Žygi pradedame Vaišnoriškės kaime, apsuptame Ažvinčių girios. Kelių čia daug, susisiekimas geras. Nuo Vaišnoriškės iki Minčios kaimo – apie 8 – 8,5 kilometro. Žygiuodami į šiaurę, už pusantro kilometro pasiekiame labai įdomią vietą – Senatiltę, kuri yra prie trijų ežerų. Kairėje pusėje – Utenykštis, dešinėje – Baltelės ir Byvainėlio ežerai. Byvainėlio vanduo žalias, pakrantėse paukščių ir paukštelių. Kažkur yra juodųjų gandrų ir pilkųjų garnių… O kas dedasi prie upelio! Visokių keistenybių… Tai Vyžių kaimo eigulio Antano Šimkūno (jo sūnus Romualdas, dirbantis Vilniaus universitete, su didele meile ir pagarba aprašė šių vietų grožį ir įdomybes) darbas. Nagingas meistras iš paslaptingų Byvainėlio gelmių traukė įvairias kerplėšas, o išdžiovinęs, meniškai apdorojęs, papuošė Būkos upelį, miško laukymes, poilsiavietes… Šiose vietose Šimkūnų vardas garsus, nes jie geri dailidės, miškininkai, medžiotojai, žvejai.
Baltelėje tarpukariu veikė Šeino lentpjūvė. Iš netoliese esančių Uteno ir Utenykščio ežerų tais laikais, kai klestėjo sielininkystė, apylinkių vyrai plukdydavo Vilniaus link Minčios ir Ažvinčių girių rąstus.
Prie ežero būdavo sielių pinyklos. Utenykštyje yra sala. Prie jo glaudžiasi Katyšiaus raistas. Netoli nuo Baltelės ir Senatiltės anksčiau buvo Miškiniškių kaimas. Baisi tragedija jame vyko Stalino laikais. 1944 m. gruodžio 28 dieną stribai gyvus sudegino dvylika taikių ir neginkluotų, nerodžiusių jokio pasipriešinimo tų apylinkių vyrų vien už tai, kad jie slapstėsi miškuose, nenorėdami eiti į sovietinę armiją, o kartu su jais – ir penkių vaikų tėvą Kazį Žilėną, nes kai kurie besislapsčiusiųjų kartais užsukdavo į atokų jo vienkiemį pasišnekėti, pavalgyti. 1948 m. gegužės 22 dieną visą likusią Kazio Žilėno šeimą stribai išvarė iš namų į Sibirą…
Paliekame Senatiltės apylinkes ir einame toliau. Kelias kiek nutolsta nuo labai užžėlusio Utenykščio ežero į dešinę, o vėliau vėl priartėja prie jo šiaurinio kyšulio. Jau nebetoli ir Uteno ežeras. Jį su Utenykščiu jungia Novenos sąsmauka. Utenas – septintas pagal dydį Nacionalinio parko ežeras (plotas – 203 ha). Jį supa Minčios giria. Į Uteną įteka Žiežulna, Ažvintė ir Minčia. Utenas – vėliausiai užšąlantis ežeras, jame daug žuvų. Manoma, kad čia senovėje buvo stipri Nalšios žemė.
Bežingsniuodami pasiekiame Rūgšteliškio kaimą, kuris glaudžiasi prie šiaurinio Uteno krašto. Nuo Vaišnoriškės giriomis nuėjome jau gal penkis kilometrus. Šis tas praeities: Rūgšteliškio ir Narutiškio kaimuose 1863 m. sukilėliai ruošė maisto atsargas. Netoli kaimo yra stovyklavietė, gera maudyklė. Dar einame apie tris kilometrus ir pasiekiame Minčios kaimą. Jis yra prie Minčios upelio. Netoli kaimo – IX-XII a. pilkapiai, kuriuose vyrai laidoti su žirgais. Minčioje didžiajam kunigaikščiui priklausė dvaras. Kaimo malūnas – vertingas architektūros paminklas. Jam daugiau kaip 200 metų.
Anksčiau Minčioje veikė deguto, terpentino varyklos, Minčia buvo variakalystės centras. 1863 m. čia buvo nemaža sukilėlių. Žmonės juos viskuo aprūpindavo, dalis kaimo vyrų prisijungė prie būrių. Miške sukilėliai turėjo stebėjimo punktą. Juos išdavęs tauragniškis meistras Musteikis pranešęs karininkui Nikiforovui. Mūšis įvyko gegužės 25 dieną. Sukilėliai K. Maleckio vadovaujami kovėsi Meškynės dauboje. Staiga užklupti pralaimėjo. Žaizdas tvarstė beržo tošimis. Žuvusiuosius palaidojo Sodžiuvietės kaimo apylinkėse – apie pusantro kilometro nuo Minčios Šeimaties kaimo
link.
