Eigulių piliakalnis

Eigulių piliakalnis

Eigulių piliakalnis, kapinynas ir gyvenvietės – piliakalnis ir archeologinis kompleksas Kaune, Eiguliuose, Neries kairiajame krante. Piliakalnis pasiekiamas vienu būdu iš Jonavos gatvės (ties nr. 154), pagal lankytino objekto rodyklę pasukus į nedidelę Kamajų gatvelę. Už sodybinių sklypų papėdėje įrengtas naujas paminklo ženklas. Antruoju būdu – iš Dusetų gatvės ties Kauno klinikomis. Gatvės gale ties nr. 10 yra nežymus praėjimas ir keli betoniniai laipteliai piliakalnio kryptimi.

Piliakalnio aikštelė yra 70×60 m dydžio, nuapvalintais kampais. Ji dirvonuoja, apkasai apardyti. Rytiniame gale supiltas 5–6 m aukščio pylimas. Manoma, kad tai šiame piliakalnyje stovėjo Eigulių (Egollen) pilis. Ji kryžiuočių sudeginta 1382 m. birželio 30 d. Yra manančiųjų, kad prie atstatytos Eigulių pilies Vytautas 1390 m. sumušė Skirgailą.

1956 m. piliakalnyje ruošiantis statyti namą pylimas per vidurį buldozeriu nustumtas į griovio pusę, bet, įsikišus Lietuvos archeologijos pradininkui Petrui Tarasenkai, statyboms kelias užkirstas. Kasinėjant šioje teritorijoje rasta žiestų puodų, puoštų horizontaliomis lygiagretėmis, banguotomis linijomis bei įvairiomis įkartomis, šukių, apdegusio molio tinko gabalų, geležinis arbaleto strėlės antgalis.

Prie dabartinių Eigulių kapinių yra su piliakalniu siejamas kapinynas, tyrinėtas tarpukariu. Ištirta IV a. – VII a. 47 nedegintų ir 4 sudegintų mirusiųjų kapai. Nedeginti mirusieji laidoti duobėse, kai kurių duobių dugne aptikta akmenų. Sudeginti laidoti apskritose duobutėse, jų kaulai išrinkti iš laužo arba supilti kartu su degėsiais. Vyrų kapuose rasta geležinių įmovinių kirvių, ietigalių, peilių, segių, žiedų. Moterų kapuose buvo gausiau papuošalų – apgalvių, šaukštinių ir dėželinių antkaklių, lankinių segių, smeigtukų, juostinių storagalių ir įvijinių apyrankių, daug stiklo, emalio ir gintaro karolių, t. p. darbo įrankių (peilių, ylų, verpstukų).

Į šiaurės rytus nuo kapinių jau po Antrojo pasaulinio karo rastos ir tyrinėtos akmens ir bronzos amžių gyvenvietės. 1948 m., 1952-1953 m. ir 1957 m. Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus (vadovė Rimutė Rimantienė) ištyrė gyvenviečių grupę, buvusią Neries II viršsalpinėje terasoje. Gyvenviečių apatiniuose sluoksniuose rasta vėlyvojo paleolito (X-IX tūkstantmetis iki m.e.) stovyklų liekanų. Rasta židinių žymių, titnaginių svidrinio tipo strėlių antgalių, ilgųjų gremžtukų, rėžtukų, dvigalių skaldytinių, skalūno plokštelė su įraižomis. Kai kurių gyvenviečių viršutiniai kultūriniai sluoksniai priskiriami vėlyvojo neolito Pamarių kultūrai. Juose aptikta 11 židinių, virvelinės ir šiek tiek brūkšniuotos keramikos bei titnago dirbinių.

