Nuotrauka: Ežeras Ginučiuose. 1935-07-10. © Vytauto Didžiojo karo muziejus
Žymiausi Aukštaičių kalnai
Žymiausi Aukštaičių kalnai. Visų aukščiausias Kauno gub. aukštumas randame Ežerėnų kalnuose: Taurapilio (Tauragnų par.) arti 118 s. (251 m.) ir Pratkūnų kalną (Salako par.) arti 113 s. (241 m.). Dar aukštesnės už juos yra gretimosios Švenčionių kalvos Vilniaus gub.: Jakaučizna 137 s. (293 m.) ir Zabarčiai 134 s. (287 m.), abu kalnu Daugeliškio apylinkėje. Del savo padavimų ar vardų minėtini taip pat kad ir žemesni: Ukmergės aps. Utenio (apie Utėną), Kukavaičio (apie Deltuvą), Švenčionių aps. Linkmenio kalnai, Trakų aps. Vytauto (Birštone), Naugardo aps. Mindaugo (pačiame Naugarde).
Panerio kalvų žymiausi ir garsiausi yra Vilniaus miesto kalnai: Pilies kalnas, Trijų Kryžių-Plikasis, Bekešinis, Stalo, Bokšto, Karalienės («Karolinos»), Šeškinės, Panerių, Antakalnio.
Aukštaičių pietuose yra visų aukščiausi Lietuvos kalnai: Ašmenos aps. Čiupiškio (Alšėnų par.) 158 s. (339 m.) ir Nagardo aps. Pucevičių (Naugardo miesto apylinkėje) 151,5 s. (320 m.). Suvalkų gubernijoje labiausiai pakili yra Prūsų pasienio pietų šalis – Suvalkų ir kiek Vilkaviškio aps. Kai kurie Vištyčio (Vilkaviškio aps.) ir Vižainio (Suvalkų aps.) kalnai yra 130-140 s. aukštumo. Anapus sienos (Mažojoje Lietuvoje) ypačiai pažymėtinos yra vaizdžios giriomis apaugusios Ramintos kalvos.
Padavimai apie Aukštaičių kalnus
Kaip ir Žemaičių kalnai, Aukštaičių irgi turi nemaža padavimų bei pasakų. Ypačiai gausu jų dešiniojoje (Trakų) ir kairioje (Mariampolės, Kalvarijos ir Seinų) panemunėje, kurioje randame daugybę didelių ir mažų, pagarsėjusių ir bevardžių piliakalnių. Žymiausieji jųjų teks dar toliau pažinti, kalbant apie senovės lietuvių sodybas ir tvirtoves. Kiti juju, kad ir ne visada teiingai, žmonių yra minimi kaipo senovės šventavietės. Kalvarijos aps. Daukšių apylinkėje, pavyzdžiui, yra keletas kalnų (Varnupių ir Padovinio piliakalniai, Kaukų kalneliai), kuriuos žmonės taria buvus senovės dievų ir kunigų-krivaičių buveines ir pasakoja visokių, kartais baisių, kartais ir juokingų atsitikimų. Ežerėnų apskr. už trijų varstų nuo Tauragnų ežero, kurio aukštoje pakrantėje randasi Tauragnų miestelis, ties Taurapilių vienasėdžiu yra to pat vardo piliakalnis, apie kurį pasakoja žmonės jame esant bažnyčią žemėmis apipiltą, iš kurios kai kada baltai apsitaisęs senis išeinąs ir aplinkui vaikštinėjąs. Toje pačioje parapijoje, netoli Kumšos kaimo, yra Dovydų kalnas, arba Kumšos piliakalnis, labai aukštas, iš kai kurių pusių tiesiog neužlipamas. Linkmenų par. tarp Ūkojo ir Linkmenio ežerų traukiasi Papilėkalnio gūbrys-Ladakalnio, Palinkmenės, Papilėkalnio ir Verpetos kalnai. Bene labiausiai bus žinomas Papilėkalnis, labai status užlipti. Kalno viršuje matyti duobė; pasak senių, čia buvusi skylė, kurion įmestas akmuo dundėdamas įkrisdavęs, o ryto metą atgal išmestas randamas būdavęs. Ant Palinkmenės kalno gyvenusi kitados kunigaikštaitė, kuri turėjusi čia savo rūmus, o Papilėkalny bažnyčią. Ji buvusi prakeikta, šešetu arklių įvažiavusi Linkmenio ežeran ir paskendusi; ten pat ir bažnyčios varpai nuvirtę. Kalne likęs grandine pririštas šuo, kurs kunigaikštaitės turtus saugojas, o pati jiji kartais pasirodanti ant ežero ir girdėti esąs kai kada varpų skambėjimas. Panašių pasakojimų apie užpiltas bažnyčias, prakeiktas kunigaikštaites, karalaites, senius, šunes ir t. t. yra taip pat ir apie daugelį kitų kalnų.
