Trečiosios Vilniaus pilies beieškant – tai J. Puzino straipsnis apie vieną paslaptingiausių senosios Lietuvos sostinės gynybinės sistemos dalių – Kreivąją Vilniaus pilį. Nors daugeliui Vilnius pirmiausia siejasi su Gedimino kalnu, Aukštutine pilimi ir jos bokštu, istoriniai šaltiniai rodo, kad XIV a. pabaigoje mieste buvo net trys pilys: Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji. Būtent pastarosios vieta, likimas ir paieškos tampa pagrindine šio teksto ašimi.
Straipsnyje aptariami Vygando Marburgiečio, Jono Posilgės, Jogailos skundo ir kitų šaltinių liudijimai apie 1390 m. Vilniaus puolimą, kai Kryžiuočių ordino ir Vytauto kariuomenė apgulė sostinę, o Kreivoji pilis buvo sudeginta. Autorius nagrinėja skirtingas tyrinėtojų nuomones, kur ši pilis galėjusi stovėti – Gedimino kalno papėdėje, Bokšto rajone, Bekešo kalne ar Plikajame kalne, ir remiasi archeologinių kasinėjimų duomenimis, leidžiančiais priartėti prie šios senosios Vilniaus paslapties.
Trečiosios Vilniaus pilies beieškant
Lietuvos sostinės lankytojo žvilgsnis pirmiausia nukrypsta į Gedimino kalną ir jame išlikusius senosios pilies griuvėsius. Gedimino kalnas yra tapęs lietuvių tautos šventove, o jame išsistiebęs bokštas — laisvės simboliu. Daugumui Vilniaus lankytojų ir atrodo, kad tai buvusi vienintelė pilis, kadaise gynusi sostinę nuo priešų. Tačiau, kaip matyti iš istorinių šaltinių, XIV amžiaus pabaigoje Vilniuje buvusios net trys pilys: Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji.
Daugiausia tyrinėta ir geriausiai žinoma Aukštutinė pilis, kurios liekanos matomos Gedimino kalne. Šios pilies praeičiai nušviesti turime šiek tiek istorinių žinių, įvairių laikotarpių pilies vaizdų bei planų, apie jos kiek vėlyvesnę praeitį gyvai liudija išlikę griuvėsiai ir pagaliau čia 1940 metais buvo atlikti bandomojo pobūdžio archeologiniai kasinėjimai. Iš tų tyrinėjimų mes sužinome, kad Gedimino kalne jau V-VIII amžiuje yra buvusi sodyba, o XIII amžiuje stovėjusi medinė pilis, kuri Mindaugo laikais, greičiausiai, yra turėjusi tam tikros reikšmės. Vėliau Gediminui Vilnių pavertus sostine, (apie 1323 metus), kalne buvusi gynybinio pobūdžio pilis turėjo būti atitinkamai pertvarkyta ir sustiprinta. Pagaliau XIV amžiaus pabaigoje ginamoji siena yra buvusi mūrinė, o XV amžiaus pradžioje Vytautas pastatydino naują gotikinę pilį, vėlyvesniais laikais remontuotą ir perstatytą.
