Alko Šventasis ąžuolas

Alko ąžuolas, vadinamas Šventuoju, Aukuro ąžuolu – mitologinis ąžuolas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alke (Imbarės seniūnija), 1,30 km į vakarus nuo kelio 169 Skuodas–Plungė , kairiajame Alkupio krante, Salantų regioniniame parke.

Augo tarp alkakalnio ir Janinos Nomgaudienės sodybos, kalvos vakariniame šlaite, netoli Jonikės šaltinio. Iki šių dienų išliko ąžuolo kelmas. Jis netaisyklingo apskritimo plano, iki 1,7 m skersmens. Vidus išpuvęs.

20 m į pietus prasideda alkakalnis (Alkos kalnas), 25 m į pietvakarius yra Aukuo akmuo, 38 m į vakarus – Jonikės šaltinis.

Tautosakos duomenimis ąžuolas ženklina senovės pagonių šventyklą. Vietos gyventojai ąžuolą nuo seno garbino ir saugojo kaip protėvių tikėjimo papročių liudininką, vadino Šventuoju arba Aukuro ąžuolu. Jis buvo maždaug 4 m apimties (1,3 m aukštyje), kamienas buvęs suskeldėjęs, tarsi apdegęs.

Nuo XX a. 9 dešimtmečio medis pradėjo džiūti, o šerdis – pūti. Jam visiškai išdžiuvus, sodybos šeimininkas medį 2002 m. nupjovė, o šalia pasodino keletą ąžuolo sodinukų.

Šventasis ąžuolas su šalia esančiais šaltiniu ir Aukuro akmeniu sudarė Alkos kalno senovės pagonių šventyklos apeiginį-sakralinį kompleksą.

Mus pasiekę padavimai byloja, kad po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvusi skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitinusios Salanto slėnyje stūksančioje Gaidžio kalno kalvelėje

Po ąžuolu pagonys aukodavo aukas savo dievams – avinus, žmones

Švedmečiu ant Alkos kalno buvo įsitvirtinę švedų kareiviai, kurie traukdamiesi užkasė čia auksą, o kaip ženklą pasodino toje vietoje ąžuolą

Kartą brėkštant žmonės malė, kaip nuo ąžuolo pasirodė baltas, maždaug 2 m aukščio pavidalas (Vaitkevičius V, 1995 a).