Vilniaus kalnų padavimai
Dažniausia velesnėsės istorijos padavimų turi Vilniaus kalnai. Pilies kalnas seniau Taurakalniu, tikriau, gal Taurapiliu buvo vadinamas. Paneriuose sykį bemedžiodamas, Gediminas, sako, taurą pats nudūręs ir čia pat apsinakvojęs. Naktį prisisapnavęs geležimi apšarvuotas vilkas-milžinas, kurio viduriuose šimtai vilkų baisiai kaukę, jog girios ir tyrumos gaudę. Niekam to sapno neišaiškinus, vienui vienas tiktai vyriausiasis krivė Lizdeika išaiškinti jį teįstengęs: geležinis vilkas reiškęs stiprų miestą, kurio garbė nusklisianti į visas pasaulio šalis. Šitokiu sapno išaiškinimu pasitikėjęs, Gediminas pasistatydino čia pilį, išplatino ir pagražino prieš tai pakalnėje jau isikūrusį kaimą, iš kurio ilgainiui išaugo didelis, gražus ir garsus Vilniaus miestas. Pasak kai kurių, Taurapilio, pirmiau Šventaragio vadinamoje pakalnėje degindavę kunigaikščių lavonus; tai bus dabartinė Katedros vieta. Toje tad pakalnėje ir Gediminą sudeginę, tačiau kiti tikrina tat atsitikus kalnuose už Vilnios upės, kur viena kalva Gedimino kapu tebėra vadinama. Yra betgi išlikęs dar vienas padavimas, jog Gediminas palaidotas esąs ne Vilniuje, tik toje pat Veliuonoje, kur ir žuvęs; bent mūsų dar metu veliuoniečiai rodo Gedimino kapą. Kitų Lietuvos valdovų kapais ar tik jų vardu – yra minimi vieni kiti Aukštaičių kalnai: Utenio ir Kukavaičio Ukmergės apskrityje, karaliaus Mindaugo Naugarde, Vytauto – Birštone (Trakų apskr.). Kartais tačiau svetimtaučių rašytojai ar nutautę lietuviai, nebemokėdami lietuvių kalbos, kalnų vardus iškreipę patys pramindavo juos Lietuvos senovės didžiavyrių vardais, nors žmonės visai kitaip juos vadina. Seredžiaus kalną (Kauno apskr.), pavyzdžiui, jie pavadino kunigaikščio Palemono kalnu, nors žmonėse jis yra žinomas Panemuniškio vardu.
Vilniaus Plikasis kalnas, ant kurio pirmiau kardavę didžiausius prasikaltėlius, gavo paskiau Trijų Kryžių vardą. Dėl kurios priežasties tatai atsitiko, nėra tikrai žinoma. Vieni pasakoja, jog Algirdo metu nuo jo lietuviai buvę nustūmę Vilnion prie kryžių prirakintus lenkų vienuolius (pranciškonus), kurie senosios tikybos žmonėms buvę didžiai įsipykę; tris jųjų nukryžiuotus jie kalnan įsmeigę. Didysis kunigaikštis skaudžiai paskiau nubaudęs nusikaltėlius. Vienuolių mirties atminimui Jogaila pastatęs čia tris kryžius. Kiti tačiau tikrina, jog tie kryžiai buvę pastatyti Vilniui krikščionių miesto teises gavus. Po 1863 m. sukilimo Vilniaus general-gubernatorius Muravjov’as juos nuimdino. Jų vieton žmonės tris topelius pasisodino ne tik anų vienuolių, bet ir palaidotų čionai 63 m. sukilėlių atminimui. Šeškinės pakalnėje Vytautas su kryžiuočiais 1390 m. sumušė Skirgailą; XVI-XVIII a. teberasdavę čia surūdijusių kardų, šalmų, pentinų. Bekėšio kalne XVI a. laidojo arijonų tikybos didikus, daugiausia vengrus, kurių tarpe buvo taipgi gabus karininkas Bekėšis. Ant jo kapo Steponas Batorius, didysis Lietuvos kunigaikštis, pastatydino bokštą, kurs tik XIX a. sugriuvo upėn. Paneriuose XVIII-ame ir XIX a. pradžioje grobuoniavo Pekarskio, Krivačenkos ir kitų plėšikų būriai, kurie pirklius užpuldami, trukdė Vilniaus prekybą su užsieniais.
M. Biržiška „Žymiausi Aukštaičių kalnai” // Lietuvos geografija 1917 m., p. 38-41