Nuotrauka: Baltijos jūra besileidžiant saulei. © Donatas Greičiūnas
Baltijos jūros kunigaikštytė Jūraitė gyveno jos gelmėse savo gintariniuose rūmuose. Kartą per savo pasiuntinius, lydekas, ji surinko pas save vandenų mergaites ir pasiskundė Kastytį žvejį jūroje žūklaujant, nes pirma niekas, nė pati kunigaikštytė, mažiausios žuvies nelietė. Kunigaikštytės vedamos vandeninės (undinės) įsėdo į šimtą laivų ir nuplaukė ligi Šventosios upės įtakos, kurios pakrantėje jaunas Kastytis dainuodamas tinklus sau mezgės. Dainomis-dainelėmis jos jau buvo ji priviliojusios, jis net buvo juron bešokas, tik Jūraitė jį sulaikė. Juodu pasižadėjo kits kitą amžinai mylėti. Kas vakaras ji atplaukdavo ir pasimatydavo su žveju. Deja! Jų laimė neilgai tetvėrė: Perkūnas dievaitis užpyko ant jų ir užmušė abudu, o gintaro rūmus skeveldomis sudaužė. Žvejį jis prikalė prie olos jūros dugne, o pakoyje paguldė kunigaikštytės lavoną: Kastytis amžinai turės del jos verkti.
Jūros vėjams bangas sukėlus, girdėti lyg tolimas vaitojimas, tai vaitoja vargšas Kastytis! Jūrai išmetami gintaro gabalėliai, tai Jūraitės rūmų skeveldos! (Baltijos žvejų padavimas).
Baltijos jūra
Senose gadynėse visa Lietuva, kaip ir jos kaimynų žemės, buvo jūros vandenyse paskendusi. Jūra, dar baigiantis ledynų gadynei, tebedengė jas, vasaros rytuose per Suomiją susijungdama su Šiauriniu Ledinuotuoju Vandenynu; didieji Suomijos ir gretimųjų Rusijos kraštų ežerai (Saima, Ladoga, Onega ir kt.) ir bus tad išlikę nuo anos gadynės. Susitraukdama į savo dabartines ribas, jūra yra suklosčius jau minėta tvarka mūsų dirvų ir podirvių sluoksnius, taip pat palikus daugybę pelkių ir ežerų. Šitoks jūros palikimas, žinoma, atsiliepė ir tebeatsiliepia Lietuvos prigimties ir žmonių gyvenime. Nuo jūros mūsų kraštas ir šiandien nėra atsirišęs. Juk per 100 su viršum varstų pakraščiu Lietuva prieina prie jūros: nuo Klaipėdos – Palangos ligi Šventosios upės 5 mylių krantu ir 13 mylių ilgumo siauromis kopomis, kurios nuo sausažemio yra Kuršių įlankos atskirtos. Tad senoviškai lemia jūra Lietuvos orą, gyviją, derlių, žmonių užsiėmimą, būdą, tverybą, rište rišdama mūsų kraštą su Europos vakarais ir šiaip plačiuoju pasauliu. Nebe pamato tad lietuviai, kaip ir jų giminiečiai latviai (šiaurėje) bei prūsai (vakaruose) Baltijos jūrą – «savo» jūrėmis – marelėmis visados yra skaitę.
Taip pat kitos aisčių giminės prūsai ir latviai buvo pajūry įsikūrę, vieni Aistmarės, kiti Rygos įlankos pakraščiuose. Dalis Prūsų pajūrio, bent Samijos pakraščiai, tarp Aistmarės ir Kuršių įlankos, seniau dėl savo gintaro, o vėliau del varomos per Karaliaučių Lietuvos prekybos, su jūra ankštai rišasi. O ir šiaurėje Lietuva, bent Žemaičiai, daug toliau negu šiandien bus kadai su jūra siekęsi. XIII a. žemaičiams tebepriklausiusi dar didoka Kuršo pajūrio dalis, dabar Gruobinės aps. pietuose, tarp Šventosios bei Bartavos upių ir Liepojos ežero. Tai Paurupės sritis, susidedanti iš Rucavos, Nycos ir Bartavos valsčių. Dabar ten latviai gyvena, bet senelių kai kur tebeatmenama seniau čia žemaičius gyvenus; tai išrodytų, berods, ir žemaitiški kai kurių sodų ir vietų vardai.
