Senieji Kauno paminklai – tai J. Puzino straipsnis apie svarbiausius senosios Kauno istorijos ženklus: Kauno pilies griuvėsius, dramatišką 1362 m. pilies sugriovimą, paslaptinguosius Perkūno namus, Rotušę ir Maironio namais vadinamus senuosius Paco rūmus.
Straipsnyje Kaunas atsiskleidžia kaip miestas, kurio praeitis slypi ne tik garsiuose varduose, bet ir akmenyse, mūruose, griuvėsiuose bei legendose. Autorius pasakoja apie Kauno pilį, ilgai stovėjusią Nemuno ir Neries santakoje kaip svarbi Lietuvos gynybos tvirtovė, apie kryžiuočių puolimus ir Vygando Marburgiečio aprašytą pilies sunaikinimą. Greta karinės miesto istorijos iškyla ir kiti paminklai – gotikiniai Perkūno namai, su kuriais siejami pasakojimai apie pagonišką šventovę ir senųjų dievų statulėles, barokinė Kauno rotušė bei Maironio namai, menantys didikų rūmus, vienuolynus, sukilimų laikus ir vėlesnį kultūrinį gyvenimą.
Tai tekstas apie Kauną kaip gyvą istorinės atminties miestą – miestą, kuriame kiekvienas senas pastatas ar griuvėsis primena kovas, valdovus, prekybą, religinius virsmus, legendas ir žmones, kūrusius jo tapatybę.
Senieji Kauno paminklai
Kauno pilies griuvėsiai
Tikresnei apsaugai nuo priešų senovės lietuviai statėsi pilis. Pilis statydavo ant aukštų kalnų arba pakilesnėje vietoje dviejų upių santakoje. Iš pradžių pilys buvo medinės, bet vėliau, nusižiūrėjus į vokiečius, pradėta statyti mūrinės. Jau XIV amžiaus pradžioje buvo Lietuvoje kelios stipriai įrengtos mūrinės pilys: Kaune, Vilniuje ir kai kuriose Panemunės vietose. Pilyse dažniausiai gyvendavo bajorai arba kunigaikščiai su kareivių būriais. Tokias pilis sunku buvo paimti. Kartais priešininkai net kelias savaites laikydavo apgultą pilį ir, nieko nepešę, turėdavo grįžti namo. Labiausiai netiko vokiečiams Kauno pilis, kuri stovėjo pakelėj į Trakus ir Vilnių. Nepaėmę Kauno, jie negalėjo tų kraštų pulti.
Vienas seniausių Kauno paminklų yra, tur būt, pilies bokšto ir sienos griuvėsiai prie Neries kranto, dažniausiai vadinami „Karalienės Bonos” pilim. Iš pradžių Kauno pilis buvo medinė. Vėliau iš Lietuvos metraščių sužinome, kad 1316 m. pilis buvo mūrinė, kuriai vadovavo etmonas Goštautas. Vokiečių ordino magistras Karolis Befartas apsupo Kauno pilį, sugriovė mūrus, išžudė gyventojus ir paėmė į nelaisvę Goštautą. Gediminas turėjo išpirkti jį iš vokiečių už 30.000 auksinių (..v polon poveli, a Gedimin dal za nego vykup …). Tatai buvo pirmas vokiečių Kauno pilies puolimas. Po to lietuviai pasistatė dar tvirtesnę pilį. 1361 m. vokiečių ordinas nutarė sužinoti Kauno pilies padėjimą, stiprumą, kariuomenės skaičių. Pilis šiaip atrodžiusi: kad sunkiau būtų prieiti bent iš kurios pusės, buvo padarytas gilus griovys iš Neries į Nemuną. Atrodė, lyg pilis būtų buvusi ant salos. Už griovio buvo pastatytos aukštos mūro sienos. Prie Neries stovėjo penkiakampė pilis, apkasta iš miesto pusės grioviu, apsupta mūro siena su aukštais bokštais. Įdomus vokiečių kronikininko Vygando Marburgiečio Kauno pilies išgriovimo aprašymas, kurio vertimą čia pateikiu.
