Eigulių didvyriai ir pabaisos. Prieš kelioliką metų Pažaislio valsčiaus ribose buvo dveji Eiguliai, du dideli ir savotiškai garsūs kaimai tarp Kauno ir Kleboniškių. Eiguliai II arba Aukštieji stovėjo ant kalno, arčiau VII forto rajono, o Eiguliai II arba Žemieji — pakalnėje, išsidriekę išilgai kairiojo Neries kranto. Nūnai II Eigulių jau nebėra. Besiplečiąs Kauno miestas įsibūrė juos į savo orbitą ir jų sąskaiton pailgino Jonavos gatvę. I Eigulių sodybos dar tebestovi ant kalno, priklauso Pažaislio valsčiui ir džiaugiasi provincijos laisve. Tačiau ilgi Kauno pirštai jau tiesiasi ir prie jų, milžiniški klinikų pastatai dar labiau priartino miestą ir, gal būt, netrukus šio kaimo vietoje bus tik nauja Kauno gatvė, o apie garsius Eigulių kaimus kalbės tiktai istorija.
Eigulių gyventojai nelabai nori miesto globos. Jie didžiuojasi praeitimi ir savo sodybų senumu. Sako, Kauno dar nebuvo žemės paviršiuje, o Eiguliai jau buvo dideli ir garsūs. Ir tikrai šių gyvenviečių amžius yra labai ilgas, jis siekia net priešistorinius laikus. Eigulių kaimo laukuose surasta mezolitinė sodyba, o joje ir jos apylinkėse iškastą paprastų akmens ir titnago dirbinių: kirvukų, peilių, gremžtukų, grąžtukų, strėlių smaigalių ir kitokių įrankių, kuriuos žmonės vartojo akmens amžiaus viduryje.
Eiguliuose gyveno žmonės senojo ir vidurinio geležies amžiaus laikais, apie kuriuos liudija atkastas tų laikų kapinynas. III ir IV amžiaus kapuose Eigulių sodybų gyventojai palaidoti labai įdomiai, tvarkingai. Vyrai buvo padėti galvomis į vakarus, moterys į rytus, rankos ištiestos pagal šonus. Tai parodo, kad to meto eiguliečiai turėjo laidojimo apeigas ir gerbė mirusius. Tik nežinia, kurios lyties atstovams buvo teikiama daugiau garbės, tiems, kurie atsukti veidais į rytus, ar tiems, kurie į vakarus — moterims ar vyrams. V—VIII amžiaus kapuose prie griaučių jau randama įvairių priedų. Prie vyrų galvų ir kojų padėta kirviai, peiliai, iečių galai ir kitokie ginklai bei įrankiai. Moterų kapuose labai gausu puošmenų: žalvarinių juostinių ir suktų žiedų, apyrankių, antkaklių, lazdelinių smeigių, įvairių spalvų emalinių, stiklinių ir gintarinių karolių. Iš to aišku, kad ir prieš 1000 — 1200 metų mūsų pramotės mėgo skoningai pasipuošti, o mūsų protėviai ne tik nedraudė joms dabinti savo grožį, bet dar skatino puošti savo tualetus.
Net ir tada, kai Nemuno ir Neries santakoje išdygo galinga Kauno pilis, Eiguliai nenusileido naujajam centrui. Nes ten, kur dabar stovi didelis apleistas Eigulių piliakalnis, senovėje stovėjo stipri lietuvių pilis, žymiai senesnė už Kauną. Padavimai byloja, kad tą pilį pastatęs kunigaikštis Eigis ar Eigulis. Kauno ir Eigulių pilys saugojo kelią į Aukštaičių krašto gilumą ir niekais paversdavo kryžiuočių žygius. Jei kryžiuočiams pavykdavo nuveikti Kauną ir atlaisvinti kelią Nemunu, tai Eigulių tvirtovės jie ilgai nepajėgė išgriauti: ji narsiai saugojo Neries vagą ir jos vandens kelią. 1362 m. kryžiuočiai, pasitelkę Livonijos ordiną ir Europos riterius, paėmė Kauną, išžudė pilies gynėjus ir išgriovė pačią pilį. Tačiau už 4 kilometrų esančios Eigulių pilies jie jau nebepajėgė. paimti. Šioje svarbioje vietoje Eigulių pilis lietuviams liko kaip vienintelis atramos punktas. Taip ji, stipri ir nepajudinama, stovėjo netoli Neries dar 20 metų. 1379 m. kryžiuočiai puolė Eigulius, bet nepajėgė paimti. Narsaus kun. Kalnio vadovaujami eiguliečiai atrėmė priešą ir privertė trauktis.
Didžioji Eigulių tragedija įvyko 1382 m. balandžio 30 d. Kryžiuočių mistras von Hattensteinas didelėmis jėgomis užpuolė pilį, kurios įgulai vadovavo Kalnius. Dvi dienas kryžiuočiai nuolat puldinėjo, bet sienų išgriauti negalėjo, nors pilį gynė tik 120 vyrų, iš kurių vėliau 40 žuvo, 40 buvo sužeistų ir tik 40 dar valdė ginklą. Balandžio 30 dienos anksti rytą priešams pavyko priartėti ir padegti medines pilies sienas. Tačiau ir dabar jos gynėjai nepasidavė; liepsnų deginami, kryžiuočių vylyčių ir kardų užtverti, jie pasiryžo prasimušti arba garbingai žūti. Atidarę degančius vartus jie puolė priešą ir žuvo nelygioje kovoje drauge su pilies valdovu Kalnium. Tiktai du sužeistus gynėjus kryžiuočiai paėmė į nelaisvę. Pilis sudegė ligi pamatų, o kai kryžiuočiai pasitraukė, susirinko Eigulių sodybų gyventojai ir žuvusių karžygių kūnus garbingai sudegino ant laužų Neries krante. Šios tragedijos liudininkas, Eigulių piliakalnis dar tebestovi, tik karo metu, darant Kauno fortų sustiprinimus, jis buvo rusų gerokai apardytas.
Tuojau po Didžiojo karo Eiguliai vėl pradėjo garsėti, tik negarbingų garsu. Per Nerį buvo nutiestas medinis tiltas į Vilijampolę, vadinamas Eigulių tiltu, kuriuo vyko gana didelis judėjimas tarp Kauno ir provincijos. Ir atsirado nakties paukščių, lengvo pelno mėgėjų, kurie savo nusikaltimams pasirinko Eigulių tiltą. Dažnai rytą Kauną pasiekdavo šiurpios žinios: „Prie Eigulių tilto apiplėšė ūkininką. Prie Eigulių tilto užmušė žmogų…“
Senose Eigulių lūšnose rinkdavosi Kauno padugnės. Čia dalindavosi grobį, slaptuose užkampiuose lošdavo kortomis, čigonai mainikaudavo ir parduodavo vogtus arklius. Į pašalietį Eiguliuose žiūrėdavo šnairomis, įtariamai, su neapykanta. Tačiau ilgainiui stipri ranka sutvarkė ir Eigulius, apvalė juos. Dabar čia ramu, tylu. Nors jau miesto ribose, bet dvelkia kaimo dvasia. Dar yra prieškarinių lūšnelių, tarp jų sodeliai ir dirvų rėžiai. Vakarais dažnai girdėti radijo ir armonikos garsai, dainos — iš Kauno fabrikų ir dirbtuvių sugrįžęs jaunimas gražiai pasilinksmina. Ir niekas nebebijo eiti pro Eigulius.
Baliūnas K. Eigulių didvyriai ir pabaisos // Sekmadienis. – 1939, Nr. 30, p. 3
