Šventosios maršrutas – tai kelionė viena savičiausių Lietuvos pajūrio upių, kuri iš šiaurės vakarų Žemaitijos vingiuoja Baltijos jūros link, pakeliui praplaukdama pro senas gyvenvietes, piliakalnius, malūnų vietas, pušynus ir ramius pakrančių kaimus. Šis maršruto aprašymas buvo publikuotas 1980 m. žurnalo „Mūsų gamta“ 1 numeryje, rubrikoje „Mūsų upės“, ir šiandien įdomus ne tik kaip praktinis kelionės vadovas, bet ir kaip to meto žvilgsnis į Šventosios upę, jos kraštovaizdį bei vandens turizmo galimybes.
Aprašyme siūloma Šventąja plaukti nuo Luknės žiočių arba lengvesniam plaukimui rinktis atkarpą nuo Impilties kaimo iki Šventosios žvejų uosto. Vis dėlto nuo šio teksto publikavimo praėjo jau daugiau kaip keturi dešimtmečiai, todėl būtų labai įdomu sužinoti, ar kas nors bandė šiuo maršrutu plaukti mūsų dienomis. Ar upė vis dar praplaukiama? Kokios vietos paliko didžiausią įspūdį? Ar pakrantės, piliakalniai, malūnų vietos ir Šventosios žemupio vingiai vis dar saugo tą pačią kelionės dvasią? Jeigu esate plaukę šiuo maršrutu ar jo dalimi, pasidalinkite savo įspūdžiais komentaruose.
Šventosios maršrutas
Šventoji — Lietuvos upė, tekanti tiesiog į Baltijos jūrą. Versmės — Ledžių apylinkėse, 9 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Salantų. Teka Skuodo ir Kretingos rajonais pro Kalvius, Lenkimus, Impiltį, Laukžemį. Žiotyse įsikūręs Šventosios žvejų uostas.
Per visą 73 kilometrų ilgį upė nusileidžia 47,5 metro, vidutinis nuolydis 0,65 metro kilometrui. Vidutinis metinis nuotėkis (kubiniai metrai per sekundę): žemiau Luknės žiočių 1,75, Impiltyje — 5,38. Vagos plotis aukštupyje 2—3 metrai, vidurupyje — 5—7, žemupyje — 10—15 metrų; gylis atitinkamai: 0,3—0,5, 0,5—1, 1—2 metrai.
Šventosios baseinas nėra vandeningas, todėl vasarą upė labai nusenka. Susipynusios pakrančių medžių, krūmų šakos sugrūva į vandenį, užtveria kelią. Laisvai tarp jų čiurlena upelė, bet prasibrauti čia su beveik 5 metrų ilgio baidare nelengva. Tik pavasarį, kai esti aukštas vanduo ir po gausesnių liūčių tie, kas ištroškę romantikos ir nebijo sunkumų, gali pamėginti įveikti Šventąją nuo Luknės intako. Tiems, kuriuos labiau vilioja ramus poilsis, siūlytume plaukti nuo Impilties kaimo.
Paaiškinimai kilometrais nuo Šventosios žiočių, dešinys ar kairys krantas, skliausteliuose — Šventosios intakų ilgiai.
51 d. Luknė (9,4). Nuo Luknės žiočių iki 17,3 km Šventoji teka Lietuvos —Latvijos siena.
45 k. Lenkimai — miestelis — apylinkės. Lenkimai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XVI amžiaus. Bažnyčia ir varpinė — vertingi architektūriniai paminklai.
Upės pakrantėse — salpinės pievos, už jų — sausi pušynai. Kiek tolėliau, paupyje išsibarstę Kukšės, Žemytės kaimeliai.
42 d. Toliau nuo upės — Rucavos miestelis, kairėje — ilgas, gatvinis Margininkų kaimas. Bendraujant su latviais per upę tįso keliolika tiltų, žemų, nepralaukiamų lieptų. Upės pakrantės nevisada tinkamos išlipti, tad dažnai tenka kelis tiesiai per lieptą su visa baidare.
