Skroblio piliakalnis

Skroblio piliakalnis

Skroblio piliakalnis, Pilalė – piliakalnis Rietavo savivaldybėje, į pietus nuo Skroblio kaimo, dešiniajame Jūros upės krante. Pasiekiamas keliu Rietavas – Kuliai – yra neprivažiavus Jūros upės 50 m į dešinę šiaurės rytuose.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, 100 m į pietus nuo Jūros dešiniojo kranto. Šlaitai statūs, 12-16 m aukščio. Jo aikštelė ovali, pailga rytų vakarų kryptimi, 2 m aukštesniu viduriu. Rytiniame šlaite, 2 metrais žemiau aikštelės yra trikampė 13×17 m dydžio terasa. Piliakalnyje rastas bronzinis atkraštinis kirvis.

Piliakalnis suardytas jo šlaituose kasant žvyrą ir XIX a. įrengus kaimo kapines.

Įtvirtinimų ir kultūrinio sluoksnio piliakalnyje nepastebėta.

Skroblio piliakalnio tyrinėjimai

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1902 m. atliko Liudvikas Kšivickis, 1962 m. žvalgė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – XIII a.

Iš K. Kšivickio knygos „Žemaičių žemė” 1928 m.: „Iš Rietavo netikė­tai buvau patekęs į Skroblus, kur išgirdau, kad per ketvertą kilometrų tolumo nuo miestelio esantis Papilelės vienasėdis, ir kad vienasėdininkas Petras Jurkus dėl to esąs paminėtas Papiliškiu. Bet niekas nebuvęs girdėjęs ten apie pilį, nors vienasėdžio vardas griežtai tat rodė. Senelis Venckus, apy­gardos žinovas, tikrino, kad tat esąs paprasčiausias kalnas. Vis dėlto vykau pažiūrėti. Privažiuodamas nuo Rietavo vienasėdį, aiškiai išvydau prieš save paprastą kalną. Bet, už­lipęs ir kaip reikiant apžiūrėjęs kalno pavidalą supratau, kad čia esama pilies, tiesa, sugriautos, iš dalies dėl to, kad ten yra įsteigti kapai, iš dalies — kad nutiestas pro ją ke­lias.

Žmonių pasakojimai išblaškė visus abejojimus. Jur­kus papasakojo, kad tėvai, protėviai sakydavę, kad tas kal­nas Švedų laikais buvęs supiltas; netolimais buvusi Švedų stovykla, o tenai, kur dabar bėra nedidelis miškelis tarp Skroblų ir Rietavo, po veja esą akmenų, eilėmis sugrįstų. Kitą kartą šiame daikte buvęs šių laikų Rietavas; ant kalno Jurkaus žemėje buvę laidojami pirmieji krikščionys ir sto­vėjusi bažnyčia. Šalia kalno esą milžinkapiai, kur iškasta tokių didelių „žiedų“, kad galima buvę jie ant rankos užsi­mauti; iškasta „žalvario“ sagučių, titnagų ir net šakių, titnagai — vieni buvę plokšti, kaip plaštakos letena, kiti aštrūs”.

L. Kšivickis „Žemaičių žemė” 1928 m.

Papilės kalnas

Rietavo apylinkėje yra labai gražus ir neaukštas kalnas. Žmonės jį vadina „Papilalės” kalnu. Ant jo viršūnės kapai, kurie kaip žmonės sako, yra paties vyskupo švęsti. Kapuose keletas kryžių, senų ir jaunų medžių: Netoli nuo, kalno teka Jūra, kuri, nuo jo žiūrint, labai gražiai atrodo. Gražiai pavasari atrodo ir apie Jūra esančios lankos

Seniau, netoli nuo to kalno gyvenęs turtingas ūkininkas Jis turėjęs keletą vaikų, kurie eidavę pas tą kalną ritulio mušti. Vieną sekmadienį, kai jie mušę ten ritulį sumos metu atėję pas juos keletas jiems lygių berniokų. Jie labai smarkiai ritulį mušė. Kai jie paleisdavę ritulį, tai tas lėkęs kaukdamas. Vaikai labai nustebę, kad nematyti svečiai taip gerai moka mušti. Pamušę dar kiek laiko, vaikai pavargę ir nuėję namo, svečiai taipogi dinge. Vaikams labai patikę svečiai, todėl parėję namo ėmė teirautis tėvų, iš kur ir kas galėję ateiti pas juos mušti, ritulio. Tėvai daug aplinkinių gyventų pavardžių išvardijo, bet vaikai sakės jų vaikus pažįstą, ir kad nė vieni pas juos nebuvę.

Kita dieną vaikai išėję vėl ten mušti ritulio, bet svečių neatėję. Taip praėjus visa savaitė. Kai prisiartinęs sekmadienis ir vaikai vėl mušė sumos metu, atėję svečiai ir taip pat smarkiai mušė. Kai šį kartą vaikai parėję namo, papasakoję tėvams apie svečius, tai jie supratę, kuo čia einasi. Ir kai ateinantį sekmadienį vaikai ėję mušti ritulio, tėvai įsakę vyresniajam pažiūrėti svečiams į nosis Jei jie neturi nosy skylučių, tai pamokė su rituliu duoti vienam į kaktą ir bėgti namo.

Kaip tėvai įsakė, taip jie ir padarė.

Vos jie nuėję, vėl atėję nepažįstamieji svečiai. Vyresnysis, apžiūrėjo jų nosis, ir pamatęs, kad jos, neturi skylučių. Tada, kaip tėvai buvo sakę, paėmęs ritulį ir drožęs, vienam į kaktą. Tas pasvyravęs, sukriokęs baisu balsu ir išnykęs jiems iš akių Kiti irgi ji nusekę. Vaikai nulėkę namo. Nuo to laiko niekas daugiau neatėjęs, nors ir sekmadienį mušę.

Kitą kartą ėjęs tu vaikų tėvas vieną sekmadienio dieną per sumą pro tą kalną. Žiuri kapuos du vyrai atsidarę geležinę skrynią, bevėdiną auksinius pinigus. Žmogus, drąsus, nieko nebodamas ir nuėjęs prie jų. Kai priėjęs prie pat skrynios, dar kiek pasidrąsinęs ir paprašęs pinigų Vyrai atsakę: Pasiimk kiek nori. Bet jis savom rankom nenorėjęs imti, o vis prašęs, kad duotų, bet matydamas, kad nieko gero nebus, nusisukęs ir nuėjęs kalbėdamas poterius savais keliais.

Papilės kalnas / Sidabro Rasa // Ateitis. – 1929, Nr. 7/9, p. 342

Pastarajame aprašyme, pavadinimu „Papilės kalnas” greičiausiai bus įsivėlusi klaida, kadangi nėra žinoma duomenų apie piliakalnyje buvusius kapus. Tuo tarpu žinomas Papilės piliakalnis Akmenės rajono savivaldybėje, Ventos dešiniajame krante, kurio aikštelėje ir griovyje yra XIX a. įrengtos kapinės. Red. p.