Slibino guolis. Tauragnai ir jų apylinkės – tai E. Šimkūnaitės straipsnis, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“ 1971 m. Tai ne paprastas kraštotyrinis pasakojimas apie Tauragnus ir jų ežerus, o gyvas, vaizdingas, mitais, padavimais, augalais, vietovardžiais ir žmonių atmintimi persmelktas kelias per vieną įdomiausių Aukštaitijos kampelių.
Šiame tekste Tauragnas atsiveria ne tik kaip giliausias Lietuvos ežeras, bet ir kaip paslaptingas slibino guolis, prie kurio jungiasi senosios gyvenvietės, Taurapilio didybė, Lobės ir Klykių ežerų pakrantės, Pilkenių, Šeimaties, Paakmenės, Pašilinės ir kitų vietovių padavimai. E. Šimkūnaitė čia kalba taip, lyg pati vestų skaitytoją per kalvas, šlaitus, piliakalnius, užžėlusias kapinaites, senuosius kaimus, miškus, uogynus ir grybingas girias – kiekvienoje vietoje sustodama prie to, kas paprastam praeiviui gal liktų nepastebėta.
Straipsnis svarbus ir tuo, kad gali tapti puikiu gidu susidaryti turistiniam maršrutui po Tauragnų apylinkes. Jame gausu vietų, kurias verta susižymėti žemėlapyje: Taurapilis, Lobės krantai, Maniežo kalnas, Klykių ir Vėžinio ežerai, Pilkeniai, Šventoji, Mokų akmenys, senosios kapinaitės ir miškų takai. Tai tekstas, kuris ne tik pasakoja apie kraštą, bet ir kviečia jį apeiti savo kojomis ar apvažiuoti dviračiais – ieškant ne vien gražių vaizdų, bet ir vietos dvasios, kuri Tauragnų apylinkėse tebėra nepaprastai gyva.
Slibino guolis. Tauragnai ir jų apylinkės
Tada, tur būt, aukso amžius buvo: gerai ir turtingai gyveno tauragniškiai, darbai jiems sekėsi, laukai derėjo, toli merginos grožiu garsėjo, ir iš to garso nelaimė prasidėjo, badžių tinginių žemėje įsispraudė geležinis slibinas. Iš bado perkaręs, dirbti tingėdamas, geležiniu kailiu žvangindamas, slibinukščių lydimas, patraukė į laimingus ir turtingus kraštus. Patraukė svetimų turtų įsigeidęs, o dar daugiau — gražiųjų merginų trokšdamas.
Nors tauragniškiams darbelis ne vargelis, nors aruodai pilni, prametalo irgi netrūksta, bet tinginiams duoti — ne gerą svečią ar pakeleivį pamylėti. Užkeltais vartais neprašytai pasiliko, merginas paslėpė. Užsirūstino, tai patyręs, slibinas, švyst uodega vienon pusėn ir išmušė lomą nuo pačių Tauragnų ligi Liepalotų, lomą net trijų narių kaip ir uodega nariuota, o pačiu galu — dar prie Šaduklių ir Čystapolės. Švysterėjo kiton pusėn — išmušė lomas ties Nečioniskėm, Klykiais ir Katleriais. Ir pats pašokėjęs žemėn dribo — Tauragno lomą išmušė. Nuo pačių Tauragnų ligi Varniškių baisus slibinas geležinis, smakt-gurkt ir raitelį su visu žirgu nurijęs, bet narsūs buvo tauragniškiai, prisitaikę, tarp žvynų nusmeigė ir liko slibino maita tįsoti. Pavasariais vandenys plūsdami, žemėmis ją apnešė. Laikui bėgant, ji sutrešo, supuvo, vanduo kaulus išnešiojo, lomose ežerai sutyvuliavo…
Ir kitaip smako-slibino pasaka sekama. Nuo šiaurės krašto, nuo blogosios žiemių šalies, kur saulė motulė niekada neužšviečia, kur mėnulis tėvulis nesilanko, sliuogė alkanas slibinas. Įmanytų — viską prarytų. Ties Kuleliškėm, ties Pilkeniais pasitiko slibiną tauragniškiai. Bepiga lengviems tauragniškiams ant eiklių žirgų buvę, o sunkiam geležiniam smakui tarp kalvelių, tarp balų nei pasismaginti, nei pasisukti. Ir įsiutęs slibinas, it piemenų erzinamas bulius, nebematęs visų, tik paskui vieną šokęs. Paraginęs Tauras eiklųjį žirgą, aukštajan Taurapilin skriste nuskridęs. Žirgas tik atsispyręs, ir Tauragną it sparnais perlėkęs. Kiti sako, kad neperšokęs, o kaip narūnėlis perplaukęs, šokęs ar plaukęs, bet Tauras sveikas kitan ežero kraštan nusigavęs, o slibinas, geležinių žvynų spaudžiamas, iš įniršio nieko nebenutuokdamas, persekiotojų išvargintas, kaip vandenin puolęs — taip dugnan ir grimzdęs.
Tauragniškiuose ir daugiau tokių pasakų apie slibinus ir užpuolimus rastum. Lyg ir turėtų kokia reali priežastis būti, tik kad visų pasakų minimas metas labai nesutampa. Lyg jau ežeras buvęs, o prie jo ir turtingos tauragniškių sodybos, lyg pati ežerą slibinas išmušęs. Kaip gi taip!
Ogi nieko čia nuostabaus nėra — ne visi įvykiai vienodai giliai atmintin įsibrėžia, dar greičiau iš atminties išdyla. Ne kiek čia laiko nuo pasaulinių karų praėjo, o senas žmogus, žiū, jau ir nebeatsimena, ar jam pirmame ar antrame, o gal ir japonų kare kas nutikę. Kai kelios kartos nugyvena, tai kurių įvykių tik griaučiai belieka, prie jų tūli raumenys priauga, kita oda apsitraukia.
