Kaunas Vytauto laikais – tai J. Puzino straipsnis apie vieną svarbiausių Kauno istorijos laikotarpių, kai šis Nemuno ir Neries santakoje įsikūręs miestas iš nuolatinių kovų su Kryžiuočių ordinu vietos pamažu ėmė virsti reikšmingu Lietuvos politiniu, kariniu ir prekybiniu centru. Straipsnyje pasakojama apie Kauno pilies kovas, Vytauto santykius su Ordinu, sutartis, žygius, kryžiuočių bandymus įsitvirtinti prie Nemuno, totorių apgyvendinimą Kaune, Magdeburgo teisių suteikimą ir miesto augimo pradžią.
Šis tekstas leidžia pažvelgti į Kauną ne tik kaip į seną Lietuvos miestą, bet ir kaip į vietą, kurioje Vytauto epochoje sprendėsi svarbūs valstybės gynybos, diplomatijos ir prekybos klausimai. Nors nuolatinės kovos ilgai neleido Kaunui ramiai augti, būtent Vytauto laikais buvo padėti pagrindai miestui, kuris vėliau tapo vienu svarbiausių Lietuvos centrų.
Kaunas Vytauto laikais
Kaunas yra senas Lietuvos miestas, bet kas jį įkūrė ir kada jis buvo įkurtas — neturime tikrų istorinių duomenų. Archeologinės iškasenos rodo, kad Kaunas ir jo apylinkės dar priešistoriniais laikais buvo tirštai apgyventos. Geografinė Kauno buitis yra ypatingai gera. Senovėje įsikūrusiam miestui, tiksliau piliai, buvo patogu apsiginti nuo priešų, o Nemunu ir Neriu patogu susisiekti su užsieniu ir su kitomis Lietuvos dalimis. Upių kelią norėjo turėti ir kryžiuočiai, todėl nenuostabu, kad Kaunas beveik visą šimtmetį buvo kovų arena; ties Kaunu ir Kaune nuolatos grumdavosi kryžiuočiai su „netikėliais” lietuviais. Apie miesto augimą tais laikais negali būti nė kalbos. Visas Kauno gyvenimas spietėsi tik apie pilį. Vėliau, Vytauto laikais, Kaunas įgyja daugiau reikšmės, tampa žymiu Lietuvos centru. Pats Vytautas mėgo Kauną, dažnai lankydavos jame, rinkdavo kariuomenę žygiams prieš Ordino puolimus, dažnai kovodavo Kaune ir jo apylinkėse su savo priešais, posėdžiaudavo su Ordino vyresniaisiais ir sudarinėdavo su jais įvairias sutartis. Štai keletas istorinių duomenų.
Nužudžius Jogailai Kęstutį ir Birutę, Vytautas 1384 m. birželio mėn. 14 d. sudarė sutartį su Vokiečių ordinu. Atidavė Ordinui didelius žemės plotus ties Kaunu ir net patį Kauną, o Ordinas prižadėjo Vytautui padėti kovoti su Jogaila. Ordinas tuojau pradėjo gabenti iš Prūsų medžiagą piliai statyti. Pastatytą pilį senosios pilies griuvėsių vietoje, pavadino Ritterwerder (riterių sala). Tačiau taika, remiantis sudaryta sutartimi, truko visai trumpai: Vytautas jau tų pačių metų rugpiūčio mėn. sumanė gudrybėmis atimti Kauną iš vokiečių. Iš Jurbarko Nemunu išsiuntė keletą laivų tarsi su prekėmis, bet viduje tų laivų buvo suslėpta ginkluotų vyrų įgula. Anksti rytą laivai atplaukė į Kauną, tačiau pilies komendantas iš bokšto pastebėjo įtartinus laivus. Suėmus vieną lietuvį, persirengusį žvejo rūbais, Vytauto paslaptis paaiškėjo. Nepavykus atimti Kauno iš vokiečių, Vytautas pradėjo derybas su Jogaila. Jogaila atidavė Vytautui Gardiną, Brastą, Drohičiną, Melniką, Bielską, Šarošą, Kameniecą ir Volkoviską. Sustiprėjęs puolė Kauno pilį ir per tris savaites (spalių mėn. 25 d.) ją paėmė. Čia žuvo kryžiuočių komtūras Klee, į nelaisvę buvo paimtas vicekomtūras ir apie 15 riterių. Konradas Valenrodas, kurs buvo atėjęs su savo kariuomene padėti Ordino riteriams, pats vos tepaspruko. Ši kova buvo pirmoji pergalės kova, besigrumiant Vytautui su kryžiuočiais.