Baltijos-vidurinė jūra
Baltijos yra vidurinė jūra. Trimis ankštais, negiliais sąsiauriais Zundu, Didžiuoju ir Mažuoju Beltu ji jungiasi su Šiaurine (Vokiečių) jūra, o per ją ir su Atlanto vandenynu. Palyginus su kitomis jūrėmis, ji nėra gili. Atlanto vandenynui vidutiniškai turint 1800 s. gilumo, Baltijos jūroje retai kur berasime 200 sieksnių gilumo (šiaurinėse dalyse), o šiaipjau ji nėra gilesnė per 100 s. (pietuose ir rytuose), apskritai gi vos 30 s. Veik uždara nuo Atlanto sūriųjų vandenų ir prisiimdama į save daugybes gėlojo vandens, kurs suplaukia iš visų šalių 40-mis upių (kartu su prieupiais iš 250 upių), Baltijos jūra turi daug mažiau druskos, negu kitos jūrės; visų jūrių ji yra gėliausia. Tuo tarpu kai Atlanto vanduo turi savyje ligi 0,038% druskos, o arčiausias Kategato sąsiauris dar 0,033 %, Baltijos jūroje randame druskos ne daugiau, kaip 0,013%, dažnai net tik 0,005-0,007%. Juo toliau nuo Atlanto ir Šiaurinės jūros, juo jos vanduo yra gėlesnis; šiaurėje jis taip maža turi druskos, jog tinka gerti; gyvuliai besiganydami dažnai įbrenda jūron ir geria jos vandenį. Šiaip jau vandens sūrumas jūroje nėra pastovus: vakariniams vėjams pučiant, būtent nuo sūriojo Atlanto pusės vanduo darosi sūresnis; gi pučiant vėjams nuo rytų sausumos – gėlesnis. Giliose, veik uždarytose Aistmarės ir Kuršių įlankose vanduo yra visai gėlas; tiktai smarkūs vakariniai vėjai pripučia suraus vandens iš jūros.
Dėl menko sūrumo, negilumo ir šaltų žiemų Baltijos jūra bent pakrantėmis, kelių keliolikos ir net kelių dešimtų varstų platumo užšąla. Labiausiai užšąla šiaurinės Botino ir Suomių įlankos, kur kuone kasmet pasidaro ledo kelias iš Suomijos Švedų šalin; taip pat užšąla Rygos ir ypačiai gėlosios Aistmarės ir Kuršmarės įlankos, kartais net Zundo ir Beltų sąsiauriai. Aistmarė visa (800 k v. v. per 900 kv. km.), o Kuršmarės net arti 1,5 tūk. kv. v. (per 1600 kv. km.) kasmet bent 4-5 mėnesiams užšąla; tuo metu per jas esti net nuolatinis susisiekimas rogių keliu. Šen ir ten išmėtytos žibinės, kurios šiltuoju laiku laivams kelią rodo, žiemą taip pat palengvina kelionę. Vos trumpam teįšąla atlapoji jūros dalis, taigi vakariniu Latvių pakraščiu su Ventpilies ir Liepojos uostais, taip pat Žemaičių pakraštis su Palanga ir Kopos nuo jūros pusės. Ventpilies, Liepojos ir Palangos uostai tik kelioms dienoms laivų per ledą neįsileidžia; dažnai gi per kiaurus metus esti neužšąlę.