Antroji pilis, vadinama Žemutine, stovėjo Gedimino kalno papėdėje, apačioje, tarp kalno ir katedros. Apie jos pradmenis tuo tarpu neturime pakankamų duomenų. Tačiau reikia tikėtis, kad nuo 1955 metų vykdomuose kasinėjimuose Žemutinės pilies rajone bus susidurta su įvairių laikotarpių Žemutinės pilies liekanomis ir apskritai bus išaiškinta legendomis apipinto vadinamo Šventaragio slėnio praeitis. Pastarųjų penkerių metų kasinėjimų metu čia jau atkastos liekanos senosios šv. Onos bažnyčios, ištirti pamatai ir kitos statybos detalės 1551-1572 metais Žygimanto Augusto statytosios šv. Onos-Barboros bažnyčios-mauzoliejaus, atidengti vad. „Jaunosios karalienės rūmų” likučiai, mediniai XVI-XVII amžiaus pastatai ir kt. Vietomis jau užkliudyti ir ankstyvesnių laikų sluoksniai, kuriuose surasta XI-XIII amžiaus senienų, pav. žalvarinės pasaginės segės liežuvėlis, pusė žalvarinio kryželio-relikvijoriaus ir kt. Jau aptikta ir XIII-XIV amžiaus medinių gyvenamųjų ir ūkio pastatų liekanų. Vienas iš jų buvo suręstas iš rąstų, be pamatų, su medinėmis grindimis 4,5 x 3 m dydžio; antrasis pastatas yra buvęs didesnis, 8 x 5,5 m dydžio, su akmeniniais pamatais. Ar tuo metu jau buvo pastatyta ir medinė Žemutinė pilis, paaiškės tik atlikus nuodugnius archeologinius kasinėjimus. Labai galimas daiktas, kad, Gediminui įsikūrus Vilniuje, Žemutinė pilis jau yra buvusi. 1323 metų spalio mėn. 2 d. taikos sutartyje su Livonijos ir Estijos miestais įsakmiai pasakyta, kad ji sudaryta „Mūsų Vilniaus pilyje“ (Datum in castro nostro Vilna), o vokiškame tos pačios sutarties vertime pažymėta „uppe dem hus thor Vilne”. Deja, iš šio pilies paminėjimo negalima nuspręsti, kuri pilis (Aukštutinė ar Žemutinė) turėta galvoje. Reikia manyti, kad Vytautas, statydamas mūrinę ginamąją pilį Gedimino kalne, tuo pačiu metu ar vėliausiai prieš numatytą savo karūnaciją bus pasistatydinęs mūrinius rūmus savo rezidencijai. Vėliau turime nemaža žinių apie Žygimanto Senojo, ypač Žygimanto Augusto puikius renesansinius rūmus, kurie 1799 metų rusų valdžios įsakymu imta griauti, ir 1803 metais jau nebeliko žemės paviršiuje jokių šio įdomaus ir vertingo architektūrinio paminklo pėdsakų. Apie tų Žemutinės pilies rūmų puošnumą liudija visa eilė išlikusių piešinių, ypačiai Prano Smuglevičiaus akvarėlės. Puošmeninių rūmų dalių, krosnių koklių ir kt. jau yra surinkta betvarkant katedros aikštę ir dabar vykdant tyrinėjimus netoli rūmų pamatų.
Apie trečią Vilniaus dalį, vadinamąją Kreivąją (Curvum castrum, Curwn, Coruum castrum Wilne), sužinome iš Vygando Marburgiečio kronikos, Bornbacho bei Jono Posilgės metraščių, 1409 m. rugsėjo mėn. 9 d. Jogailos skundo prieš Vokiečių ordiną ir iš priedų prie bylos, svarstytos 1416 metais Konstancos susirinkime.“ Visa suglaudus, susidaro šis 1390 metų Vilniaus užpuolimo vaizdas. 1390 metų vasarą Vokiečių ordinas, padedamas Vytauto, išsiruošė žygiui į Vilnių. Pagalbon atvyko daugybė savanorių riterių iš Vakarų Europos — Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos. Talkininkų tarpe yra buvęs Lancasterio kunigaikštis Derby, vėliau (1399-1413 m.) buvęs Anglijos karaliumi Henriku IV, Fridrichas, Saksonijos kurfiurstas ir kiti. Susirgus ordino magistrui, sutelktinei kariuomenei vadovavo ordino marš. Engelhardas Rabe. Ordino kariuomenė buvo apsirūpinusi tais laikais moderniomis puolimo priemonėmis: taranais, akmenų mėtomaisiais pabūklais, judamaisiais bokštais, apsauginiais „stogais“ (vok. schirmen), kuriais prisidengdami artinosi prie pilies ginamųjų sienų, patrankomis ir kt. Iš Prūsų kariuomenė plaukė laivais Nemunu, vėliau Nerimi iki pat Vilniaus. Prie Kauno prisijungė dar kalavijuočių ordino kariuomenės daliniai. Žygyje dalyvavo ir nemažas žemaičių kariuomenės būrys, vadovaujamas Vytauto, tuo metu kovojusio dėl savo tėviškės su Jogaila. Ties Kaunu įvyko mažų susirėmimų su Skirgailos kariuomene. 