Vilniaus miesto viduryje yra kalnas, Bokštakalniu vadinamas užtai, kad nuo seniausių laikų, kai dar Vilniaus miesto nebuvo, tai čia buvo kaimas, o prie jo išmūryta tvirtovė su bokštu, nuo ko toji vieta ir pavadinta Bakštakalniu. Ant tos vietas dabar pravoslavų vaikams yra prieglauda, atimta nuo katalikų, ir daržai, netoli Našlaičių gatvės (Sirotskaja) ir gatvės, vadinamos Bakšta. Yra padavimai, netiktai žmonių tarpe, bet senovės raštuose, kad po Vilniaus miestu yra padaryti visoki po žeme urvai perėjimui iš vienos vietos į kitą.
Ant to piliakalnio, kur yra dabar Gedimino pilies griuvėsiai buvo aukštoji pilis, o žemai, šalia katedros žemoji. Tiedvi pili buvo suvienytos viena su kita urvais, idant aukštesniąją pilį priešams apgulus galima būtų, jiems nematant, iš ten požemiais išeiti ir įeiti.
Dabar vasarą mokslininkai pradėjo Bokštakalnį kasinėti, sužinoję, kad ten yra urvai. Tenai bekasinėdami atrado urvus taip didelius su išmūrintais skliautais kaip tunelius arti Kauno arba Vilniaus, kur ne tiktai galėtumei eiti, bet ketverta arklių greta važiuoti, o net ir gelžkelio trauki- nys galėtų pereiti. Tie urvai per daug šimtų metų būdami užleisti pilni yra žemių, prikritusių plytų. Tas darbas daugėl atsieina pinigų, nes atkasant reikėjo samdyti daugel žmonių žemių išvežimui. Išvalyta dabar per porą šimtų sieksnių, o toliaus, regis, neprieinama ir baugu eiti, nes galima pa- klysti. Pagal žmonių pasakojimų, tie urvai eina net į Trakus, stovinčius nuo Vilniaus už keturių mylių, kur ir dabar yra Lietuvos kunigaikščių pilis, nes Trakai buvo ankstybesnis sostapilis už Vilnių. Su žvake įėjęs mažai tame urve gali matyti, nes permažai šviesos. Norint gerai matyti, reikia uždegti kokį smaluotą kagančių. Reikia paimti su savim tokių kagančių kelius, nes ugniai užgęsus gali prapulti. Yra ten padaryti šuliniai, kur galėtumei įpulti, arba įkrist į kitą kokią bedugnę. Kad po tuos požemius ir su žiburiu nepaklydus, tai reikia su savim paimti siūlų kamuolį. Įėjus, vieną siūlo galą kur nors reikia pririšti, o paskui toliaus einant nuo kamuolio siūlus leisti. Siūlus išvyniojus, grįžti atgal vyniojant kamuolį.
Bokštakalnis yra tai seniausioji vieta Vilniuje. Senovės knygos primena, kad dar 1129 metais, tai yra 778 m. atgal, Vilniaus kunigaikščiu buvo čia koks tai Davilis. Žmonės pasakoja, kad tuose urvuose, kurie po visu Vilniaus miestu išsiskleidę, būk buvęs Bazylišek, tai yra vyžūnas, smakas, žmones prarijąs, baisus, kuriam veidrodį (zerkolą) parodžius, jis pats save veidrodyje pamatęs taip nusigandęs, kad pastipęs iš baimės.
Ten požemiuose buvusi stabmeldybės laikais žinyčia. Gali būti, kad toliaus kasdami mokslininkai daug ko mums naujo nežinomo atras. Iš baimės, kad žmonės po tuos urvus landydami neprapultų, tai į požemius įėjimas yra užstatytas lentomis. Atrastas dabar ten ir kitas įėjimas iš vienų namų rūsio. Iš ten įėjus į požemius, reikia paskui savęs uždaryti duris, nes baisiai traukia oras, gesina net ugnį. Girdėties, kad į tuos požemius įėjimas yra ir iš kitų Vilniaus vietų, kaip antai iš Pranciškonų, Domininkonu ir Katedros bažnyčių rūsių. Sako, kad po tais urvais yra ir kita urvų eilė. Žodžiu sakant, po Vilniumi taip tie urvai visur prasiplatinę kaip po Rymu katakumbos. Vis tai nurodo, kad nuo daugelio šimtų metų lietuviai buvo gana gudrus ir mokyti, kad galėjo tokius milžiniškus darbus daryti. Kitur buk randa išlipimui iš tų urvų lyg kaminus į viršų. Jei pagyvęsime, tai daug ko sužinosime. Į Vilnių atvažiavę nueikite tų dyvų pasižiūreti.
M. Dovoina-Silvestravičius „Vilnius” // Šaltinis 1907 m. nr. 50., p.