Kražių senovė – tai pasakojimas apie vieną svarbiausių Žemaitijos istorinių vietovių, kurios praeitis driekiasi nuo proistorinių radinių, piliakalnių ir senųjų padavimų iki Mindaugo laikų dokumentų, Žemaičių seniūnijos centro, Kražių kolegijos šlovės ir skaudžių 1893 m. įvykių. Straipsnyje atsiveria ne tik miestelio istorija, bet ir platesnis Žemaitijos kultūrinis, religinis bei tautinis kelias – nuo Kražantės pakrančių, Medžiokalnio ir Kražių žemės bajorų iki jėzuitų kolegijos, garsiausių jos mokytojų bei auklėtinių ir dramatiško žmonių pasipriešinimo rusų valdžiai ginant savo bažnyčią.
Šis tekstas primena, kad Kražiai nėra tik nedidelis Žemaitijos miestelis. Tai vieta, kurioje susitelkia Lietuvos valstybingumo, švietimo, tikėjimo, kultūros ir pasipriešinimo istorija. Kražių praeitis čia iškyla kaip gyvas liudijimas apie žemaičių tvirtumą, jų ryšį su savo žeme, mokslu, bažnyčia ir laisvės siekiu.
Kražių senovė ir siaubingieji 1893 m. įvykiai
Kražiškiai gali didžiuotis savo nedidelio miestelio turtinga istorija. Ir iš tiesų yra kuo pasigėrėti ir pasiguosti. Juk šįmet sukanka 723 metai, kai Kražiai pirmą kartą iškyla rašytiniuose istorijos šaltiniuose (1253 m.); šįmet sueina 560 metų nuo Kražių bažnyčios pastatymo (ji pastatyta 1416 m.); taip pat šiais metais švenčiama 360 metų sukaktis, kai 1616 metais buvo įsteigta didžiulės reikšmės visai Žemaitijai turėjusi Kražių kolegija; pagaliau lapkričio 21-22 d. sukako 83 metai nuo tų siaubingų dienų, kai rusų žandarai ir kazokai rimbais čaižė ir kardais kapojo žemaičius, didvyriškai gynusius savo bažnyčią. Tat pirmiausia trumpai susipažinkime su žiląja Kražių senove.
Proistorė
Tuo tarpu pačių seniausių proistorinės kultūros liekanų teturime iš naujojo akmens amžiaus, kada į Lietuvą atvyko indoeuropiečių kilmės žmonės, iš kurių netrukus susiformavo baltai, tiesioginiai lietuvių, prūsų, latvių ir kitų jiems giminingų genčių protėviai. Apie indoeuropiečių pasirodymą liudija Kražiuose, Kražantės upės krante surasta pentis akmeninio laivinio kovos kirvio, kurio amžius — apie 2000 pr. Kr. Žalvario amžiaus dirbinių ligi šiol dar nerasta.
Senajam geležies amžiui (I-IV a. po Kr.) priskirtini pilkapiai, aptikti Sodkalnyje, netoli Kražių.
Be to, Kražių apylinkėse yra keletas piliakalnių: Galinių, Papilalio ir Plūsčių. Piliakalniai netyrinėti, todėl jų amžius nežinomas. Į šiaurę nuo Kražių, Kražantės pakrantėje, yra mišku apaugusi kalva, vadinama Medžiokalniu. Padavimas pasakoja, kad senovėje čia buvusi girių deivės Medeinės šventovė. Tame kalne dažnai lankydavęsis poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kai jis 1617-1619 m. gyveno Kražiuose.
Istorija
Kražiai iškyla rašytinės istorijos švieson XIII a. viduryje. Pavyzdžiui, 1253 m. liepos mėn. donaciniu dokumentu Mindaugas padovanojo Livonijos ordinui po pusę žemių Raseinių, Laukuvos, Betygalos, visą Karšuvą, visą Kražių žemę (terra Crase) ir kt. Ir 1257 m. raštu Mindaugas už patarimą ir pagalbą karūnacijos metu dovanoja Livonijos ordinui visus Žemaičius (jų tarpe ir visą Kražių žemę), išskyrus tas žemes, kurias buvo atidavęs Lietuvos vyskupui.“
Daugiau kaip po šimto metų Kražiai vėl minimi kronikose. 1377 m. Hermanas Vartbergietis (Hermann de Wartberge) savo „Livonijos kronikoje“ (Chronicon Livoniae) kalba apie Vokiečių ordino magistro Winricho von Kniprodės žygį į Viduklę, Kražius (in terras Letwinorum Viduckelen ac Krasien) ir į kitas Žemaičių sritis, kurias nuo rugsėjo 4 d. žudynėmis ir ugnimi naikino net 8 dienas.5
Kražiai ir Kražių žemė minima Lietuvos kelių aprašuose (vok. Die Litauischen Wegeberichte), sudarytuose Vokiečių ordino XIV a. pabaigoje ir pačioje XV a. pradžioje. Pavyzdžiui, Vokiečių ordino agentų Rabučio (Rabutte), Naibučio (Naybutte) ir jo brolio Vaigailos (Waygail) 1385 m. gruodžio 24 d. nubrėžtame kelyje iš Tilžės apylinkių į Medininkus nurodomas kelias „nuo Ašvijos upės į Kražius, kur gyvena Girstautas” (von Asswee czu Crasyen, do Girstawt wonet); kelio ilgis — trys mylios. Toliau, duodamas atstumas (2,5 mylių) nuo „Kražių iki Pašilės“ (von Crasyen czu Passeel). Dabartiniu metu iš Kražių į Pašilę yra 10 km.“ Kitoje vietoje Kražiai rašomi Crasien: „Von Asswe czu Crasien, do Girstawt wonet„. Taigi tuo metu Kražiai priklausė bajorui Girstautui. Kitur vėl (1393 m.) Lietuvos kelių aprašuose kalbama apie „Kražių žemę” — „land czu Crasyen”. Kito karinio kelio į Viduklę ir Kaltinėnus minima Kražių pilis „Graschyn… burgwalle„.
1390 m. istoriniuose šaltiniuose iškyla šeši Kražių žemės (land Crazow) bajorai, dalyvavę su kitais žemaičių atstovais pasirašant taikos ir prekybos sutartį su Vokiečių ordinu Karaliaučiuje. Žemaičių delegaciją sudarė net 27 kilmingieji iš šių 7 žemių: Medingėnų, Kaltinėnų, Knituvos, Kražių, Viduklės, Raseinių ir Ariogalos. Štai to įdomaus susitarimo, įvykusio 1390 m. gegužės 26 d. Karaliaučiuje, tekstas:
„Tesie žinoma visiems, kurie šį raštą mato, girdi ar skaito, kad mes, žemiau išvardintieji visos Žemaitijos gyventojai: Maizebutas (Maisebuth), Dirkstelis (Dirkstel), Rukundė (Ruckunde), Jaušis (Jawschen), gyvenantieji Medingėnų žemėje (Medinkinlande); Skvaibutas (Sqwaybuth), Eimantas (Eymund), Tylenis (Tilen), Daukša (Dawchs), Ragelis (Ragel), Skučas (Skutcz), gyvenantieji Kaltinėnų (Caltheneen) žemėje; Žilpa (Zilpė), Pamplys (Pampli) iš Knituvos (Knetow) žemės; Einoras (Eynur), Eiviltas (Eywild), Einoro (Eynuren) brolis, Vydas (Wide), Gedas (Getez), Eikutis (Eycutte), Ramavydas (Rammouit) iš Kražių (Crazow) žemės; Bymantas (Bimunt), Surgaila (Surgail), Gelvonas (Gelwan), Surtinis (Surthen) iš Viduklės (Widuckeln) žemės; Žandenis (Zawden), Klausigaila (Clawsegail), Asteika (Hoisteike) iš Raseinių (Rossien) žemės; Zundė (Sunde), Vyliaudas (Wilawde), Eirimas (Erim), Giniotas (Gyneoth), Joteika (Jotheke), Dramutis (Dramutte) iš Ariogalos (Erogeln) žemės, — susitarėme su vyriausiuoju maršalu ir su Prūsijos ponais viso Žemaitijos krašto gyventojų vardu tuo būdu, kad mes, aukščiau išvardintieji, prižadėjome karaliui Vytautui, vyriausiajam maršalui ir Prūsijos ponams padėti prieš visus jų priešus ir sudarėme taiką su jais, o jie su mumis, kad Prūsijos žmonės gali vykti į Žemaitijos kraštą ten prekiauti ir lygiai taip mes iš Žemaitijos galime vykti per Jurbarką, per Ragainę ir per Klaipėdą į jų kraštą; to taikos susitarimo mes tvirtai ir pastoviai laikysimės. Toliau, jei taip būtų, kad mes kelionėje susitiktume, tai jų žmonių nekliudys tie, kurie yra mūsų iš Žemaitijos, ir jų žmonės taip pat nekliudys mūsų. Jei taip būtų, kad kas nors iš jų priešų juos norėtų mušti, tai mes privalome jiems padėti, ir lygiai tą patį jie turi daryti mums iš Žemaitijos. Toliau, jei taip atsitiktų, kad tarp jų ir mūsų įvyktų nesusipratimas, taip, kad vienas kito požiūriu užsimirštų, ar tai būtų muštynės ir vagystė, ar koks nesutikimas tarp jų ir mūsų kiltų vis tiek kuriuo reikalu, tai tą turi spręsti vyriausiasis Prūsų krašto maršalas su 4 vyresniaisiais ten pat iš krašto, kuriuos tam reikalui pašauks iš jų pusės. Taip pat turi spręsti karalius Vytautas ir 4 iš Žemaitijos krašto, kurie tam reikalui iš mūsų pusės duodami; ką tie 10 nutars esant teisinga, tuo abi pusės turi pasitenkinti ir niekas neturi prieštarauti. Tam, kad anksčiau pažymėtieji dalykai būtų pastoviai ir tvirtai vykdomi, didesniam jų užtikrinimui mes paprašėme savo karalių Vytautą (konig Witowt), kad jis lieptų prie šio rašto prikabinti savo antspaudą, nes mes patys antspaudų neturime (wir selbir keine ingesegele habin). Duota Ordino namuose Karaliaučiuje mūsų Viešpaties 1390 metais pirmą ketvirtadienį po Sekminių”.