1390 metų rugsėjo 4 d. visa kariuomenė pasiekė Vilnių. Ordino maršalas Rabė sustojo prie Žemutinės pilies, Livonijos magistras prie ,„Miszeholi” (Maišiogalos?) kaimo Neries krante. Vilniuje tuo metu yra buvusios trys pilys, kurių viena vadinosi Kreivąja. Šioje pilyje buvo suspietę daugybė karių, kilmingųjų ir paprastųjų abiejų lyčių žmonių, susirinkusių pilies ginti ir joje ieškotis prieglaudos. Pilies gynybai vadovavo Jogailos brolis Karigaila, kuris buvo pasikrikštijęs Kazimieru. Įgula buvusi stipri, bet dar puolimui neprasidėjus, kaip rašoma Jogailos skunde, savųjų išdavikų pilis viduje daugelyje vietų padegta. Gaisro metu žuvę daugybė žmonių. Priešai, įsiveržę į pilį, ėmę žudyti žmones. Karigaila, bebėgąs į kitą žemiau esančią pilį buvęs sugautas, nuvestas pas Ordino magistrą, nukirsdintas, o jo galva, užmauta ant ilgos ieties, nešiota pilyje bei rodyta kariams. Kitas Vilniaus pilis Ordino kariuomenė buvo apsupusi net penkias savaites (iki spalio mėn. 7 d.), bet jų negalėjo paimti. Vokiečiai su visais savo talkininkais turėjo grįžti į Prūsus. Nuostolių abejose pusėse būta daug. Iš Vytauto pusės žuvo jo brolis Tautvilas (Kondradas).
Kur gi yra buvusi ta Kreivoji pilis? Ją lokalizuojant, susiduriama su dideliais sunkumais, nes ta pilis po 1390 metų sudeginimo nebeiškyla šaltiniuose išskyrus paminėtą 1409 metų Jogailos skundą ir 1416 metų bylą Konstancos susirinkime. Atrodo, kad ji po sunaikinimo nebebuvo atstatyta. Vygandas Marburgietis, aprašydamas 1394 metų žygį į Vilnių, tepamini 1390 metais sunaikintos pilies vietą kalne (in loco antigui castri in monte) Lenkų istoriografas Jonas Dlugošas temini dvi Vilniaus pilis: Kreivąją, 1390 metais sudegintą, ir Aukštutinę (superius), to žygio metu nepaimtą. Lietuvos metraštyje rašoma, kad Gediminas, Vilniaus įkūrėjas, pastatęs dvi pilis: vieną Žemutinę — Šventaragio slėnyje, antrą — Kreivajame kalne, dabar vadinamame Plikuoju (založi gorod odin na svinte roze nižnij, a drugoj na Krivoj gore, kotoruju nyne zovut Lysoju). Taigi ir šios trumputės užuominos nedaug tepadeda Kreivąją pilį lokalizuoti. Todėl ir atskirų Vilniaus praeities tyrinėtojų nuomonės tuo klausimu nevienodos. Tad trumpai susipažinkime su jomis.
M. Balinskis Kreivąją pilį tapatina su Žemutine. Šią nuomonę tenka iš anksto atmesti, nes Jogailos skunde aiškiai pasakyta, kad jo brolis Karigaila buvęs pagautas bebėgąs iš Kreivosios pilies į kitą žemiau esančią pilį (ad aliud inferius castrum).
Nemaža tyrinėtojų grupė laiko Vilniaus užuomazgos centru Bokštą, nedidelę pakilumą tarp Vilnios ir Bokšto gatvės. Čia, esą, buvus ir pati ankstyviausia Vilniaus pilis, siekianti dar priešgediminius laikus. Norima net Bokšto kalne išlikusius mūrinius požemius įjungti į senosios pilies sistemą. Tačiau visi tie tvirtinimai nėra paremti jokia įrodomąja medžiaga. Ši vieta nei topografiškai, nei strategiškai negalėjo vaidinti žymesnio vaidmens senojo Vilniaus istorijoje, nes ta pakiluma yra tolokai nuo ano meto miesto centro. Prieš II pasaulinį karą čia nuodugniai ieškota kokių nors senosios sodybos pėdsakų, bet niekur jų neaptikta. Bokšto bei Subačiaus gatvių kampe esą požemiai (didelis pusiau apskritas barbakanas, išmūrytas iš akmenų ir stambių plytų, su ilgu koridorium) yra atsiradę ne anksčiau kaip XVI amžiaus pradžioje, maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Subačiaus vartai, ir yra susiję su miesto ginamųjų sienų statyba.”