1362 m. Kauno pilies išgriovimas
Tuo metu kryžiuotis Lapus von Baldersheim ir Hennig Schindekopt susitarę sumanė užgrobti Kauno pilį. Todėl su Ordino broliais: Ulrich Fricke, Kuno von Hattenstein (Brandenburgo komendantas), Rodgier von Elner (Samlandijos vaitas), drauge su Prūsų kareiviais, svečiais iš Anglijos, Italijos ir Vokietijos, plaukė valtimis pavėjui Nemunu, slapta praplaukdami Veliuonos (Welun) ir Bisenos (Nemuno ir Dubysos santakoje) pilis. Atplaukę apsistojo netoli Kauno, kur tris dienas statė tiltus, o ketvirtą dieną lipo į krantą netoli pilies. Kęstutis atėjo pasiruošęs su dideliu kariuomenės skaičiumi pilies ginti, bet krikščionys privertė jį pasitraukti. Magistras iš visų pusių apsupo pilį. Kryžiuočiai iškasė didelį griovį iki Neries, supylė pylimą, už kurio galėjo pasislėpti ir priešus mušti. Maršalas Hennig, vykdydamas magistro įsakymą „geriau mirsime, negu paliksime pagonų lizdą“, išskirstė kariuomenės dalis į atskiras vietas. Kareivių dalį pasiuntė į salą valčių saugoti, o kitiems įsakė apsupti pilį. Magistras liepė pastatyti aukštus mūro griovius (taranus) sulig pilies sienomis. Pilies sienos buvo aukštos ir storos. Kryžiuočiai nuo pilies turėjo pasitraukti, nes lietuviai, turėdami daug šaudyklių, vokiečius smarkiai pliekė. Tada vienas dailidė Markvardas (lignarius), Marienburgo mistras, sukalė ir pastatė mašiną — mūrogriovį, vokiškai vadinamą „tūmder“’, kuriuo pavyko sugriauti nuo pilies sienos vieną bokštą (propugnaculum) ties Nemunu. Tokį pat mūrogriovį padarė ir antras dailidė Mattias iš Karaliaučiaus, kuriuo sugriovė bokštą prie Neries kranto ir smarkiai beldė pilies mūrus. Tokiu pat būdu ir Strasburgo kryžiuočiai daužė pilies sienas…
Išgąsties apimtas kunigaikštis (rex) Kęstutis su daugybe savųjų stovėjo prie Nemuno, o Algirdas su savo bajorais ir smirdais (gal gudais?) buvo prie Neries. Abudu tarėsi ir tvarkėsi kaip čia apgynus pilį. Magistras Vinrikas tarėsi su savaisiais, galvojo kaip čia geriau įveikus kryžiaus ir tikybos priešininkus (lietuvius) ir tokiu būdu sugriovus pilį iki pamatų. Taip susitarę, magistras liepė perkasus užpilti žemėmis, o netoli pilies sienos pastatyti aukštus sulig pilies mūru pastolus, kuriais galėtų nusileisti į pilį… Kryžiuočiai dieną ir naktį be atvangos puldinėjo lietuvius, nedavė nė kiek pasilsėti, bet lietuviai stipriai gynėsi ir mušė krikščionis. Kai lietuviai