Žemaičių kalnelis

Žemaičių kalnelis (Palangos XII–XIII a. senovės gyvenvietė, Palangos kapinynas III)

Žemaičių kalnelis. Grafų Tiškevičių laikais, pro rūmų pietinės pusės langus matėsi ant nedidelės pakilumos, kiek daugiau negu 100 metrų į pietus dvaro šeimininkų pastatyta pavėsinė. Dabar jos čia nebėra, tačiau kalnelis yra, jis tvarkomas, stovi informacinės rodyklės. Kodėl jos čia pastatytos?

1990–1991 m. šioje vietoje archeologai vykdė kasinėjimus. Buvo ištyrinėta 350 kv. m teritorija. Tyrinėjimų metu nustatyta, kad ant šios apie 90 m į rytus nuo Birutės kalno nutolusios aukštumėlės (senkopės), kuri virš jūros lygio palikusi apie 12 metrų, yra buvusi XII–XIII a. Palangos senovės gyvenvietė. Čia, X–XIII a. kultūriniame sluoksnyje, kuris apardytas XV–XVI a. laidojant žmones, taip pat vėliau vykdant įvairius ūkio darbus, grafams Tiškevičiams statant pavėsinę, archeologai rado gintaro, lipdytos, apžiestos ir žiestos keramikos, akmeninių galąstuvų, molinių ir akmeninių pasvarų bei kitokių šio kalnelio istoriją liudijančių objektų. Radinių, kurių, tikėtina, buvo rasta Tiškevičių ir ankstesniais laikais kalnelio teritorijoje vykdant darbus, nėra išlikę.

Nebėra čia Tiškevičių laikų pavėsinės, kaip ir kalnelio rytiniame šlaite kurį laiką buvusio mūrinio rūsio. XX a. 8 deš. jis nugriautas, o mūro liekanos išvežtos. Vykdant darbus nukentėjo (buvo apgadintas) aikštelės rytinis šlaitas. Buvusią rūsio vietą šiandien žymi nedidelė įlomėlė.

1992 m. lapkričio 4 d. ši Palangos botanikos parko teritorijoje esanti XII–XIII a. senovės gyvenvietė paskelbta respublikinės reikšmės nekilnojamuoju archeologijos paminklu. 1994 m. vasario 7 d. ji įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas 17137). Ši senovės gyvenvietė kartu yra ir valstybės saugomas Palangos kapinynas III (17136, A391P). Šių dviejų objektų teritorijos sutampa. Jų plotas – 10797.00 kv. m.

Žemaičių kalnelis

Kultūros vertybių registre apibūdinant Žemaičių kalnelio vertingąsias savybes pažymėta, kad tai  lėkštašlaitė iki 4,5 m aukščio, viršuje kiek paplokšti, ovali, šiaurės pietų kryptimi kiek pailga 25 x 35 m dydžio kopa. Ji ilgą laiką buvo pustoma, apardyta dirbant įvairius ūkio darbus, dabar apaugusi retokais medžiais. Jos kultūrinis sluoksnis sudarytas iš tamsesnės smėlingos žemės su angliukais, iki 1 m storio, 7 horizontų, kai kur perskirtų smėlio tarpsluoksniais, su pastatų, krosnių, židinių liekanomis ir archeologiniais radiniais. Kalnelis įvairiu laiku apardytas pustant ir kt.

Paskutiniais dešimtmečiais šis kalnelis mėgstama Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ susibūrimų, renginių vieta. Pirmą kartą šis kolektyvas kalnelį „atrado“ 1988 metais. Čia ansambliečiai kartais susirenka, savo bičiulius pakviečia per Joninių (Rasos), Jurginių ir kitas kalendorines šventes. Na o kalneliui Žemaičių vardą davė čia kurį laiką rengtos Žemaičių kultūros draugijos Palangos skyriaus sueigos. Vietos žemaičiai ant kalnelio aukurą yra pastatę. Čia yra įrengta nedidelė aikštelė, pagoniškų drožinių parkelis. Šioje vietoje įvairiomis progomis renkasi ir pagonys.

1993 m. parko didžiajame parteryje kasant duobę atkurtos „Laiminančio Kristaus“ skulptūros naujajam postamentui, buvo surastas senasis. Jis nuvežtas ir kaip sovietmečio negandų simbolis pastatytas Žemaičių kalnelio papėdėje. Ten jis stovi iki šiol.

