Šventosios Uostas ir jo apylinkės – tai V. Gudelio straipsnis „Šventosios uostas ir jo apylinkės“, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“ 1971 m., kuriame Šventoji pristatoma ne tik kaip pajūrio gyvenvietė ar žvejų prieglobstis, bet kaip vieta, kurioje susikerta Baltijos jūros geologinė praeitis, seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai, baltų genčių istorija, prekybos keliai, uosto kūrimo bandymai ir kurortinės ateities vizijos.
Šis straipsnis svarbus tuo, kad vienoje vietoje sujungia labai skirtingus Šventosios sluoksnius. Čia kalbama apie Litorinos jūros paliktas terasas, senąsias Šventosios upės vagas, akmens amžiaus žvejų bendruomenes, kuršių ir žemaičių pajūrį, kovas su ordinais, istoriniuose žemėlapiuose minimą Šventąją, XVII a. uosto klestėjimą ir vėlesnį jo sunaikinimą. Ne mažiau reikšminga ir tarpukario uosto atstatymo istorija – molų statyba, žvejų uosto kūrimas, geležinkelio tiesimas, o vėliau ir neišsipildžiusi didesnio jūrinio uosto vizija.
V. Gudelio tekstas vertingas dar ir todėl, kad leidžia pamatyti Šventąją pereinamuoju jos raidos momentu: iš istorinės uostavietės ji pamažu virto pajūrio poilsiaviete ir kurortu. Autorius ne tik pasakoja praeitį, bet ir kelia klausimus apie ateitį – kaip tvarkyti kopas, uostą, poilsiavietes, kaip suderinti gamtą, istoriją ir žmogaus poreikius. Todėl šis straipsnis išlieka aktualus ir šiandien, kai Šventosios tapatybėje vis dar gyvi abu pradai – jūrinis uostas ir ramus pajūrio kurortas.
Šventosios uostas ir jo apylinkės
Užėjęs ant promenadinio Palangos tilto galo ir pažvelgęs į šiaurę, matai, kaip jūros krantas, švelniai išsigaubdamas, toliau horizonte užbaigia iškyšuliu. Ten, maždaug už dvylikos kilometrų nuo Palangos, stovi Šventosios uostas, trumpai tariant, Šventoji. Šventoji — nūnai nedidelė gyvenvietė, o uostas — vietinių žvejų prieglobstis. Vasarą į Šventąją suplaukia tūkstančiai poilsiautojų, kurių nebesutalpina Palanga. Šventoji ir jos apylinkės, kaip ir visas mūsų pajūris, pamažu virsta kurortine zona.
Pajūris Palangos—Šventosios ruože ir toliau už jo gana panašus. Platų, gelsvo smulkiagrūdžio smėlio paplūdimį lydi keletos metrų aukščio paplūdimio kopų gubrys. Jo plotis nėra vienodas, o tarp kopų įsiterpia siauresnės arba platesnės raguvos — spragos. Tarp Užkanavų ir Paliepgirių kaimų, prie paplūdimio kopų prisišliejęs auga nedidelis miškelis. Šiaip dažniausiai sausumos link plyti žemuma, apaugusi žole, pavieniais medžiais arba krūmokšniais. Užkopinė lyguma daug kur sudurpėjusi ir pašlapusi, dėl to čia nemaža pievų, jau senokai šios prieškopinės žemės buvo drenuojamos melioraciniais grioviais. Į šiaurę nuo Palangos tilto didokas Palangos durpynas, kuriame praėjusio šimtmečio pabaigoje buvo kasamas gintaras. Ten jis buvo randamas po durpėmis, senose jūrų sąnašose, kurios čia susidarė kadaise buvusioje jūros įlankoje.
Užkopinės lygumos paviršius rytų kryptimi pamažu kyla ir užsibaigia neaukšta pakopa. Už jos žemė sausesnė, patogesnė gyventi. Tas paaštrėjimas — tai buvusios vadinamosios Litorinos jūros kranto liekana. Tos jūros krantas šiuo metu iškilęs apie 4—5 metrus aukščiau dabartinio jūros lygio. Pagal tą krantą žmonės jau nuo senovės buvo pramynę kelius, jungiančius tarpusavyje Vanagupės, Kunigiškių, Paliepgirių ir Monciškės kaimus. Visa užkopinė nuotolinė lyguma yra buvęs jūros dugnas, kuris šiuo metu virtęs terasa, vadinamąja Litorinos jūros terasa. Šios terasos plotis šiaurės kryptimi didėja ir ties Šventąja siekia apie 2 kilometrus, o toliau dar daugiau.
Už jos į rytų pusę seka antroji aukštesnė terasa — lyguma, ant kurios kupso gana platūs, bet lėkštas smėlio ir žvyro gubrys. Tai dar anksčiau čia buvusio vadinamojo Baltijos ledyninio ežero bangų suklostytas krantas. To pylimo paviršius šiuo metu yra pakilęs apie 10—12 metrų aukščiau jūros lygio. Šiuo pylimu ir yra nutiestas Palangos—Liepojos plentas. Už jo toliau į rytus tęsiasi tos pačios terasos paviršiuje. Abipus pylimo auga miškas. Ties Šventosios uostu užkopinė lyguma daugelyje vietų supelkėjusi. Platūs, sudurpėję žemės plotai tįso į šiaurę nuo Šventosios, kur susilieja su didžiule Nidos pelke, esančia jau anapus sienos su Latvija.
Atlikus intensyvius melioravimo darbus, pavyko nusausinti pelkėtas ir pašlapusias žemes, kurios šiuo metu jau virto kultūrinėmis pievomis ir ganyklomis.
