Kernava – vienas seniausių ir reikšmingiausių Lietuvos istorijos vardų, kuriame susitinka valstybės pradžios atmintis, piliakalnių didybė, senųjų šventviečių aidai ir Neries slėnio kraštovaizdis. V. Baniulio straipsnis „Kernava“, publikuotas žurnale „Pavasaris“ 1930 m., Nr. 3, p. 74–76, yra tarpukario Lietuvos žvilgsnis į šią ypatingą vietą – tuomet dar mažą miestelį Ukmergės apskrityje, netoli administracijos linijos, šiandien žinomą kaip Kernavę Širvintų rajone.
Straipsnyje Kernava pristatoma ne tik kaip senoji Lietuvos sostinė, bet ir kaip gyvas istorijos sluoksnių kraštas: čia minimi Palemono ainiai, Kernius, Pajautos slėnis, Mindaugas, Šventaragis, Gediminas, Mantvydas ir senieji piliakalniai. Autorius pasakoja apie keturis sustiprintus kalnus, šventovės vietą, amžinąją ugnį, Krivių Krivaitį, bažnyčių istoriją, vietos žmonių kalbą bei XIX a. tyrinėtojų užrašytus pastebėjimus. Tai tekstas, kuriame istoriniai pasakojimai, padavimai ir tarpukario kultūrinė atmintis susilieja į vieną Kernavos paveikslą – vietos, kurioje Lietuvos praeitis atrodo ne nutolusi, o vis dar juntama po kojomis, piliakalnių šlaituose ir Neries slėnio tyloje.
Kernava
Ukmergės apskr., ½ klm. nuo administracijos linijos, yra mažas Kernavos miestelis. Pasakojama, jog Kernava buvusi pirmoji suvienytos Lietuvos sostinė. Ją įkūręs Palemono ainis, Kauno (kuno) sūnus Kernius 1035 mt., tačiau manoma, kad ji galėjusi būti įkurta ir 1040 mt. Kernius turėjęs dukterį Pajautą, kurios vardu liko pavadintas šalia Kernavos esantis slėnis, kuris dabar yra lenkų pusėj, keli žingsniai už administracijos linijos. Lenkų istorikas mini, kad 1242 met. Mindaugas pasiskelbė Kernavoj Lietuvos karalium; 1265 mt. tą pat padarė Vaišvilkas, o 1268 mt. Šventaragis, Utenio sūnus, perkėlė savo sostinę Kernavon. Po dviejų metų Šventaragiui paskyrus didž. Liet. kunigaikščiu Gurimuntą¹, 1321 m. Gediminas perkelia sostinę iš Kernavos į Trakus, o Kernavą palieka savo sūnui Mantvydui. Nuo to laiko Kernavos reikšmė mažėja.
¹Pagal prof. Alekną 1270–1282 Lietuvą valdė Traidenis, Kernavos kunigaikštis.
Pati pilis senovėje susidėjo iš 4 sustiprintų kalnų (piliakalnių). Dabar Neries vaga nuo pilies yra už ½ klm., senovėje reikia manyti ją buvus prie pat arba visai netoli pilies. Centrinis piliakalnis gana aukštas, su didesniu paaukštinimu viename gale. Viename piliakalny stovėjęs ąžuolas, o vėliau, jį nukirtus, pastatytas kryžius. Dar dabar žymu vieno ir antro stovėjimo vietos. Po ąžuolu kūrenosi amžinoji ugnis. Viršuj kalno stovėjo taisyklingo šešiakampio formos šventykla. Jos pamatai matomi ir dabar, tik nekultūringos kiaulės, nieko nesuprasdamos apie istorinių paminklų brangumą, baigia juos naikinti. Prie jų prisideda ir gegužynių rengėjai, Joninių naktį svilindami ąžuolus.
Gale minėto kalno yra paaukštinimas, nuo kurio, spėjama, Krivių Krivaitis skelbdavęs dievų valią. Jį vadinsime šventovės kalnu. Į žiemos rytus nuo jo yra kitas, visų aukščiausias kalnas su smailia viršūne, ant kurios telpa bent 30 žmonių. Manoma, kad, pavojui besiartinant, ant jo buvo kūriamas laužas. Į pietus nuo šventovės kalno yra žemesnis už jį plokščiu viršum kalnas. Visi jie gana statūs. Į vasaros vakarus nuo jų yra ketvirtasis kalnas, kurio šiandien niekas kalnu nelaiko. Ant jo dabar stovi klebonijos trobesiai ir daržai. Manoma, čia stovėjus kunigaikščio rūmus, arklides, svirnus ir kt.