Nors Vytautui pavyko atimti Kaunas iš kryžiuočių, tačiau kitais metais (1385 m. rugpiūčio mėn. 15 d.) Kaunas vėl pateko į kryžiuočių rankas (Kauną prarado Švitrigaila). Iki 1396 metų Kaunas eidavo iš rankų į rankas: tai Vytautas jį valdydavo, tai kryžiuočiai jame tvirtindavosi. 1391 m., kaip rašo vokiečių kronikininkas Vygandas Marburgietis, Konradas Valenrodas prie Kauno mūrų iškėlė savo riteriams tokią didelę puotą, kokios ligšiol niekas nebuvo matęs. Balinskis rašo, kad puota kaštavusi net 500 000 sidabro grivinų.
Vytauto santykiai su kryžiuočiais buvo neblogi. Tatai nepatiko Jogailai. 1391 m. prasidėjo Jogailos derybos su Vytautu, tarpininkaujant Lenkų kunigaikščiui vyskupui Masoveckiui. Vytautas, gavęs iš Jogailos Lietuvą ir Žemaičius, nutraukė visus ryšius su kryžiuočiais. 1392 m. Vytautas visai netikėtai atvyko su didele kariuomene prie Kauno pilies, paėmė ją, suėmė į nelaisvę vokiečių riterius ir pirklius. Sudeginęs abiejų upių tiltus ir sudaužęs pilies bokštus, išvyko į Gardiną. Už šį Vytauto klastingą žygį kryžiuočiai, sako, atkeršiję: nužudę du jo sūnu (Jurgį ir Joną).
1394 m. rugpiūčio mėn. 13 d. didysai Ordino mistras Konradas Jungingenas su daugybe riterių laivais ir sausais keliais ėjo į Kauną. Kauno pilį rado sugriautą, miestą sunaikintą. Tuojau pradėjo taisyti pilį. Netrukus atžygiavo Vytautas su savo ir lenkų kariuomene į Kauną. Kryžiuočiams padėti atkeliavo ir kardininkai. Vytautas buvo priverstas pasitraukti.
1396 m. liepos mėn. 28 d. Kaune Vytautas sudarė su Ordinu dviejų mėnesių sutartį. Sutvarkęs kiek savo santykius su Ordinu, sėkmingai sumušė totorius ir belaisvius, atvežtus nuo Azovo, apgyvendino Kaune ir Vydžiuose. Nuo tų metų ir susidarė užuomazga totorių apgyventą kvartalą Kaune pavadinti Totorių gatve. Senuose Kauno magistrato aktuose tatai dažnai minima. Jis buvo dabartinės Kanto ir Nemuno gvių rajone.
1398 m. balandžio mėn. 23 d. Gardine jau kelintą kartą Vytautas sudarė su Ordinu „amžiną sutartį“ (ewige frede). Ordinui buvo atiduoti Žemaičiai iki Gotteswerder’io (kitaip Naujasai Kaunas Nemuno saloje prieš Nevėžio intaką). Senasai Kaunas buvo dar lietuvių pusėje, o Naujasai Kaunas (Gotteswerder) buvo pasienio pilis.