31 k. Impiltis — Juodupis (10,4). Senoji ir naujoji Impiltis. Juodupio ir Šventosios santakoje stūkso didžiulis piliakalnis. Seno (statyto 1811 metais) Juodupio vandens malūno tvenkinio vanduo, tyvuliuojantis šalia piliakalnio, labai paryškina jo gynybinį įspūdį.
Impiltis — sena gyvenvietė, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minima jau 1253 metais. Impilties piliakalnis su senovės gyvenvietės teritorija paskelbtas landšaftiniu istoriniu draustiniu.
Žemiau Impilties kaimo upės pakrantės nuogos, be medžių. Upės kaimynystėje įsikūrę Lendimų, Benaičių, Sūdėnų kaimai. Sūdėnų slėnyje yra piliakalnių, o paplankio kurklinė, vietinių žmonių „Velnio taku“ vadinama.
Pavasarį arba labai lietingu metu upė plačiai išsilieja ir dažnai sunku surasti tikrąją jos vagą, o išlipti krantan darosi gana sudėtinga.
24 k. Kulšė (19), d. Laukžemis — apylinkės centras, įsikūręs aukštame krante, tarp Šventosios ir Laukžemio miško. Kulšės dešiniajame krante, šalia buvusio vandens malūno pastato, sodelyje yra labai būdingas senojo lietuvių kulto apeiginis akmuo. Laukžemio medinė varpinė ir iš lauko akmenų sumūrytas grūdų sandėlis (statytas XIX amžiuje) — vietinės reikšmės architektūriniai paminklai.
Žemiau Kulšės prasideda Šventosios žemupys. Upė čia jau kilpinėja įtvirtintos terasos smėlynais; aplinkui pušynėliai, mišrūs miškeliai. Nakvynei apsistoti paprasta — vietos labai gražios ir išlipti į krantą patogu.
22 k. Alšrakalnis. Upė patvenkta didelio (statyto 1922 metais) vandens malūno užtvanka. Malūnas restauruotas, labai gražus kraštovaizdis taip ir traukia sustoti poilsiui, pasidaryti aplinkui.
9 k. Palangos—Liepojos plento tiltas. Upė rami (kritimas 0,04 m/km), dugnas ir krantai smėlėti. Šventoji čia labai vingiuota — nuo jos posūkių net galva svaigsta. Kresni pakrančių medeliai, nuo vėjo vienodai palinkę, primena, jog artėjame prie jūros.
7 k. Darba (2,5) — ilgiausias Šventosios intakas, savo vandenis atnešantis nuo pat Darbėnų miestelio.
Visa likusi 7 kilometrų ilgio žemupio atkarpa įmantriai vingiuoja į Šventosios žvejų uostą. Šventoji — kurortinė gyvenvietė, pajūrio žuvininkystės ūkio centras. Yra žuvies perdirbimo įmonė, mažų žvejybos tralerių remonto dirbtuvės, kempingas, daug žinybų, įmonių bei organizacijų vasaros poilsinės.
Šventojoje patogu baigti kelionę: kursuoja autobusai į Palangą, Klaipėdą.
Maršrutas skirtinas mėgstantiems aktyvų poilsį didelių poilsio dienų metu. Tik tiems, kas pasiryš plaukti nuo Luknės žiočių, dviejų dienų gali būti maža, nes Šventoji labai nenoriai paleidžia savo „globos“. O ji žavi, ši išdžiūvusi upelė, tiek pavasarį, kai visa lyg nuotaka skęsta žieduose, tiek rudenį, kai medžiai ir krūmai puošiasi margaspalviu apdaru. Žavi savo pakrančių tyla, nuoširdžiais, draugiškais žmonėmis ir išdidžiais lyg žilos praeities senoliai, savo aukštupio ąžuolais.