buvo susirinkę pilies bokšte ir smarkiai šaudė kryžiuočius, Markvardas su mūrogrioviu nugriovė bokštą ir lietuvius, kaip liepos lapelius, nušlavė į Nerį. Taip lietuvių puikybė buvo išblaškyta, — rašo pasigėrėdamas Vygandas Marburgietis. Tuo tarpu Prūsai (suvokietinti) ir vokiečiai skubėjo į kitą bokštą. Ir šį bokštą su besiginančiais lietuviais sugriovė, užpuolę lietuvius kankino ir užmušinėjo. Užsidegė miestas. Daug sudegė lietuvių ir vokiečių. Čia sudegė Morungo vaitas Eberhard von Monheim, Johann de Czeno, du kryžiuočiai, Elbingo vėliava, o kiti kryžiuočių svečiai tik apsvilo. Po to pradėjo smarkiai brautis į pilį grafas de Sponheym su savo vėliava, paskui jį sekė Ordino vėliava, paskui grafo Gerhardus de Virneborg ir du grafu de Hohenlohe su kitais svečiais keliauninkais; po jų šv. Jurgio vėliava, kurią nešė Jurgis de Hartenberg, ėjo greta su ragainiškių vėliava. Maršalkas tuo metu rūpinosi viso kryžiuočių turto, mašinų ir kitų daiktų apsauga. Markvardas, toje pačioje vietoje, kur anksčiau buvo pastatęs mūrogriovį, baisiais smūgiais pradėjo daužyti ir griauti pačios pilies sienas. Pilis pradėjo irti. Kryžiuočiams jau nusibodo pilies daužymo ir ardymo darbas (buvo 14 diena), todėl magistras, susitaręs su kitais vyresniaisiais, įsakė padidinti pilies ardymą: ties pačia siena buvo pastatyti mūrininkai piliai ardyti. Pilies gyventojai iš vidaus suskubdavo išardytą pilį sutaisyti, nors taisančius kryžiuočiai stengėsi nuvaryti. Tuo tarpu Verbų sekmadienį kryžiuočiai iš visų pusių apsupo pilį, tikėdami pro Markvardo išgriautą skylę sulįsti, bet lietuviai šaudyklėmis smarkiai mušė krikščionis, o lendančius smarkiai kapojo. Magistras, pasitaręs su savaisiais, liepė išardyti dar didesnes skyles, dirbti dieną ir naktį iki trečiadienio prieš Velykas. Kęstutis, pamatęs didelį vokiečių smarkavimą, pašaukęs magisttą, su kuriuo šiaip kalbėjęs:
— Nepavyktų užimti tau pilį, jei aš būčiau pats joje, — sako Kęstutis magistrui.
— Kodel gi išjojai, pamatęs mus, — klausia magistras.
— Nenorėjau, kad maniškiai liktų be vado, turėjau būti ten.
— Jei tau reikia, — sako magistras, — gali pasiimti savo išrinktuosius vyrus ir laisvai eiti į pilį, o mes turime vilties Viešpatyje, kad negalėsi pilies apginti.
— Kaip aš eisiu į pilį, kad iš visų pusių tik grioviai ir pylimai?
— Pažadėk su manim kariauti, aš tau išlyginsiu visus griovius ir pylimus.
