Birutės gimtinė

Birutės gimtinė – tai 1930 m. Lietuvos kariuomenės savaitraštyje „Karys“ publikuotas straipsnis, skirtas Palangai, Birutės kalnui ir su šia vieta susijusiai Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės atminimo tradicijai. Straipsnis buvo išspausdintas „Kario“ 1930 m. 33-ajame numeryje, p. 643–646, minint Vytauto Didžiojo metus ir prisimenant jo motiną Birutę – šventosios ugnies saugotoją, vaidilutę, kunigaikščio Kęstučio žmoną ir vieną ryškiausių Lietuvos istorinės atminties moterų.

Šiame tekste Palanga pristatoma ne tik kaip pajūrio kurortas, bet ir kaip sena, kovų, padavimų bei tautinės atminties vieta. Autorius pasakoja apie Palangos istoriją nuo senųjų laikų ir kovų su vokiečių ordinais iki miesto grąžinimo Lietuvai 1921 metais, kartu išryškindamas Birutės kalno reikšmę. Straipsnyje istoriniai faktai susipina su padavimais apie Birutę, Kęstutį, šventąją ugnį ir senąją žemaičių pasaulėjautą, todėl jis yra vertingas ne tik kaip tarpukario spaudos liudijimas, bet ir kaip tautinės atminties tekstas apie vieną svarbiausių Lietuvos pajūrio šventviečių.

Birutės gimtinė

Mūsų tauta, iškilmingai minėdama Vytautą Didįjį, negali nepaminėti jo garbingosios motinos Birutės. Skaisti šventosios ugnies saugotoja, vaidilutė, vėliau ištikima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona, išauklėjusi Lietuvai savo sūnų didvyrį Vytautą, žinoma kiekvienam lietuviui, ir josios vardas gerbiamas kaip šventosios.

Jos vardą tinkamai pagerbė ir mūsų atgijusios kariuomenės vadovybė, kuri antrąjį raitininkų pulką pavadino 2 ulonų didžiosios Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulku.

Šio mėn. 15 d. Vytauto Didžiojo komitetas Palangoje, kur gimė ir augo Birutė, surengė Birutės pagerbimo dieną. Atitinkamai jos atminimą pagerbė ir kitose Lietuvos vietose.

Su Birutės vardu glaudžiai susijusi Palanga, kuri iš senų senovės labai artima kiekvieno lietuvio širdžiai ir garsi kovomis su kryžiuočių ir kardinininkų ordinais. Taigi, minint Birutę, gal būtų pravartu arčiau pažinti ir jos gimtinę — Palangą.

Spėjama, kad Palanga savo vardą gavo nuo Langos upelio, kuris dabar vadinamas Ronžė.

Kada įsikūrė Palanga, nežinoma. Jos įsikūrimas dingsta praeities miglose. Tik senuose raštuose pirmą kartą jos vardas paminėtas 1258 m. Toliau ji vėl minima 1373 m., kai kardinininkų ordino magistras, naikindamas žemaičių kraštą, neaplenkė ir Palangos.

1409 m. žemaičių sukilėliai sunaikino prie Palangos kryžiuočių kariuomenę, o kitais metais (1410 m.) vokiečių galybė visiškai žlugo Žalgirio (Eglėkalnio) kautynėse. Iki to laiko kovose su vokiečių ordenais Palanga turėjo labai didelės reikšmės. Ji neleido žemynui susisiekti kryžiuočių ir kardinininkų ordenams, kurie būtų visiškai apžiodję ir prariję visą Žemaitiją. Palanga buvo tvirtovė. Jos pylimai yra išlikę iki šiai dienai (kiti spėja, kad jie vėlesnių laikų švedų padarinys). Taigi čia buvo labai daug pralieta vokiečių ir lietuvių kraujo.

Subirėjus vokiečių ordinams, Palangai ramiau pasidarė. Tačiau visiškos ramybės ji neturėjo. Jau senovėje, sako, čia buvęs uostas, kuris ėjęs nuo Birutės kalno tolokai į šiaurės vakarus iki Naglio kalno. Per šį uostą ėjo prekyba su užsienio pirkliais. Tas nepatiko kaimyniniams uostams.

1705 m. atplaukė švedų kariuomenė ir užėmė Palangą. Švedų karalius Karolis XII padarė su lenkais sutartį, pagal kurią tapo panaikintas Palangos uostas. Švedai jį užvertė smiltimis ir akmenimis, kad nekliudytų Prūsų ir Kuršo uostams. Todėl Palanga ir negalėjo išaugti į didesnį miestą. Ji pasiliko nuskurusiu miesteliu iki mūsų laikų.