1406 m. Kražiai buvo Vokiečių ordino srities valdytojo (Ordenskimmerers) būstinė.“ Tais pačiais metais Ordino Žemaitijos vaitas reikalavo, kad įkaitai iš Raseinių, Knituvos ir Kražių būtų pakeisti kitais. Matyti, kryžiuočiai norėjo pakeisti turimus įkaitus iškilesniais žemaičiais.
Sunki buvo žemaičių dalia. Kaip žinome, Jogaila, siekdamas Ordino pagalbos kovai su Kęstučiu ir Vytautu, jau 1382.X.31 .buvo užrašęs kryžiuočiams Žemaičius iki Dubysos. Vėliau ir Vytautas, ieškodamas karinės paramos savo kovai dėl Lietuvos sosto, net keturis kartus buvo dovanojęs Ordinui Žemaičius iki Nevėžio (1384, 1392, 1400 ir 1409 m.). Kryžiuočiai ėmė tvirtintis Žemaičiuose, statėsi pilis ir įvedė griežtą tvarką. Ypačiai vargino žemaičius nuolatinis žymiųjų žemaičių sūnų ėmimas įkaitais. Žemaičiai Vytauto pritarimu buvo sukilę prieš Ordino administraciją. Po 1408 m. sukilimo, Vytautas 1409 m. paskyrė Ramautą Valimantaitį Žemaičių seniūnu, o 1412 m. tas pareigas perėmė jo brolis Mykolas Kęsgaila Valimantaitis, kuris rezidavo Kražiuose ir 1416 m. pastatė medinę Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią. 1417 m. vasarą Mykolas Kęsgaila Valimantaitis Kražiuose priėmė į Žemaičius atvykusius Konstancos Visuotinio bažnyčios susirinkimo delegatus — Lvovo arkivyskupą Joną Rzeszewskį ir Vilniaus vyskupą Petrą Jastrzębiecą iš Kustynės. Visuotinis bažnyčios susirinkimas buvo pavedęs jiems užbaigti Žemaičių krikštą, įkurti vyskupiją ir sutvarkyti bažnytinę organizaciją. Abudu vyskupai buvo paskirti dėl to, kad mokėjo žemaičių kalbą ir buvo susipažinę su jų papročiais. Kartu su vyskupais į Žemaičius buvo atvykęs Vytautas su savo didikais. Abudu vyskupai išbuvo Žemaičiuose tris mėnesius, čia krikštijo žmones, Žemaičių vyskupijos sostine parinko Varnius-Medininkus ir pašventino Vytauto statytą katedrą. Į steigiamos vyskupijos kapitulą paskyrė 6 kanauninkus. Rudenį delegatai, lydimi Žemaičių seniūno Mykolo Kęsgailos, nuvyko į Trakus pas Vytautą teisiškai sutvarkyti Žemaičių vyskupijos steigimo reikalus. Trakuose Vytautas 1417.X.23 oficialiu dokumentu įsteigė Žemaičių (Medininkų) vyskupiją ir jos vyskupu nominavo Prahos ir Sienos universitetų auklėtinį, laisvųjų mokslų magistrą Motiejų Trakiškį, kuris sekančią dieną Trakuose buvo pakonsekruotas vyskupu. Naujam vyskupui ir katedrai Vytautas užrašė donaciją: kasmet mokėti iš savo iždo 50 plačiųjų sidabrinių grašių, 50 statinių kviečių ir 10 statinių medaus, o kiekvienam kapitulos kanauninkui po 10 markių ir visiems bendrai 60 statinių kviečių ir 10 statinių medaus. 1421.VI.22 Vytautas Trakuose duotu raštu Medininkų vyskupui ir kapitulai užrašė žemių, miškų ir ežerų įvairiose Žemaitijos vietose, jų tarpe ir Kražių valsčiuje. Netrukus vyskupas gautąjį turtą Kražių, Kaltinėnų ir Raseinių valsčiuose perleido tų parapijų klebonams.
Kražiai, tapę Žemaičių seniūno sostine, sparčiai pradėjo augti. 1529 m. Kražiai turėjo 1368 valakus žemės. Todėl Žygimantas Senasis 1529 m. įsakė, kad Kražiuose rinktųsi visos Žemaičių seniūnijos teismai keturis kartus per metus: I teismo suvažiavimas — Pelenų dieną. II-sis — penktadienį po Dangun žengimo, III-sis — sekančią dieną po šv. Mykolo ir IV-sis — šv. Liucijos dieną. Be to, Kražiai buvo ir Žemaičių bajorų centras: čia rinkdavosi Žemaičių seniūno šaukiami bajorų seimeliai, čia būdavo karan vykstančiųjų patikrinimai ir t.t. Kaip matyti iš 1528 m. surašymo duomenų, Kražių valsčiuje buvo 171 smulkiųjų bajorų, kurių prievolė buvo statyti į karą po vieną arklį nuo 8 valakų, ir 13 stambesnių bajorų, kurie turėjo duoti nuo 2 iki 4 arklių.
Kęsgailų giminė valdė Žemaičius su mažomis pertraukomis iki 1532 m. Tais metais mirus paskutiniam Kęsgailų giminės Žemaičių seniūnui Stanislovui Kęsgailai, kuris vadinosi Kražių grafu, Kražiai atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Išlaidusis Žygimanto Senojo sūnus Žygimantas Augustas 1559 m. Kražius atidavė už 3676 talerių vertės brangenybių įkaitą Anglijos politiniams pabėgėliams — kunigaikštienei Kotrynai Suffolk ir jos vyrui Ričardui Berthe, kurie, kaip protestantiškosios diduomenės sukilimo dalyviai prieš Anglijos karalienę Mariją I Katalikę, buvo pabėgę į Lenkiją, o paskui atvykę į Lietuvą. Nustojus persekioti Suffolkų kunigaikščių giminę, Kotryna Suffolk grįžo Anglijon. Vilniaus vaivada Mikalojus Rudasis Radvilas, pavestas Žygimanto Augusto, atpirko Kotrynos Suffolk brangenybių užstatą ir perėmė valdyti Kražius. 1565 m. kunigaikštis Mikalojus Rudasis Radvilas ant Kražantės kranto pasistatė mūrinę pilį — rūmus ir apsupo juos vandens pripildytu grioviu. 1568 m. Žygimantas Augustas už nuopelnus Lietuvai Kražius atidavė Radvilo nuosavybėn. 1577 m. Steponas Batoras patvirtino tą donaciją. Tada Radvilai ėmė tituluotis ir Kražių grafais.
XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia buvo ypatinga Kražių kultūriniame gyvenime. Kaip žinia, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, kuris 1533-1547 m. yra buvęs ir turtingos Kražių parapijos klebonu, 1569 m. parsikvietė į Lietuvą jėzuitus ir 1570 m. Vilniuje atidarė kolegiją, kuri 1579 m. išvirto akademija. XVI a. pabaigoje Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, nupirkęs Kražiuose žemės, pastatė namus ir 1608 m. čia apgyvendino du iš Vilniaus parsikviestus jėzuitus: kražiškį Motiejų Galminą ir Merkelį Daugėlą. Vyskupas planavo nupirkti jėzuitams ir visus Kražius, bet mirtis sutrukdė jo planus. Jis tik mirdamas paskyrė vienuolyno statybai 2000 vengriškų raudonųjų ir užrašė kiek žemės Kražiuose. 1613 m. Vilniaus vaivada kunigaikštis Mikalojus Kristupas Našlaitėlis Radvilas padovanojo jėzuitams savo rūmus Kražiuose ir žemės sklypą. 1614 m. Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius (Katkevičius, Katkus) su savo žmona Slucko kunigaikštiene Sofija Meleckaite užrašė būsimajai Kražių kolegijai 7 ūkius. Pastačius laikinus medinius namus, 1616 m. rugsėjo 18 d. atidaryta pirmoji kolegijos klasė. Ta kolegija dažnai buvo vadinama jos steigėjo Jono Karolio Chodkevičiaus vardu — Atheneum Chodkievicianum. 1618 m. pradėta mūrinių kolegijos trobesių statyba. 1621 m. Chodkevičius, prieš išvykdamas į karą su turkais, pradėjo didžiulės jėzuitų kolegijos bažnyčios statybą. Pamatus pašventino Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška. Bažnyčia baigta statyti ir gražiai įrengta 1689 m. Tai buvo didžiulė bažnyčia, kurios aukštus skliautus rėmė dvylika piliorių, prie kurių buvo įrengti puošnūs altoriai. Didžiajame altoriuje buvo Leonardo da Vinci Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo paveikslas (kopija). Panaikinus jėzuitų ordiną, bažnyčia ėmė nykti, XIX a. uždaryta. 1836 m. bažnyčia visai sugriuvo.
