Auksūdžio piliakalnis

Auksūdžio piliakalnis arba Auksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Pilale, Kūlių pilale, Kūlių pile, Švedų pilale – įtvirtinta senovės gyvenvietė–piliakalnis Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Auksūdžio kaime (Darbėnų seniūnija), Pilalės miške, Darbos upelio kairiajame krante.

Pasiekiamas nuo kelio (218) Darbėnai–Įpiltis Auksūdžio kaimo šiaurinėje dalyje paėjus į dešinę rytų kryptimi 500 m per lieptą melioracijos griovyje iki Pilalės miško, miške apie 200 m į šiaurės rytus, pradedant nuo palei jo kraštą einančio kanalo centro. Piliakalnis sunkiai randamas, nes miške nėra aiškesnių orientyrų, o nuardyti pylimai menkai išsiskiria iš aplinkos.

Įrengtas lygioje vietoje, apaugusioje eglynu. Aikštelė ovali, pailga vakarų – rytų kryptimi, 45×35 m dydžio, iš visų pusių apjuosta 0,4 m aukščio, 5 m pločio iš akmenų krautu pylimu, kuris šiaurės – šiaurės vakarų pusėse dvigubas. Šiaurinėje pylimo dalyje yra 2,7 m pločio buvusio įvažiavimo vieta.

1995 m. aikštelėje rasta geležinė II tūkstantmečio vidurio pasaga.

18 m į rytus nuo pylimo yra 1,3×1,0 m dydžio ir 40–70 cm aukščio akmuo lygia viršutine plokštuma. Į vakarus ir šiaurės vakarus plyti Auksūdžio senovės žemdirbystės vieta, 110 m į pietryčius yra Auksūdžio alkvietė, 1,5 km į pietus – pietryčius – Auksūdžio kapinynas–ankstyvos kapinės. Kiti du kapinynai – Leišio kalnelis ir Pilalė bei piliakalnis yra Auksūdžio kaimo vakariniame pakraštyje, prie Kulšės upelio.

1905 m. žvalgė Liudvikas Kšivickis, 1948 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Pranas Kulikauskas), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas), 1995 m. – Vykintas Vaitkevičius (Kultūros paveldo inspekcija).

X a. pradžioje, renkant akmenis Kūlių pilalės aplinkoje, piemenys aptiko žalvarinių segių, kai kurių kitų radinių. Dar XIX a. pabaigoje buvo pažymėta, kad Kūlių pilalėje žemė esanti tamsesnė už aplinkinę. 1984 m. P pylimo pagrinde buvo aptiktos trim eilėm stovėjusių stulpų stulpavietės (tarpai tarp jų – 1,1-1,2 m, o eilėse – kas 1,5 m). Stulpų aukštis, jų tarpusavio surišimo būdas nebuvo nustatytas. Vietovę tyrinėjusio I. Jablonskio manymu, čia buvusi ankstyva įtvirtinta gyvenvietė (piliakalnio prototipas). Kūlių pilalės aplinkoje žinoma buvus iki 300 (3-5 m skr.) akmenų krūsnių. Maždaug 18 m į R nuo akmenų pylimo yra akmuo lygia viršutine plokštuma (1,3×1 m, h=40-70cm). Už 110 m į PR yra Auksūdžio šventvietė, taip pat vadinama Kūlių pilalę (II; Nr.6b).

Senovės gynybinis įtvirtinimas datuojamas I tūkstantmečiu.

Senovės įtvirtinimas vadinamas „Pilale“, „Kūlių pilale“, „Kūlių pile“, „Švedų pilale“, rečiau – „Velnio malūnu“, stūkso Dainiškių pelkių vakariniame pakraštyje.

Šioje vietoje buvo dvaro malūnas (kitų teigimu, buvo žadama jį statyti), vadinamas Velnio malūnu. Žmonėms čia buvo liepiama skalbti drabužius, nors, sakoma, skalbdavo ir kažkokios baidyklės, raganos, Laumė. Taip būdavę daugiausia  švenčių dienomis – per Kalėdas, Naujuosius metus. Žmonės girdėdavo čia laumes naktimis velėjant (Vaitkevičius V, 1995b). B. Čia buvęs dvaras, kuris su visais ponais nugrimzdo į žemę. Žmonės kartais dvarą matydavo iškilusį (Kanarskas J., 1989b). C. Kūlių pilalės ponaitis-velniukas ateidavo su piemenimis mušti ripkos ir, tik uždavus jam šermukšnine lazda, daugiau nesirodęs (Kanarskas J., 1989b). D. Kūlių pilalę supylė švedai, čia buvo jų vyriausias štabas Lietuvoje (Vaitkevičius V, 1995b). L. Karų su švedais metu, sakoma, žmonės Kūlių pilalę pasiekdavo kūlgrinda ir čia pasislėpdavo (Šliavas J., 1978). F. Kūlių pilalėje buvo matomos klaidžiojančios žvakelės, čia klaidindavo. Apsisukus galvai, žmonės nepažindavę vietos, matydavę gražias alėjas, girdėdavę švilpimą, mušdavęsi su medžiais (Vaitkevičius V, 1995b). Nuo XIX a. pabaigos pažymima, jog tarp vietos žmonių Kūlių pilalė turi blogą vardą, atsisakoma ten vesti, lydėti. Esą čia besiveisiančios net kelių rūšių gyvatės (Покровский Ф.. 1899).