Laivų plaukiojimas
Baltijos jūroje nėra patogus nei lengvas. Del pakrančių negilumo retai kur laivai gali arčiau kranto prieiti. Ypačiai Lietuvos pakrantės yra žemos, smėlytos, tiesios. Smiltys, net keliomis eilėmis greta jūroje sugulusios, daug kur arčiau per 16 varstų laivų neprileidžia. Bepigu dar būtų kurion gilesnėn įlankon įplaukus; jų, berods, turime; tik jų dugnas, kaip ir kitų pakrančių, nėra pastovus. Senai jau yra pastebėta nuolatus jūros dugno mainymos. Kyla, antai, jos vakarinis krantas Švedijoje; per šimtą metų jūra čia yra nuo kai kurių pačioje pakrantėje įsikūrusių miestų tolokai pasitraukusi. Mūsų krantas kad ir nekyla nei leidžiasi, vis delto čia dažnai atsiranda akmenų ir seklumų tose vietose, kur jų pirma visai nebuvo. Smiltys kilnojasi iš vietos vieton, vakarinių vėjų supučiamos, užtraukia įlankų angas (Liepojoje, Palangoje, Klaipėdoje), kalnais sugula krantuose ir uždengia laukus, pievas, miškus, atskiras sodybas ir net nemažus žvejų kaimus. Visa tat spiria jūrininkus nuolatos budėti, tirti jūros dugną, kilnoti ženklus, kuriais žymimos paojingos laivams vietos, o kur reikia ir dideliu brangiu darbu valyti nuo smėlio. Kuršių įlanka, pavyzdžiui, kuri del savo ploto tiktų didžiausiam uostui, yra visiškai negili; pietuose ji turi gilumo vidutinai 4-5 s., vietomis tik 8-10 s., o šiaurėje tiktai 1-2 s.; laivų plaukiamoji giluma besiekia paprastai 3-4 s. ir taip yra siaura, jog daug kur, o ypačiai šiaurėje, itin privalo perspėjamųjų ženklų. Jūros vėjų nuo kopų nupučiamieji „smiltačių” kalnai, kurie vėjo keliami iš tolo išrodo lyg kad „rūktų”, sugriūva įlankon ir užgula ypačiai jos šiaurinę pusę, vis plačiau ją sekluma versdami. Šiaurėje del seklumų, pietuose Kuršių įlanka yra dar pavojinga del šen ir ten riogsančių ar audrų nuo krantų nuplėšiamų uolų ir akmenų; pavojingiausia vieta – Venčiaragio iškyšulys (netoli Rusnės įtakos). Vėjai taip pat pasunkina plaukiojimą. Jūros rytuose, vadinas, mūsų pakrantėje dažniausiai pučia smarkus vakariniai vėjai; bet šiaip jau jie nuolat mainosi: iš ryto pučia nuo įšalusios sausumos jūros linkui, dieną — nuo jūros įšilusios sausumos pusėn, o vakare vėl nuo ataušusios sausumos. Vėjų sukeliamos audros rečiausiai atsitinka vasarą. Tuo metu oras esti giedriausias, šiaip jau dažnai ūkanos krinta.
Tačiau nežiūrint šitokių laivams nepatogumų ir pavojaus, Baltija nuo senų senovės buvo Europos rytų (Lietuvos, Latvijos, Igaunijos, Lenkų, Gudijos ir t.t.) langas susisiekimo kelias su vakarais. Ji brangi yra mums kad ir smiltimis užtraukiamais, bet vis dėlto naudingais uostais. Toki yra antai: Lietuvos Klaipėdos, seniau ir Palangos uostai, Latvijoj Liepojos, Ventpilies ir Rygos, Prūsų Karaliaučiaus Pylavos, seniau ir Gedanės.
Baltijos žveyba