Tauragno ir su juo susijungusių ežerų lomoje ledynmečiu stambių ledų luitų gulėta, juos žemėmis užnešė, o pradėję tirpti luitai smego ir slibino griaučiais styrojo. Kad ir ne visus tuos luitus, bet dalį jų tikrai matė senbuviai, trumpą ledynmečio vasarą paskui elnių ir mamutų bandas atklydę prie pasitraukusio ledyno liekanų. Matė ir labai ilgai įsiminė. Metrinius ir trimetrinius driežus daugybėje kraštų ir šiandien be jokio vargo galima pamatyti: tikriausiai, sausmeninius (panašius į dar dabar Kazachstane gyvenančius) ar krokodilus anksčiau ar vėliau matė ir mūsiškiai proproprotėvių seneliai. Akmenimis ir lazdomis ginkluoti, net jei ropliai ir nebuvo taip agresyvūs, kaip dar išlikę varanai, gerokai nuo jų slibinų prisikentė ir prisiminė šimtmečius, tūkstantmečius. Nesunku tokius senolių prisiminus ir su ledo luitų liekanomis susieti, ypač, jei jos it driežas nutįsusios.
Daug jaunesnė antroji pasaka. Ne taip jau iš tolimos šiaurės, o tik iš Daugpilio plūdo geležim kaustyti kalavijuočiai. Pažiūrėk į tokią keliu besiraitančią vorą — tikras slibinas ropoja. Namuose ne tik sienos padeda, ir klampynės, pelkės, akmenynai saviems lengvai įveikiami, svetimiems — sunkiai aplenkiami. O kur jau šarvuotam riteriui ant apkalto žirgo vytis lengvą raitelį! Pasakai nei pridėsi, nei atimsi, susekta — lyg mačiusio. Nėr abejonės, kad skendo riteriai ne tik Čiudo ežere: jų pačių kronikose parašyta, kad grįžtantį Livonijos magistrą nuslėgęs griūvąs medis. Be abejonės, medis krito, iš anksto pakirstas. Skendo riteriai — slibinai ir Tauragne. Kas nematė besiraitančio sutrėkšto driežo, o jau dideliam slibinui raitytis — gyvelioti šimtmečius lemta. Taip ir gyveliojasi ežere, dūsauja, net ledai sproginėja, tikrai garsiau negu kituose ežeruose. Mes žinome, kad Tauragno dugnas — lovys su gilia įdauba, puikus rezonatorius. Kito tokio ežero tikrai Lietuvoje nėra, tad ir nesistebėkime, kokia jautri jų klausa buvo.
Pasakų eilės gimė, maišėsi, dalį tiesos išsaugojo. Kad ir kaip nerealūs pasakų elementai prie Tauragno kilmės prisišlieja — tyvuliuoja ežerų grandinė, kurioje ilgiausias ir rūsčiai gražiausias Tauragnas. O ežero pakrantėje gyvena žmonės, gyvena nuo seno rašytinę ir sakytinę istoriją kurdami.
Patsai šiaurinis ir visų siauriausias Tauragno ežeryno ežeras net tris vardus turi — Ilgio, Dubio ir Luomenio. Ar tik nebus vardijamasis, atseit, tikrasis vardas Luomis, nes yra gyvenvietė — Ažuluomenė. Nesumeluoti ir kiti vardai — ilgumo jis tikrai ilgas, dar ilgesnis atrodo, kad siauras, ir krantai jo statūs, pats ežeras įdubęs. Dubingė, Dubysa, Dubičiai ar kitoks „Dub…“ derinys visada primena, kad stačiuose, nors ir neaukštuose, krantuose bus marga įvairi augmenija. Šios vietos išskirtinai gražios, ar, kaip sako tauragniškiai, — ramios. Netenka stebėtis, jei Dubio—Luomio krantai garsūs ypač didele galia turinčiomis vaistažolėmis, jei baltaliemeniais berželiais išmargintos pakrantės nuraminančios įvairių neramumų pagydančios psichinius ligonis. Kol kas kurortus kuriame tik šiluose, tikrai reikia jų ten, bet negalima pamiršti, kad nerviniams sutrikimams gydyti labiau tinka lapuočiai. Tikriausiai, Luomio krantuose išaugs viena pirmųjų sanatorijų sergantiems nemiga, pervargimu, įtarumu bei kitomis civilizacijos ligomis. Kolūkiui net ir dabar verta senokus, menkai betinkančius perkėlimui pastatus, užsilikusius ant denuduotų kalvų viršūnių, pertvarkyti į poilsines, tik žinią paduok — besiilsinčių netruks, ir pinigą gražų paklos.
Kaitaliojasi kalvos su lomomis, ir nuo kalvų pakaušių suplaukia į lomas toks molis, kad prašyte prašosi lipdomas. Iš to sviestinio molio lipdė ir puodynes, ir švilpynes, lipdė ir katilus, ir nieko nuostabaus, jei Paluomenėj, ir net tolokai nuo jos, Puodžių ir Puodžiukų pavardžių — vos ne kas antra. Yra net ir Katlerių kaimas, lažą ėjęs, o dvarui ir pardavimui puodus žiedęs.