Šventosios gyvenvietė įsikūrusi Šventosios upės žemupyje. Antra stambesnė gyvenvietė — Būtingė, esanti prie Palangos—Liepojos plento. Šiaip jau kaimų čia nėra. Ilgai pajūrio kopose grupėmis išsimėčiusios pavienės žvejų sodybos, kurios, laikui bėgant, tuštėjo, jų gyventojai kėlėsi į Šventosios miestelį ir kitur. Tos sodybvietės vadinamos buvusių jų šeimininkų pavardėmis. Į pietus nuo Šventosios stūkso Kūba, Balčius, Rubenis, Vindegio, Tolčelių sodybvietės. Į šiaurę nuo miestelio — Blusnio, Mažeikios, Rinkaus, Tarbetų, Čimpo, Brakšių ir kitų. Šiuo metu dauguma jų apleistos ir baigia savo amžių.
Vienintelė šiose apylinkėse upė — tai pajūrio Šventoji. 71,1 kilometro ilgio upė, ramiai plukdanti vandenis iš Žemaičių žemės į Baltijos jūrą. Netoli Palangos—Liepojos plento į Šventąją įsilieja jos paskutinysis intakas — Darba. Pajūrio lygumoje Šventoji ima mėtyti kilpas, vingiuoti, tarsi norėdama prailginti savo tėkmę. Upė teka per smėlėtą lygumą, todėl jos krantai lengvai ardomi. Šventosios plotis žemupyje svyruoja nuo 15—20 iki 30—40 metrų. Gylis vietomis siekia 3—4 metrus. Vandens lygis upėje svyruoja. Didelę įtaką tam turi ir jūra. Audrų metu, pakilus jūros vandens lygiui, Šventosios žemupyje susidaro patvanka.
Šventoji ir jos apylinkės, išsidėsčiusios ant ankstesnių Baltijos jūros stadijų paliktų nuosėdų — smėlių, dumblių, molių, žvyro ir vėliau susidariusių durpių bei vėjo supustyto smėlio. Tų nuosėdų storis vidutiniškai apie 6—8 metrus. Po jomis giliau slūgso ledynų paliktos nuogulos, moreniniai priemoliai, moliai su žvyrais ir smėlio tarpsluoksniais, kurių bendras storis daug kur viršija 60 metrų. Dar giliau glūdi įvairios sudėties ir amžiaus pagrindinių sluoksnių uolienos. Ir pagaliau maždaug 1700—1800 metrų gylyje aptinkamos kristalinės uolienos.
Šventosios ir jos gretimų apylinkių susidarymo istorija artimai susijusi su Baltijos jūros raida. Kaip žinia, paskutinio apledėjimo ledynai dengė ne tik visą Baltiją, bet ir didžiulius sausumos plotus už jos ribų, beveik visa Lietuva buvo užklota storos ledo skrandos. Atšilus klimatui, ledynai ėmė tirpti ir maždaug prieš 13 000 metų tirpstančio ledyno pakraštys, dengęs savo plaštaka šiaurinę mūsų pajūrio dalį, ėmė trauktis. Iš po ledo masės išlaisvintos žemės paviršių skalavo ledyno pakraštyje susidariusieji ežerai ir tirpsmo vandenų upės, palikdamos savo sąnašas ir nuosėdas.
Maždaug prieš 11500—12000 metų šias vietas apsėmė vadinamojo Baltijos ledyninio ežero vandenys, kuris tuo metu buvo susidaręs dabartinės jūros dubumoje. Jo palikimas — viršutinė pajūrio terasa ir krantinis pylimas. Tuometinio ežero krantas vietomis tęsėsi apie 4—5 kilometrus toliau į rytus. Šio ežero nuosėdas sudaro žvyrai ir smėliai. Praslinkus tam tikram laikui, ežero lygis nuslūgo, bet neilgam. Po to sekė antras jūros antplūdis, kurio kranto žymės randamos 9—12 metrų aukščiau dabartinio jūros lygio. Tai įvyko maždaug prieš 11000 metų. Kylant žemės plutai ir slūgstant vandens lygiui Šventosios pajūris išniro iš vandens ir per sekančius 5000 metų buvo sausuma. Baltijos kranto linija tuomet buvo toli jūroje. Vienu metu net visa pietinė Baltijos jūros dalis buvo virtusi sausuma, jungiančia pietų Pabaltijį su Švedija ir Gotlando sala.Prieš 7000 metų Baltijos jūros vandens lygis vėl ėmė sparčiai kilti. Ilgainiui jūros vanduo ne tik pasiekė dabartinį lygį, bet pakilo net 5—6 metrais aukščiau jo. Tai įvyko maždaug prieš 5000 metų, vadinamosios Litorinos jūros stadijos metu.
Litorinos jūros dugnas šiuo metu sudaro pirmąją pajūrio terasą. Kylant žemės plotui, jūros vandenys ėmė slūgti. Žemesnėse vietose dar kurį laiką liko telkšoti pajūrio ežerėliai ir įlankos, kurie ilgainiui numenko ir sudurpėjo. Vėjas, gindamas nuo jūros paplūdimio smėlį, plačiai išnešiojo jį po lygumą. Dabartinis Šventosios ir jos apylinkių kraštovaizdis susidarė jau istoriniais laikais. Lemiamos įtakos turėjo žmogaus ūkinė veikla.
Šventosios upės senvagė, greičiausiai siekia Litorinos jūros laikus. Tai byloja jos senoji, po jūros sąnašomis aptikta vaga Šventosios apylinkėse. Tekėta čia upių ir anksčiau, tačiau jų vagas dabar galima nustatyti tik gręžiniais.