Žemaičiai nuolat bruzdėdavo ir neduodavo vokiečiams ramybės. 1399 m. Vytautui nepavyko kova su totoriais. Vytautas nenusiminė. Antrą kartą nugalėjo totorius ir beveik visa Rusija tapo jo priklausoma. Sutvarkęs savo reikalus Rytuose, pasiryžo išvaduoti Žemaičius iš kryžiuočių. Todėl 1401 m. pavasarį smarkiai pradėjo ruoštis į karą su kryžiuočiais. Kryžiuočiai taip pat nesnaudė — ruošėsi kariauti. Kauno tvirtovė buvo gerai atstatyta. Vytautas nusprendė, kad Kaunas jam pačiam galįs būti pavojingas, jei jį užimtų priešai, todėl nutarė išvežti visus ginklus ir išardyti tvirtovę. Taip ir padarė. Kiek ši Johann V. Posilge žinia tikra — sunku pasakyti. Tik vokiečiai labai skundėsi Vytauto pasalumu Žemaičiuose.
1402 m. kovo mėn. 26 d. Vytautas, eidamas į Ragainę, apgulė Naująjį Kauną (Gotteswerder), trečią dieną paėmė pilį, suėmė Ordino karius į nelaisvę, atėmė ginklus ir pilį sudegino. Užmuštas pilies komtūras ir 3 riteriai. Nuo to laiko ši pilis, rodos, jau nebuvo daugiau atstatyta.?
1404 m. rugpjūčio mėn. 17 d. Kaune Vytautas ir Kryžiuočių ordinas patvirtino sudarytąsias tarp savęs įvairias sutartis. Vytautas prižadėjo Ordinui padėti kovoti su įvairiais priešais, išskyrus kovas, jei tokių būtų, su Romos vyriausybe, bažnyčia ir Jogaila. Ordinas tą patį patvirtino. Rugpjūčio mėn. 18 d. Ordinas prižadėjo Vytautui globoti jo žmoną Oną, jei jis mirtų, ir prižadėjo ginti jos teises, kurios bus Vytauto nustatytos. Po suvažiavimo Vytautas suruošęs riteriams priėmimą, kur dalyvavę ir Žemaičių bajorai. Vytautas liepęs žemaičiams klausyti Ordino vyresnybės. Bet toji paklusnybė, kaip matyti iš Ordino laiškų Vytautui, truko visai neilgai. Jau gruodžio mėn. gale plaukė Vytautui nusiskundimų dėl žemaičių neramumo. Apskritai tenka pasakyti, kad Žemaičiai būdavo atiduodami Ordinui, kai Lietuvos kunigaikščiai turėdavo atsispirti prieš Rytų priešus ir buvo reikalingi jų pagalbos, pagerėjus santykiams su Rytais, didieji kunigaikščiai pradėdavo kiršinti žemaičius prieš vokiečius ir net atimdavo juos. Dėl to ir Kaunui tekdavo daug nukentėti.
1407 m. gruodžio mėn. 13 d. Vytautas pranešė vyriausiajam Ordino magistrui, kad jis laisvai galįs važiuoti į suvažiavimą Kaune su savo vyresniaisiais ir palydovais. Kartu užtikrino magistrą, kad jokių nuostolių neturės ir nemalonumų iš žemaičių pusės neteks patirti. Ordinas tų pačių metų gruodžio mėn. 25 d. įsako magistrui važiuoti į suvažiavimą Kaune. Įsakyta važiuoti su 200 arklių, vežti du vežimu pašaro arkliams (1200 saikelių avižų ir 100 tuzinų šieno davinių). Ordino maršalas ir Balgos komtūrai turėjo duoti po trisdešimt vežimų su pakinktais. Vežimai turi būti pristatyti į Karaliaučių gruodžio mėn. 23 d. Be to, Karaliaučiaus pilies komtūrui įsakyta pirkti statinę lašišų,
Ordino žvejui — pristatyti pusę statinės devynakių. Maršalas turi pristatyti vieną statinę seno midaus, o kitų miestų maršalai bei komtūrai — po 4 statines midaus.”
1408 m. sausio mėn. 6 d. Kaune įvyko suvažiavimas. Buvo iškelta brangi puota. Puotoj dalyvavo lenkų karalius Jogaila su savo taryba, kunigaikštis Vytautas su savo bajorais ir daugybė Ordino narių. Tačiau jokių apčiuopiamų rezultatų nepasiekta — nepavyko lenkams nustatyti sienų su vokiečiais, nors ir Vytautas tarpininkavo.