O ties antruoju, platesniuoju vienvardžiu Klykių ežeru — būta, ne bet būta. Jau vien tai, kad ežeras nevadinamas vardininko linksniu, o kilmininko, rodyte rodo, kad čia viską pajungiančios stiprybės būta. Kur Utenos — Tauragnų kelias beveik prie ežero prisiglaudęs, Aukštakalnis arba Klykių kalnas stovi. Ant jo ir senos senos kapinaitės. Nei bet koks kalnas esąs, pati saulė ten viešinti. Nesunku susiprotėti, kad kalno ir alku, ir stebykla būta, nelygu, koks metas buvo, nelygu, ko daugiau reikėjo. O priešais — net trys kalnai vienas prie kito. Nuarti ir nuslinkusiais šlaitais, visi tikriausiai gyvenvietėmis ir piliakalniais buvę, buvę daug seniau, negu Taurapilis piltas, nes minima ir raganas, ir galiūnes čia gyvenus. O kiek tolėliau nedidelės įlankėlės ir Vėdų gyvenvietės. Tarp miškų, tarp balų įsiterpusios, nors ir mažos, tikriausiai labai svarbios, nes ribojasi su didžiule Krašuonos palia. Iš vakarų Kraštuona tikrai patikimai gynė, o ir saviems ją pereiti be slaptų ženklų, be inkartų, be žinančių kelią, net ir dvidešimtajam šimtmečiui įpusėjus, buvo nelengva. Ties Klykiais būta svarbios Tauragnų, (o gal ir Centrinės Lietuvos), gynimo sistemos grandies, ne tiek daryte padarytos, kiek pačios gamtos padovanotos, o mūsų tėvų pastebėtos ir vykusiai panaudotos.
Siauras volas, tik paprastam keliukui išsitekti, teskiria Klykių ežerą nuo Vėžinio, arba Politiškių ežero. Jis už Klykių ežerą nedaug tesiauresnis, bet gerokai trumpesnis. Krantai jo žemėlesni, vietomis net lėkšti, juodalksniais apaugę, po jų šaknimis vėžių knibždėte knibžda. Beje, gal ir knibždėjo. Buvę jų kadais tiek, kad vežimais Vilniun, Gardinan ir net Piterin veždavę. Pirmą kartą tų gaudomų ir neišgaudomų vėžių sumažėjo, kai amarų užplūdo vokiečiai aštuonioliktais metais ne tik žmonių, bet ir vėžių marą atboginę. Kažkas negero ir antrojo karo metu nutiko — pamatysi kur kokį vėželį bestovintį, o jis lyg snaudžia, išmargusia uodega vangiai tepasijudindamas, o ir negyvą vėžį pakrantėje dažniau pamatydavai, nei gyvą iš po šaknų ištraukdavai. Negalėčiau pasakyti, plačiažnypliai ar siauražnypliai Vėžinyje šeimininkavo, tik tikrai žinau — skanesni, negu kituose ežeruose. Sako, dėl to, kad nuo juodalksnio šaknų ežero vanduo būdavo net įrūgęs, sako, dėl to, kad juodalksnynuose auksaspurgiai apyniai vyniojosi. Daug ką teisingai mūsų tėvai pastebėjo. Tur būt, ir čia nesuklydo: kuriant vėžių veisyklas, vertėtų ir juodalksnius ir apynius prisiminti, gal ir ne dėl to, kad nuo jų šaknų vanduo įrūgsta, bet dėl to, kad jie tiksliau už indikatorius tam tikrą kranto dirvožemio sudėtį parodo.
Prie senos, bemaž šventos, Aukštakapės laisvos vietos atsirado. Sako, kažkoks kaimas buvęs, tik jo žmones ar staiga išmirę, ar kas visus staiga išgalabiję, ir senovės valdovas atsikeldinęs nečioniškių, bet ir ne svetimų žmonių. Senojo kaimo vardą pamiršę, Nečioniškiais vadinę, o priešais senas Vėžinių ar Vėžininkų kaimas buvęs. Ligi pilietinių metų. Tais metais maištai buvę, vyrai karan ėję. Daug žuvę, o kas gyvas likęs — namo negrįžęs. Vieni prancūzų ar švedų žemėn pabėgę ir be žinios dingę, kitus namo pargrįžusius kartu su visų negrįžusių šeimomis etapu Sibiran išvarę, išvarę užbaikalėn, o iš ten senų politinių tremtinių palikuonis atkeldinę. Lyg ir seniūkiai, bet kitokie negu Semavičiai ar Sirvydžių, visi vienos Dolotovy pavardės, esą maištavusių Petro jūreiviškių stalių palikuonys. Pasikeitė ir kaimo vardas. Politiškėmis praminė, ir Vėžinį Politiškių ežeru vadinti pradėjo, nes valdžios taip patvarkyta buvo, kad Politiškių kaimas galėjo vėžius gaudyti, o Nečioniškių ir kiti — ne. Ūmūs ir vieni, ir kiti vyrai buvo, ir ne tik vėžių šarvai, bet ir vėžiautojų pakaušiai žūžinėdavo. Ar meistrauti pratę atkeltieji čia žemės dirbti nemokėjo, o nemokėdami iš jos ir pramisti negalėjo, ar caro valdžios aukso kalnų žadėtų čia nerado, tik gan greit apsiprato, su kaimynais švelnesnę kalbą surado ir svetimais nebesijautė ar skiriami nebuvo. Ne tik gerais meistrais, bet ir smagiais šokėjais garsėjo politiškėnai.
Ar dėl to, kad maištininkų palikuonys buvo, ar dėl to, kad neramiai mūsų žemėje, politiškėnai itin nuolankūs nebuvo. Smetoniniais laikais juos įtarė pogrindininkais esant, o okupacijos metais — ne vieną paslaugą partizanams padarė. Kad ir gudriai bei tikriai dirbdami, ne vienas politiškėnas į darbus reichan pateko, ne vienas ir galvą padėjo.