Tokia bendrais bruožais yra Šventosios ir jos apylinkių artimiausios geologinės praeities istorija.
***
Šventosios apylinkių gyventojų ilgą senovę iki pastarųjų metų dengė nežinios šydas. Tik 1966 metais mūsų archeologams, vadovaujamiems istorijos mokslų kandidatės R. Rimantienės, pavyko atskleisti čia seniausius archeologinius paminklus, nustatyti jų amžių, etninį-kultūrinį priklausomumą bei atkurti tuometinį žmonių gyvenimą, jų verslą. 1969 metais čia buvo aptiktas unikalus radinys — medinė, žmogų vaizduojanti skulptūra — stabas.
Paaiškėjo, kad jau trečiajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, maždaug prieš 4500 metų, senovinės Šventosios upės pakraščiuose ir prie čia tuo metu telkšojusių ežerų gyveno žmonės, besiverčią žvejyba. Apie tai liudija rasti mediniai irklai, tinklo temptuvai ir suktuvai, ritės, tinklų likučiai, venterio lanko dalis ir kiti daiktai. Be to, pavyko rasti liepos karnos virpalų ir net audinio gabalėlį. Žvejybos įrankiai byloja apie aukštą žvejybos lygį. Stulpinė skulptūra, grubiai išdrožta iš juodalksnio, 1,95 metro aukščio, drūtgalyje vaizduoja žmogaus galvą. Archeologų nuomone, Šventosios radiniai priskirtini Narvos—Nemuno kultūros žmonėms, kurie Naujajame akmens amžiuje plačiai gyveno Pabaltijyje ir kitur.
Maždaug prieš 4000 metų mūsų pajūryje pasirodė nauji ateiviai — vadinamosios virvelinės keramikos kultūros atstovai — žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Jie pamažu susiliejo su vietiniais gyventojais, duodami pradžią baltų, mūsų seniausių protėvių gentims. Sprendžiant iš daugelio Šventojoje rastų stovyklaviečių, manoma, kad čia gyveno didelės žvejų bendruomenės. Taigi, žūklės tradicijos Šventojoje siekia apie 5000 metų!
Žalvario amžiaus radinių šioje vietoje neaptikta. Todėl nieko tikro negalima pasakyti ir apie to laikotarpio gyventojus. Ankstyvajame geležies amžiuje mirusieji buvo deginami ir laidojami pilkapiuose. Šis paprotys ėmė nykti pirmaisiais amžiais prieš mūsų erą, pirmajame ir antrajame mūsų eros amžiais, įsivyravus papročiui mirusiuosius laidoti nedegintus, kapai buvo apdedami akmenų vainikais. Tas paprotys išsilaikė pajūryje iki VI—VII mūsų eros amžių. Vėliau kapai nebuvo nebe apdedami akmenų vainikais. Tuo laikotarpiu pajūris buvo jau tankiau gyvenamas, o materialinė kultūra žymiai išaugusi.
Kas gi buvo tuometiniai Šventosios—Palangos pajūrio gyventojai, kuriai baltų genčiai jie priklausė? Šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės. Vieni mokslininkai teigia, kad anuomet visame pajūryje nuo Klaipėdos iki Šventosios ir toliau į šiaurę gyveno kuršiai, iš tikrųjų, kuršius mini danų ir švedų runos bei teutonų ordino dokumentai.
Tačiau esama nuomonės, kad čia, pajūryje, be kuršių, gyventa ir žemaičių. Reikia manyti, kad pradedant XI—XII amžiais, mūsų pajūrio ruože gausiai gyventa žemaičių. Kuršiai nuo žemaičių ne tiek kalba tesiskyrė, o šiaip tai būta broliškų genčių. Apie XVII amžių kuršiai kaip tokie išnyksta. Dalis jų sulatvėjo, o kiti įsiliejo į lietuvių tautybę — sulietuvėjo. Tikrųjų, senovės kuršių nereikia painioti su vadinamaisiais „kuršiais“ — vėlesnių laikų ateiviais iš Kuršo hercogystės (vėliau gubernijos).
Pradedant VIII amžiumi, maždaug iki XI amžiaus pradžios Šventosios apylinkėse, kaip ir visame pajūryje, užeina neramūs laikai. Mūsų pakrantėse vis dažniau ima sukiotis vikingų — normanų karo laivai. Išsikėlę sausumon, jie užpuldavo gyvenvietes, pilis ir kaimus, plėšdavo ir žudydavo žmones. Pajūriečiai atkakliai ir narsiai priešindavosi užpuolikams. Apie tai vaizdžiai byloja Apuolės ir Impilties pilių istorijose. Vikingų antpuoliai vertė gyventojus trauktis į atokesnes, sunkiau prieinamas vietas. Žinoma, tuo metu karai ištisai nevyko. Tam tikrais laikotarpiais, įsivyravus taikai, pajūryje atsikurdavo ir prekybos ryšiai su ateiviais iš anapus jūros.
XII amžiaus pabaigoje kuršiai, būdami narsūs ir prityrę jūreiviai, dažnai surengdavo karo žygius į švedų ir danų pakrantes. Susitikę su jais priešai vengdavo ir atviroje jūroje. Danai buvo tiek įsibauginę, kad net melsdamiesi kartodavę: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“. Taigi, istorija privertė veikėjus apsikeisti vaidmenimis.