Daug mažiau jūra sveria Lietuvos gyvenime savo turtais. Be gintaro, kurį vilnys iš jūros išplauna ar žmonės išžvejoja ir iškasa, ji niekuo kitu nėra pasižymėjusi. Jos gyviai dera pereinamajai nuo jūros prie ežerų, tarpinių rūšių gadynei. Tai susmulkėjusi Atlanto gyvija. Juo toliau nuo vandenyno, juo ji yra skurdesnė, ypačiai rytuose ir šiaurėje, taip pat pakrantėmis, arti įplaukiančių upių ir t.t. Baltijos žuvų skaito ligi 110 rūšių; tik mūsų pusėje ne visos yra randamos, be to, ir kitos jų susmulkėjusios: silkelės, kilkės, ročkerės, vašilai (lašišiai), menkės, kardžuvys, vienpusės-plėkštės, apie kurias pasakoja, jog Jūraitė kunigaikštytė labai jas mėgusi, bet gailėdamos savo valdinių, jas pusiau teplėšusi valgydama, o antrą pusę gyvą palikdama. Kurše ir Lietuvos pakuršėje plačiai žinomos yra Baltijos rūkytos strimelės. Aistmarių ir Kuršių įlankose, taip pat upių įtakose randame jūrinių ir gėlavandenių žuvų lašišių, stintų, eršketrų, starkų, šelvių, ungurių, devynakių ir t.t. Aukšlės jau išnaikintos. Šiaip jau gėlavandenių rūšių randame net 22 ne tik upių įtakose ir giliose įlankose, bet ir pačioje jūroje, ypačiai mūsų pusėje. Vakarinėse Baltijos srityse tebegyvena dar ruonių (jūros šunų), kurie besimedžiodami ne kartą ligi pat rytų krantų nusivaro ir išnaikina daugybes žuvų. Žveyba užsiima pajūrio gyventojai, ypačiai Kopų (Šarkavos, Rasytės, Pilkupio, Nidės, Preilos, Pervalko, Juodkrantės, Kopgalių) ir šiapus Kuršių įlankos įsikūrusieji kaimai ir kaimeliai (Klaipėdos aps. Melneragės, Bumbulvietės, Dravėnų, Šilokarčiamos aps. Kintų, Ventės, Pakalnės, Varusnės, Rusnio, Skirvytės, Karklės, Pakalnės aps. Lujės, Ysės, Tovės, Labguvos aps. Gilijos, Nemunynės, Agilos), taip pat Palangos ir jos apylinkių žvejai. Ypačiai žinoma yra Rusnis, kuri sutraukia aplinkinių kaimų žveybos laimėjimus ir veda plačią žuvų prekybą, taip pat Nidė tarp Urbokalnio ir Angiukalnio, Rasytė, kurios apylinkėse yra garsusis, tūkstančių žuvėdrų mėgiamas pelkėtas tvenkinys ir paukščių pieva. Rasytės tvenkinys ir pieva yra tai rudenį į šiltus kraštus lekiančių, o pavasarį grįžtančių žuvėdrų, gandrų ir kitų paukščių poilsio stotis; Vokiečių paukščių mokslo (ornitologijos) draugija yra čionai prieš penkiolika metų įtaisiusi paukščių gyvenimui sekti stotį. Jūrinė Lietuvos gyventojų žveyba nesveria platesniame apskrityje; ji temaitina ar aprūpina pajūrio gyventojus ir šiaip taip savo kraštą, bent jo vakarus Mažąją Lietuvą, Žemaičius.
Baltijos maudyklės
Daug plačiau mūsų pajūris yra žinomas savo maudyklėmis. Pakrantėse sugulę smiltys, kurios taip apsunkina laivų priplaukimą, maudymos žvilgsniu yra kuo patogiausios: suaugęs žmogus 100-200 žingsnių smiltimis daug kur jūron įbrenda. Potviniai ir atoslūgiai vos bepastebimi. Berods juos atstoja vėjai, kurie pakelia ar nuleidžia vandens lygmę, pusdami šion ar anon pusėn. Dažnas vėjų mainymasis, trumpi, skubus po kits kito vilnių daužymai, ypačiai smarkūs, kai pakyla šiauriniai ar vasaros vakarų vėjai, žinoma, nėra malonūs; bet pakrantėje visa tat visų pirma ne taip yra žymu, antra gi tą nemalonumą nusveria vandens sveikumas, žavėjanti žalsvo, arba balzganai melsvo, permatomo (šviesesnio negu paties Atlanto) vandens plotų išvaizda, taipo pat tai liūdni smėlyti krantai, tai šlamančių šilų vaizdai. Visa tat viliote vilioja žmogų savo grože, suteikia sveikatos ypačiai apsilpusių dirksnių žmonėms ir pripildo jų jausmus neapmatomos tolumos, maloniai baimingu ilgesiu ir graudžiais žilos senovės atsiminimais. Garsios yra dar nuo XIX a. pradžios Palangos maudyklės, kurios kasmet sutraukia daug svečių iš Lietuvos, Lenkijos, net ir Rusijos; taip pat Prūsuose plačiai yra žinomi Kopų Krantas, Juodkrantė ir kiti.
