Mingėlos ąžuolas

Mingėlos ąžuolas – botaninis gamtos paminklas, vienas iš kelių išskirtinių ąžuolų Lietuvoje, turintis daugiau kaip 7 m apimties kamieną, augantis Vieštovėnų kaime (Nausodžio sen.), Plungės rajone, 8 km į pietvakarius nuo Plungės, šalia plento 166 Plungė–Vėžaičiai. Ąžuolas stūkso šalikelėje, prie įvažiavimo į sodybą, netoli Vieštovės žiočių. Aptvertas medine tvorele, toje pačioje kryžkelėje stovi medinis kryžius.

Senolis ąžuolas vadinamas Mingėlos ąžuolu, nes šalia ąžuolo tebegyvena žmonės Mingėlos pavarde. Jų penkios kartos rūpinasi šiuo medžiu. Manoma, kad Mingėlos ąžuolui gali būti 600-700 metų. Aukštis – 13 m, apimtis – 8,1 m. Viršūnės nėra. Pasakojama, jog, krikštijant žemaičius, būdavo išniekinamos ir jų šventovės, kertami panašūs šventmedžiai. Šiam irgi nukirtę viršūnę, ten įkėlę krikščionišką koplytėlę. Ji seniai sudūlėjo, o ąžuolas išleido atžalas, išsiaugino stiprias šakas, sustambėjo, toliau žaliuoja. Tačiau sendamas medis galėjo ir savaime prarasti viršutinę stiebo dalį ir ant jo esančias šakas.

Pasak vietos gyventojo Stasio Mingėlos, „anam kuningas viršūnę nurentė… O mon bočius išėmė anam [ąžuolui] širdį… Nuo to medžiui pasidarė geriau… Bergs lonką uždėjo… Peri uoksoj pelėda…“.

2010 m. VSTT planavimo ir kadastro skyriaus specialistams apžiūrėjus Mingėlos ąžuolą nutarta, kad būtina pašalinti jo kamieną bjaurojančias ir mažai naudos teturinčias betonines plombas bei žiedus, kuriais kadaise buvo suveržtas kamienas. Ąžuolas buvo sutvarkytas, apgenėtas, aptvertas nauja tvorele, o šalia jo įrengtas stendas su informacija lankytojams. Surinkta ąžuolo gilių sudaiginti sodinukų – pamainą šiam galiūnui. Darbus finansavo Aplinkos apsaugos rėmimo programa, o vykdė VšĮ „Lietuvos arboristikos centras.

Pasakojama, kad senovėje tose vietose gyvenęs išmintingas senolis. Vieną kartą jam pasidarė silpna ir anūkėlis, nenorėjęs, kad senelis numirtų, sugalvojo nueiti į mišką ir atnešęs gilių išvirti arbatos, kad senelis sustiprėtų. Jam beeinant užėjo naktis ir vilkai užpuolė berniuką. Rytą žmonės rado sudraskytą berniuką, o jo saujoje buvo sugniaužta viena ąžuolo gilė. Tą gilę žmonės pasodinę toje vietoje, kur rado sudraskytą berniuką ir iš jos išaugęs didžiulis ąžuolas.

Mingėlos ąžuolas — nukirsta viršūne, šis ąžuolas kadaise laikytas šventu, todėl, kovojant krikščionybei su pagonybės liekanomis, ši jo viršūnė tada čia ir buvus nukirsta < . . . > . Neatsirado žemaičio, kuris būt kirtęs švento ąžuolo viršūnę. Tik kai už šį darbą pažadėjo dešimt metrų audeklo ir muškietą, Mingėla sutiko. Kaimynai jį surišę apkūlė, o paskui paskandino Minijoje. Sako, ir dabar tamsiomis naktimis iš Minijos duburio tenai išlipa baltas anojo Mingėlos šešėlis. Apeina dvylika kartų apie tą ąžuolą ir, apsikabinęs, prašo verkdamas jo atleidimo. Nuo to ir vadina esą ąžuolą Mingėlos ąžuolu.

Minėtus pasakojimus iš dalies patvirtina istorikai. Šventų ąžuolų kirtimą lydėjo keli kronikininko Jano Dlugošo išryškinti motyvai: didysis kunigaikštis naikinęs senąsias kulto vietas. Ąžuolo viršūnę galėjo nupjauti jo savininkai Mingėlos ir ten aukštai, tarp medžio šakų suformuotoje aikštelėje, pastatyti nedidelę koplytėlę. Tačiau kalbama ne apie XV a. pradžią, o veikiausiai apie kelių paskutinių šimtmečių laikotarpį. Gali būti, kad Mingėlos ąžuolo pašventinimas buvo susijęs su Jėzuitų ordino įsikūrimu netoli esančiame Kulių miestelyje XVIII a. arba su siekiu prie svarbaus kelio paženklinti vieną iš Kulių parapijos ribų – šioje vietoje Minija skiria Kulius nuo Plungės. Yra pagrindas manyti, kad tai galėjo būti padaryta kovojant su senosios religijos apraiškomis po krikščionybės įvedimo.