Susitvarkęs kiek Rytuose, jis atsigrįžo į Vakarus. Reikėjo išvaduoti iš kryžiuočių Ordino Žemaitiją ir Suvalkiją. Kryžiuočių galybė sutriuškinti buvo labai sunku, nes juos rėmė ir globojo beveik visa Europa. Vytautas ėmėsi darbo. Kryžiuočiai taip pat tvirtinosi Žemaičiuose, apgyvendino čia daugybę vokiečių, paėmė vaikus užstatu. Žemaičiuose kilo subruzdimas. Vytautas, lyg nieko nematydamas, palaikė su Ordinu gerus santykius. Bet jau 1408 m. gale Ordino valdininkai Žemaičiuose ima skūstis, kad Žemaičiuose paplūdę daugybė totorių ir rusų, kurie vagią ir šiaip daug įvairių nemalonumų vietos gyventojams darą. Be to, skundėsi, kad Vytauto žmonės lankosi Žemaičiuose, o Žemaičiai kraustosi pas Vytautą. Vokiečiai prašo Vytautą atsiimti sutartus 250 žmonių, kad būtų aišku, kurie gyventojai priklauso Vytautui ir kurie Ordinui. Mat, 1405 m. Raciąže Jogaila ir Vytautas buvo atidavę Ordinui Žemaičius, bet Vytautas pridėjo salygą, kad kiekvienu momentu jis gali pasiimti iš Žemaičių 250 žmonių. Tas sutarimas buvo gera priekabė. Pagaliau Ordinas uždraudė pardavinėti Lietuvai arklius, galvijus, kartu prašė Vytautą, kad uždraustų savo pirkliams važiuoti be tam tikro rašto į Žemaičius. Vytautas atsakė, kad Žemaičiai ir Aukštaičiai esąs tas pats kraštas ir tie patys žmonės. Jei, sako, mano žmogui pavogs kas arklį arba pabėgs vergas, tai nėra laiko ieškoti vyriausybės rašto. Arba kaip gi užginsi prieteliui pas prietelį nueiti duonos gauti. Toks elgesys būtų nekaimyniškas, juk abu kraštu taikoje gyvena. Tuo reikalu buvo sušauktas pasitarimas Kaune. Čia Ordino pasiuntinys Brandenburgo komtūras Sultzbach Vytautą įžeidęs, sakydamas, kad trečią kartą Vytautui nebepavyksią apgauti Ordino. Pasitarimai tuojau buvo nutraukti. Vytauto valdininkas Rumbautas užėmė Surviliškį ir Krekenavą. Sukilimas išsiplėtė visuose Žemaičiuose. Vytautas Kaune organizavo sukilėlius. Kaip matyti iš vokiečių valdininkų pranešimo Ordinui, 1409 m. lapkričio mėn. 25 d. Kaune buvo apie 600 ginkluotų žmonių, o Trakuose 15 patrankų, kurių didžiausioji išmeta galvos didumo akmenį. Kova su Ordinu buvo visiškai pribrendusi. Dar 1410 m. Vytautas prižadėjo nepulti Ordino iki šv. Jono, bet pats smarkiai ruošėsi į kovą. Bajorams įsakė nė nepamanyti apie taiką. Liepos mėnesio pradžioje buvo paskelbta Ordinui karas.
1410 m. liepos mėn. 15 dieną įvyko garsi Žalgirio kova. Tai buvo viena didžiausių tais laikais kovų. Didžiausias laimėjimo nuopelnas pridera Vytautui, kurs surengė šią kovą ir jai vadovavo. Kovoje krito didysai kryžiuočių magistras ir daug kareivių. Nelaisvėn buvę paimta apie 2-3 tūkstančius Ordino kareivių: vienus greit paleido, kitus vėliau; smarkiai įbaugintus, kad grįžę namo skleistų dar didesnę baimę apie lietuvių jėgą, trečius laikė nelaisvėje kaip įkaitus. Ta kova galutinai sutriuškino Vokiečių ordino galybę. Nors Vytautas laimėjęs kovą galėjo lengvai pagrobti visą Prūsų žemę, bet buvo įsitikinęs, kad kryžiuočiai Lietuvai daugiau jau nebus pavojingi. Taigi Vytautas sudarė didelę ir galingą Lietuvos valstybę. Nepakanka užkariauti didelius plotus, reikia mokėti ir tvarkyti juos. Ir čia Vytautas parodė didžiausią sugebėjimą. Jo valstybė buvo tvarkingiausia, ir kitos tautos, matydamos šią tvarką, pačios dėjosi prie Lietuvos. Tie, kurie dėl tolumo prisidėti negalėjo (čekai), kvietė Vytautą savo valdovu — karaliumi.