Danutė Mukienė. Publikacija parengta įgyvendinant 2022 m. Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Žinoma ir nepažinta Palanga: 10 virtualių turų po kurortą“ // Žemaičių žemė 2022-01-18

Žemaičių kalnelis. Senovinė gyvenvietė

Nustačius kaip galėjo atrodyti Palangos kraštovaizdis prieš tūkstantį metų, pradėta įtarti, jog žmonės senovėje galėjo gyventi ir kitų reliktinių kopų viršūnėse. Tiesa, senovinių gyvenviečių pėdsakų nebuvo rasta kalnelyje senojo parko pradžioje. Šis kalnelis yra neseniai supustyta kopa. Neaptikta kultūrinių sluoksnių ir “Mažojoje Birutėlėje” – kopų gūbriuose į šiaurę nuo Birutės kalno. Bandant surasti senųjų gyvenviečių pėdsakus, 1990 m. vasarą buvo patikrintas nedidelis kalnelis parke, per 90 m į rytus nuo Birutės kalno. Jis yra už 100 m į pietus nuo Gintaro muziejaus, gerai matosi nuo rūmų terasos todėl grafas Tiškevičius ten kažkada buvo pasistatęs pavėsinę, o kalnelio rytiniame šlaite buvo įrengtas rūsys.

Virš žemės paviršiaus kalnelis yra pakilęs tik apie 4,5 m, jo aikštelė nedidelė – apie 35×25 m. Kalne auga didelės pušys, o pakraščiuose yra tankus krūmynas. Ne taip seniai kalnelį pamėgo senosios pagonybės gerbėjai, daugiausiai Žemaičių draugijos nariai, ten pasistatę aukurą. Matyti dėl to šiam bevardžiam kalneliui prigijo “Žemaičių kalnelio” vardas. Apie archeologinius radinius iš šio kalnelio niekas nebuvo girdėjęs, todėl ten rasti senovinės gyvenvietės sluoksniai ir senųjų palangiškių kapai buvo malonus netikėtumas archeologams.

Kultūrinį sluoksnį smarkiai suardė vėlesni kapai, nežiūrint to, jo storis vietomis siekė iki 1 metro. Panašiai kaip ir Birutės kalno gyvenvietėje čia buvo išskirti 7 horizontai – rasti septynių skirtingų laikotarpių gyvenimo pėdsakai. Kalnelyje ir gyventa buvo tokiu pat laikotarpiu nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki XIII-XIV amžiaus. Labai panašūs čia yra stovėję ir pastatai. Juose buvo ir kuršiški židiniai su priedobėmis, ir molinės namų aslos pėdsakų, ir plūkto molio kupolinių krosnių padai, žiesta “Baltijos jūros” keramika, moliniai audimo pasvarai, įdomu, kad kuršiškas židinys su prieduobe čia buvo rastas ne seniausiuose, kaip Birutės kalno gyvenvietėje, bet vėliausiuose sluoksniuose. Tai galėtų rodyti gyventojų sudėties pasikeitimą šioje nedidelėje gyvenvietėje.

Rasti pastato pėdsakai

Žemaičių kalnelio nedidelėje ir neįtvirtintoje gyvenvietėje aiškesni buvo tik vieno pastato pėdsakai. Pastato kontūrą žymėjo sudegusių rąstų, perdegusio molio tinko, akmenų ruožai. Nustatyta, kad pastatas buvo 20-25 cm įgilintas smėlyje, o jo dydis buvęs apie 7,5×7,5-8 m. Namas buvo statytas kiek įstrižai kalnelio – šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi. Buvusią aslą rodė juoda su suodžiais ir molio lopinėliais žemė. Prie pietrytinės sienos gulėjo gerokai apardytas molinės krosnies padas. Po padu rasta ritualinė laužavietė – tamsi dėmė, kurioje buvo žiesto puodo apatinė dalis ir gyvulio žandikaulio liekanos. Namas yra buvęs mišrios konstrukcijos – galinių sienų vietose rastos stulpavietės. Šis ir gretimi pastatai buvo palikti paskubomis – be įprastos keramikos ir molinių pasvarų, kurių tarpe buvo puoštų štampeliais, tarp anglių buvo rasti sudegusios geležinės antkaklės su žalvario ir stiklo karoliukais fragmentai. Šie namai degė XI – XII a.

Kultūrinio klodo paviršiaus radiniai sako, kad paskutinių Žemaičių kalnelio gyventojų būstai gaisro ugnyje žuvo XIII a. Po to kalnelis buvo apleistas, o po kelių šimtmečių priglaudė jau mirusius palangiškius.

Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai istoriko akimis”