Vos spėjo prabėgti daugiau kaip du šimtus metų trukęs vikingų puldinėjimo laikotarpis, kai mūsų pajūryje pasirodė nauji grobuonys — kalavijuočių ir kryžiuočių riterių ordinai, kurie po krikščioniškojo kryžiaus priedanga grobė, žudė ir plėšė vietinius gyventojus. Tai bene dramatiškiausi mūsų pajūrio istorijos puslapiai, persunkti apgaulės, smurto ir kraujo.
Priešų puldinėjimai vertė gyventojus stiprinti gynybą. Buvo tveriamos pilys, prie jų glaudėsi apylinkių žmonės. Atsirado karinės genčių sąjungos.
Pačioje Šventojoje ir artimiausiose apylinkėse jokių stambesnių pilių arba įtvirtintų gyvenviečių, greičiausiai, tuo metu nebuvo. Tai iš dalies galima paaiškinti pilims statyti nepalankiomis gamtos sąlygomis. Artimiausios piliavietės buvo Impiltis, Palanga, Lazdininkai ir Gaulis (Latvijos pajūryje).
1253 metais Livonijos ordinui pastačius Klaipėdoje pilį, prasidėjo sistemingas pajūrio srities okupavimas. Pajūrio žemių dalybos tarp Kuršo vyskupo ir teutonų ordino aktuose minimos penkių žemių sritys. Šventoji ir jos apylinkės priklausiusios vadinamai Mėguvos žemei. Tačiau tuose dokumentuose Šventoji kaip gyvenvietė dar neminima. Mėguvos žemėje minimi Lazdininkai, Palanga, Virkštininkai, Kretinga, Dupulčiai ir Gaulis. Ilgai Mėguvos gyventojai, remiami Lietuvos kunigaikščių, priešinosi Livonijos ordinui. Tačiau geriau ginkluotas ir gausesnis priešas sugebėjo ilgainiui palaužti vietinių gyventojų pasipriešinimą. Dėl ilgai trukusių niokojamųjų karų gyventojų sumažėjo, sunyko buvusios gyvenvietės.
XIII—XV amžiais, teutonų ordino galybės laikotarpiu, Palangos—Šventosios pajūrio ruožas buvo svarbiausias susisiekimo ir prekybos sausuma trasa tarp Livonijos ir kryžiuočių valdų. Tačiau užkariautojai kontroliavo tik pakrantės įtvirtintas gyvenvietes ir patį kelią, o visiškai užvaldyti šios teritorijos jiems nepavyko. Žemaičiai dažnai puldinėjo kryžiuočių atramos punktus, sunaikindavo kryžiuočių gurguoles, paimdavo atsargas.
Palangos—Šventosios pajūrio ruožas buvo nuolat kontroliuojamas lietuvių. Čia lankėsi didieji Lietuvos kunigaikščiai Kęstutis, Vytautas, Jogaila. Žemaitija, o jos sudėtyje ir Palangos—Šventosios pajūris, politine dingstimi ne kartą Lietuvos kunigaikščių buvo „užstatomi“ teutonų ordinui, tačiau žemaičiai su tuo niekad nesitaikstydavo. Apie tai liudija dažni sukilimai. Ypač galingas sukilimas nuvilnijo per visą Žemaitiją 1408 metais. Sukilėliai buvo užpuolę Klaipėdą ir sudegino miestą.
Po Torunės taikos prasidėjo aktyvi Lietuvos diplomatinė kova su Ordinu dėl Žemaitijos, tame tarpe ir pajūrio sujungimo su Lietuva. Vytautas net pareiškė, kad ne tik visas žemaičių pajūris, bet ir „prūsai yra taip pat mano tėvų žemė, ir aš reikalauju jų iki Osos, nes jie yra mano tėvų palikimas“. Tik 1422 metais, Melno taikos sutartimi Žemaitija, o tame tarpe ir Palangos—Šventosios pajūris, visam laikui buvo pripažintas Lietuvai. Klaipėda ir vadinamasis Klaipėdos kraštas liko Ordino, o vėliau Prūsijos valstybės žinioje. Melno taikos sutartimi nužymėta siena išliko iš esmės nepakitusi ištisus penkis šimtus metų. Tik 1923 metais Klaipėdos kraštas vėl susijungė su savo motina Lietuva.
Kada įsikūrė Šventosios uostas gyvenvietė, tiksliau nuo tarpų nežinoma. Tačiau apie ją užsimenama jau 1433 metais. Dokumentuose minima, kad tuo metu žemaičiai, pajutę karo pavojų, su visu turtu pasitraukė iš Palangos ir Šventosios (Heiligen Aa). Žinoma, kad tuo metu Šventojoje dar buvęs ordino smuklininkas. Įdomu pažymėti, kad visuose dokumentuose, kalbant apie mūsų pajūrio gyventojus, minimi tik žemaičiai. Netenka abejoti, kad uostas Palangoje (prie Ratės žiočių) ir Šventojoje egzistavo žymiai anksčiau.
Šventoji,* kaip gyvenvietė, pažymėta Hennebergio (1584 metais) žemėlapyje, V. Grodecko Lenkijos žemėlapyje (1562), Poncijaus Livonijos žemėlapyje (1570), 1613 metų M. Radvilos Didžiajame Lietuvos kunigaikštystės žemėlapyje ir kituose. 1589 metais Z. Vaza suteikė anglų pirkliams teisę statyti ir plėsti Šventosios uostą. XVII amžiaus pradžioje Šventoji jau konkuravo su Klaipėda. 1610 metais per ją vyko gyva prekyba su Anglija, Danija ir kitomis šalimis. Ryšium su tuo, Klaipėdos pirkliai sudarė sandėrį su Lietuvos—Lenkijos karaliumi Vladislavu IV, kuris uždraudė plėsti Šventosios uostą. Raštą paskelbus, agentai, sukurstę žemaičius, sudegino Šventosios uosto anglų prekybos kontoros trobesius, laivų dirbtuves.