Kražių kolegija turėjo didelės reikšmės Žemaičių švietimui. Tai buvo viena iš pačių geriausių aukštesniųjų mokyklų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Mokinių skaičius siekdavo net 300. Mokytojais yra buvę daugiausia jėzuitai. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, Kražių kolegija paversta gimnazija. Ją tvarkė Edukacinė komisija, 1797-1817 m. karmelitai ir vėl Edukacinė komisija. Kilus neramumams prieš rusų valdžią, daliai Kražių gimnazijos mokinių buvo sudaryta byla ir 1832 m. mokslas pradėta dėstyti rusų kalba. Pagaliau 1843 m. gimnazija perkelta į Kauną ir paversta valdiška Kauno gubernijos gimnazija. Kražių kolegija, vėliau gimnazija, turėjo turtingą biblioteką (beveik 6000 knygų), archyvą, fizikos kabinetą, geologijos muziejėlį ir numizmatikos rinkinį. Vėliau Kražių gimnazijos biblioteka pateko į Kauno ir į Vilniaus universitetų bibliotekas. Prieš rusams iškeliant gimnaziją į Kauną, joje mokėsi apie 500 mokinių ir buvo 17 mokytojų.
Neįmanoma suminėti daugybės iškilių asmenų, susijusių su Kražiais, ypačiai su Kražių kolegija, vėliau gimnazija. Čia paminėsiu tik kai kuriuos. Pirmiausia tenka paminėti ispaną jėzuitą Petrą Roysiusą, Medininkų kapitulos prelatą, iškilų teisininką, prisidėjus; prie Lietuvos statuto antrojo leidimo redagavimo. Jis 1549-1563 m. buvo Kražių klebonas.
Su Kražiais yra susijęs ir mūsų pirmasis žinomas Didžiosios Lietuvos rašytojas, 1595 m. Vilniuje išspausdinęs iš lenkų kalbos verstą katekizmą ir 1599 m. Vilniuje išspausdinęs didelės reikšmės lietuvių kalbos istorijai turinčią Vuiko postilės (pamokslų rinkinio) vertimą „Postilla“ — Varnių kanauninką Mikalojų Daukšą. Jis 1580 m. buvo gavęs turtingą Kražių altariją ir 15 metų kovojęs su dvarininkais Šemetais, kurie buvo pasisavinę du tai altarijai priklausančius palivarkus. Kol atvyko į Varnius 1609, Žemaičių vyskupu išrinktas Mikalojus Pacas, Daukša administravo vyskupiją ir daug prisidėjo prie jėzuitų įkurdinimo Kražiuose ir prie kolegijos steigimo. Testamentu kan. Mikalojaus Daukšos biblioteka buvo atiduota Kražių kolegijai.
XVI a. pabaigoje Kražiuose klebonavo garsus lietuviškų pamokslų sakytojas, vėlesnis Žemaičių vyskupas, raseiniškis Merkelis Geišas Elijošaitis. Jis XVII a. pradžioje naujai perstatė Kražių parapinę bažnyčią.
Kolegijoje mokytojavo ir jai vadovavo visas būrys iškilių jėzuitų, atidavusių didelę duoklę ne tik Katalikų bažnyčiai, bet taip pat Lietuvos kultūros ūgiui ir lietuvybės stiprinimui. Čia pirmoje eilėje iškeltinas poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, 1617-1619 m. Kražių kolegijoje dėstęs poetiką ir sintaksę. Jis savo lotyniškai rašytuose poetiniuose krūriniuose kėlė Kražių gamtos grožį, 1619 m. jis skyrė ilgą kūrinį Kražių kolegijos statytojui ir didžiam Lietuvos karo vadui Jonui Karoliui Chodkevičiui pagerbti. Be to, Vilniuje sukūrė „Sacra Lithothesis”, kuri buvo išpildyta 1621 m. Kražių kolegijos bažnyčios kertinio akmens pašventinimo proga. Sarbievijaus lyrikos ketvirtosios knygos (Lyricum, libri IV) titulinis lapas papuoštas P. P. Rubenso piešiniu.
1641 m. poetiką dėstė kaunietis Vijukas Kazimieras Kojalavičius, po to 1657-1660 m. buvęs Vilniaus akademijos rektoriumi. Jis buvo daugelio teologinio ir istorinio turinio knygų autorius.
Labai susijęs su Kražių kolegija buvo žemaitis jėzuitas Gabrielius Šimkevičius, nuo 1666 m. (su pertraukomis) ilgą laiką buvęs Kražių kolegijos retorikos mokytojas, pamokslininkas, dvasios tėvas ir studijų prefektas, 1677 m. jis parašė Kražiuose tris mokyklines dramas, kurios buvo statomos ir Kražių kolegijos teatre.
Kražių kolegijos rektorių tarpe randame daug mokslui ir lietuvybei nusipelniusių asmenų. Čia suminėsiu tik kelis. Štai jie:
Žemaitis Danielius Butvila, teologijos daktaras, keletos teologinių knygų autorius, 1658-1661 m. buvo Kražių kolegijos rektorius, po to 1663-1666 m. — Vilniaus akademijos rektorius.
Žemaitis Zigmantas Liauksminas, filosofijos ir teologijos daktaras, geras graikų kalbos mokovas, 1661-1665 m. buvo Kražių kolegijos rektorius, parašęs daug knygų iš teologijos, retorikos ir muzikos sričių.
1665-1671 m. Kražių kolegijos rektoriumi buvo žemaitis jėzuitas Jonas Juknevičius, lietuviškų giesmių kūrėjas.
Kaunietis Pranciškus Šrubauskis, garsus pamokslininkas ir lietuviškų religinio turinio (pamokslų, giesmių) autorius, 1645-1647 m. buvo Kražių kolegijos mokytojas, 1670-1673 m. jos rektorius.
Nuo 1834 m. rugpiūčio pradžios iki 1840 m. liepos pabaigos Motiejus Valančius buvo Kražių gimnazijos kapelionas ir bibliotekininkas. Kadangi Kražių gimnazija turėjo turtingą bilbioteką ir archyvą, siekusį ankstyvuosius kolegijos laikus, M. Valančius ėmė rinkti medžiagą savo istoriniam veikalui „Žemaičių vyskupystė”. Be to, tam savo darbui jis panaudojo Žemaičių vyskupijos ir Petrapilio archyvų medžiagą.
Neįmanoma suminėti visų Kražių kolegijos ir gimnazijos auklėtinių, vėliau dirbusių įvairiose lietuviškojo gyvenimo srityse. Tepaminėsiu bent keletą mums daugiau žinomų. Kražiuose mokėsi gražus būrelis žemaičių, vėliau pasireiškusių lietuvių literatūriniame darbe ir tautiniame sąjūdyje. Pavyzdžiui, antrojoje XVIII a. pusėje Kražiuose mokėsi Dionizas Poška, vienas iš mūsų literatūros pradininkų ir lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvių; 1786-1792 m. Kražiuose mokslus ėjo būsimasis kunigas ir rašytojas Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis; 18171821 m. Kražiuose mokslus ėjo būsimasis lietuvių rašytojas ir gimtosios kalbos gaivintojas Simanas Tadas Stanevičius; nuo 1820 m. Kražiuose sutinkamas būsimasis lituanistas grafas Jurgis Plateris; 1823-1829 m. Kražių gimnazijoje mokėsi būsimasis lietuvių rašytojas ir tautosakininkas Liudvikas Adomas Jucevičius; Kražių gimnazijoje M. Valančiaus mokiniu, vėliau jo namų gydytoju buvo Vladimiras Andžejevskis; kitas M. Valančiaus auklėtinis Kražiuose buvo Jeronimas Kiprijonas Račkauskas, vėliau prelatas, Žemaičių kunigų seminarijos profesorius ir rektorius, daugelio lietuviškų religinio turinio knygų autorius; taip pat M. Valančiaus mokiniu Kražiuose yra buvęs Andrius Ugenskis, vėliau žinomas kalbininkas, Kazanės universiteto graikų ir lotynų kalbų profesorius, didis lietuvių patriotas, rašęs platų lietuvių kalbos žodyną, kuriame buvo sudėjęs apie 100.000 žodžių. Primintini dar du labiau iškilę žmonės: Jonas Vitkevičius, Kražių gimnazijos mokinių „Juodųjų Brolių“ organizatorius, vėliau Rusijos diplomatinis agentas Chivoje, Bucharoje ir Afganistane, mokėjęs daug V. Europos ir Rytų kalbų, ir kelmiškis Adolfas Precišauskas, Lietuvos senovės mėgėjas, vėliau Raseinių apskrities bajorų vadas, savo Paverpenio dvare (Kelmės vls.) įrengęs pirmąją Žemaičiuose cukraus valyklą, drobių audyklą, be to, laikė žemaitukų žirgyną. Kražiuose mokėsi ir jo brolis Jeronimas Precišauskas, 1863 m. sukilimo dalyvis.
