Raganė – tai Juozo Ambrozaičio užrašytas padavimas apie Mituvos sietuvą prie Jurbarko, publikuotas žurnale „Karys“ 1930 m., Nr. 7, p. 135. Tekste pasakojama apie gilią Mituvos upės vietą, žmonių vadintą Ragane, ir jos vardo kilmę, siejamą su Napoleono kariuomenės žygiais, vietos raganomis bei paslaptingais skendimais.
Ši vieta svarbi ne tik dėl padavimo, bet ir dėl platesnio Jurbarko krašto istorinio konteksto. Ji istoriškai žinoma kaip Nemuno sielininkų uostas, o sovietmečiu šioje aplinkoje buvo pastatytas Miškininkų kvartalas ir apstatytas pats Striplaukis. Todėl „Raganės“ pasakojimas atveria ne vien folklorinį vaizdinį apie pavojingą Mituvos sietuvą, bet ir primena vietą, kurioje susikerta upių keliai, senoji žmonių atmintis, Napoleono laikų pėdsakai ir vėlesni kraštovaizdžio pokyčiai.
Raganė
Pro Jurbarką teka Mituvos upė, kuri įteka į Nemuną. Čia yra labai gilus tarpkelis, maždaug 50 metrų ilgio, vardu Raganė. Šis pavadinimas žmonių padavimais yra toks.
Kai Napoleonas kariavo su rusais ir buvo okupavęs Lietuvą, jo armijos dalis, kai kuriam laikui pailsėti sustojo Stribaukų didelis, negyvenamas žemės plotas, bet gamtos atžvilgiu labai gražus. Tai buvo vasaros metu. Napoleonai čia buvo labai pavargę ir gyvių užpulti. Pirmučiausia pasistatė bivakus (palapines) ir papietavę nuėjo prie Mituvos išsiplauti baltinius.
Į smėlį įsmeigę iešmus, padžiovė baltinius. Atlikę savo darbą, sulindo į palapines ir saldžiai užmigo. Jurbarke tuomet gyveno dvi senos raganos, kurios napoleonėčių nekentė. Napoleonėčiai, manydami, kad nors ir pavergtoj šaly, bet tokiai narsiai kariuomenei niekas neišdrįs blogo daryti, todėl nepastatė sargybos ir visi saldžiai miegojo.
Tuomet buvo gana graži, saulėta diena. Raganos, pasinaudodamos proga, atėjo ir sudarė didelę audrą, numetė baltinius, sudumblino ir dingo. Pabudę napoleonėčiai rado netvarką ir iš pradžių manė, kad čia gamta kalta. Tik po ilgų tyrinėjimų paaiškėjo, kad čia būta negeros žmogystos.
Sumanė atkeršyti, bet nežinojo kam, todėl sumanė pakviesti iš Paryžiaus žynį, kuris, žinoma, tuojau buvo vietoj ir, ištyręs dalyką, paaiškino, kad čia būta dviejų žmogystų. Pėdomis nuėjo į tą namą, kur gyveno raganos. Jas areštavo ir atvedė į nusikaltimo vietą, ir čia padarė teismo sprendimą. Nusprendė abiem parišti po kaklu didelį akmenį ir gyvas nuskandinti giliausioje Mituvos vietoje. Taip ir padarė.
Nuo tos dienos, kai raganos paskendo, kas tik per nelaimę ten įkrinta arba nežinodamas maudosi, vis paskęsta. Aš pats atsimenu, kad paskendo 4 žmonės, iš jų 2 vokiečių kareiviai per didįjį karą. Žmonių pasakos kalba, kad raganos dar ir dabar Mituvos dugne tebėra gyvos ir ten patekusį žmogų už kojų įtraukiančios. Motinos ypatingai mažus vaikus draudžia ten maudytis.
Nuo to laiko ir ta vieta vadinama „Raganė“. Stryplaūkis, kur buvo napoleonėčių stovykla, dabar apgyventas Lietuvos savanorių naujakurių. Ta žemė turtinga akmenimis. Kasant akmenis, kai kur randama žmonių kaulų, t. y. žuvusių napoleonėčių.