* Senuose žemėlapiuose Šventoji figūruoja vokiškąja lytimi „Heiligen Aa“, kas reiškia „Šventoji upė“. Šiems dviem žodžiams susijungus, atsirado pavadinimas „Heiligena“.
Uostas tuo metu buvo gerai įrengtas — turėjo du baseinus dešiniajame Šventosios upės krante. 1685 metais J. Sobieskis leido įsikurti anglų prekybos atstovybei Palangoje su sąlyga, kad anglai įrengs uostą Šventosios upės žiotyse. 1690 metais miestas ir uostas buvo pavadinti Jan Marienburgu. Anglų pirklys Horstas turėjo įsteigęs Šventojoje savo prekybinę kontorą. 1685 metais Šventajai buvo suteiktos Magdeburgo teises, leista rengti prekymiečius, žvejoti jūroje. Miestiečiai 40 metų buvo atleisti nuo mokesčių.
Kaip atrodė Šventoji XVII amžiaus pradžioje, galima susidaryti vaizdą iš J. Petruševičiaus rasto ir paskelbto olando Andriano 1637 metų žemėlapio. Šventosios gyvenvietė parodyta išsistačiusi dešinėje (šiaurinėje) upės pusėje. Jūros pakrantėje, apsupta iš šiaurės dvigubai išlenkto pylimo (beveik gubrio!). Siluetiniais ženklais pažymėti bažnyčia ir devyni kiti pastatai. Tuo tarpe septyni parodyti su kaminais. Toje vietovėje buvo gyvenamieji pastatai. Šiaurės kryptimi nuo Šventosios pažymėtas miškas, kuris tęsiasi iki Nidos kaimo (Latvijoje). Kairėje Šventosios upės pusėje pažymėtos tik paplūdimio kopos. Iš artimesnių Šventajai gyvenviečių šiame žemėlapyje pažymėtos — Būtingė (3 pastatai) ir Nida (Rudaičiuose) 5—6 pastatai. Įdomu, kad žemėlapyje parodytas vandens kelias iš Šventosios upės į Papės ežerą ir toliau į šiaurę, o per jį ir marias. Greičiausiai, kad žemėlapyje autorių čia suklaidino Šventosios upe daromos kilpos, vingiai, nors negalima paneigti, kad anuo metu Šventosios upės nejungė su Papės ežeru koks nors upeliūkštis, kuris patvindavęs pavasarį. Dar neseniai čia liumpėjusios pelkės, kurios vėliau buvo numelioruotos, iškasant griovius.
Prasidėjus Šiaurės karui, Rygos ir Liepojos pirkliai, norėdami sužlugdyti savo konkurentą — Šventosios uostą, papirko švedų karinę vadovybę, kuri 1701 metais įsakė užversti Šventosios uostą akmenimis, atvežtais 9 laivais. Panašaus likimo susilaukė ir Palangos uostas. Čia po 1589 metų pastatytas molas ir uosto įrenginiai buvo išgriauti, o prieplauka užversta akmenimis. Inžinierius J. Simoliūnas buvo aptikęs jūroje Palangos uosto molo liekanas 2—3 metrų gilumoje, kurios tęsėsi šiaurės vakarų kryptimi net 200 metrų toliau už dabartinio tilto galą.
XVIII amžiaus pabaigoje Lietuvos—Lenkijos valstybės atstovas Bukatis derybose su Anglija pasižadėjo, kad vėl bus atstatytas Šventosios uostas. Tačiau po to sekė Lietuvos—Lenkijos valstybės padalijimai šį sumanymą galutinai palaidojo. XIX amžiuje grafai Tiškevičiai bandė atgaivinti Palangos uostą, į kurį galėtų įplaukti laivai. Į jūrą buvo nutiestas ąžuolinių rąstų tiltas (molas), o jo pradžioje pastatytas prekių sandėlis. Tarp Palangos ir Liepojos kurį laiką kursavo nedideli prekybiniai garlaiviai. Užnešus smėliu uosto prieigas, jo egzistencija pasibaigė, o molas—tiltas nuo 1892 metų tapo promenadiniu.
Šventosios uosto atgaivinimo problema vėl iškilo tik žymiai vėliau. Uostas čia vėl atgimė. Bet apie tai papasakosime vėliau.
Taigi, Šventosios uostas pergyveno sudėtingą istoriją. Ne kartą jis buvo sunaikintas ir vėl kėlėsi iš griuvėsių, tarsi simbolizuodamas nepalaužiama lietuvių tautos jėgą — neleisti atplėšiamai nuo gintaringosios Baltijos.
Iki Lietuvos—Lenkijos valstybės paskutinio padalijimo Šventoji ir jos apylinkės priklausė Palangos seniūnijai. Lietuvą prijungus prie Rusijos, Šventosios—Palangos pajūrio ruožas tapo priskirtas Telšių apskričiai, o nuo 1819 metų jis priklausė Kuršo gubernijai. 1831 ir 1864 metų sukilimų laikotarpiais Šventosios—Palangos apylinkėse būriavosi ir aktyviai veikė sukilėliai. 1921 metais arbitražo keliu nustatant Lietuvos—Latvijos sieną, Šventosios uostas su apylinkėmis buvo priskirtas Lietuvai.
Praeityje Šventosios uostamiesčio centras buvęs šalia dviejų senovinių žiemos baseinų laivams stovėti. Baseinai turėję 200 ir 260 metrų ilgio ir 35—40 metrų pločio.