Iš Minčios į Žeimeniškių kaimą – maždaug pusketvirto kilometro. Eiti nenuobodu, nes keliaujame per gražias Minčios ir Ažvinčių girias. Minčiagirė (9000 ha) skirstoma į du masyvus Minčios ir Daunorių. Miškininkai gražiai sutvarkė turistinio žiedo atkarpą Daunoriai – Vaišnoriškė, įrengė trumpo poilsio vietas. Girioje yra briedžių, Šernų, gyvena stirnos. Yra ir vilkų. Upelių pakrantėse landžioja ūdros ir audinės, prie Krakežerio yra juodųjų gandrų. Netoliese, Olų kalne – lapių gyvenvietė, yra lūšių, kurtinių. Palei Krakežerį skraido lėlys (vadinamas laumės paukščiu, ožkamilžiu). Lėlys – nakties paukštis. Jis prisimenamas, kai pasakojama apie laumes, kurių anksčiau daug būdavę. Jos kai kurias mergeles suviliodavusios. Čia yra nepaprastų karčiuotų gyvačių… Jų karalius pasipuošęs gražia karūna. Nuo jo tik raitas galis pabėgti…
Jei girioje prie Čiočių kalnelio iš Vaistinės versmės gersi, šimtą metų gyvensi… Už kalno kita versmė – Šaltoji. Prie Knyčio ežero auga stebuklingi medžiai, o vanduo Knytelės labai skaidrus.
Žeimeniškėse gyveno eigulys Jonas Šimkūnas. Jis vadintas Žvėrių karaliumi. Daugiau kaip šešiasdešimt metų jis saugojo girių kurtinius, visokius žvėris ir paukščius. Mokėdavo sugauti vilką, pažinti žvėrių ir paukščių balsus, atskirti pėdas. Pokario metais prie kaimo drąsiai veikė pasipriešinimo dalyviai, įvyko mūšis. Kaimas yra šiauriniame Ažvinčių girios pakraštyje.
Iš Žeimeniškių iki Vaišnoriškės kaimo – keturi kilometrai per Ažvinčių girią. Iš pradžių apie puskilometrį einame į pietvakarius. Kryžkelėje pasukame dešinėn į vakarus. Maždaug po 120 metrų sukame kairėn į pietryčius, dar po 100-200 metrų pasukame keliuku dešinėn. Paėję pusę kilometro, prieiname kryžkelę. Iš kairės bėga vienas platesnis, kitas siauresnis keliukas. Einame į pietvakarius apie pusę kilometro, kol prieiname kryžkelę. Nuo jos siauresniu keliuku einame į pietus iki kelio Vaišnoriškė – Minčia (reikia eiti apie pusę kilometro). Dabar žinomu keliu per Baltelę pasiekiame Vaišnoriškę.
Minčiagirėje, kaip sakoma, yra paslaptingų gyventojų – laumių, velnių, gyvačių su karčiais, o Ažvinčių giria (4400 ha) garsėja žvėrimis. Štai girios 12 ir 49 kvartaluose 1964-1966 m. gyveno atklydėlis lokys. Jo pėdas pirmasis pastebėjo Žvėrių karalius – Jonas Šimkūnas. Po dešimtmečio lokys vėl buvo atklydęs. Jis lankėsi ir vėliau. Gaila, bet visam laikui įsikurti lokys nenori. Minčios girioje paskutinis lokys buvo nušautas 1863 m. Prie Versminės liūno ir kitose vietose yra lūšių. Jų, ko gero, Ažvinčių girioje yra daugiau kaip kituose miškuose. Niūrūs raistai, eglynai ir užakę ežerėliai – tinkamos vietos vilkų irštvoms. Paslaptingiems girių gyventojams kurtiniams čia taip pat patinka. Gervėčių raiste anksčiau gervės ne tik šokdavo, bet ir vaikus perėdavo. Girioje peri didieji apuokai.
Atskirai reikia pakalbėti apie Ažvinčių sengirę, kurioje telkšo ir Gervėčių pelkės. Ši puiki vieta yra maždaug už dviejų kilometrų į rytus nuo keliuko Žeimeniškės Vaišnoriškė. Ją dar 1947 m. ėmėsi saugoti miškininkas Jonas Strazdas. Tai svarbus rezervatas. Jau 1960 m. ši vieta paskelbta botanikos ir zoologijos draustiniu. Sengirėje daugiausia auga šimtamečiai medžiai. Daug pušynų, nors eglių kai kur irgi nemaža. Medžiams po 140-150 metų, neretai užaugę iki 30 metrų, o kai kurie – ir iki 40 metrų aukščio. Yra trys beužželiantys Gervelių ežerėliai, o prie jų šliejasi gūdus eglynas. Gervėčių pelkėje, deja, jau nebeperi gervės, ir žmonės čia nebešienauja.
Keliai Vaišnoriškėje nutiesti neseniai, anksčiau čia buvo tylus, liepžiedžiais kvepiantis senas bitininkų kaimas. Jame yra saugomų pastatų. Kaimo senovinėje sodyboje įsikūrę Botanikos instituto moksliniai bendradarbiai. Jie tiria girią.
Už kilometro nuo kaimo Daunorių pusėn, prie Būkos upės, yra gražiai įrengta poilsiavietė. Palapinių čia statyti negalima. Pabaigę žygį Vaišnoriškėje, jei neišvyksite namo, artimiausias stovyklavietes rasite Vaišniūnuose prie Dringio ežero, Ginučiuose prie Almajo ar prie Uteno ežero.
Vytautas Ikamas „Kelionė giriomis” // Aukštaitijos nacionalinio parko maršrutai 1997 m., p. 24-26