Tuo tarpu atėjo iš pilies gudas, vardu Mykolas, ir atnešė parodyti šaudykles (selpschosse). Vienas bajoras, vardu Gelgotas Genegutis, pranešė, kad nors pilyje ankšta esą, bet lietuviai dirba įvairius ginklus ir tikisi galėsią apginti pilį. Kęstutis, matyti, pasitikėjęs savo pilies didvyriais, pasitraukė į seną vietą. Magistras, susitaręs su savaisiais, pastatė aukštą medinį trobesį sulig pilies mūru ties pačia pilies skyle ir uždegė. Lietuviai, žinoma, iš čia išeiti negalėjo, nes trobesys labai įsidegė, ir sunku buvo užgesyti. Vygandas sako, kad Viešpats Dievas norėjęs, kad jie (lietuviai) tokiu pat būdu mirtų tą pačią dieną, kurią Kristus už mus (vokiečius) yra miręs. Didįjį šeštadienį prieš Velykas buvo įsakyta, kad minėtas dailidė su savaisiais pastatytų kitą tokį pat trobesį, kaip ir anksčiau toje pačioje vietoje. Apgulos darbus prižiūrėjo ir trobesį pastatė prie sienos Brandenburgo komendantas Kuno von Hattenstein. Pradėjo irti ir griūti pilies sienos. Tuo tarpu Karaliaučiaus komendantas su 80 vyrų saugojo pilį, nes nenorėjo pavesti ją likimui. Matydamas, kad pilies mūrai pasidarė visai silpni, liepė pasišalinti visiems nuo sienos, kad neužgriūtų. Griuvo mūras. Kryžiuočiai nenukentėjo, tik linksmi subėgo visi į pilį. Lietuviai, matydami, kad maža vilties beliko išsigelbėti, sukrovė didelius medžių ir kitokių daiktų laužus ir stengėsi atsispirti. Kryžiuočiai padegė laužus. Lietuviai, nors ir galėjo užgesinti, bet matydami, kad krikščionys nebegali išeiti, nusprendė patys žūti ir juos sudeginti. Taip žuvo visi kartu. Tokią baisią valandą pilis sugriuvo. Lietuvių dalis susibūrė ties pilies vartais prie Neries, bet kryžiuočių Ragainės komendantas Henrikas neišleido jų; kiti bandė pasprukti per mūrus, bet kryžiuočiai sugavę juos visus užmušinėjo, paliko tik Vaidotą, Kęstučio sūnų, ir 36 lietuvius, kuriuos paėmė į nelaisvę. Užmušta apie 600 lietuvių, daug žuvo liepsnose, daug užtroško. Iš viso žuvo 3500 lietuvių ir 200 vokiečių.
Pilies išgriovimo metu abu Lietuvos kunigaikščiai (Algirdas ir Kęstutis) buvo ant kalno viršūnės ir liūdnai žiūrėjo į griaunamą pilį, bet padėti negalėjo. Prašė tik magistrą, kad jis. atsiųstų lietuvių belaisvių sąrašą. Magistras per savo raštininką pasiuntė kunigaikščiams sąrašą, kur buvo įrašytos 36 vyrų pavardės. Kunigaikščiai baisiai nuliūdo ir verkė, nes niekuomet nebuvo tiek daug žmonių pražudę, o magistras džiaugėsi su savaisiais ir garbino Dievą. Kunigaikštį šeštadienio naktį (prieš Velykas) labai išgąsdino šernas. Vienas lietuvis (guidam de paganis) magistro, maršalko ir Sembos vyskupo garbei padovanojęs iš geros širdies dvylika riebių meitelių ir vieną liesą karvę (unam vaccam macram), sakydamas, jei būtų buvęs namie, būtų galėjęs daugiau gyvulių padovanoti, o dabar prašąs priimti nors šią menką jo dovaną. Velykų rytą susirinkę visi kryžiuočiai mišių. Mišias laikė ir pamokslą sakė Sembos vyskupas Baltramiejus. Ragino visus susirinkusius kareivius garbinti Viešpatį ir giedojo Velykų šventėms skirtas giesmes. Paskelbė atlaidų dieną, priėmė komuniją ir gavo vyskupo palaiminimą. Po to grįžo visi į savo vietas, linksminosi, valgė, o po pietų, sugaudus trimito balsams, magistras ėjo su savaisiais į pilies mūrus, kurie dar riogsojo medžiais paspirti, o antrą Velykų dieną visiškai sugriovė juos. Kryžiuočiai pastatė tiltą Nemune iki salai (matyti visiems savo daiktams ir grobiams gabenti į stovyklą). Pagonys, matydami, kad kryžiuočiai rengiasi grįžti į namus, skubėjo griauti pylimus, persekiojo krikščionis, bet nieko negalėjo padaryti: kryžiuočiai papietavę susėdo į laivus ir linksmi išplaukė Nemunu į namus.
Taip aprašo vokietis Vygandas Marburgietis Kauno pilies išgriovimą.
