Prancūzkapiai – Juozo Ambrozaičio pasakojimas, publikuotas 1930 m. žurnalo „Karys“ 33-ajame numeryje, p. 652. Autorius nurodytas leidinio turinyje, p. 1067. Tekstas užrašytas kaip vietos padavimas apie Jurbarko apylinkes ir ten esančią vietą, žmonių atmintyje vadintą Prancūzkapiais.
Šiame trumpame, bet įtaigiame pasakojime prisimenami Napoleono karo laikai, prancūzų ir rusų kariuomenių susidūrimai, žuvusių karių kapai bei vėlesni žmonių pasakojimai apie smėlyne rastus kaulus. Straipsnis svarbus kaip tarpukario spaudos liudijimas, kuriame susipina istorinė atmintis, vietovės pavadinimo kilmės aiškinimas ir Jurbarko krašto žmonių pasakojamoji tradicija.
Prancūzkapiai
Nuo Jurbarko į vakarus Napoleono laikais būdavo žmonių ganyklos. Ten buvo keletas hektarų lekiančiojo smėlyno, ant kurio buvo pastatytas avininkas, kur piemuo, užėjus dideliam lietui, suvarydavo avis. Čia buvo didelės kautynės prancūzų su rusais. Toj vietoj žuvo daug karių. Be to, užėjus dideliems šalčiams, toj vietoj sušalo daug prancūzų. Avininkas buvo prikrautas lavonų, tartum malkų. Visi buvo palaidoti minėtame smėlyne.
Rusų kunigaikščio Vasilčikovo bobutei dar šeimininkaujant toj apylinkėj viena meta buvo labai vėjuota vasara ir vėjas, blaškydamas smėlį, išnešiojo po laukus napoleoniečių kaulus, kurie visi pateko ant viršaus. Žmonėms atrodė liūdnas vaizdas. Tuomet Vasilčikovo bobutė įsakė savo dvaro darbininkams iškasti gilią ir plačią duobę, surinkti visus kaulus ir užkasti. Kiek žmonių dirbo — nežinia, bet trys savaitės laiko praėjo, kol tą darbą baigė. Kunigaikštienė pastatė ant kapo didelį medinį kryžių ir minamą smėlyną apsodino pušaitėmis ir dar kitokiais medeliais. Kryžiui nupuvus, buvo prikaltas prie gluosnio mažas kryželis, kuris ir dabar tebėra.
Pušynaitis, dabar gražiai suaugęs, žaliuoja ir yra „Saulės“ draugijos nuosavybė. Čia vasarą vietos žmonių šventadieniškas poilsis — pušynaitį žmonės vadina gojuku. Senoliai kalba, kad kai prancūzai buvo Lietuvoje, tai jie patikdavę nemalonių dalykų, nes mūsų žmones dažnai jiems kenkdavę — užpuldinėdavę.
Prancūzai, išeidami iš Lietuvos, esą yra pasakę, kad viskas pasiliks istorijos lapuose ir mūsų ainiai jums šimteriopai atkeršys. Per didįjį karą prancūzai patekę į vokiečių nelaisvę, buvo atvaryti ir į Lietuvą darbams. Kaip vokiečiai belaisvius maitino, žino visi ir aiškinti nereikia. Mūsų vargšės bobelės visoje Lietuvoje, taip pat ir mūsų Jurbarke — kur buvo 500 prancūzų belaisvių, kiek galėdamos šelpė, nežiūrėdamos į tai, kad gaudavo kalėjimo ir vokiškų bizūnų.
Įvairiais būdais stengėsi prancūzus šelpti maistu ir kt. Paimsry buvo mediniu rentiniu šulinys. Iš jo prancūzai nešdavos vandens. Visuomet jie rasdavo šulinio viduj — ant prikaltų vinių — ryšuliukus su duona, lašiniais ir sūriais. Tai vis mūsų moterėlės, nuskriaudusios save ir savo mažus vaikučius, padėdavo belaisviams. Pastebėję vokiečiai, šulinį užrakino. Mūsų moters rado kitą būdą belaisvius šelpti. Eidavo po keliolika kilometrų, kur belaisviai dirbdavo. Belaisviai, palikę milines toliau nuo dirbamos vietos, visada rasdavo pilnas kišenes maisto.
Prancūzai, matydami mūsų moterų rūpestingumą ir geraširdiškumą, pakėlę du pirštus į dangų, prisiekdami sakydavo: „mūsų tėvynė jums atlygins“. Taigi, šiandien mes matome, kaip prancūzų tėvynė mums, lietuviams, „atlygino“ už gera. Tai gerai patyrėme lietuvių kare su lenkais ir šiandien, kada susiduriame su lenkais Vilniaus klausimu…