Vos apie kilometrą nuo Politiškių į rytus — Juodapurvinė ir Velniapėdis, o į vakarus už poros kilometrų — Priepala ir Akmenis su Akmenaičiu. Tykūs ežerėliai, vešliai apaugusiais krantais, nedidelė Paakmenių gyvenvietė. Sako, dar visai neseniai Akmenyje, Akmenaitėje ir mažyčiame, prieš keturias dešimtis metų nusausintame Akmeniuke miegusios plaukioti laukinės žąsys. Čia jos nutūpdavusios parskrisdamos, čia jos ir perėdavusios, o kai šerdavusios, tai tiek plunksnų būdavę, kad net rinkti vertėjo. Ir ne bet kokios tos plunksnos: iš jų supeštuse pataluose visi geliami sąnariai nurimdavę, o ant tų plunksnų pagulėjusių ramus buvęs poilsėlis, gaivinantis miegas. O jei kuriai plunksnas berenkančiai merginai tekdavo rasti ilgą plasnojamą plunksną — toli nutekėdavusi. Kaip žinia, bernai nemėgsta toli nusibelsti, gal dėl to ir plunksnas tik merginos rinkdavusios. Dabar nei tų žąsų, nei tų plunksnų. Beliko tik vienas užkalbėjimas, kad plunksnos gerai plėšytųsi, patalai ir pagalvės gydomąją galią turėtų. Žinia, plunksnų rinktu ar supeštu daug, plėšo jas senelės su anūkėliais — nuobodus darbas nespartus, o kai rūpestingai stengiasi trejiandevynposmi žadėjimą nesutrikę išgirgsėti, o sutrikę, vėl iš pradžios pradeda, nė nepamatai, kaip plunksnų krūva sumažėjusi. O patalams, pagalvėms, tur būt, galios netrūks: žąsų plunksnų šilumos laidumas labai mažas, tad ir patalai šilti, reumatu sergant tinkami. Gražiai suplėšytų žąsinių plunksnų stangrumas gana didelis, laidesnis už vištinių, šieno ar nekurių (švendrų, Typha) plaukelių stangrumą, ant tokių ir ilsėtis patogu. Gera buvo, kol tos žąsys buvo! Visai panašias, skania mėsa garsias tauragniškiai augindavos! Kai per rudeninį žąsų lėkimą namuos ežeran sulekdavo laukinės, greta tupdavosios. Būdavo, kad su laukinėmis ir naminės išlėkdavo, bet dažniau, tinklus didelius ištiesę, ir naminės, ir laukinės žmones drauge susemedavo. Vienai, augintai kartais ir po dešimtį laukinių rasdavo.
Ne visai sutaria tauragniškiai dėl tų trijų akmenvardžių ežerėlių kilmės vieni sako: slibinas juos uodega išrėžęs, kiti esą nuo Akmeniškių galiūnas Akmenis slibinui uodegon akmeniuką pasiuntęs. Koją akmeniuotą ežerėlį išmušęs, o didžiojo — nei krust. Akmenis mesterėjęs didėlesnį — Akmenaitis palikęs, o slibinas nė krust. Pykterėjęs Akmenis ir sviedęs savęs verta akmenį, tai jau Akmenio ežerą išmušęs, o slibinas, kad šokęs, kad dribtelėjęs, tai ir išmušęs visą Kirdeikių ežeryną. Lyg ir panašūs Kirdeikių ežerai į tauragniškius, tik ne lygai, ne tvarkingai susirikiavę, o krūvon sudribę. Ką besakyt, jei švystelėjo galiūnas akmenį net trejetą varstų, tai ir slibinui buvo ko pašokėti.
Nuo Paakmenės ligi Pašilinės, Lobės krantuose, visą tarpą kartais ir Kapiškėm pavadina. Ir tikrai, kas tik čia ėjo, kas tik buvo — Kapiškėse žymių paliko. Ne vienas slaptas ar žinomas kapas čia išdygo okupacijos metais. Pirmojo pasaulinio karo metu vidurių ligų epidemijai prasidėjus, buvo draudžiama gyvenviečių kapinėse laidoti, čia kasė. Seni žmonės parodo kitokius prancūzų, švedų ir metiežių metų kapus. Ar tikrai ten minimi lavonai sulaidoti, be archeologų talkos negi pasakysi, bet kad tie kapai kitokie, kitaip išplanuoti ir supilti — matyt. Tikrai jie ne vienu metu atsiradę, kitų laikotarpio žmonių kaulus priglaudę. Yra ir pilelės. Ką ir kada jose palaidojo, niekas nebeprisimena, bet pileles gerbia, kasinėti draudžia, o kokiai nelaimei ištikus ar vargui prispaudus, pilelei pasiskundžia, ten nakvoja ir gero patarimo ar ramumo susilaukia. Jauni — kvaili, ne visada protingų patarimų klauso, ir Pašilinėje trys piemenys (Meškauskas, Maniušis ir Ivanauskas) pakasinėjo pilelę. Lobių nerado, o keistą sagtį, raudono akmens galąstuvą ir žaboklius varinius — rado. Kol prie bandos grįžo, sušilo, šalto vandens atsigėrė ir visi sunkiai plaučiais susirgo. Pagarba pilelėms tauragniškiuose žymiai sustiprėjo. Raudonas akmuo tikrai galąstuvas, o keista sagtis — skiltuvo būta, ir žabokliai ne žabokliai, o žalvarinė segė. Visai panašių mačiau archeologų radiniuose, juos VI-juoju mūsų eros šimtmečiu datuoja. Buvo pilelių tik iš žemių supiltų, buvo akmenim apkrautų, žemesnių. Nuo šių akmenis nurankiojo, kai Tauragnų bažnyčiai šventorių tvėrė. Nelabai norėjo žmonės pileles judint, bet kai bažnyčios reikalams — vežė. Iš tų pačių akmenų ne tik šventorių tvėrė, bet ir klebonijos tvartus pastatė. Ir daug metų klebonui gyvuliai „rankon nėjo“, tokia ta pilelių galia.