Rusų okupacijos varžtuose
Neribota bajorijos laisvė ir krašte įsigalėjusi anarchija privedė prie Lietuvos ir Lenkijos valstybės pražūties. XVIII a. gale dvilypė valstybė buvo pasidalyta trijų jos kaimynų: Rusijos, Austrijos ir Prūsijos. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1795 metais Lietuvos žemės atsidūrė rusų valdžioje, tik viena Užnemunė (Suvalkų kraštas) kuriam laikui atiteko vokiečiams. Carienė Kotryna II, kurios įsakymu rusų kariuomenė okupavo Lietuvą laikė sena rusų žeme, todėl ji turinti būti rusiška ne tik iš vardo, bet ir savo dvasia. Todėl netrukus ir griebtasi pavartoti visas priemones, kad tos žemės būtų ne tik rusiškos, bet ir pravoslaviškos. Rusijai atitekusios Lietuvos žemės iš pradžios buvo suskirstytos į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slanymo, kiek vėliau sujungtos į Lietuvos guberniją. Kad okupuotos Lietuvos žemių valdymas būtų lengvesnis, pagaliau Lietuva suskirstyta į tris gubernijas: Vilniaus, Kauno ir Gardino. Užnemunė priklausė Varšuvos generalgubernatoriui. Dalis senosios Lietuvos aukštųjų pareigūnų pasitraukė į užsienį, kiti buvo suimti ir pasodinti į kalėjimus. Jų žemės buvo konfiskuotos ir išdalintos rusams generolams ir kitiems ištikimiems Rusijos pareigūnams. Tas pat padaryta ir su buvusiomis valstybinėmis žemėmis. Pradėjus kraštą vis labiau rusinti, vengta Lietuvos vardo ir Lietuva imta vadinti Rusijos Šiaurės vakarų kraštu. Bandyta ir sukilti prieš rusų valdžią. 1830 m. Lenkijoje prasidėjęs sukilimas persimetė ir į Lietuvą. Jau nemaža Lietuvos dalis buvo patekusi į sukilėlių rankas, bet sukilimas rusų buvo užgniaužtas. Lietuva buvo nusiaubta, netekta daugelio žmonių, daug krašto gyventojų ištremta į Sibirą, sukilėlių žemės konfiskuotos ir į jas prigabenta rusų kolonistų. Uždaryta kelios dešimtys katalikų bažnyčių ir vienuolynų, kai kurios bažnyčios paverstos cerkvėmis (jėzuitų bažnyčia Kaune, pijorų bažnyčios Panevėžyje, Raseiniuose), didesniuose miestuose pristatyta cerkvių. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas, Kražių gimnazija perkelta į Kauną, į gimnazijas įvesta rusų dėstomoji kalba, imta steigti rusiškas pradžios mokyklas.
Ypačiai paaištrėjo rusų priespauda po 1863 m. sukilimo, kuris generalgubernatoriaus Mykolo Muravjovo buvo žiauriomis priemonėmis numalšintas. Sukilimui užgniaužti buvo sutelkti net 69 pulkai, t.y. apie 90.000 karių. Muravjovo akcija buvo nepaprastai skaudi lietuvių tautai: sušaudyti 177 sukilėliai, ištremta į Sibirą sunkiesiems darbams 9.233 žmonės. Kaimai, turėję bet kokį ryšį su sukilėliais, būdavo sudeginami, o gyventojai iškeliami į tolimesnes Rusijos gubernijas. Muravjovo siekis buvo jo paties šiaip nusakytas: Šventas ir didingas surusinimo darbas ir pravoslavijos įtvirtinimas. Valdininkais imta skirti tik rusus. Parapinės mokyklos uždarytos ir jų vietoje dar intensyviau imta steigti valdines rusiškas mokyklas. Ypačiai skaudus smūgis suduotas lietuviams, kai 1865 metais buvo uždrausta spausdinti knygas lotyniškai-lietuvišku raidynu. Tačiau lietuviai to įsakymo nevykdė, ėmė spausdinti lietuviškas knygas Mažojoje Lietuvoje ir slapta jas gabenti į Lietuvą. Iš kaimo kilusi lietuvių šviesuomenė stojo į tautinio atgimimo darbą.
Užkliuvo Muravjovui ir blaivybės draugijos, vyskupo M. Valančiaus įkurtos 1858 metais. Blaivybės draugijos buvo labai išplitusios ne tiktai Žemaičiuose, bet taip pat ir Seinų vyskupijoje. Tai buvo ne tik religinė, bet ir tautinė lietuviška organizacija. 1864 m. gegužės 31 d. visos blaivybės draugijos buvo uždraustos.
Krašto pravoslavinimui, kartu ir rusinimui, skersai kelio stovėjo Lietuvos katalikų bažnyčia. Todėl Muravjovas, vėliau ir kiti okupuotos Lietuvos valdovai griebėsi visokiausių varžomųjų priemonių. Be valdžios leidimo uždrausta skirti kunigus į vakuojančias vietas; neleista priimti į Žemaičių kun. seminariją naujų auklėtinių; uždrausta kunigams be leidimo išvykti iš savo parapijos ribų į kitas parapijas atlikti religinių pareigų; be vyskupo aprobatos neleista sakyti pačių kunigų paruoštų pamokslų; įsakyta pradžios mokyklose tikybą dėstyti rusiškai; kunizacijas ir pardavinėti brolijų žymenis; uždrausta viešos bažnytinės procesijos miestuose ir už bažnyčios sienų (teleista jas daryti bažnyčios aptvaro ribose); neleista dvasininkams dalyvauti laidotuvių procesijoje, išskyrus vieną kunigą su kryžium priešakyje, uždrausta nešti bažnytines vėliavas bei emblemas; uždrausta statyti naujas ir remontuoti senas bažnyčias; uždrausta statyti kryžius prie namų, kapinėse ir kitose vietose. Be to, imta uždarinėti vienuolynus ir jų bažnyčias.
Visi tie suvaržymai labai nustatė tikinčiuosius prieš rusų valdžios įsakymus. Ypačiai imta reaguoti prieš bažnyčių uždarinėjimą. Pasipriešinimą slaptai kurstė ir vyskupas M. Valančius, Tilžėje išleisdamas net 9 brošiūras, kuriose žmonės raginami aktyviai priešintis rusų valdžiai, neiti, kad ir varomiems, melstis į cerkves, nesiskubinti mokytis rusiškai. Tose brošiūrose, kurios plačiai buvo skleidžiamos Lietuvoje, randame patarimų, kaip turi būti elgiamasi, norint sutrukdyti bažnyčių uždarinėjimą. Štai keletas būdingesnių nurodymų: „Maskoliams bažnyčias atimant, katalikai nevien tur šiaip jau vyresnybės melsti, kad to nedarytų, bet dar turi susibėgti visos parapijos žmonės, vyriški ir moteriškos, vakarčiu nešinos (įsidėdamos maisto). Turi pripildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti maskolių prie Dievo mamų. Pačioje bažnyčioje turi naktavoti ir su ašaromis giedodami turi melsti Viešpaties, idant gelbėtų šventą savo bažnyčią. Jei kurį žmogų maskoliai muštų, kapotų, čaižytų su bizūnais, vis tai turi iškentėti. Taip darė Tytavėnų parapijonys, taip darė ir Minsko katalikai, išplėšiant jiems bažnyčias. Po kelias dienas ir naktis gulėjo bažnyčioje ir šventoriuje, dėl to tai sakiau, jogiai yra reikalingas vakartis“’.
Ir taip 1868 metais buvo išgelbėta Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčią: tytuvėniškiai, sužinoję Kauno gybernatoriaus įsakymą uždaryti bažnyčią, pasiuntė savo pasiuntinius pas carą Aleksandrą II su prašymu, o patys neišėjo iš bažnyčios tol, kol iš caro gautas potvarkis palikti bažnyčią katalikams.