Dabar šie baseinai virtę sekliais, sudurpėjusiais bei žole apaugusiais liūgais. Tik pavasario potvynių metu čia susitelkęs vanduo susisiekia su Šventosios upe. Norintieji pamatyti buvusių uosto baseinų vietą, nesunkiai ją ras, paėję keletą šimtų metrų už kabančiojo pėsčiųjų tilto per Šventąją, netoli paukščių fermos.
Senovėje Šventosios upė įtekėjo į jūrą apie pusę kilometro šiauriau dabartinių žiočių. Tai liudija J. Simoliūno rastos Šventosios žiočių kranto molo, išvesto jūron, liekanos.
Senojo Šventosios uosto molo likučius, esant ramiai jūrai, galima pamatyti kyšančius iš vandens prie pat kranto, maždaug šimtas metrų į pietus nuo dabartinio nebaigto statyti šiaurinio molo. Molą sudarė trys eilės sukaltų ąžuolinių polių. 1700 metais Šventoji įtekėjo jūron kokį kilometrą toliau į pietus nuo dabartinių žiočių. Vėliau jos žiotys vėl pasistūmė į šiaurę. Šventosios, kaip daugelio smėlėtų jūros krantų upių, žiotys vis kisdavo, kol buvo sutvirtintos. Stiprūs šiaurės vakarų štormai kreipdavo žiotis į pietus, o pietvakarių — į šiaurę. Dėl to upės vaga žemupyje vingiuota. Tačiau didesnių potvynių metu upės srovė, ledų grūsties padedama, dažnai prasilauždavo tiesiu keliu į jūrą.
Senovėje ties paskutiniąja kilpa per Šventąją buvo pastatytas medinis tiltas, o dešiniajame krante — smuklė. Ilgainiui tiltas sugriuvo ir po to jo nebeatstatė. Tada truputį žemiau pasroviui buvo įrengtas keltas, o prie jo, kairiame krante, prigludo nauja smuklė.
Labai įdomus Lietuvos jūreivystės istorijoje tas faktas, kad ne kur kitur, o Šventojoje 1891—92 metais buvo pastatytas dviaukštis medinis namas vadinamajai Palangos jūreivystės mokyklai. Mokyklos vedėju buvo paskirtas jūrų kapitonas Balceris, o mokytojais — Paurupių pastoriaus sūnūs Karlas ir Adolfas Senbergiai. Mokinių būta apie 25. Žiemos metu jie mokėsi teorinių dalykų, o vasarą Liepojoje atlikdavo praktiką laivuose. Mokykla ruošė kabotažinio plaukiojimo locmanus ir šturmanus. Iš to meto mokyklos absolventų pažymėtini broliai Snarskiai iš Kunigiškių, vėliau dirbę Roterdame kapitonais, Paplauskis, S. Valentas, Vegneris, Neumanas, Lumplėšis ir J. Dėjus (pastarieji iš Šventosios). Jūreivystės mokykla Šventojoje veikė keletą metų. Po to ji buvo uždaryta ir perkelta į Rygą. Dar ilgai Šventosios jūreivystės mokyklos namo pamatai riogsojo netoli buvusio gyventojo Sansevičiaus (Zacharovienės) trobesių. Dabar jų ir žymės neliko.
Tiesiant naują kelią į Šventąją, iškastuose grioviuose buvo rastas smėliu užneštas (iki 30 centimetrų ir daugiau) senasis dirvožemis, kuris buvo dirbamas XIII—XVII amžiais. Ant užnešto smėlio jau XVIII amžiuje — XIX amžiaus pradžioje susidarė naujas dirvožemio sluoksnis. Greičiausiai, smėlio sluoksnis nugulė XVIII amžiaus pradžioje, sunaikinus Šventosios uostą ir dėl karų bei ligų praretėjus gyventojams. Smėlį vėjas nešė nuo paplūdimio kopų. Toks reiškinys anais laikais mūsų pajūryje buvo dažnas.
Naujas Šventosios atgimimo laikotarpis prasidėjo grįžus šiam pajūrio ruožui į Lietuvos sudėtį. Sumanymas pastatyti čia uostą gimė dar 1921 metais, tačiau uosto statybos ir tvarkymo darbai prasidėjo tik 1925 metų pavasarį. Pušinių polių su akmenų užpildu molai buvo pastatyti gana greitai: pietinis molas — 1925 metais, šiaurinis — 1926 metais. Tuo metu buvo pastatyti ir sandėliai, meteorologijos stotis ir kitas, o paplūdimio kopos apsodintos raudonaisiais karklais ir sutvirtintos žabų tvorelėmis. Imta tiesti kelią į Šventąją nuo Palangos—Liepojos plento. Toliau buvo statomos uosto krantinės, o 1923 metais nutiesta siaurojo geležinkelio atšaka, jungianti Laukžemį su Šventosios uostu (apie 10 kilometrų ilgio).
1927 metais prasidėjo uosto akvatorijos ir farvaterio gilinimo darbai. Jie buvo atliekami su pertraukomis, truko ilgai ir brangiai kainavo. 1930—1932 metais buvo pastatyti du vidujai daugiau kaip 100 metrų ilgio molai ir pietų krantinė. Tuo būdu 1933 metais pirmasis Šventosios uosto statybos etapas buvo baigtas. Jis valstybei kaštavo daugiau kaip 3,5 milijono litų. Pietinis molas turėjo apie 380 metrų, o šiaurinis — apie 230 metrų ilgio. Uosto vartų plotis siekė 60 metrų, o gylis apie 3 metrus. Uostas buvo skirtas pakrantinei jūros žvejybai, motorinėms valtims ir kateriams.