Jūros įspūdžiai
Jūra! Jūra! Kas nėra jos matęs, o tik daug prisiklausęs apie jos neišmatuojamą gilumą ir plotį, tas, pirmą sykį ją išvydęs, ypačiai giedrią, tylią vasaros dieną, turi stebėtis. Prieš jo akis tiesiai visa daugybė vandenų, lyginai plati, nepaprasta pieva, nė iš vienos šalies miško apriesta ir pasibaigianti tik ten, kur prasideda dangaus skliautas. Jei dangus giedras ir mėlynas, tai ir jūra mėlyna, ir nors ne taip aiškiai, ne taip skaisčiai ir ne taip vienodai, kaip kybąs ties ja mėlynumas, vis tik akis į save vilioja savo nuolat besimainančia gražybe. Nusileidžianti žemyn saulė, atsimušdama jūroje, tūkstančiais žibančių žvaigždelyčių apiberia visą tamsiųjų gelmių paviršių. Vanduo truputį juda, todėl ir tos auksuotos žvaigždelytės mirga ir mainosi be kokio galo. Vienoje vietoje paskęsta jos, idant tuoj šalia vėlek išplauktų ir, sužibėjusios trumpai sidabrine šviesa, staiga suskiltų į tūkstančius itin smulkių, akimis neįžiūrimų kibirkštėlių. Iš melsvos jūros vandens jos padaro auksu ir sidabru spindinčią, nuolat virpančią, tarytum, gyvą, milžiniškai plačią laumės juostą. Bet juo arčiau lėkšto krašto, juo mažiau žėri vanduo ir, pagaliau, tapdamas drumstai melsvu, paskleidžia ilgas eiles siaurų, dusliai murmančių vilnių. Vilnys tos, purtydamos savo baltus putojančius garbinius, skubinasi paskui viena kitą užlieti baltą, purią pajūrio smiltį; bet, neturėdamos jos pakankamai jėgų jai pasiekti, suklumpa pakelėje ir pragaišta, palikdamos vietą kitoms, kurios, valandą paūžusios, paputojusios, taip pat pranyksta, susiliedamos su drumstu vandeniu, iš kurio buvo tik tik iškėlusios savo puikiai ūžiančias galvytes. (Bitė).
Palangos pajūris
Jau senai Palangos miestelis yra žinomas kaipo vieta, į kurią kasmet traukia vasarą daug nuvargusių, apsilpusių žmonių, idant ten jūros maudyklėmis ir grynu oru pastiprintų suardytą sveikatą. Nėra kuo stebėtis, kad iš visų Lietuvos, Lenkų ir Rusijos kraštų važiuoja čion žmonės, nes Rusų valstybėje ant viso Baltijos kranto turbūt nebuvo geresnio užkampio atsilsėti ir sveikatai pastiprinti, ypačiai tiems, kuriems reikia jūros maudyklių ir gryno, gaivinančio, pušų kvapo pilno oro. Nors puikiai išpuoštieji pajūrio vasarnamiai pušų miške apie Rygą ir labiau vilioja į save žmones, bet tenykštis vanduo silpniau gydo; mat, Dauguvai ten įtekant, vanduo turi mažiau druskos, negu Palangos ir Liepojos vandens. Liepojoje vėl nėra jokio miško, ir visi svečiai priversti yra mindžioti nedidelį gydyklos sodeli, kuris maža teturi užvėjo, o dar mažiau dengia nuo saulės. O Palangoje nuo pat miestelio jūros krantu traukiasi per pusantro varsto iki Prūsų sienos pušynas, kuriame karštu giedriu laiku kiekvienas randasi sau priedangos nuo karštų saulės spindulių, šaltomis gi dienomis vietos nuo vėjo pasislėpti. Didesnė dalis žmonių, kurie serga dirksnių ligomis, mėgsta švelnų, nors ir smarkų vėją nuo jūrių. Ilgas valandas jie sėdi nesijudindami, įdėbę akis į neišmatuojamą banguojančios jūros plotį ir klausosi vilnių ūžimo. Kaip vilnys jūrėse, taip tada mintys galvoje veja viena kitą, ir žmogus, palygindamas save su plačia prieš jo akis teškančia jūra, su milžino jėgos tviskėjimu be atvangos, pasimato su savo sielvartais ir sopuliais besąs toks menkas daiktas, apie kurį nė manyti daug ne verta! Tuo būdu dažnai nė patys nepastebime, kaip prieš mūsų dvasios akis atsidaro platesni mąstymai, gilesnės pažiūros į gyvenimą, kurios nutildo ir priverčia užmiršti visus nepatenkintus norus, kurie prieš valandą taip smarkiai mus slogino. (Bitė).
M. Biržiška „Jūra” // Lietuvos geografija 1917 m., p. 41-47