Nors čia daug kas tendencingai aprašyta, tačiau aiškėja pilnas Kauno pilies sugriovimo vaizdas.
Vėliau pilis buvo atstatyta ir vėl sugriauta. Kryžiuočių puolimai nesiliovė. 1384 m. Vytautas sudarė sutartį su Vokiečių ordinu, kuria Kaunas ir Žemaičiai atiteko ordenui. Ordinas pažadėjo padėti Vytautui kovoti su Jogaila ir atstatyti Kauno pilį. Pilis buvo atstatyta, kurią Vytautas, sulaužęs sutartį, vėl atsiėmė iš Ordino.
1397 m. keliauninkas grafas Kyburgas aplankė Lietuvą. Kauno įspūdžius šiaip aprašo: ,Į Kauną atvykome laivais, burių varomais, aštuntą dieną išplaukus iš Ragainės. Kaunas daug pražudęs savo senoviškos didybės: namai labai praretėję, daug griuvėsiais virtusių; visas papilys, anksčiau taip tirštai apgyvendintas, dabar daugiausiai daržai užsodinti daržovėmis. Ne taip lengvai ir greitai atsigriebs miestas, nes šio amžiaus aplinkybės labai sunkios. Čionykštė pilis seniau nuostabiai gražiai įrengta ir papuošta, tvirtovė buvusi labai stipri, su tvirtai įtaisytais ugnies nesibijančiais namais, tasai Gedimino bei Algirdo darbas, taip pat daug nustojo savo grožybės ir tvirtybės — šiandien silpnai galėtų atsispirti priešui. Nė vienos kanuolės, taip garsių seniau, neteko matyti. Tiesa, kad didelės krautuvės, gerai laikomos ir, kaip sakoma, netuščios, gali dar daug turėti atsargos ir ginklų. Mūrų dalis nuo Nemuno pusės sveika, o nuo Neries, kur yra didieji vartai, turi bjauriausių sunaikinimo žymių. Už griuvėsių krūvų yra medinė aštrių mietų tvora… Pilies sargyba susideda iš 4000 vyrų: lietuvių ir žemaičių. Jie drauge dirba ir prie tvirtovės. Mums čia esant, atkasinėjo vieną griuvėsiuose gulintį trobesį ir taisė užpakalinę pilies sieną, bet mums tų darbų nerodė. Prieš mūsų langus (mes gyvenom Papily, ant dešiniojo Neries kranto) stovėjo raiteliai, kurių galėjo būti 4-5000. Eskadronai įvairiai apginkluoti, net būtų per sunku aprašyti tą įvairumą“…
Po Žalgirio kovos, kai kryžiuočiams buvo duotas galutinis smūgis, Kauno pilis nustojo strategiškos reikšmės ir nesirūpinta jos restauravimu. Dar 1414 m. Flamandų keliauninkas Ghillebert de Lannoy, keliaudamas pro Lietuvą iš Trakų, matęs didelį mūru apsuptą miestą, vadinamą Kaunu. Miestas turįs gražią ir didelę pilį prie Nemuno upės …Tuo metu pilis, matyt, buvo pilis-rūmai, kur gyvendavo Kauno seniūnai, valdytojai ir kur dažnai apsistodavo Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės arba karališkųjų rūmų aukštieji valdovai bei valdininkai.
Iš Raseinių žemininkų teismo aktų, išleistų Vilniaus archeografiškos komisijos, Kauno pilis minima labai dažnai su priedėliu „gospodarski“, vadinasi, didkunigaikštiška arba karališka pilis. Iš Vilniaus centr. archyvo aktų (knyga Nr. 13755, psl. 21-3) sužinome pilies vietą „už griovio, netoli bernardinų bažnyčios“, vadinasi, už griovio, kurs kadaise jungė Nemuną su Nerim, netoli dabartinės seminarijos bažnyčios. Ar čia gyveno godi valdžios Zigmanto II Augusto motina (italė) Bona, nėra tikrų žinių.