Tarp Akmenaičio ir Akmenio vos maža sąsmaukėlė, o tarp Akmenaičio ir Lobės — ūksotas upeliukas, beveik kiekvieną vasarą sausai išdžiūstantis, lukštaraupių prižėlusiais krantais. Kas išmano, iš jo šaknų ir vaistus nuo vandenligės, ir apleidas, žmogų subrinkinančias, paruošia, o jo baltais lukštais raupuotą veidą pataiso, ir mėsą raudoną išbalina, o raudonomis burbolėmis — ir gerą sugadina, raupais apleidžia. Pelkinis žinginys — Caltha palustris L. — nuodingas augalas, ir, matyt tiesos dalies esama tose pasakose, bet ir prieš kelias dešimtis metų tauragniškės žiniuonės nebe labai žinojo, kaip jį geron ar blogon pusėn sutaisyti. Kad ir nedidelė Akmenaitės upelė, perkala joje buvusi didelė, buvęs prie jos ir vandens malūnas.
Kas tauragniškių tarmės nemoka, Lobės ežerą būtinai su paskendusiais turtais sieja. Žinoma, kaip ir kiekviename kiek žymesniame ežere, ir Lobėje saulės karaliūno dvaras skendi, kad tik kas jam karūną atneštų — dvaras tuoj viršun užsikeltų. Yra ir varpai paskendę, prieš didžius karus ir nelaimes skambantys. Yra ir kaustyta skrynia, o ant jos tupi juodas, ar tai per metus, ar tai per šimtą metų išsikeliąs; kas atžadėtų — daug turto gautų, bet vargas pamačiusiam ir neatžadėjusiajam — neberimsta, protas jam pasimaišo. Lobėje ir daug kitų nuostabių dalykų, bet vardas jos ne nuo turtų, o nuo lobo — įdubos. Nesakytum, kad krantai už Tauragno aukštesni, tik, kai pats ežeras siauresnis, statesni atrodo. Pietinis krantas lygesnis, sako, dėl to, kad sniegas lėčiau tirpstas, o šiaurinis — įsaulus — skardingesnis. Šiauriniame krante ąžuolai, lazdynai, pietiniame — daugiau beržų, epušių, eglių; ąžuolų nedaug, bet tie augesni, tiesesni, mažiau šakoti. Ties pačia galuežere buvo ir du reti medžiai: nežinia iš kur ir kaip išaugusi melsvai pilkais spygliais eglė, jau gerokai pasileipėjusi, ir juosvais minkštais spygliais kukavas (Taxus baccatus L.), kresnas ir kupetas, gausiai šakotas. Kartais tarp stambių spyglių rasdavo ir raudonas juosvom akim uogas. Tos uogos akių ligas, tik nebežinia kokias, gydydavusios, kai jų užderėdavę, metai išskirtinai geri būdavę. Dėl tų uogų karalius (vėl nebežinia koks; istorikai kronikose rado, esą Jogaila draudęs ne kariuomenės reikalams kukmedį kirsti) tvirtų tvirčiausiai užgynė kukavą (kukmedį) kirsti. Gal patylomis kiek kirsdavo, nes kukavinį rožančių dažnai minėdavo, ne tiek malda, o savo paties galybe nuo kipšų keliuose gindavęs. Kad ir draudė karalius, kukavą ir gražiąją eglutę kalėdoms Tauragnų vargonininkas nukirsdino. Vieną bene 1928, kitą 1929-aisiais, tikrai nebepamenu. Dvaro miške augo, dvaro ponas leido, o žmonės tikrai gailėjo. Kad taip ne vargonininkas, visiems reikalingas, gal būtų ir kietai pamokę, bet ką tam plačiagerkliui padarysi, prireiks metrikų — vėl be kepurės eisi.
Pietiniame Lobės krante yra aukštokas kalnas Maniežas. Sako, jisai piltas. Kalva natūrali, gal vakarinis šlaitas kiek ir buvo apdorotas; pasak žmonių, visad plika buvusi, saulei atverta. Žvalgakalnis vargu ar buvo, o koks alkas — gal ir galėjo būti. Prancūzams užėjus, ten ponija sėdėdavusi, žiūrėdavusi, kaip pakalnėje arklius prajodinėja. Iš to ir Maniežo vardas atsiradęs, senas vardas išgaišęs. Prancūzai taip kalną suteršę, kad saulė ten nebeviešėjusi, miškas, krūmai želti pradėję. Gero miško ten nėra, bet beržynėliuose auga tokie storakočiai, mažakepuriai raudonikiai, kad kitur tokių nė nerasi. Ir dygsta labai gausiai. Juosta raudonikis nupjautas, negražus tam, kas neišmano, bet jei su burokų rūgštim pataisytas, gardumu baravyką lenkia. Maniežo raudonikių tauragniškiai nepeikia, nors kartais juokais ir pavadina prancūziškais, o pačius prancūzus ne kaip mini. Esą žmones apgavę, esą devynias skūras lupę, palikę ir labai ne kokių dovanų — prancus (sifilį), bet kai alkanus ir sušalusius Rusijos gilumon varė, kai prancūzai, kaip musės, mirė, ne viena tauragniškė mergina prancūzus iš tikros mirties gelbėjo, per vyrą ėmė, mat, buvusi tauragniškiuose tokia teisė, kad vedybomis galėjo mergina nuo bet kokios bausmės vyrą išgelbėti. Ilgai buvo. Atvažiavo Tauragnuos pusininkauti trys smarkūs broliai: Julius, Kazys, Petras. Ginčus mūsų žemės sprendė, visko buvo, ir jiems kliūdavo, ir jie tauragniškius smagiai prilupdavo. Ligi taikos teisėjo bylos nukeliavo. Visaip sprendė, iš Tauragnų ištremt norėjo, tik, sako, nebe pirma vieta buvusi, iš kur juos išgijo. Pagalvojo teisėjas Bermanas, labai gerai vietos papročius pažinęs, didžiai visų gerbiamas, ilgai Utenoje teisėjavęs, ir nutarė — palikti brolius peštukus Tauragnuose, jei tauragniškes ves. Atsirado drąsios merginos, o broliai — apsiramino, vaikus, ir ne bet kokius, išaugino. Gera teisė.