Po Žalgirio kovos prasideda ramesnis Kauno miesto gyvenimas. Vytautas ypačiai susirūpino Kaunu. Kad nors kiek pagerintų Kauno gyvenimą, aprūpino jį Magdeburgo teisėmis. Kada ši teisė buvo duota Kaunui, neturime tikslių žinių. M. Balinskis rašo, kad dar prieš Žalgirio kovą Kaunas buvo gavęs Magdeburgo teisę. Tačiau nėra jokių abejonių, kad ši teisė tikrai buvo duota, nes jau 1414 m. Kauno vaitu (burmistru) yra buvęs Niclos Trintel, kiek vėliau Byleris. Be to, 1463 m. karalius Kazimieras patvirtino Vytauto ir Žygimanto duotas privilegijas. Kaip matyti iš šios atnaujinamosios privilegijos, jau Vytauto buvo nustatyti miestiečių tarpusaviai santykiai, sudarytas vaito teismas ir kt.
Kad Kaunas dar geriau galėtų augti, Vytautas kvietė iš Vokietijos įvairių amatininkų ir pirklių. Pirkliams taip pat duodavo įvairių lengvenybių. Vokiečiai, apsigyvenę Kaune, taip apsiprato su vietos aplinkybėmis, kad vėliau tapo jau tikri miesto piliečiai, užimdavo net svarbias burmistrų ir kitų valdininkų vietas.
Dar po Žalgirio kovos Kaune buvo šaukiamas Vytauto ir Ordino suvažiavimas. 1413 m. sausio 6 d. Kaune rašytu laišku kviečia Vytautas Ordiną posėdžiautų. Palydovų galįs turėti nedaugiau kaip 300. Kartu užtikrino, kad jokių nemalonumų neteks patirti. Iš pradžių Ordinas visai nenorėjo važiuoti į Kauną, motyvuodamas, kad nenorįs sienų revizijos. Vėliau sutiko susirinkti sausio 19 d. Savo atstovams dėl sienų Ordinas įsakė: 1. nurodyti Mindaugo dovanojamąjį raštą ir kitus dokumentus, kad Veliuonos pilis yra pastatyta Ordino žemėje (1412 m. Vytautas pastatė Veliuonos pilį); 2. laikytis seniau sudarytų traktatų, ypač Salyno; 3. laikytis Torno sutarties, kad abu kraštu laikosi prieškarinių sienų; 4. pareikalauti, kad Vytautas Veliuoną išardytų; 5. jei tvirtins, kad Žemaičiai po mirties užrašyti Ordinui, reikia sakyti, kad Veliuona yra Žemaitijoj ir seniai iure belli išplėšta iš Ordino; 6. kad kitos pilys panemunėje iki šv. Žemaičių miško buvo seniai Ordino ir t.t. Suvažiavimas įvyko Salyne (netoli Kauno).
Kaip susekama iš Vytauto laiškų, Kaune Vytautas paskutinį kartą prieš savo mirtį yra buvęs 1430 m. rugpiūčio mėn. 24 d.
Taigi iš šių trumpų faktų matome, kad sunkus buvo Kauno gyvenimas Vytauto laikais. Nuolatinės kovos nedavė jam augti, tarpti, bet Vytautas pirmasai padėjo Kaunui pamatus. Nuo Vytauto laikų ir tegalime kalbėti apie Kauną, kaip miestą.
J. Puzinas „Kaunas Vytauto laikais” // Raštai II-tomas 1983 m., 97-102