Einant Zigmanto Augusto privilegija, duota Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui (1568 m. bal. 14 d.) „starostvo kovenskoje, zamok zZ mestom i z volostju, k nemu prisluchajučoju“ (t.y. Kauno seniūnija, pilis su miestu ir priklausančiu jai valsčiumi), priklausė iki šiol kažkokiam kunigaikščiui Jaroslavui Matvejevičiui už 2 tūkstančius kapų grašių, o nuo to laiko minėta seniūnija su visu jos turtu ir net Rumšiškių valsčiumi, perėjo į Chodkevičiaus rankas už 5000 kapų grašių su teise naudotis pajamomis iki 500 kapų grašių.
1655 m. Kauno miestas ir pilis daug nukentėjo nuo rusų kariuomenės: ji daug pilies plytų išnešiojo ir sunaudojo duonos kepykloms statyti. Taip pat XVII amž. pilyje buvo miesto kalėjimas.
Dar iki šiol užsiliko vienas pilies bokštas, pastatytas iš didelių akmenų ir storų plytų. Bokšto liko tik apatinė dalis (apie 5 sieksnius aukštumo) ir mūro siena, prie Neries visiškai paplauta, o baigiasi santakos kryptim. Pasakojama, kad iš pilies einąs požeminis urvas po Nerim, kiti pasakoja, kad tokie urvai einą iš katedros bažnyčios, ar iš seminarijos bažnyčios, ar net iš Rotušės, bet kol kas nieko patvirtinamo nerasta. 1862 m. sukilimo metu pasakoja tikrą faktą žydas Ivenskis, gyv. Daugirdo g., turįs apie 80 m., kad vienam kareiviui prisisapnavusi karalienė Bona, kuri net kelis kartus naktį sapne nedavusi ramybės ir liepusi netoli pilies bokšto kasti žemę. Liepė kastis iki pirmųjų geležinių durų, tas atkasus, tęsti darbą toliau. Prisikasęs antras duris, už durų jis pamatysiąs gyvą liūtą, bet lai jo nesibijo — jis nieko nedarysiąs ir kastis vėl toliau. Už trečiųjų durų, jas atidarius, pamatysiąs pačią karalienę su kariuomene, kuri ir išgelbėsianti visą kraštą. Kareivis nurodytoje vietoje ėmė kasti (apie penkis žingsnius nuo bokšto kampo, beveik apie dabartinio darželio vidurį) ir iš tikrųjų prisikasęs iki geležinių durų. Tatai matę daugybė žmonių ir pats Ivenskis, kurs ir nurodė man šią vietą. Mieste kilęs triukšmas, vietos valdžia pabūgusi ir uždraudusi kasti, liepusi užversti. Taip ir iki šiol čia dar nieko netyrinėta. Žuvų rinkoje tikrai buvo rastas šiek tiek vėliau požeminis urvas, bet nieks nedrįsęs eiti į jį. Urvų buvimas yra galimas daiktas, nes ir kitose viduramžių pilyse būdavo požeminių urvų, net į tolimas vietas.
1925 m. archeologijos komisija darė kasinėjimus. Norėta, atkasus žemutinius dabartinio, dar likusio bokšto aukštus, rasti antrasis bokštas ir siena, kurią išardė Neris. Įvairiose vietose buvo rasta žmonių ir gyvulių kaulų, vario papuošalų, ginklų ir graži porcelianinė pypkė. Be to, rasta žalvario lydiniai. Spėjama, kad čia buvusi kokia nors metalo liejykla ar kalvė. Daiktai sudėti Kauno miesto muziejuje.