Ties pačiu Lobės galu — Tauragnų bažnyčia (sudegusi 1944 metais) ir klebonija stovėjo. Sako, tai net ketvirtoji Tauragnų bažnyčia. Pirmoji Pilkeniuose, prie Taurapilio buvusi ir iš lėto į vakarus stūmusi, kol ant šios vietos užėjusi. O vieta ne prasta, čia tauragniškių ugnies sandora buvusi. Kai ugnis nebegalėjusi su žmonėm santaikoje likti, išmintingas senis, kuris ugnį dabojęs, žmonėms jos kalbą persakydavęs, užkeikė ugnį kalnan. Kol tauragniškiai gerai gyvena, skriaudų ir apgaulių nedaro — ugnis rami būnanti, bet kai tik senus prisakymus pamiršta — ugnis užpykstanti ir Tauragnus sudeginanti; ne veltui sakoma „Tauragnai ant ugnies pastatyti“. Sunku besuskaityti, kiek kartų Tauragnai degė. Per kiekvieną karą — beveik plynai, o dar tai viename gale, tai kitame — vos ne kas antri metai.
Galimas daiktas, kad ir bus Tauragnai atsiradę greta gerbiamos ugnies, tur būt laidojimo-dausojimo vietos. Į vakarus nuo Tauragnų pilkapių laukas ne vienu šimtu hektarų matuojamas; kad ir ne vieno laikotarpio, bet tų pilkapių tikrai daug. Yra, kad ir gerokai mažiau, jų ir kituose pakraščiuose.
Įsaulus Tauragno šlaitas labai status, kaip krosnies kakta, ties miestelio riba arkliavyšnėmis apaugęs. Medžiai aukšti, tik viršūnėse šakotos, sunkiai įlipamos. Uogos tamsios, nelabai didelės, stamboku kauliuku, ryškiu rumbu, vasarą stipriai rūgščios, bet kai rudeniop randi dar nenuskintą, susiraukšlėjusią, beveik juodą — ir kvapumas gi jos, ir skanumas! O jei žiemą, iš pirties eidamas, nusiskini kokią, ir šalnas, ir lietų, ir speigą iškentusią — net širdį atgauna.
Arkliavyšnės globos neprašo, kad kuri nusenus ar neatsargių rinkėjų aplipta nulūžta, kad į kelioliktus metus kokia iššąla — jos vietoje dvidešimt naujų kelias. Sako, tos vyšnios nuo Tauragnų pradžios ten augančios. O žemyn ir visu šlaitu į rytus — bene didžiausia Lietuvoje lieknosios plukės (Anemone silvestris L.) augimvietė — visas šlaitas šventu Juozapu, kaip čia ją vadina, boluoja. Tauragniškiams ji padeda daugelį labai rimtų negalavimų įveikti, tauragniškės jas pagarbiai renka, vieną skina, devynias palikdamos, kitaip augalo galybė žūsianti.
Šlaituose ganėsi žalosius ir dvylosios, tos pačios vietinės, kaip čia vadindavo, pilkmiškės, mažos paslankios karvutės, ne kuo už gerą ožką didesnės, sugebančios į bet kokį šlaitą užsikarti, vasarą dirvono žole besitenkinančios, žiemą — šiaudais ir vienu kitu buroku ar griežčiu, bet duodančios po 3 000 litrų 4,25—4,75 procento riebumo pieno. Jos ir išpėdavo šlaitą siaurom lygiagretėm terasom, it laiptais. Gaila, kad ežero šlaituose paliko daugiau žymių, negu mūsų galvijų selekcijoje. Iš pradžių nesulaukė tokio dėmesio, kaip žemaitukai, dabar — vargu ar gryną dvyląją kur berastum, pakeitė jas nerangios, didžiapienės, skystapienės, nepaslankios ir ėdrios, išrankios.
Netoli vingiuoja Šventoji. Nedidelė toji iš Beržatilčio pelkių ištekanti upelė, vasarą ir pėsčia varna perbrenda, per patį vandens plūdimą — piemuo peržengs. Galėtume apie tą kelioliktąją Lietuvos Šventąją ir nekalbėti, bet: „Nebraidyk Švintėj — žuvys neršia“, „Neik Švintėn — žuvys šoka“ — ir pats išdykiausias piemuo, nutrūktgalvis pusbernis ar pasiutčiausias meškeriotojas, neminint jau bradininkų ar žeberklautojų, nė artyn nebeeidavo, nors sekliame Švintės atabrade žuvys virte virdavo. Dideliuose ar mažuose Šventosiose, Šventežeriuose, Šventalankiuose, ežeruose ar upėse, — visur rasime neršyklų. Kur kur, o nerštavietėse mūsų senoliai mokėjo saugoti žuvį, tiek jos turėjo, kad užklydusiems kryžiuočių riteriams atrodė burtais suvadinta, šventas — tam tikru metu draudžiamas, ir ne tokia jau bėda, kad šventose vietose vėlesnės pasakos priskandino sakramentų, bažnyčių ar šventųjų kankinių ašarų jas pripildė.