Bažnyčių uždarinėjimas nesiliovė ir toliau. Būdinga, kad, nors Rusija 1886 m. sudarė konkordatą su Vatikanu, bet jau tų pačių metų liepos viduryje rusų valdžia įsakė Žemaičių vyskupui Mečislovui Paliulioniui uždaryti Kęstaičių (Alsėdžių vls., Telšių aps.) bažnyčią, kunigų rokitų vienuolyną su ten buvusia kunigų senelių prieglauda, o visą turtą atiduoti Skuodo stačiatikių kunigui. Vyskupui delsiant įsakymą vykdyti, policija įsiveržė į vienuolyną ir išvežė į Kretingos vienuolyną paliegusius kunigus vienuolius rokitus. Kęstaičių ir apylinkių gyventojai, sužinoję, kad ruošiamasi uždaryti ir bažnyčią, ryžosi priešintis tam rusų valdžios įsakymui. Žmonės, kad ir rusų žandarų puolami, rinkosi į bažnyčią ir ten, budėdami dieną naktį, išbuvo net apie pusantro mėnesio. Maitinosi šventoriuje įsitaisę virtuvę, o maistą suveždavo apylinkės gyventojai. Per tas šešias savaites papiauta apie 400 avių. Nekartą policija bandė tą virtuvę išardyti, bet moterys nuodėguliais nuvydavo žandarus. Lapkričio 19 d. į Kęstaičius atjojo pats Kauno gybernatorius Valerijonas Melnickis su trimis eskadronais kazokų ir įsakė Alsėdžių dekanui kun. Tamašauskui ir klebonui kun. Mažeikai išnešti iš bažnyčios Švč. Sakramentą. Bet žmonės neklausė nei kunigų, nei gubernatoriaus. Tada kazokai kardais ir rimbais išvaikė žmones iš šventoriaus. Viena moteris, Domicelė Drobaitė, įniršusi puolė gubernatorių ir įsivėlė į jo barzdą. Kazokai atplėšė ją nuo gubernatoriaus, suėmė, surišo ir pasodino į kalėjimą. Pagaliau kazokai įsiveržė į bažnyčią. Kovos metu daug žmonių buvo sužeista, kelios dešimtys suimta ir nubausta po 200 rublių. Suimtas ir Kęstaičių bažnyčios administratorius kun. Juknevičius, apkaltintas parapijiečių kurstymu priešintis gubernatoriaus įsakymui ir ištremtas 5 metams į Jasenską Vologdos gubernijoje. Kazokai, įsiveržę bažnyčion, kirviais ir kardais sukapojo altorius, paveikslus, klausyklas, suolus, liturginius reikmenis, išlaužė duris, išdaužė langus. Kęstaičių bažnyčia buvo taip sunaikinta, kad nebebuvo įmanoma joje laikyti pamaldų.
Tai buvo pirmas tokio masto vieningas bažnyčios gynimas nuo rusų kėslų ją uždaryti. Ją gynė kęstaitiškiai, kuriems iš Alsėdžių nuo amžių sklido lietuvybės dvasia.
Žinia apie įvykius Kęstaičiuose greitai paplito visoje Lietuvoje. Krašte didėjo pasipiktinimas žiauriomis priemonėmis uždarant vienuolynus ir bažnyčias. Visa tai rado gyvą atgarsį 1889 metais Tilžėje pradėtame leisti žurnale Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga. Šis žurnalas slaptais keliais pasiekdavo net tolimus Lietuvos užkampius. Apžvalga griežtai kovojo su Lietuvos rusintojais. Pavyzdžiui, 1890 m. Nr. 3 rašoma: „Kuriems tai papūtžandžiams (= atseit, rusams) parėjo į galvą mus rusais paversti. Žinoma, tie papurgalviai teisybės nežiūri … Bet mes apsigimėme katalikais, tai ir mirsime katalikai, nors čia maskoliai mums galvas nusukinėtų… Atsilieps tai jums kada!.. Katinui į kregždžių lizdą derinantis, tie padarai pagatavi jam akis išdraskyti. Ir mes turime tiems Liucipieriaus tarnams atsispirti“.
Atėjo eilė ir Kražių benediktinių vienuolynui ir bažnyčiai. 1892 m. sausio 9 d. Kauno gubernatorius Mikalojus Klingenbergas pranešė Tilšių vyskupui Mečislovui Paliulioniui kad „Viešpats Imperatorius, P. Vidaus Reikalų Ministro klusniai painformuotas, praėjusio gruodžio 12 dieną Aukščiausiai teikėsi įsakyti panaikinti Kražių Benediktinių vienuolyną, jo bažnyčią ir kapines, vienuolyne gi esančias vienuoles perkelti į to paties ordino Kauno vienuolyną“. Telšių vyskupas prašomas duoti reikalingus įsakymus tam caro potvarkiui įgyvendinti.
Žinia apie Kražių benediktinių vienuolyno ir bažnyčios uždarymą tuojau pasiekė Mažojoje Lietuvoje ėjusią Apžvalgą. Ir jau 1892 m. sausio 15 d. Apžvalgos Nr. 3 išspausdintas įspėjimas kražiškiams:
„Maskoliai nusprendė išnaikinti Kražių mergaičių klioštorių, o bažnyčią apversti į pravoslavišką cerkvę… Jomylista ciesorius jau teikėsi tą nusprendimą „visočaiše” užtvirtinti!!! Nusprendimas jau nusiųstas į kolegiją… nepraeis poros mėnesių, kai peklos misijonieriai atvažiuos tą nusprendimą išpildyti. Apskelbiu jums, Lietuviai ir Žemaičiai, idant iš laiko žinodami, galėtumėte pasisaugoti. Susirinkite į tą vietą iš visų Lietuvos kampų ir užkampių ir laukite tai valandai ateinant, o atbrazdėjus maskoliams stovėkite tvirtai, iš savo kūnų padarykite sieną, per kurią bedieviai negalėtų įsilaužti, o jei reikėtų galvą padėti, tai padėsite už tikėjimą, už bažnyčią ir tėvynę, ar begali būti geresnis smertis už tą? Tegul supranta šiaurės miliniai, jog mus pirma po vienam išmušinės, kaip pasalūs šaudantieji žmogžudžiai, nekaip privarys priimti savo… pravoslaviją. Tegul pažįsta ir Europa, jog nors iš vienos pusės mes esame ištikimais maskolių vergais, bet kad eina apie tikėjimą ir bažnyčią mes mokame daryti kaip laisvi Lietuvos sūnūs, kaip senovės Lietuvos galiūnai… Lietuviai ir Žemaičiai saugokitės!”
Vyskupija, žinoma, buvo priversta vykdyti gubernatoriaus įsakymą, bet delsė kiek galėdama: tikrinta vienuolių sveikata, prašyta, kad vienuolių išvežimas būtų atidėtas iki pavasario, nes jos esančios liguistos, pačios gi vienuolės padavė prašymą carienei, kad jas paliktų Kražiuose iki gyvos galvos, nes jos esančios senos ir nuolat sergančios, ir t.t. Pirmasis vienuolyno likvidavimo tarpsnis pradėtas spalio 25 d., kada penkios vienuolės prievarta buvo išgabentos Kaunan, o keturios dar paliktos vienuolyne iki 1893 m. balandžio 27 d. Atėjus tam terminui, į Kražius atvyko Raseinių spraunikas (apskrities viršininkas) Petras Vichmanas, pristavas (policijos nuovados viršininkas) Leonidas Hofmanas, Raseinių apskrities gyd. Vasilenka ir Kražių gyd. Mykolas Liandsbergis. Vienuolės atsisakė važiuoti Kaunan. Tada gegužės 4 d. į Kražius vėl atvyko Raseinių apskrities viršininkas su policininkais, žandarais ir apskrities gydytoju. Vienuolės užsidarė vienuolyne ir rusų nepriėmė. Tada policija geležiniu laužtuvu išlaužė duris, prievarta paėmė vienuoles, jų tarpe dvi sergančias, ir per Šiaulius išvežė Kaunan. Ir taip buvo uždarytas Kražių benediktinių vienuolynas.
Daug sunkiau rusams buvo susidoroti su vienuolyno bažnyčios uždarymu. Kražiškiai, patyrę apie rusų kėslus uždaryti bažnyčią, jau 1892 m. vasario 7 d. išsiuntė tris prašymus: vieną — carui, antrą — Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriui Kochanovui ir Žemaičių vyskupui M. Paliulioniui. Į carą kreiptasi šiais žodžiais:
„Šviesiausias Monarche, Didis ir Gailestingiausias Viešpatie. Įteikia prašymą apačioj pasirašiusieji Kražių Romos Katalikų parapijos bažnyčios parapijiečiai, nuolatiniai Kražių parapijos gyventojai… Iš valdiškų paskelbimų ir vietinės dvasinės ir Kauno rėdybos pilietinės vyresnybės įsakymų sužinoję, jog šiais metais Aukščiausios Valdžios valia turi būti panaikintas ir uždarytas Kražių seserų benediktinių vienuolynas, kuris turi savo mūro bažnyčią, kurioje nuo senos gadynės mūsų bočiai, dabar gi mes patys Aukščiausiajam Sutvėrėjui ir galybių Viešpačiui siųsdavome ir siunčiame karštas maldas, melsdami Jūsų Ciesoriškai Didybei, Mylimiausiam mūsų Monarche, visų ištikimų valdinių Tėve ir Geradari, laimės, sėkmės ir ilgiausių metų…. begaliniu nuolankumu drįstame dėti po Tavo, Gailestingiausias Viešpatie, švento Sosto paminos mūsų ištikimiausius klusnius maldavimus”. Prašyta kad mūrinė vienuolyno bažnyčia nebūtų uždaryta, bet paversta parapijine nes senoji medinė bažnyčia baigianti griūti. Lyg kokiam Dievui nuolankiausiai parašytą prašymą carui pasirašė 44 Kražių parapijiečiai, o vyskupui — 50 raštingų ir 267 neraštingi parapijiečiai. Nesulaukus teigiamo atsakymo iš generalgubernatoriaus, 1893 m. gegužės 20 d. kražiškių įgaliotiniai Antanas Razminas ir Feliksas Andriejauskis pasirašė dar vieną prašymą naujam generalgubernatoriui Orževskiui ir patys tą prašymą nuvežę jam įteikė. Smarkiai išbarti įgaliotiniai grįžo namo, birželio 1 d. susilaukę iš generalgubernatoriaus kanceliarijos viršininko Gololobovo (=Plikakakčio) raštą, kad prašymas atmestas. Netrukus Kražių reikalai nukrypo visai blogon pusėn: Vidaus reikalų ministras 1893 m. birželio 1 d. atsiuntė Vilniaus generalgubernatoriui šio turinio įsakymą: 1. panaikintam Kražių benediktinių vienuolynui priklausęs ežeras prie Paežerių kaimo atiduodamas Kauno prisikėlimo cerkvei; 2. vienuolynui priklausęs Audenių kaime esąs malūnas ir žemė paimama valstybės iždo globon ir žemėje apgyvendinami rusų kolonistai; 3. Kražių vienuolyno bažnyčia, visi vienuolyno ir jo ūkio trobesiai turi būti nugriauti, o gautoji medžiaga ir prie vienuolyno esanti žemė turi būti atiduota ūkio mokyklai steigti. Šį kražiškiams labai skaudų dekretą pasirašė Vidaus reikalų ministras Durnovas ir pavedė jį vykdyti Vilniaus generalgubernatoriui.’?