1511 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas I Palangą ir jos apylinkę padovanojo Žemaitijos seniūnui Stanislovui Janavičiui Kęžgailai. 1776 m. ji atiteko Vilniaus vyskupui Masalskiui. Vėliau ji tapo gr. J. Potockio nuosavybe, o paskui — grafo Zubovo, iš kurio ją nupirko Kretingos grafas Juozas Tiškevičius.

1793 m. po Lietuvos padalinimo Palanga atiteko Rusijai. 1819 metais ji priskirta prie Kuršo gubernijos ir liko Pabaltijo baronams tiltu su Vokietija susisiekti.

Didysis karas neaplenkė ir Palangos. 1915 m. balandžio mėn. 28 d. atplaukė 4 vokiečių karo laivai ir paleido kryžišką ugnį į Palangos miestelį. Daug buvo sunaikinta namų ir turto. Žuvo keliasdešimt žmonių. Atėjo vokiečių kariuomenė, kurios sunkų jungą teko vilkti iki 1918 m. rudens. Tačiau tik vokiečiams pasitraukus, čia atsirado vėl vokiečių „geležinė divizija“, kuri išbuvo iki 1919 m. pavasario. Vėl pasirodė bermontininkai, kurie baisiai plėšė ir skriaudė žmones. Tada gyventojai pradėjo ieškoti priemonių nusikratyti jų sunkaus jungo. Prašė pagalbos iš Lietuvos vyriausybės.

Pagaliau lapkričio mėn. 23 d. atvyko iš Kretingos 10 kareivių ir 10 milicininkų, kuriems vadovavo nuovados viršininkas Kungys. Prie jų prisidėjo dar 18 vietinių gyventojų, buvusių rusų kareivių. Taigi ši „kariuomenė“ užpuolė bermontininkus ir juos išvijo. Tada žmonės laisvai atsikvėpė. Pradėjo rūpintis savivaldybės sudarymu. Bet ketvirtą dieną po bermontininkų išvijimo atvyko iš Liepojos 150 latvių kareivių su dviem kulkosvaidžiais ir dviem patrankom. Maža saujelė mūsų kareivių ir milicininkų turėjo pasitraukti. Latviai nuplėšė Lietuvos vėliavą ir sudraskė į gabalėlius. Prasidėjo latvių viešpatavimas, kuris tęsėsi iki 1921 m. Velykų.

Po ilgų derybų, tarpininkaujant anglų profesoriui Simpsonui, Palanga vėl grįžo Lietuvai. Tai įvyko 1921 m. kovo mėn. 31 d. Tos džiaugsmingos dienos atminimui ant Birutės kalno prie koplyčios sienos yra prikalta marmurinė lenta su tokiu parašu:

„1921 — III. 31 dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, Palangiškių ir svečių minioms, grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos kraštas“.

Tada baigėsi Palangos vargai.

Miestelis pradėjo tvarkytis. Žmonės turtingesni tapo.

Paskutiniai Palangos savininkai, grafai Tiškevičiai, rūpinosi ją sutvarkyti ir ekonomiškai pakelti. Pirmiausia norėta vėl atgaivinti uostą ir padaryti patogų vandens susisiekimą. Tuo tikslu dar grafas Juozas Tiškevičius padirbo ilgą tiltą į jūrą, kad prie jo galėtų priplaukti garlaiviai. Jo paties garlaivis reguliariškai plaukiodavo Bartijos jūroje su keleiviais ir prekėmis ir čia sustodavo. Bet neilgai trukus jūra užnešė prieplauką smiltimis ir 1892 m. vandens susisiekimas nutrūko.

Palanga plačiai žinoma kaip kurortas. Čia jūros pakrantė labai graži, patogi maudykloms. Prie pat jūros smulkus, baltas smėlis, o toliau puikus sausas pušynas. Pušyno kvapas ir jūros vandens išgaravimai stiprina žmogaus organizmą, kūną, ir gydo nuo kai kurių ligų. Taigi čia prieš 70 metų įsteigtas kurortas. Prieš didįjį karą vasaros metu į Palangą privažiuodavo daug svečių iš visos Rusijos. Ypač šį ramų ir gražų kampelį mėgdavo Varšuvos lenkai. Kai kurie jų turėjo net nuosavus vasarnamius. Ir dabar kasmet maždaug nuo birželio mėn. 15 iki rugsėjo 15 d. iš visos Lietuvos suvažiuoja labai daug žmonių: vieni atvažiuoja sveikatos taisyti, kiti — pailsėti po sunkių darbų, o treti pasilinksminti.

