Paveikslėlis: „Veliuona prie Nemuno”. Autorius: Napoleonas orda, XIX a. II p. © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Viena žymiausių mūsų praeities vietų.
Veliuona
Nemuno pakrantyj, Kauno apskrityj yra senovės miestelis Veliuona. Žiloj senovėj lietuviai čia degindavę aukas vėlių (dūšių) globėjai deivei Veliuonai. Ši vieta mūsų istorijoj turėjo labai didelės visai Lietuvai reikšmės.
Veliuoną įsteigęs dar kunigaikštis Vitėnas. 1328 metais kryžiuočiai 2 kartu mėgino paimti Veliuonos pilį, bet abu kartu, sunkiai nuo lietuvių nukentėję, turėjo trauktis atgal. 1333 m. jie vėl puolė pilį, paėmė ją ir sudeginę pastatė naują mūro tvirtovę. Bet 1338 ar 1339 m. Didysis Lietuvos Kunigaikštis Gediminas, sumušęs kryžiuočius, vėl paėme pilį, bet, bekovodamas su kryžiuočiais už Lietuvos laisvę, garbingai žuvo nuo kryžiuočių rankos. Lietuviai šį savo mylimąjį ir didžiai gerbiamąjį kunigaikštį pargabeno Veliuonon, ant kalno iškilmingai sudeginę jo kūną į pelenus. Tuos pelenus supylę puodan, ir užkasę žemėn toje vietoje padarė didelį piliakalnį. Kiti senovės raštai ir padavimai sako, kad paskui tuos Gedimino pelenus atkasę, nugabenę Vilniun ir palaidoję pilies kalne, kuris vadinasi Gedimino kalnu. Kryžiuočiai atsigavę 1339 m, vėl mėgino paimti Veliuoną, bet veltui.
1348 metais Veliuonai vėl buvo didelės nelaimės metai: tais metais kryžiuočiai vėl ją paėmė, sunaikino, o Veliuonos gynėjus išvarė nelaisvėn ir iš ten jų, rodos, jau niekad nebeišleido. 1357 m. ties Veliuona lietuviai smarkiai sumušė kryžiuočius ir atėmė iš jų pilį, bet 1360 m. kryžiuočiai, paėmę pilį, visus lietuvius, kuriuos čia rado, išžudė. 1400 m. kryžiuočiai čia įsteigė savo galybės Žemaičiuos sostinę. Tada tai kryžiuočiai čia, rodos, ir pastatė pirmąją bažnyčią, būtent, kaip tik toj vietoj, kur seniau buvo lietuvių šventykla, kur lietuviai garbindavę savo dievus. 1404 m. kryžiuočiai gudrybėmis sukvietė žemaičių bajorus ir juos sumetė kalėjiman. Bet čia žemaičiams pavyko padaryti vieną didžiausių, gražiausių darbų; naktį jie išsivadavo iš kalėjimo, nužudė kryžiuočių vadą (Komturą), visus kitus kryžiuočius suėmė ir užvaldė pilį, bet kryžiuočiai, iš kitų vietų atvykę nugalėjo sukilėlius. Paskui jau Vytautas Didysis Veliuoną paėmė savo žinion su visais Žemaičiais, o 1421 m. jis pastatė naują. bažnyčią kurią 1656 m. Radvila žymiai padidino.
Šalia Gedimino kapo Veliuonoje yra antras kalnas, vadinamas „Čerkakalnis„. Kasant nuo jo ati- dalintas tas pilekalnis. Dabar čia atkastas kažkokio senovės mūro pamatas.
Dar toliau į vakarus yra trečias kalnas „Bažnytkalnis”. Čia tai ir buvusios mūsų protėvių šventyklos; stovėjęs didelis ąžuolas, kuriame buvę dievai. Čia ir pastatę kryžiuočiai pirmąją bažnyčią, kurią Vytautas 1421 m. išnaujo perstatęs. Yra žinių, kad apie 200 metų atgal į bažnyčios bokštą trenkė perkūnas ir dalį jo nugriovė. Apačioje bokšto buvo įmūrytos dvi geležinės kilpos, kuriomis prirakindavę už kaklo nusidėjėlius. Tos kilpos išbuvo ligi paskutinio bažnyčios taisymo,
Karo laiku bažnyčia buvo smarkiai apdaužyta. Vietinis klebonas, surinkęs iš parapijos ir iš amerikiečių aukų, bažnyčios vidų pataisė. Bažnyčioje yra didelis Vytauto paveikslas. Š. m. rugp. 15 d. buvo paskelbtas bažnyčios pastatymo 500 metų jubiliejus. Paraginti žmonės ant Gedimino kapo pastatė didelį ąžuolinį kryžių. Rugp. 14 veliuoniečiai papuošė vėliavomis bažnyčią, apvainikavo kryžių, bažnyčią ir Gedimino kapą. Rinkosi daug svečių. Jaunesnieji svečiai inteligentai surengė Vakselio dvare gegužinę ir linksminos. Vienas veliuonietis šaulys surinko jaunuosius ir kelių gimnazijų mokinius ir draug su jais sukūrė ant pilekalnio ugnį atminimui kelius šimtus metų čia rusėjusios amžinos mūsų bočių šventosios ugnies. Mūsų jaunuomenė per visą naktį budėjo ir kureno ugnį, dainuodama liaudies ir kariškas dainas. Nakties laiku ugnies liepsna vaizdavo tikrą senovės lietuvių aukurą. Iš apylinkės žmonės rinkosi ir gėrėjosi,..
Ant rytojaus 15 rugp. atvykęs iš Kauno kanauninkas kun. Tumas pašventino naujus bažnyčios papuošalus, pasakė jubiliejaus pamokslą ir iškilmingai vedė susirinkusius ant Gedimino kalno. Čia kun. Tumas pašventino kryžių ir pasakė pritaikintą iškilmėms kalbą, primindamas mūsų praeitį ir dabartinius laikus.
Viskas buvo labai gražu, tik truputį keista, kad stabmeldžiui kunigaikščiui Gediminui pastatė kryžių ir pašventinę atgiedojo: „Viešpaties angelas” ir „Amžiną atilsį”..
Pasibaigus jubiliejaus apeigoms, kunigai ir artimi jiems žmonės nuėjo klebonijon vaišintis, jubiliejui surinktų vištukų naikinti. Kiti gi kairesnieji inteligentai išsiskirstė, o šiaip žmonės ėjo į smukles. Visos 7 Veliuonos smuklės buvo pilniausios net pritrūko tą dieną Veliuonoje alaus ir degtinės…
Taip tai veliuoniečiai praleido tą 500 m. Vytauto statytos bažnyčios didįjį jubiliejų. Vis delto malonu priminti seni laikai.
V. Krikščionis „Veliuona” // Lietuvos Ūkininkas. – 1921 m., nr. 47, p. 3-4.