Padėtis dar labiau įsitempė. Pasipylė kražiškių prašymai į visas puses: pirmomis liepos dienomis Kražių valsčiaus valstiečiai išsiuntė carui prašymą, pasirašytą jau anksčiau paminėtų Felikso Andriejauskio ir Antano Razmino; rugpiūčio mėnesį atskirų Kražių valsčiaus dvarų savininkai carui išsiuntė net keturis prašymus; rugsėjo 1 d. prašymas išsiųstas popiežiui Leonui XIII-jam; rugsėjo 4 d. Austrijos ir Vokietijos imperatoriams, Danijos karaliui, Anglijos karalienei, Prancūzijos prezidentui; spalio pradžioje, kai caras Aleksandras III viešėjo pas Danijos karalių, išsiųstas antras prašymas Danijos karaliui, kad jis primintų carui Kražių bažnyčios reikalą ir užtartų kražiškius; spalio 20 d. Kražių parapijos įgaliotiniai Juozapas Andriejauskis ir Aleksandras Norbutas išsiuntė carui prašymą. Be to, dar buvo parašyta prašymų Kauno gybernatoriui, Mogiliavo metropolitui, kurio jurisdikcijai buvo priskirta Žemaičių vyskupija, ir Vidaus reikalų ministrui. Tuos prašymus iki 1893 m. birželio mėnesio daugiausia rašydavo Raseiniuose gyvenantis potarnybinis valdininkas Ipolitas Naukunskis. Kražiškiai už kiekvieną prašymą jam mokėdavo nuo 5 iki 10 rublių.
Deja, niekas neatsiliepė į kražiškų skundus: caras buvo nepalenkiamas, kiti vykdė jo įsakymus, tylėjo kitų valstybių galvos, į kurias buvo šauktasi užtarimo, tylėjo ir popiežius. Kražiškiai palikti sunkaus likimo valiai. Tačiau jų ryžtas viršijo jėgas, reikalingas nelygiai kovai.
Ta kražiškių kova, užsitęsusi beveik dvejus metus, didžiausią įtampą pasiekė 1893 m. rudenį. Valdžios spiriama, vyskupijos konsistorija įsakė komisijai, susidedančiai iš Šiluvos dekano kan. Prano Jastremskio ir Kelmės klebono kun. Jaugelio, pasirūpinti, kad iš bažnyčios būtų išneštas Švenčiausiasis sakramentas ir kiti bažnytinių apeigų daiktai. Tas reikalas sutvarkyti buvo pavestas Kražių vikarui kun. Augustinui Mažeikai. Jis kelis kartus bandė išnešti Švenčiausiąjį sakramentą iš bažnyčios, bet visais atvejais susidūrė su kliūtimis: tai ciborijos raktelis būdavo paslėpiamas, tai parapijiečiai neprileisdavo kunigo prie altoriaus, o kartą įnirtusi minia parmetė kunigą Mažeiką ant žemės, rankšluosčiais surišo jam rankas ir kojas, purtė jį rankomis ir visokiais žodžiais koliojo. Kražiškiai ryžosi visomis jėgomis ginti savo bažnyčią. Nuo rugsėjo 1 d. Kražių ir aplinkinių parapijų žemaičių būriai budėjo šventoriuje, pačioje bažnyčioje ir niekam neleido įsiveržti į šventovę. Neįsileido nei kunigų. Bažnyčia buvo saugojama dieną naktį, sargyba nuolat keitėsi. Bažnyčios saugotojams buvo įrengtos nuolatinės virtuvės, maistą sunešdavo parapijiečiai. Vyrams parūpindavo ir tabako. Raseinių apskrities viršininko bandymai su dvasine komisija jeiti bažnyčion ir išnešti Švenčiausiąjį sakramentą nuėjo niekais: susirinkusi žemaičių minia jų neįsileido, pareikšdama, kad laukią caro teigiamo atsakymo. Lapkričio mėnesio pirmomis dienomis kražiškių įgaliotiniai Juozapas Andriejauskis ir Aleksandras Norbutas buvo nuvykę į Petrapilį, kur įteikė carui dar vieną prašymą. Bet sugrįžusius Raseinių apskrities viršininkas suėmė ir pasodino į kalėjimą.
Pagaliau į Kražius atvyko pats Kauno gubernatorius Klingenbergas, lydimas žandarų ir raitų sargybinių. Čia ir prasidėjo didžiulė kražiškų drama. Štai kaip tuos baisiuosius įvykius aprašo kun. P. Veblaitis, pats Kražiuose apklausinėjęs dar gyvus liudininkus. „Bažnyčios angoj stovėjo minia žmonių… Minios priešakyje stovėjo du vyrai — Jokūbas Žūtautas dešinėj ir Jonas Vydeikis kairėj — ir dirbtinėmis gėlėmis papuoštuose paauksuotuose rėmuose laikė caro ir carienės paveikslą… Tų vyrų užpakalyje stovėjo trečias kamža apsivilkęs — Jasiulaitis, ir virš portreto laikė didelį kryžių. Šalyse stovėjo su žvakėmis rankutėse pasirėdę vaikai… Gubernatorius, prisiartinęs prie angoj stovinčio būrio, rusiškai pasakė, ko jis atvažiavo, pareikšdamas, kad bažnyčia turi būti uždaryta aukščiausiuoju įsakymu, kuriam įvykdyti paprašė, kad visi žmonės iš bažnyčios gera valia išeitų lauk ir leistų išnešti Šv. Sakramentą. Iš minios jam atsakė, kad aukščiausiuoju vardu paduoti yra parapijiečių prašymai, kad šią mūro bažnyčią neuždarytų, bet leistų padaryti parapijine… gi jie, parapijiečiai, yra neturtingi, naujos bažnyčios sau pasistatyti negali, jie nuo seno pripratę toje bažnyčioje melstis, verčiau sutiktų savo lėšomis pastatyti pravoslavams cerkvaitę, bet šią bažnyčią nori, kad paliktų jiems. ,„Dabar laukiame iš ciesoriaus atsakymo” — sakė minia”.
Veltui gubernatorius tvirtino, jog jie negausią jokio atsakymo iš caro, veltui jiems grasė bausmėmis, veltui prašė Šiluvos dekanas ir pats Kražių klebonas Apolinaras Renadskis, kad žmonės nesipriešintų rusų valdžiai, — minia šaukė, kad jie neišeisią iš bažnyčios ir neįsileisią rusų valdininkų į bažnyčią. Gubernatorius, pritrūkęs kantrybės, įsakė žandarams ir sargybiniams pavartoti jėgą. Kryžius atimtas, kryžių laikęs Jasiulaitis sumuštas ir suimtas, caro ir carienės portretas atimtas, per grumtynes perplėštas, žandarai, įsiveržę į bažnyčią, ėmė bizūnais kapoti vyrus ir moteris, stengdamiesi žmones „paženklinti“, kad vėliau būtų galima atpažinti rusų valdžiai nepaklusniuosius ir juos suimti. Sumušti ir sukruvinti žmonės ėmė bėgti iš bažnyčios, o išbėgusius į šventorių ten buvę raiti rusų sargybiniai toliau ėmė plakti žmones. Tada kražiškiai ėmė laužyti tvoras, ardyti šventoriaus mūrą ir basliais, vėzdais,akmenimis ir plytomis puolė pėsčiąją ir raitąją policiją. Minios priešakyje pasirodė Viktorija Bieloglovaitė, kuri pirmoji metė vėzdą, paskui akmenis į policiją. Pagaliau pats gubernatorius gavęs per galvą, su visa savo palyda spruko į bažnyčios vidų. Kad minia neįsiveržtų į bažnyčią, gubernatorius įsakė savo valdininkams uždaryti ir užsklęsti visas bažnyčios duris. Bažnyčioje jis tikėjosi saugiai ištūnoti per naktį, kol rytą atvyks 300 kazokų. Miniai daužant bažnyčios duris ir šaukiant „užmušti gubernatorių”, gubernatorius su savo valdininkais ir kartu su jais bažnyčion įbėgusiais kunigais pasirinko saugesnę vietą netoli vargonų. Apie trečią valandą naktį kražiškiai išlaužė bažnyčios didžiąsias ir šonines duris ir įsiveržė bažnyčios vidun. Ir pradėjo ieškoti pasislėpusio gubernatoriaus. Drąsūs vyrai lipo laiptais į chorvietę kalbėtis su gubernatorium. Jie pareikalavo, kad gubernatorius parašytų raštą, kad bažnyčios neuždarys, daugiau jos nebelies ir parems kražiškių prašymus, kur reikia. Gubernatorius, žinodamas, kad kazokai atjos tik apie 8 valandą, sutiko tokį raštą parašyti, bet pradėjo delsti, kad išloštų laiką: tai neturįs popieriaus su savimi, o kai to popieriaus atnešė — trūko rašalo ar vis sugesdavo plunksnos. Ir taip gubernatorius tą raštą rašė kelias valandas.