Kai svečiai išsiskirsto, Palanga tarytum apmiršta. Gyventojų skaičius sumažėja. Namų langai uždaryti. Tik pavasarį vėl pradeda rinktis vasarotojai, ir vėl gyvenimas pradeda kunkuliuoti. Vietiniai gyventojai vasarą turi nemaža pelno iš svečių, o kitu metu verčiasi žvejyba, ūkiu arba amatu.

Palangoje nuolatinių gyventojų yra per 2.000 žm. Vasarą jų skaičius 3—4 sykius padidėja.

Grafas Tiškevičius pušyne pasistatė puikius rūmus ir įrengė labai gražų parką, kuriame yra ir garsusis Birutės kalnas. Tai istorinė šventavietė. Čia stovėjo Praurimos šventovė, prie kurios gyveno 12 mergaičių. Jos kurstė šventąją ugnį. Tarp Praurimės vaidilučių buvo ir Palangos bajoro Vidimanto duktė Birutė. 1343 m., grįždamas iš karo su kryžiuočiais, kunigaikštis Kęstutis sustojo Palangoje, pamatęs Birutę, įsimylėjo ir ją vedė. Birutė gyveno Trakuose, bet, mirus Kęstučiui, sugrįžo į savo tėviškę ir čia ji mirė. Jos kūną palaidojo ant kalno, kur ji, būdama vaidilutė, kūreno šventąją ugnį. Todėl žmonės šį kalną ir pavadino jos vardu. Taip sako žmonių padavimai.

Žemaičiai, priėmę katalikų krikštą, vis tiek laikėsi senosios savo tikybos ir uoliai lankė stabmeldžių šventavietes. Taigi ir Birutės kalnas buvo labai gerbiamas. Tatai matydami katalikų kunigai XV amžiuje pastatė ant Birutės kalno šv. Jurgio bažnytėlę, o jai suirus 1869 m. buvo pastatyta mūrinė koplytėlė, kuri ir dabar tebėra. Pakalnėje yra įrengta labai graži Liurdo stebuklingosios vietos imitacija. Tai akmeninis urvas su Dievo Motinos statula. Ją įrengė (o taip pat ir parką sutvarkė) prancūzų architektorius André 1898 m.

Katalikų bažnyčią Palangoje pastatė karalienė Ona Jogailienė, kuri vasaros metu mėgdavo gyventi netoli Palangos, kur dabar yra žvejų kaimas — Palipgiris. Dabartinė mūrinė gotiško stiliaus bažnyčia pastatyta 1908 m. Jos statymui dabartinis Palangos dvaro savininkas grafas Peliksas Tiškevičius paaukojo 30.000 aukso rublių ir daug medžiagos. Karo metu į ją pataikė 4 vokiečių jūrų artilerijos sviediniai ir kiaurai perskrovė, o taip pat ištrenkė labai brangius spalvotus langus su paveikslais.

Apie 1 klm. į šiaurę nuo Palangos ant jūros kranto stovi apskritas kepurės pavidalo kalnelis retomis pušimis apaugęs. Jį vadina Olando Kepure. Vyskupas Masalskis buvęs sumanęs augusias ant jo pušis nukirsti. Bet sužinoję apie tai Olandijos jūrininkai labai prašė vyskupą ir net brangią dovaną dovanoję, kad pušyno nekirstų, nes jis rodydavęs jūrininkams kelią. Vietiniai žmonės šį kalnelį vadina Naglio kalnu. Iš jūros išplaukdavęs Naglis, atsitūpdavęs ant šio kalno dairydavęsis. Kai tik pamatydavęs žmones, tuojau apiplėšdavęs ir vėl į jūrą grįždavęs, o kas jis buvęs, žmogus, paukštis ar žvėris, niekas nežinojo.

Kasmet Palangą aplanko daug žmonių, daug įvairių ekskursijų. Ir tatai labai gerai. Pravartu ją pamatyti. Taigi proga pasitaikius ir tu, skaitytojau, aplankyk Birutės gimtinę, kur yra:

Ant aukšto kalno Palangos miestely,
Kur gyven mūsų broliai, žemaitėliai,
Yr aukštas kalnas Biruta vadintas,
Žaliomis pušelėmis viršuj apsodintas.

„Birutės gimtinė” // Karys 1930 m. nr. 33., p. 643-646