Smiltyne prie upelio, buvusiose gyvenvietėse, rasta neolito dirbinių: lancetinių ir skersinių antgalių, retušuotų skelčių, nuoskalų, šiek tiek brūkšniuotos keramikos. Neries III viršsalpinėje terasoje (trečioji gyvenviečių grupė) aptikta siaurų retušuotų skelčių, nuoskalų. Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Istorija

Eiguliuose gyveno žmonės se­nojo ir vidurinio geležies amžiaus laikais, apie kuriuos liudija at­kastas tų laikų kapinynas. III ir IV amžiaus kapuose Eigulių sody­bų gyventojai palaidoti labai įdo­miai, tvarkingai. Vyrai buvo pa­dėti galvomis į vakarus, moterys į rytus, rankos ištiestos pagal šo­nus. Tai parodo, kad to meto eiguliečiai turėjo laidojimo apeigas ir gerbė mirusius. Tik nežinia, ku­rios lyties atstovams buvo teikia­ma daugiau garbės, tiems, kurie atsukti veidais į rytus, ar tiems, kurie į vakarus — moterims ar vyrams. V—VIII amžiaus kapuo­se prie griaučių jau randama įvai­rių priedų. Prie vyrų galvų ir ko­jų padėta kirviai, peiliai, iečių ga­lai ir kitokie ginklai bei įrankiai. Moterų kapuose labai gausu puoš­menų: žalvarinių juostinių ir suk­tų žiedų, apyrankių, antkaklių, lazdelinių smeigių, įvairių spalvų ema­linių, stiklinių ir gintarinių karo­lių. Iš to aišku, kad ir prieš 1000 — 1200 metų mūsų pramotės mėgo skoningai pasipuošti, o mūsų pro­tėviai ne tik nedraudė joms da­binti savo grožį, bet dar skatino puošti savo tualetus.

Net ir tada, kai Nemuno ir Ne­ries santakoje išdygo galinga Kauno pilis, Eiguliai nenusileido naujajam centrui. Nes ten, kur dabar stovi didelis apleistas Eigu­lių piliakalnis, senovėje stovėjo stipri lietuvių pilis, žymiai senes­nė už Kauną. Padavimai byloja, kad tą pilį pastatęs kunigaikštis Eigis ar Eigulis. Kauno ir Eigulių pilys saugojo kelią į Aukštaičių krašto gilumą ir niekais pavers­davo kryžiuočių žygius. Jei kry­žiuočiams pavykdavo nuveikti Kauną ir atlaisvinti kelią Nemu­nu, tai Eigulių tvirtovės jie ilgai nepajėgė išgriauti: ji narsiai sau­gojo Neries vagą ir jos vandens kelią. 1362 m. kryžiuočiai, pasi­telkę Livonijos ordiną ir Europos riterius, paėmė Kauną, išžudė pi­lies gynėjus ir išgriovė pačią pilį. Tačiau už 4 kilometrų esančios Eigulių pilies jie jau nebepajėgė. paimti. Šioje svarbioje vietoje Eigulių pilis lietuviams liko kaip vienintelis atramos punktas. Taip ji, stipri ir nepajudinama, stovėjo netoli Neries dar 20 metų. 1379 m. kryžiuočiai puolė Eigulius, bet nepajėgė paimti. Narsaus kun. Kalnio vadovaujami eiguliečiai at­rėmė priešą ir privertė trauktis.

Didžioji Eigulių tragedija įvy­ko 1382 m. balandžio 30 d. Kry­žiuočių mistras von Hattensteinas didelėmis jėgomis užpuolė pilį, kurios įgulai vadovavo Kalnius. Dvi dienas kryžiuočiai nuolat pul­dinėjo, bet sienų išgriauti negalė­jo, nors pilį gynė tik 120 vyrų, iš kurių vėliau 40 žuvo, 40 buvo su­žeistų ir tik 40 dar valdė ginklą. Balandžio 30 dienos anksti rytą priešams pavyko priartėti ir pa­degti medines pilies sienas. Tačiau ir dabar jos gynėjai nepasidavė; liepsnų deginami, kryžiuočių vyly­čių ir kardų užtverti, jie pasiryžo prasimušti arba garbingai žūti. Atidarę degančius vartus jie puo­lė priešą ir žuvo nelygioje kovoje drauge su pilies valdovu Kalnium. Tiktai du sužeistus gynėjus kry­žiuočiai paėmė į nelaisvę. Pilis su­degė ligi pamatų, o kai kryžiuo­čiai pasitraukė, susirinko Eigulių sodybų gyventojai ir žuvusių kar­žygių kūnus garbingai sudegino ant laužų Neries krante.