su didele pagarba į savo sostinę — Trakus ir sukvietęs savo brolius padarė didelį pokylį ir paėmė tą panelę Birutę už žmoną. Ir nuvažiavo kunigaikštis Kęstutis nuo Trakų už mylios ir patiko jam vieta labai graži tarp ežerų ir jis ten apsigyveno ir miestą įkūrė ir davė jam vardą Naujieji Trakai. Ir perkėlė savo sostinę į Naujuosius Trakus iš senų Trakų. O sūnus jo Vytautas gimė senuose Trakuose“.*
*Polnoje Sobranie Russkich Lietopisiej, t. XVII pp. 262—263. Taipogi 315, 376, 441, 494—495.
Taigi, matom, jog šitame pasakojime stinga daug smulkmenų, kurios randama pas Narbutą. Žinoma, dėl to dar nereikėtų skubintis manyti, esą Narbutas visas tas smulkmenas pramanęs. Narbutas galėjo jas surasti kituose šaltiniuose. Bet, žinoma, kol mes nežinom iš kur jos paimtos, mes turim pilną teisę laikyti jas abejotinomis.
Stryjkovskis, laikomas seniau svarbiausiu šaltiniu Lietuvos istorijai, kurs rašė XVI šimtmety ir naudojosi įvairiomis kronikomis, kalbėdamas apie Kęstučio vedimą, pakartoja tą patį, kas aukščiau pasakyta kronikose, tiktai pridėdamas vieną kitą smulkmeną. Toliau Stryjkovskis sako: „Palangoj prie jūrių pats mačiau iškilmingą aukštą Birutės kalną, kuri dar ir šiandien žemaičiai ir kuršiai šventos Birutės vardu vadina ir iškilmingai jos šventę švenčia toj pačioj vietoj, kur ir Romos kunigas atvažiuoja ir iš žvakių ir aukų nemažą pelną ima. Nors ir nemanau, kad Dievas šitas aukas priimtų, nes juk Birutė buvo pagonė“. *
*Kronika Macieja Stryjkowskiego, Warszawa 1766. pp. 412—413.
Lenkų kronikose, jei neklystu, be to, kas aukščiau pasakyta, rodos, daugiau nieko aptikti negalima.
Kryžiuočių kronikininkai apie šeimyninius santykius, ypač Lietuvos kunigaikščių, iš viso maža ką rašo ir, kiek man žinoma, jų tik apskritai minima Vytauto motina, bet jokių smulkesnių žinių nepaduodama.
Atskirą ginčą sukėlė Birutės mirties klausimas. Lietuviškai slaviškos kronikos apie jos mirtį tyli. Taipogi ir lenkai nieko šiuo klausimu nesako. Bet kryžiuočių Vygandas Marburgiškis sako, kad 1382 metais suėmus Jogailai vylingai Kęstutį ir Vytautą, Kęstutis buvo pasmaugtas kalėjime, o Birutė prigirdyta*, tik nepasakoja kur. Turbūti ne kalėjime. Šitą Vygando vietą Narbutas griežtai ginčija, sakydamas, tai esąs kryžiuočių prasimanimas.
*„Kynstut in captivitate strangulatur, Wytaut vincula-tur, matrem autem submergunt“. Tiesa, kitoj vietoj Vygandas sako: „post 4 dies Schirgal (Skirgaila) revertitur volens videre patrum suum in vinculis et invenit eum mortuum. Sed quomodo abierat nemo unquam cognovit“.
Narbutas tikina, kad Birutė po savo vyro mirties grįžusi Palangon ir čia gyvenusi iki 1416 m. Ji tarnavusi iki mirties Praurimei, saugodama šventąją jos ugnį ir nepaklausiusi visų sūnaus prikalbinėjimų priimti krikščionių tikybą*. Tačiau Narbutas nepaduoda jokių išrodymų šiai savo nuomonei paremti. Jis kalba apie kažkokius lietuvių prūsų archeologų tyrimus, bet arčiau jų nenurodo. Kaip teisingai mano Stadnicki**, tai greičiausia bus vietos padavimai, kuriuos Narbutas yra girdėjęs ir jais pasirėmęs.
*Narbut, op. cit. pp. 87—88.