Iš pradžių buvo numatyta Šventosios uostą plėsti, išvedant molų galvas iki 5, o po to net 7—8 metrų gylio ir tuo būdu sukuriant prekybinį uostą. Tačiau, sparčiai besiplečiant Klaipėdai, valdžia savo sumanymo atsisakė, ir Šventosios uostas liko tik žvejų prieglauda.
1939 metais hitlerinei Vokietijai atplėšus Klaipėdą ir jos kraštą nuo Lietuvos, vėl buvo grįžta prie Šventosios uosto išplėtimo planų. 1939—40 metais iš Darbėnų į Šventąją buvo nutiestas platusis geležinkelis, pietinis uosto molas prailgintas iki 7 metrų gylio, pradėta šiaurinio molo statyba. Toliau buvo gilinama uosto akvatorija, plečiamos krantinės, statomi kiti uosto įrenginiai. Tuo metu ėmė sparčiai plėstis ir miestelis. Buvo pastatyta pradinė mokykla, paštas ir nemaža mūrinių namų žvejams. Planuota tęsti uosto statybą, bet ją nutraukė prasidėjęs karas. Karo metu ir kurį laiką po jo uostas buvo apleistas. Uosto prieigos ir pati akvatorija labai paseklėjo, vidiniai molai atsidūrė sausumoje.
Pastačius Šventosios uosto molus, žymiai pasikeitė jūros kranto linijos padėtis. Gausiai susikaupus smėlio, kranto linija prieš pietinį molą pasistūmėjo jūros link daugiau kaip 100 metrų. Tuo tarpu kranto linija už šiaurinio molo atsitraukė keliasdešimt metrų į sausumą. Čia jūros krantas buvo bangų ir srovių išplautas. Gerokai pasikeitė ir jūros dugnas. Šiuo metu jūros kranto linija Šventosios uosto rajone yra iš esmės nusistovėjusi. Šventosios uostas gerokai nukentėjo ir per uraganinį štormą 1967 metų rudenį. Tada bangos apardė pietinį molą, apie du metrus pakilęs jūros vanduo (dėl bangų patvankos) daugelyje vietų prasilaužė pro paplūdimio kopas ir užtvindė užkopių lygumą. Arčiau jūros stovėjusiose sodybose vanduo siekė iki pažastų. Visa lyguma virto ežeru, iš kurio kyšojo aukštesnės kopų ir pakilumų viršūnės. Tokiai patvankai susidaryti padėjo ir iš krantų išsiliejusi Šventosios upė. Laimei, uraganinis štormas truko palyginti neilgai, žmonių aukų nebuvo.
Šventosios uostas — pirmoji jūrinio uosto statyba, kuriai vadovavo lietuvių inžinieriai ir kurioje darbavosi mūsų krašto žmonės. Trūko patirties ir žinių. Projektą sudarė užsieniečiai. Darbams vadovavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius inžinierius J. Šimoliūnas, vėliau — inžinierius S. Losinskas. Šventosios uostas susilaukė liūdno galo ne vien dėl to, kad jis ilgą laiką buvo paliktas likimo valiai. Esminė klaida slypėjo pačiame statybos projektų įgyvendinime. Uosto molai nebuvo prailginti iki reikiamos (7—10 metrų) gilumos ir pasirodė esą pralaidūs smėliui. Todėl uostas buvo nuolatos smarkiai užnešamas smėliu. Žinoma, būta ir kitų priežasčių.
Profesorius J. Šimoliūnas buvo didelis Šventosios uosto patriotas ir Baltijos jūros reikšmės Lietuvai propaguotojas. Ar nevertėtų jo atminimą pagerbti ir pavadinti vieną Šventosios gatvių jo vardu!
Iš Šventajai artimesnių gyvenviečių ir lankytinų vietų paminėtinos Būtingė ir Laukžemis.
Būtingė — bažnytkaimis, išsistatęs už trijų kilometrų į šiaurės rytus nuo Šventosios, kairėje Palangos—Liepojos plento pusėje, už tilto per Šventosios upę. Būtingės dvaras žinomas jau nuo XVII amžiaus, tačiau buvęs truputį arčiau jūros. 1824 metais čia buvo pastatyta mūrinė evangelikų bažnyčia, o 1931 metais — ir medinė katalikų bažnyčia. Būtingėje veikia pradinė mokykla (nuo 1890 metų), ryšių skyrius, parduotuvės. 1923 metais joje gyveno 368, 1959 metais — 207 gyventojai.
Laukžemis — kaimas maždaug už kilometro nuo Latvijos sienos ir šešių kilometrų nuo Darbėnų. Tai apylinkės centras. Jame gyvena apie pustrečio šimto žmonių. Per Laukžemį vingiuoja Kulšės upelis, kuris už kilometro įteka į Šventąją. Iš vakarų pusės šliejasi Laukžemio miškas.
Laukžemio kaimas įsikūrė prie dvaro. XVI amžiaus pradžioje. 1648 metais čia buvo pastatyta bažnyčia. XIX amžiuje veikė spirito varykla ir būta kelių smuklių. Tuo pat metu pastatyta medinė varpinė ir mūrinis grūdų sandėlis. Nuo seno Laukžemis garsėjo savo vandens malūnu.
Laukžemis ir jo apylinkės yra viena gražiausių vietovių mūsų pajūryje. Ypač vaizdingi Kulšės ir Šventosios paupiai. Per Laukžemį rangosi malūno patvenktas Kulšės upelis. Tarp upelio vingių plyti sodrios lankos. Būtų tikslinga Laukžemyje įkurti turistinę bazę, kurią gausiai lankytų poilsiautojai iš Palangos, Šventosios ir kitų vietų.