Dabar senapilės vieta apleista, Muravjovo laikais apstatyta mediniais niekam tikusiais namukais, kurie tik teršia šią brangią senovės vietą. Jau daug kartų buvo keliamas reikalas apie priverstiną toje vietoje esamų sklypų išpirkimą ir nukėlimą namų, bet lėšų vis trūko. Griuvėsių vietoje galima būtų padaryti aikštė, o tarp aikštės ir seminarijos, už griuvėsių, įtaisyti parkas, skveras. Reikėtų branginti istoriškas vietas. Jei pavyktų ateity nuvalyti ši vieta nuo bjaurių laužų-namukų, tai būtų gražiausia vieta Nemuno ir Neries santakoje.
Perkūno namai
Dabartinėje Aleksoto g-vėje, netoli Vytauto bažnyčios, iki šiol dar užsiliko gotų stiliaus namas su senovišku frontonu. Manoma, kad arba šiam name, arba netoli „Gojaus“, turėjusi būti pagonų šventovė. Šį manymą patvirtina šis faktas. Kauno mokyklų prefektas, žinomas literatas Laurinavičius, 1835 m. pranešė lietuvių lauko raštininkui (dabar būtų štabo viršininkas) grafui Mykolui Kosakovskiui, kad tam name iš pradžių buvusi nedidelė jėzuitų bažnytėlė, vietoj buvusios bažnyčios buvo įsteigta mokykla. Pats Laurinavičius dar matęs to namuko sienose parašus „pars Romana„, „pars Grecca„‘, todėl jis manęs, kad „perkūno bažnyčios“ buvimas šiame name esanti tik fantazija. Į tą Kosakovskis praneša, kad 1818 m., statant muitinės rūmus (dabar, tur būt, greta „Perkūno namų“) darbininkai užkabino ir išgriovė šio namo sienos dalį. Kauno magistrato tarnautojas Sakalauskas pradėjo ardyti sieną ir rado joje bronzos statulą (apie 27 cm ilgio). Statulos vaizduojamo žmogaus kojos buvo sukryžiuotos, ant galvos — miesto su bažnyčiomis ir bokštais vaizdas, o rankose trys žuvys, kaipo (Kosakovskio manymu) trijų upių: Nemuno, Neries ir Nevėžio simbolis. Kauno magistratas šį dievuką perleido grafui Kosakovskiui, kuris perdavė jį Varšuvos „mokslo prietelių“ draugijai. Draugija pažino, kad statula vaizduoja kažin kokį indų dievaitį, atneštą totorių į Europą ir lietuvių atimtą. Bet Narbutas nenusileidžia ir sako, kad tai esanti Perkūno statulėlė. Statulėlė ilgai buvo Varšuvos muziejuje, vėliau pateko į Peterburgą, o iš čia kažkur dingo. Apie kitą gan įdomų dalyką pasakoja tas pats Laurinavičius šiaip: Kauno parapijos bažnyčios klebonas Franckevičius išvažiuodamas iš namų į Kleboniškius, įsakė darbininkams vienam klebonijos kambary išimti keletą plytų ir padaryti lentyną. Darbininkai, išėmę plytas, rado sienoje cinkinę deivės Mildos statulėlę. Šią statulėlę atidavę vikarui Mingailai. Šis, tur būt, tikybiško jausmo pagautas kirviu sudaužė statulėlę, o lydytu cinku išlaistęs katilus ir puodus! Narbutas tiki, kad šios abidvi statulėlės tikrai buvusios lietuviški dievukai: pirmoji buvusi Kauno dievaičio, o antroji — Mildos. Kiek šios žinios tikros, dabar sunku spręsti. Tiktai žinoma, kad šitas namas yra vienas seniausių Kauno namų, siekiąs kokį 15 amžių, nes gotiško stiliaus namai yra vokiečių kultūros įtakos.
Manoma, kad šiuose namuose buvusi vokiečių prekybos įstaiga hanza.