**Stadnicki, Olgierd i Keistut p. 202
Narbutui, matyti, nebuvo žinomas kitas svarbus dokumentas — Vytauto skundas kryžiuočiams prieš Jogailą ir Skirgailą. Šitas skundas, rašytas nuo Vytauto vardo, yra Karaliaučiaus archyve ir jo autentiškumu nėra pamato abejoti. Jis yra išleistas rinkiny: Scriptores Rerum Prussicarum. Šitame dokumente Vytautas dėsto savo bylą su Jogaila ir Skirgaila. Vytautas čia pasakoja, kaip Jogaila vylingai pasikvietė pas save Kęstutį ir Vytautą, kaip jie, pasitikėdami Jogailos žodžiu, nuvyko pas Jogailą, ten buvo, nepaisant duoto žodžio suimti, ir kaip Jogaila nužudė jo, Vytauto, tėvą ir motiną, o jį patį uždarė kalėjime, iš kurio jam pavyko pabėgti.*
*„off der truwe nomen sy ons fatir ond verterbten in ond mine mutir ouch alzo vorterbten vud mich selbir nomen si jn ein gefengnisse“ Scriptores Rerum Prussicarum, II p. 713.
Tad, išeina, kad Birutė buvo nužudyta Jogailos įsakymu vienu laiku su savo vyru. Tik neaišku kur, ar Krėvoj, ar kur kitur. Su tuo sunkiai suderinamas išlikęs per kelis amžius padavimas, kad Birutė buvusi palaidota Palangoj, kalne, pavadintame jos vardu, kur buvusi deivės Praurimės šventovė. L. Jucevičius pereito šimtmečio antroj pusėj lankėsi Palangoj, ir aprašinėdamas tą atsilankymą tarp kitko sako: „Liaudis, gerbdama savo kunigaikštienės dorybes, po jos mirties palaikė ją šalies deive. Net pagonizmui Žemaičiuose išnykus, liaudis nesiliovė laikyti Birutės šventąja. Žmonių būriai iš tolo atvykdavo melstis prie josios karsto, kad pažvelgtų į jų vargus. Krikščionių kunigai dažnai turėjo susirinkusias minias vaikyti. Bet nei prikalbinėjimai, nei gasdinimai negalėjo nubaidyti fanatikų. Ginkluoti ateidavo gerbti mirusios Birutės. Vienas Palangos klebonas liepė pastatyti ant kalno šv. Jurgio koplyčią, ten kur ilsisi Birutės kūnas, kad žmonės bent šventam name melstusi. Laikui einant žmonių uolumas atslūgo, o Birutės dievinimas pasikeitė jos dorybių atsiminimu. Bet senovės klaida visai neišnyko. Net tuo laiku, kaip lankiau Birutės paminklą, aptikau moteriškę keliais einančią apie kryžių (šv. Jurgio koplyčia jau seniai sugriuvo ir jos nėra nė pėdsako), kurs puošia tą kalną. Paklausus man, kodėl čia meldžiasi, moteriškė atsakė: „Sirgdama pasižadėjau aplankyti šventos Birutės karstą, jei tik pasveiksiu. Stengiausi kiek galėdamas ją įtikinti, kad Birutė buvo pagonė, kad negalima jos laikyti šventa, kad tokia auka Dievui netinka. Paklausė manes ir nuėjo“.*
*A. Jucewicz, Wspomnienia Žmudzi. Wilno 1842, pp. 121—122.
Taigi ir XVI šimtmety, kaip liudija Stryjkovskis, ir XIX, ką liudija Narbutas ir Jucevičius, žmonės tikėjo, kad Birutė palaidota Palangoj ir lankė jos kapą. Tiesa, Stryjkovskis aiškiai nepasako, kad Birutė buvo palaidota Palangoj. Prochaska, Vytauto laikų bene didžiausias žinovas, apie Birutę tekalba labai maža.
Reziumuodami viską, aukščiau pasakyta, matom, kad Birutė nėra koks mitas ar legenda. Tai yra istoriškas asmuo. Bet vis dėlto amžių ūkaną paslėpė jos gyvenimo smulkmenas nuo mūsų akių. Ar istorijai pavyks kada praskleisti nepermatoma praeities skraiste nuo Vytauto motinos gyvenimo, sunku pasakyti. Daug vilties, rodos, nėra.
J. Purickis „Žiupsnelis žinių apie Vytauto motiną” // Lietuvos aidas 1930 m., bal. 10 nr., p. 3-4.