Veik iš paties kalno viršaus sunkiasi du šaltiniai, dabar pusiau užakę. Jie teikdavo vandenį pilies gyventojams. Kokius 100 žingsnių atstu nuo piliakalnių yra Kurveikiškių kalnelis, kur senovėje gyvenęs Krivių Krivaitis. Už kilometro į šiaurę nuo Kernavos, gražiomis pušaitėmis pasipuošęs, stovi kalnelis, žmonių vadinamas Pagulianka. Ten senovėje stovėjusi pilies sargyba. Nuo jo matosi plati apylinkė; paprasta akim galima pamatyti 7 bažnyčias, o apginkluota žiūronais — antra tiek.
Kernavos apylinkėse žmonės kalba lenkiškai. Bet kur čia grynai lenkiškai: tai lietuvių, baltgudžių ir lenkų kalbų mišinys, žargonas. XIX šimt. vidury Kernavą yra lankę du lenkų mokslininkai Balinskis ir K. Tiškevičius. Balinskis rinko medžiagą istorinėms Lietuvos–Lenkijos vietoms aprašyti, o Tiškevičius tyrinėjo Neries dugną.
Balinskis užsimindamas apie žmonių kalbą sako, kad Kernavoj ir apylinkėse žmonės kalba lietuviškai, o Tiškevičius jau sako, kad tose vietose ir bendrai Neries baseine negalėjęs lietuviškai susikalbėti. Kuris iš jų netiesą sako, sunku nustatyti. Tiškevičius tik patiekia žinių apie žmonių lenkinimą. Važinėdamas jis rinkęs dainas ir padavimus. Daugelyje vietų net už pinigus negalėjęs prisiprašyti padainuoti lietuviškai, nes kunigai, pasak vietos gyventojų, draudę dainas lietuviškai dainuoti. Užtat visai nesunku suprasti, dėl ko per 50 metų žmonės užmiršo gimtąją kalbą. Tas pats Tiškevičius mano, kad senovėje Kernava buvusi didelis miestas. Bet tam sunku tikėti, nes čia pat yra išmėtyti kurganais vadinami kapai, kurie juk mieste atsirasti vargu galėjo.
Pirmąją bažnyčią Kernavoj pastatė Vytautas Didysis 1387 m. Tai, rodos, septintoji bažnyčia Lietuvoj. Ji sudegė 1500 m. ir po metų buvo pradėta statyti kita. Šioji taip pat sudegė ir 1731 m. buvo pastatyta vėl nauja, kuri tebestovi iki šių dienų ir laukia pasigailint — stogą uždengiant. Pats Vytautas ir vėliau didžiūnai apdovanojo bažnyčią žemėmis, tačiau, sudegus per gaistrą dokumentams, vėl pradėjo tą žemę atsiiminėti. Bylos tarp parapijos ir dvarininkų tęsėsi labai ilgai ir tik rusų valdžia 1815 m. jas išsprendė — viską nusavino ir atidavė rusams kolonistams.
Būta Kernavoj ir šiokio tokio kultūrinio judėjimo. Jau šešiolikto šimt. gale buvęs įsteigtas elgetynas. 1747 m. būta parapijos mokyklos. 1812 m., mokant tūlam Mlodviskiui, šlėchtų vaikų buvę 6, valstiečių 3, o 1830 m. šlėchtų 6, valstiečių 7. Minima, jog buvo įsteigta ir Šv. P. Marijos Škapliernos brolija, kuri 1795 m. turėjusi nariais 50 vyrų ir 20 moterų. Parapijonių būta šitaip: 1820 m. — 1438, 1830 m. — 2306, 1851 m. — 2050, 1873 m. 3031. Žydų būta 8 šeimos.
Apie 7 klm. nuo Kernavos, dabar lenkų pusėj, yra Piliškių koplyčia, statyta 1739 m. Tai buvo Kernavos filija. Gi prie bažnyčios šventoriuje yra 1856 m. Roemerio pastatyta graži koplyčia, kopos numirėliams laidoti. Joje ilsisi beveik visa kunigaikščių Puzinų giminė ir Roemeriai. Tiškevičiaus žiniomis remiantis, Kernavos bažnyčios didžiajame altoriuje Marijos paveikslas esąs papuoštas sidabru, rastu bekasinėjant piliakalnį. Tačiau kas ir kada tą piliakalnį yra kasinėjęs, nepavyko surasti.
Perkėlus sostinę iš Kernavos į Trakus, o iš ten į Vilnių, Kernava liko paprasta provincija, pavedama valdyti tai vienam, tai kitam didžiūnui. Po paskutinio Lenkijos padalinimo Kernava atiteko rusams. Aleksandras I pavedė Kernavos seniūniją valdyti tūlam Papovui, kurį žmonės mini ir dabar ir žino vietą, kur stovėjo jo namai.