Pagaliau apie pusę aštuntos rytą atjojo į Kražius kazokai, apsiginklavę šautuvais, durtuvais, kardais ir bizūnais. Jie apsupo visą Kražių miestelį, kad niekas iš jo neišbėgtų. Žiauriai prasiskynę kelią į bažnyčią, kazokų vyresnysis, lydimas kito kazoko, raitas su nuogu kardu įjojo į bažnyčią ir paklausė gubernatorių, ką jie dabar turi daryti. Gubernatorius atsakė: „Išvaikykite tą gaują! dabar aš jiems parodysiu, kas tai yra gubernatorius”. Tuojau keletas raitų ir apie 50 pėsčių kazokų įsiveržė bažnyčion ir puolė bažnyčioje buvusius žmones, juos trypė arkliais, kapojo rimbais ir kardo plokštuma daužė galvas. Kazokai bažnyčioje sukapojo paveikslus, sulaužė kryžius, sudaužė statulas ir sunaikino bažnyčios papuošalus. Šventoriuje ir miestelyje kazokai taip pat žiauriai siautėjo. Nelygi kražiškių kova su kazokais baigėsi apie 10 valandą. 9 valandą dekano pavestas kun. Mažeika išnešė iš bažnyčios Švenčiausiąjį ir, lydimas 40 kazokų bei dviejų karininkų, pernešė į senąją parapijos bažnyčią. Vienuolių benediktinių bažnyčia uždaryta.
Po to prasidėjo riaušių dalyvių suiminėjimai. Apie 12 valandą dieną valsčiaus valdybos kieme buvo suvaryta daugiau kaip 300 vyrų ir moterų. Suimtuosius gubernatorius įsakė kazokams plakti bizūnais. Moterims kirsta po 10-15 bizūnų, vyrams po 30-50. O kitiems kazokams leista siautėti miestelyje: jie grobė kas tik pakliuvo, išniekino daug miestelio ir apylinkių moterų.
Kiek per tas žudynes buvo užmušta žmonių, kiek jų prigėrė Kražantėje, kiek mirė nuo žaizdų, tikras skaičius nežinomas, nes kazokai nužudytuosius greitai užkasdavo, o žmonės bijodavo pranešti apie savo žuvusiuosius, kad nebūtų valdžios apkaltinti. Pagal teismo dokumentus, kovoje dėl Kražių bažnyčios žuvo 9 žmonės, 10 buvo pašauta, 44 sunkiai sužeisti, daug nuplakta, apie 150 susodinta į kalėjimus. Tačiau žuvusių žmonių galėjo būti ir daug daugiau.
Kražių įvykiai dideliu pasipiktinimu aprašyti tuo metu Mažojoje Lietuvoje ėjusioje lietuvių spaudoje. Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos ilgame straipsnyje „,Maskolų szunybės Kražiuse” tarp kita ko rašoma: „Iš tikro, gėda visai Maskolijos viešpatystei ir carui, padaryti gubernatoriais žmonijos išmetas (sąšlavas), kurie visiškai yra be žmogiškų jausmų, be širdies, be „honoro”. Tokį tai žmogžudį (gudiškos policijos berną) caras padarė Klingenbergą iš Vilniaus policmeisterio, Kauno gubernatoriumi… Ar gali dar didesnę vagystę ir žmogžudystę gudai padaryti, kaip visuotinai papildė išplėšdami Kražių katalikų bažnyčią?! Ant galo, ne tik vieną bažnyčią, bet ir klioštorių ir prie klioštoriaus prigulinčią žemę (palivarkus). Tokių vagysčių ir išplėšimo katalikiškų turtų (Iocnasčių) tiktai pirmųjų amžių Neronas su visa savo pagoniška valdžia atiminėjo katalikų turtus, namus ir visa ką turėjo. Nors tai, tiesą sakant, ne pirmutinė gudų vagystė ir žmogžudystė ir ne pirmutinis katalikų kraujo praliejimas per gudus už gynimą savo prabočių, tėvų tėvelių prakaitu išmūrytos bažnyčios… prašant mielaširdystės su ašaromis neatimti, neišplėšti tą, kas jų yra tikriausiu locnasčiu, o šaudyti ir žudyti žmones, yra visų baisiausia nedorybė ir perviršijanti pirmojo Nerono laikus! Šiame apsišvietimo laike, XIX amžiaus pabaigoje, dar gali atsitikti žmonių žudymai už jų šventą teisybę!? O, iš tikro, gudai šiandieną perviršija savo žvėriškumu ne tik girinius žmones, bet ir pačius girių žvėris”… Pagaliau, ilgo straipsnio autorius Petras P-tis šaukia: „O Dieve Izraelio, Dieve Jokūbo! išgirsk mūsų nelaimingų Lietuvių balsą ir žiūrėk, ką tie barbarai gudai su mumis daro! Negana, kad mus nekaltus smerčiu žudo, bet dar gyvus mus žemėje užkasa! O Viešpatie! pasaulės Sutvertojau, susimylėk ant mūsų! išgelbėk mus iš maskoliško caro ir jo budelių rankų“.
Toliau šaukiamasi į Vokietijos ir Austrijos valdovus ir pasaulio išmintinguosius žmones: „Šviesiausi Vokietijos ir Austrijos ciesoriai! pasigailėkite mūsų 4.000.000 Lietuvių, žudomų po Rusijos caro barbariška valdžia! Šitai mus ne tiktai nekaltus plakdami verkti neduoda, bet dar su negyvaisiais gyvus laidoja!
Svieto išmintingiausi žmonės! kurie turite žmogiškus jausmus, kur norint tarkit už mus žudomus Lietuvius Rusijoje nors žodį, ydant nustotų gudai mus žudyti!”
Taip pat labai jautriais žodžiais reagavo dr. Vinco Kudirkos Varpas. 1894 m. vasario mėn. Nr. 2 rašoma: „Dvigalvis šiaurių erelis, pripratęs maitintis gyva mėsa savo priklausančiųjų ir gaivinti troškimą nekeltu jų krauju, turbūt, buvo labai išalkęs ir ištroškęs, nes nesigėdadamas nė civilizuotos Europos, nė iš arti žiūrinčio XX amžiaus, suruošė sau lapkričio mėnesį sukakusių metų kruviną pokylį Kražiuose“…
Aprašius baisiuosius Kražių įvykius, toliau rašoma: „(Gubernatorius pasielgė kaip tikras caro tarnas, užauklėtas po Muravjovo kartuvėmis — nuo tokio sutvėrimo nėr ko geresnio ir laukti… O kaip jūs išrodote, nabagai Kražių lietuviai? Turėdami surištas rankas ir kojas, kad negalėtumėte nė eiti, nė veikti, užimtą burną, kad nė kvapo neišleistumėte, laukėte susimylėjimo — nesulaukėte. Ateina caro tarnai išplėšti jūsų turtą, bažnyčią, šaukiatės pagalbos prie paties caro, kuriam mokate mokesčius, už kurį liejate kraują karėse — caras jūsų šaukimo negirdi. Pasiutęs valdininkas mėsinėja jus gyvus, jūsų kančiomis gaivina savo žvėriškus instinktus — kas girdi jūsų dejavimus, verksmus dūsavimus? Kas jaučia jūsų kančias ir užtaria už jus? nieks — nė žemė, nė… dangus! O varge! Plaukai ant galvos stoja, kraujas stingsta gyslose manant apie Kražius. Ir tokis atsitikimas dedasi gadynėse humanitarizmo, visokių tolerancijų gadynėse, kada steigiamos draugystės saugoti medžius nuo laužymo, apginti žemesnius Europos gyvulius nuo kankinimo, išnaikinti prekystę vergais laukinėse šalyse! Geradėjai! Nesiskubinkite taip su priegloba medžiams ir žemesniesiems Europos gyvuliams, nes toje pat Europoje da ne visi žmonės apginti nuo kankinimo. Nekreipkite akių ant Afrikos, lyg tikėdami, kad jau Europoje vergų nėra! Neužmirškite, kad yra Europoje Maskolija, dirstelėkite į tą šalį, vadinamą Lietuvą, vargstančią po maskoliumi, o atrasite čia vergų, šaukiančių gilesniu balsu pagalbos, nė kaip tarp laukinių žmonių … Veltui dairysimės po pasaulę — neužtiksime niekur tokių nežmoniškų faktų, kaip Kražiuose. Toks atsitikimas galimas tiktai po priegloba sosto, ant kurio sėdėjo Ivan Groznyj. Žilųjų gadynių garsusis Neronai, gėdinkitės prieš Baltąjį Carą — jis pralenkė jus“.