Rotušė
Dar ir dabar aikštės vidury krinta į akį baroko stiliaus rūmai. Rotušė pradėta statyti 1542 m. ir baigta 1562 m. Statyba truko 20 metų. 1542 m. liepos m. 28 d. buvo padėtas kertinis akmuo. Architektu buvo pakviestas iš Vilniaus Benediktas Choinovskis. Pastatyta laisvomis piliečių aukomis ir buvo skirta iš pradžių seimeliams.
Iš 1556 m. akto sužinome, kad apatiniame Rotušės aukšte buvusios 2 krautuvės ir mėsos parduotuvės „dwa kramy i dwa iatki“’ paskirtos šv. Kryžiaus bažnyčiai.
1836 m. rotušė pritaikyta karališkiems rūmams, kur keletą kartų buvo apsistojęs rusų caras Mikalojus pirmas, važiuodamas į užsienius Petrapilio — Varšuvos plentu. Rotušės salė buvo vienas iš karaliaus kambarių, kuriam buvo aukštų asmenų portretų ir karališki baldai.
1638 m. kunigaikštis Albrechtas Stanislovas Radvila liepė atnaujinti ir pataisyti Rotušės rūmus. Tuo pačiu metu buvo įsakyta sutvarkyti ir visus kitus trobesius. 1771 m. karaliaujant Stanislovui Augustui buvo pritaikytas baroko stilius: pastatytas aukštas bokštas.
Smulkiau paliesti Rotušės istorijos negalima, nes trūksta dokumentų. Dabar šią Rotušę turi Kauno miesto valdyba ir joje didelis archyvas.
Maironio namai
Ne vienam praeiviui krinta į akį Muziejaus g-vėje stovis didelis dviejų aukštų mūrinis namas — Maironio namai. Šis namas yra XVII amž. Paco-Pociaus palocius. Statyba palociškai suplanuota: ilgiausias, trimis įėjimais, dviem aukštais namas, dviem sparnais užsiriečia į dideliausią kiemą… Pastatytas gale miesto, langais į vasaros vakarus, kur Nemunas jungiasi su Nerim.
Kancleris Pacas šituos didelius rūmus pasistatė savo rezidencijai. Apačioje buvo žema būstinė tarnams, palydovams ir dvaro bajorams. Aukšte buvo dvigubai aukštesnė būstinė, keletas erdvių salių sienomis, išdėstytomis XVII amž. koklinėmis plytelėmis. (Plytelės buvo atgabentos iš Olandijos. Dabar šių plytelių yra Kauno miesto muziejuje). Čia aukšti kambariai, sako, išrodę kaip koplyčia. Per patį rūmų vidurį buvo įvažiavimas į platųjį kiemą. O laiptai buvo iš to įvažiavimo vidaus į abu šonu. Frontonas buvo iš kiemos pusės, namas atrodė lyg nusigręžęs savo nugara į gatvę.
Šituos rūmus su kitais savo turtais Pacas atidavė kamandulų vienuolynui Pažaislyje. Visą laiką buvo įrašomas į vienuolyno inventorių, bet nebuvo kas gyvena: stovėjo tuščias, teduodamas vienuolynui tik 20 rublių pelno metams. Iš vienuolyno rūmai buvo atitekę grafams Chrapovickiams, artimiems Kauno kaimynams, o pagaliau rusų valdžiai, kuri per 1831 m. sukilimą buvo įrengusi čia karo teismą. Iš čia ir ėjo sukilėliams visi malonės ir mirties dekretai. Tuo laiku namas neturčių žydų buvo praskolintas bankui ir nebeišmokamas. Vėliau šis namas atiteko Maironiui, kuris savo pinigais visus rūmus pertvarkė, apatines ir viršutines patalpas suvienodino, fasadą papuošė. Maironis šituos rūmus padovanojo kunigų seminarijai. Taip seminarijos teritorija pratįso nuo Seminarijos gatvės iki pat Uosto g-vės, jimdama gerą kunigaikščių pilies teritorijos dalį.
J. Puzinas „Senieji Kauno paminklai” // Raštai II-tomas 1983 m. p. 131-142