Rūmus 1902 m. pastatė iš Kuršo kilę baronai fon Štempeliai (von Stempel). Sovietmečiu pastate veikė kolūkio kontora, sandėliai, vėliau – Laukžemės aštuonmetė mokykla. Šiuo metu pastatas apleistas, griūnantis. Regioninio reikšmingumo lygmens registrinis kultūros paveldo objektas (unikalus objekto kodas 32945), turinti architektūrinį vertingųjų savybių pobūdį. Kretingos muziejus
Šiuo metu Šventoji ne uostamiestis, o besikurianti poilsiavietė-kurortas. Joje pastoviai gyvena apie 1200 žmonių. Užtat vasaros metu gyventojų skaičius padidėja daugiau kaip dvigubai. Per pastaruosius kelerius metus Šventojoje kaip grybai po lietaus ėmė dygti mažagabaritiniai vasarnamiai, kurių dabar čia per 1000. Jie, tankia siena prigludę vienas prie kito, juosia Šventosios uosto baseinus iš sausumos pusės. Vieni prisišlieję prie pušynėlio, kiti — prie pat uosto krantinių, nusidriekia pajūriu šiaurės link.
Toliau plėstis į šonus vasarnamiams nėra palankių sąlygų. Už jų, į rytus, tęsiasi padrėkusios žemės, kurias reikėtų užpilti. Šiaurinį vasarnamių „kvartalą“ su pietiniu jungia tiltai per Šventąją. Vasarvietės teritorija tvarkoma: išasfaltuoti privažiavimo keliai, įrengti lentiniai pėsčiųjų takai, įvestas vandentiekis ir pastatytos kai kurios sanitarinės-utilitarinės patalpos. Esama nemaža moderniai ir skoningai įrengtų vasarnamių, valgyklų, kioskų. Gražiai tvarkoma jų aplinka — įrengtos vejos, esama žolynėlių ir kur-ne-kur gėlynų. Visa tai, kaip sakoma, gražioji medalio pusė. Tačiau negalima nepastebėti ir antrosios jo pusės.
Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad poilsiaviečių statyba Šventojoje vyko daugiau ar mažiau stichiškai, be iš anksto gerai apgalvoto ir sudaryto plano. Visi stengėsi kurtis kuo arčiau jūros ir paplūdimio, o vietos statybai nebuvo daug. Todėl ir dygo namukas prie namuko, beveik ranka pasiekiami. Iš viso to susidaro daug buitinių nepatogumų, o visas statinių ansamblis neatitinka savo architektūrinio veido, daro monotonišką įspūdį…
Žmonės veržiasi prie jūros visur, kur gali. Šventoji artimiausioje ateityje irgi plėsis. Tačiau Šventosios apylinkių gamtinės sąlygos didesnio masto poilsiaviečių statybai nelabai palankios. Nepaisant to, ir čia galima rasti išeitį, geresnį variantą.
Visų pirma, iškyla reikalas praplėsti esamą poilsiavietės teritorijos užstatymą, o pastatus, išsidėsčiusius uosto krantinėje, perkelti kitur. Bene geriausia būtų išplėsti statybos teritoriją į šiaurę bei į pietus nuo Šventosios, išilgai pajūrio, už priešakopių. Bloga yra tai, kad aplink Šventąją plyti žemos, plynos vietos. Miške atsidursi tik paėjęs apie porą kilometrų, už Palangos-Liepojos plento. Ar nevertėtų jau dabar pagalvoti apie Šventosios parko atkūrimą ir miško įveisimą pajūrio žemumoje! Būtina, ir nedelsiant, susirūpinti paplūdimio kopų tvarkymu ir priežiūra. Panaudojus technines priemones, per palyginti trumpą laiką būtų galima suformuoti platesnį kopų pylimą, kuris teiktų poilsiautojams daugiau malonumų. Daug kur tektų kopas sutvirtinti bei įrengti specialius priėjimus prie jūros. Žodžiu, jūros paplūdimiu ir kopomis laikas susirūpinti.
Šventosios uostas, kaip jau buvo minėta, šiuo atveju yra vietinių žvejų prieglauda. Laikas susirūpinti ir jo sutvarkymu bei molų remontu. Jei to nebus padaryta, greit jis, kaip uostas, iš viso bus prarastas. Ar nevertėtų, aptvarkius Šventosios uostą, paversti jį jūrinio sporto (buriavimo ir kito) respublikine baze! Čia galėtų būti sutelktos ir plaukiojimo bei jūrinio sporto priemonės poilsiautojams. O kultūrinių ir sporto pramogų poilsiautojams, ypač blogų orų dienomis, Šventojoje tikrai stinga.
Taigi, šiuo metu Šventoji pergyvena savotišką pereinamąjį laikotarpį, tarsi nežinodama, kuriuo keliu gyvenimas pasuks jos tolesnį vystymąsi. Vargu ar grįš jai buvusi praeityje uostamiesčio šlovė. Greičiausiai Šventoji pamažu taps pajūrio kurortu, viena iš daugelio Baltijos jūros poilsiaviečių mūsų respublikoje. Tikime, kad mūsų planuotojai ir architektai artimiausiu laiku galutinai nulems Šventosios ateitį, kuri turėtų tapti šviesiausiu puslapiu turiningoje, nors ir liūdnokoje, Šventosios uosto istorijoje.
V. Gudelis „Šventosios uostas ir jo apylinkės” // Mūsų gamta 1971 m., nr. 8, p. 4-6, nr. 9, p. 4-5