Rašyta apie Kražius ir kituose Varpo numeriuose (Nr. 4, 6, 7 ir kt.). Kražių įvykiai pasiekė ir vokiečių bei prancūzų spaudą. Rusai stengėsi sumenkinti Kražių įvykius, savo spaudoje (pvz., Kovenskija Gubernskija Vedomosti), tvirtindami, kad Kražiuose tebuvę sužeisti keturi uriadnikai (kaimo policininkai), o iš žmonių nebuvę nei vieno užmušto ar sužeisto.
Sujudo ir Amerikos lietuviai. Jau 1893 m. pabaigoje Vienybėje Lietuvnikų (Nr. 51) aprašyti Kražių įvykiai. Pirmiausia didesnėse lietuvių kolonijose, lietuvių bažnyčiose, buvo laikomos gedulingos pamaldos už užmuštus ir sužeistus kražiškius. Tokios pamaldos buvo laikomos šiose lietuvių bažnyčiose: Plymouth, Mt. Carmel, Shenandoah, Mahanoy City, Philadelphijoje, Du Bois, Chicagoje, Spring Valley ir kitur. Chicagoje, kur tuomet buvo nemaža kražiškių. Pavyzdžiui, kun. Jonas Žebris Chicagoje 1894 m. išleistoje knygutėje Kražių skerdynė ir jos pasekmės Paminklas del Kražieczių nuo Amerikos Lietuwių rašo: „Nekuriose vietose, kaip Chicagoje, kur yra daugybė lietuvių iš Kražių apygardos, dievmaldystė atsiliko su didžiausiomis iškilmėmis: aplink altorių išpleistos juodos ir baltos gailabos su parašu „a. a. tiems, kurie buvo nukankyti maskolių valdžios Kražiuose, Lietuvoje 1893 metuose“. Ant katafaliaus, ant juodo kyro, kabančio ant sienos, buvo dedami vainikai su parašais: „del Kražių kankytinių“ arba „Dieve, gelbėk Lietuvą, gelbėk Žemaitiją“ (p. 69-70). Įvairiuose Amerikos miestuose ir miesteliuose, kur tik gyventa lietuvių, buvo ruošiami mitingai, sakomos kalbos, o tų kalbų turinys duodamas ir amerikiečių spaudai. Ypačiai didžiulę demonstraciją suruošė Wilkes-Barre, Pa. lietuviai. Eisenoje dalyvavo keletas tūkstančių lietuvių, važiuotų, raitų ir pėsčių. Prie lietuvių bažnyčios buvo sakomos kalbos lietuviškai ir angliškai. Rytojaus dieną daugelis amerikiečių laikraščių aprašė tą demonstraciją. Kai kurie laikraščiai įdėjo ilgus lietuvių nutarimus ir protestus prieš rusų valdžią. Ištisą Wilkes-Barre lietuvių rezoliuciją 1894.111.9 paskelbė „The New York Herald”.
Be paminėtos kun. J. Žebrio knygutės Kražių skerdynė, tais pačiais metais (1894) jis Akmeninio slapyvardžiu išleido scenai paruoštą vaidinimą Kankinimas Katalikų lietuvoje abelnai, o įpatingai Kražiuose 1893 metuose. Tas dviejų aktų ir 12 paveikslų veikalėlis plačiai paplito Amerikos lietuvių tarpe ir nuteikė lietuvius prieš rusų priespaudą Lietuvoje.
Kražiškių teismo byla
Beveik už metų, 1894 m. rugsėjo 20 d. (X.2) Vilniuje prasidėjo kražiškių byla. Kaltinamuosius nemokamai gynė 7 žymūs advokatai: keturi atvykę iš Rusijos (Andriejevskis, Kaminskis, kng. Urusovas ir Žukovskis) ir trys vietiniai, valdžios paskirti (Bielyj, Šoštakauskas ir Venslauskis). Teismo sąstatas šis: pirm. A. A. Stodolskis, nariai — V. M. Nekliudovas, P. I. Kobeka, M. A. Jevreinovas, prokuroro padėjėjas P. P. Dobrininas, sekr. P. E. Matvejevas; luomų (bajorų, miestelėnų ir valstiečių) atstovai — Vilniaus apygardos bajorų pirmininkas J. S. Leontjevas, Vilniaus burmistras Golubinovas, viršaičiai Mickunskis ir Dunovskis. Teisme dalyvavo gubernatorius Klingenbergas ir generalgubernatorius Orževskis. Į teismą pašaukta apie 180 liudininkų iš abiejų pusių. Jų tarpe buvo ir keturi kunigai: Jatrembskis, Jaugelis, Renadskis ir Mažeika. Buvo teisiami 71 asmuo, bet į teismo salę atvyko 70. Vienas jau buvo miręs kalėjime, o kitas džiovos pakirstas buvo atvestas į teismą, bet čia apalpo, išleistas ir po kelių dienų mirė. Taigi, buvo teisiami 69 žmonės. Teisiamųjų tarpe buvo 34 valstiečiai, 27 bajorai ir 10 miestelėnų. Pastebėtina, kad Žemaičiuose yra buvę daug bajorų, tačiau daugumas tų bajorų maža kuo tesiskyrė nuo valstiečių: gyveno drauge su valstiečiais tokiose pat sąlygose, bendravo vieni su kitais, kalbėjo žemaitiškai, tik gal kartais mėgdavo pasididžiuoti savo bajoriška kilme. Ta jų bajorystė buvo daugiau nominalinė, tik iš vardo. Vieni teturėjo kokį valaką žemės, kiti dar mažiau, o kai kurie buvo ir bežemiai. Telšių apskrityje 1851 ir 1858 m. bajorų buvo apie 12.000, arba 996 gyventojų. Taigi, beveik kas dešimtas gyventojas buvo bajoras. Ir Kražių pasipriešinime dalyvavo nemažas skaičius bajorų.
Byla tęsėsi 9 dienas. Pradžioje kaltinti visi bendrai, o paskui suskirstyti į grupes. Pavyzdžiui, 8 moterys buvo kaltinamos už tai, kad 1893.X.6 sulaikė kun. Mažeiką ir neleido jam išnešti iš bažnyčios Švč. sakramento. 4 vyrai kaltinti už tai, kad X.7-8 su kitais užstojo bažnyčios duris ir neleido Raseinių apskrities viršininkui Petrui Vichmanui ir kunigams įeiti į bažnyčią. 59 žmonės apkaltinti, kad XI.10 (23) su ginklais rankose pasipriešino gubernatoriui ir jo valdininkams. 7 pakaltinti už tai, kad bažnyčios sargybinius priglaudė savo namuose ir davė jiems valgyti.
Pagaliau rugsėjo 29 d. buvo paskelbtas teismo sprendimas. Iš 70 apkaltintųjų 32 buvo išteisinti, kiti nubausti įvairiomis bausmėmis. Smarkiausiai buvo nubausti Kražių bažnyčios gynimo vadai: Juozas Braslauskas, Jonas Margevičius, Jonas Rimkus ir Jokūbas Žūtautas. Tie drąsuoliai buvo nuo 32 iki 40 metų amžiaus. Jiems buvo atimtos teisės, nubausti kalėti po 10 metų, o po to turėjo būti ištremti į Sibirą.
Rusams ši byla buvo labai nemaloni, nes advokatai reikalavo bausti ne kaltinamuosius, bet pačius rusų valdininkus, kurie padarę Rusijai didžiulę gėdą. Teismas, matyti, buvo tiek paveiktas, kad pats kreipėsi į carą, prašydamas dovanoti bausmes. Caras Aleksandras III, deja, nesutiko nuteistųjų amnestuoti, bet jam mirus, amnestiją paskelbė sosto įpėdinis Mikalojus II. Tik anksčiau minėtiems pasipriešinimo vadams bausmė nebuvo dovanota, tik sumažinta iki vienerių metų kalėjimo. Atlikę bausmę, po metų visi keturi grįžo į Kražius.
Kražiškių kova turėjo labai didelės reikšmės lietuvių tautinei sąmonei bręsti ir tolimesnei Lietuvos laisvės vizijai. Kražiškių drąsus pasipriešinimas turėjo ne tik religinį, bet ir brandų tautinį pobūdį. Kražių įvykiai parodė, kad lietuvių tauta tebebuvo gyva, kad ji moka stoti kovon ir su galingu priešu, kad ji moka ginti savo švenčiausius reikalus. Garbė drąsiesiems kražiškiams!
J. Puzinas „Kražių senovė ir siaubingieji 1893 m. įvykiai” // Raštai, II-tomas, 1983 m., p. 213-234