Vos už kilometro nuo Sidabrinės ir Taurapilis. Aukštas, išdidus, nuo lygumos giliu, dabar jau užslinkusiu grioviu apsuptas. Tai garsiojo Tauro dvaro būta, dėl Tauriūčios čia ir atejūnai brovėsi. Didelio, turtingo dvaro būta, galiūnų čia gimta ir augta, o kai Taurapily ankšta pasidarė — jauniausias brolis Tauras pasilikęs senoje pilyje, o du vidurinieji, vienas gudrumu nepalenkiamas, kitas jojant nepavejamas, trečiojo vyriausiojo patarimo klausydami, toli nuo namų nuėjo, kelias pilis supylė, o paskui švento kalno dalį atskyrę, nustatinę ir didelę, dar neregėtą pilį pasistatę. Iš tų brolių giminės ir karalių buvę. O pats Taurapilis — ir degęs, bet nepasidavęs, ir garsius svečius priiminėjęs, iš pelenų atsikėlęs, ir šventa vieta buvęs, ir dvarai, ir bažnyčios čia pargrimzdusios, ir esą Taurapilio kalne urvų urvai, o jais eidamas rastum mergelę Tauriūčią, jei tris jos darbus užduotus padarytum, tris mįsles atmintum ir tris jai neatmenamas užduotum — keltųsi Tauro dvaras visa savo galybe.
Ilgai istorikai nė girdėt apie Taurapilio karalius nenorėjo, vos ne melagiais žilaplaukius vadino, bet pakasinėjo archeologai Sėlos kunigaikščio kapą, ir rado karališkomis įkapėmis palaidotą karį. Gal ir nevaldė nuo marių lig marių, bet tiems laikams tikrai garsus ir galingas buvo, jei karališkais ginklais puikavosi, vis vien ar dovanotais, ar kare įgytais.
Archeologas P. Tarasenka spėjo Taurapilį, ar bent jo apylinkes buvus gyvenamomis dar matriarchato laikotarpiu, dėl to ir išliko protingos merginos įvaizdis. Ir dar gyvenvietės buvusios apsuptos žeminių ar pusiau žeminių žiedu, ten visa gentis ar bent giminė tilpdavo, o aptvaro viduryje gyvulius laikydavo. Žeminėje — žiede kiekviena šeima savo židinį turėjo, tad ir galėjo aplink eiti ir iš urvo neišeidamas visus apeiti, taip begaliniai urvai ir atsiradę. Žinoma, mokėjo mūsų seneliai ir slaptus takus — urvus kasti, pagaliau, ir vartai ne virš pylimo, o pylimo prakasoj būdavo: kiek nori progų urvų įvaizdžiui išlikti. Ne vieni Pilėnai sunkiomis dienomis degė, ne viena pilis po kelis kartus iš pelenų kėlėsi…
Kai Tauragnuose turėjo parapija būti, beje, viena pirmųjų Lietuvoje (aišku ne menkoje vietoje ją kūrė), tai bažnyčia ne pačiuose Tauragnuose buvusi, o Taurapilio papilėje (tai yra, pagalbinėje gynybinėje gyvenvietėje) — Pilkeniuose. Gal ir tikrai ten senos bažnyčios būta, nes kapinaitės senos, o paežeryje ilgai gulėjo nusiritęs paplautas akmuo, sunkiai beįskaitomais lotyniškais rašmenimis ANNO DOMINI MCD… ir dar keli nebeįskaitomi rašmenys, tik kai Pilkeniai vienkiemiais skirstėsi — nusivežė kas ir tą akmenį pamatams.
Neilgai Pilkeniuose bažnyčia buvusi, ir ne ji Pilkenius išgarsino. Garsėjo Pilkenių kapinaičių šlaitas puikiais kiškio kopūstais, nežinia kodėl botanikų perkūnropėmis pramintais, nuo daugelio ligų gelbstinčiais ir valgyti tinkamais, garsėjo daug gelbstinčiomis (ypač beveikėm našlėm, antrąsias šeimas bekuriančiom) ir geltonojom lelijom, ir tikrai nebežinia, ar jos į šlaitą iš senųjų kapinių išplito, ar iš šlaito į kapines ir darželius keliavo. Garsėjo Pilkeniai senoviniais, visų tradicijų besilaikančiais bitininkais, gerbiančiais ne tik bičiulystės, savasties, bet ir barčios ryšius, garsėjo ir midum, neprastesniu negu garsusis Vaišnoriškės, tuom midum, kuris ir žuleles kilnoja, ir poras vedžioja. Darė čia midutį šnekutį, kurio gorčiui nuputojus ne daugiau trijų šaukštų likdavo. Ir ne tik puikiuoju lietuvišku šampanu Pilkeniai bei Vaišnoriškės garsūs, mokėjo čia ir tirštą virtinį daryti, gal 12—15 procentų neputojantį midų, mažomis gurkšninėmis molio taurelėmis geriamą, mokėjo ir aviečių, vyšnių ar kitų uogų midus, virtinius pagaminti, ne tik skanius, bet ir ligoniams pravarčius. O dar Pilkeniai garsūs išradingais daržininkais: išaugindavo čia agukus, prieš kuriuos garsūs trakiškiai — praščiokai, išaugindavo ir sultingas, skanias braškes. Ir sau, ir svečiui ne stoka, bet daugiausia tai Piteriui. Nestovėjo pilkeniškiai, it iš namų išvaryti, turguose — turėjo nuo senų seno vietas ponų namuose, geriausiuose restoranuose, ir veždavo derlių, kuris dar žiemą apmokėtas būdavo.
Netoli Pilkenių ir Stučiai, Šeimatis. Beveik visi tų kaimų vyrai išėjo į Pliaterystės vadovaujamą sukilimą, o carinė valdžia, išvežus Sibiran žmones, atkėlė čia sentikius, vėtytus ir mėtytus, už tą sentikystę ir Jono, ir Petro, ir Katerinos varinėtus. Įdomūs tie sentikiai — irgi slaviško rašto šventas knygas vartojančius stačiatikius pagonimis vadino, o vietinius katalikus — savais laikė. Ir sako, per Moką.
Visa Mokų šeimyna Taurapilio pusėje gyvenusi — vienas Mokas gerai dirbdavęs už visą giminę, o kad ką patardavęs, patarimas išmintingas ir naudingas buvęs. Išlepę žmonės, Moko globojami, pradėję Mokas už kitus nebedirbti, tyliau kalbėti, ne kiekvienam pasakyti. Nesusipratę žmonės, nesitaisę, o tik Moką rūgoję. Tada nutaręs Mokas su visa šeimyna per ežerą plaukti. Pats perplaukęs, o žmona su dukteria neiškentusios, atgal atsigręžusios ir skendusios. Bepiga paaiškinti, kaip upės akmenys perplaukia — upės vagą persiruopščia, ir tiek. Ežeras vagos nekeičia, bet ežero krantus liūtys paplauna, statūs krantai griūva. Tikrai taip bus buvę, nes Mokai keliavę braškėdami trinkėdami, krantą versdami. O ir toj vietoj, kur seniau Mokų būta, yra kyšančių stambokų akmenų, kurių nežinia kiek ežero dugnan parlindę. Matyt, atsitiko, kad vienam Mokui paskendus, kitoj pusėj griūvančiame krante naujas panašus Mokas atsiradęs. Tokį galingą „keleivį“ norom nenorom gerbsi. Ar tapo žmonės geresni, ar atsisakė klastų ir tinginysčių — nežinia, bet Mokui dovanas nešdavo, ypač iš pirmo derliaus. Ir atsitiko, kad vienoje troboje buvo senas ligotas senelis, ne tik varyti, bet ir žingsniui nebetinkamas, ir neišvarė jo etapu, o troboje numirti paliko. Ir atsitiko, kad atvaryti sentikiai ar ne į trečią dieną atėjo, rado tą senelį, slaugė, žiūrėjo. Kad ir nepasveiko, bet už tą gerumą Moko istoriją perskaitė, kaip Mokui įsiteikti pamokė. Ir Stūčių bei Šeimaties rusai nešė Mokui dovanas, jo galybe šventai tikėjo.
O nuo Šeimaties, nuo paties Taurapilio, ir viena, ir kita Tauragno pusė, prie ežero jei ir yra kokia prašviesumėlė, laukas, tai ir krūmus, ir mišką čia pat pamatysi. Čia ristu žirgu švaistydavosi ir aukštaitiškas Blinda — Raima. Sumanumu ir įžūlumu stebindamas, vieniems baimės įvarydamas, kitus gindamas, šeimininkavo Raima ne tik Aukštaitijoje, bet ir didelėje Baltarusijos dalyje. Ir jį, kaip Blindą, pražudė moteris, išplepėjo mylimoji, kad po tuo medžiu, kur Raima slapstosi, jo žirgas visada stovi, pagal žirgą atsekė, pašovė.
Čia giliai praminti ir antrojo pasaulinio karo partizanų takeliai. Tais takais tauragniškiai išvedė ne vieną okupantų persekiojamą, ne vienam gyvybę išgelbėjo.
Tose giriose, krūmuose ir renkamos nesurenkamos gėrybės slypi. Per miško daugumą, gal varėniškiai ir surenka daugiau grybų, bet niekur nerasi tokių grybų, kad vienoj vietoj trisdešimt keturiasdešimt, o kartais ir visą šimtą nusipjautum. Nuo seno pasakyta: nevalia mažo grybo užminti, tad ir eina grybauti tik basi, kojas atsargiai stato; nuo seno pasakyta — nevalia samanų sukilnoti, tad visi moka peilį miškan nusinešti ir ties pirmu baravyku nepamesti, o dar labiau nuo seno — nevalia kitam grybo pavydėti. Kad vėliau išeini grybaut, ar šiaip eini per mišką, sutiksi grybavusį — padovanos tau juodagalvį gražuolį — būtinai ir pats rasi, o kitą kartą — ir pats kam padovanosi. Už tai, jei kas samanas išknisa, lygu karvė grybų kepures nuspardo, persenusius numėto (nebetinkamas — nejudink, testau, kol pats susmuks, taip prisakyta) ar raute rauna, tiem jau taip nutinka, kad ar laumai, ar miškiniai, o gal net ir kipšai galvas susuka, taip paklaidina, kad Šeimaty miškan įėjęs, kur Stūglių, už Kabariškių laukų prieisi. Ee, kad taip tų laumų ar kipšų kituose miškuose pavaisius! Žinia, baravykas — grybautojui džiaugsmas didžiausias, bet išmanančiai paruošti paberžiukai, raudonikiai, o netgi lepšiukai, kazlėkai, dūmikai — baravykui nenusileidžia.
Ne tik grybais čia miškai garsūs: kiek riešutų bręsta! Tik su riešutais blogiau — seniau jų neskindavo (gal koks piemeniokas vieną kitą neiškentęs), o auksinius subrendusius krėste krėsdavo, nuo žemės semdavo. Tokių brandintų riešutų ne tik kubilus, bet ir aruodus turėdavo, ir sau, ir svečiui, ir Piteryje ar Dvinske parduoti.
O jau uogų — visokiausių, kai pradėsi nuo ankstyvuolės dirvoninės žemuogėlės, tos, kur ir lapai nedideli, ir kotelis trumpas, ir uoga taip gražiai nusvirus, paskui jos liemeningesnę seselę krūmuose ir į avietes, ir mėlynes, ir bruknes atseksi, rasi raiste ir spanguolių.
O šiaip jau nuo Taurapilio pamatysi gražų kraštą, ir įdomių žmonių rasi.
E. Šimkūnaitė „Slibino guolis. Tauragnai ir jų apylinkės” // Mūsų gamta 1971 m., nr. 10, p. 15-17, nr. 11, p. 15-16