J. Fijalekas iškėlė mintį, kad visos trys Vilniaus pilys esančios buvusios Gedimino kalno rajone: Aukštutinė — Gedimino kalne, Žemutinė — atkalnėje (?!) ir Kreivoji — kalno papėdėje. Savo tvirtinimui jis remiasi 1387 metų Jogailos privilegija Vilniaus miestui, kur kalbama apie Vilniaus pilis kaip apie vieną vienetą. Ir J. Fijaleko teigimai nėra įtikėtini, nes visos trys pilys negalėjo sutilpti palyginti mažame plote. Ypač kelia abejonių pilies buvimas atkalnėje. Gedimino kalno šlaitai yra statūs, todėl bet kurioje jo atkalnėje tikrai nebuvo įmanoma pastatydinti pilies. Vienintelis nuolaidesnis Gedimino kalno šlaitas yra buvęs tik šiaurinėje dalyje. Jei ten būtų buvusi pastatyta medinė pilis, tai ji vis tiek turėjo būti susijusi su kitomis dviem pilimis. Užėmus kurią nors vieną pilį, lengviau atsidarytų kelias priešui įsibrauti ir į kitas pilis. Tiesa, Burgundijos riteris ir diplomatas Ghillebert de Lannoy (1386-1462), 1413-1414 metų žiemą apsilankęs Vilniuje, trumpai ir nelabai aiškiai aprašo vytautinę pilį. Esą, pilis stovinti labai aukštame smėlingame kalne, apsupta akmenimis, žemėmis ir mūru, o viduje visa pastatyta iš medžio; paminėtos sutvirtintos pilies sienos nuo kalno, esą, leidžiasi žemyn dviem šonais iki pat apačios, ir toje tvirtovėje esą daug namų; šioje pilyje ir tvirtovėje paprastai reziduojąs Vytautas. Čia mus kiek intriguoja tos dviem šonais žemyn besileidžiančios sienos iki pat apačios. Ar čia tos sienos jungė Aukštutinę pilį su Žemutine, ar tame aptvare yra buvusi 1390 metais sudeginta Kreivoji pilis, — be archeologinių kasinėjimų neįmanoma į tą klausimą atsakyti. Tai ateities tyrinėjimų uždavinys.
Pagaliau V. Holubavičius, remdamasis savo 1933 ir 1939 metų kasinėjimais Bekešo kalne, dešiniajame Vilnios krante, į pietų rytus nuo Trijų Kryžių, priešais Gedimino kalną, nori nukelti Kreivąją pilį į Bekešo kalną. Kasinėjimų metu čia susidurta su būdingomis XIII-XIV amžiaus sodybos liekanomis. Čia surasta kelių labai blogai išlikusių, sudegusių medinių pirkių liekanų su medinėmis grindimis ir krosnim kampuose, įvairių naminių ir laukinių gyvulių kaulų, suanglėjusių rugių ir kviečių, puodų šukių, ornamentuotų vingiais, spaudu bei įstrižainiais brūkšneliais, geležinių peilių, cilindrinių užraktų ir jų raktelių, dvinarės žirklės ir kt. Iš tų bandomojo pobūdžio kasinėjimų V. Holubavičius teigia, kad tik Bekešo kalne galėjusi stovėti Kreivoji pilis, nes ji buvusi netoli kitų dviejų pilių, kad ši vieta savo tereno savybėmis tikusi piliai statydintis, nes kalnas esąs pakilęs nuo Vilnios vandens lygio apie 50 metrų ir sunkiai prieinamas iš visų pusių. Tačiau, geriau įsižiūrėję į topografinę to kalno padėtį, matome, kad jis piliai, pagal ano meto strateginius reikalavimus, visai netiko. Daubos aplinkumoje nematyti jokių pylimų ir griovių liekanų. Tik nuo Vilnios pusės ta vieta yra buvusi gana saugi. Pagaliau kasinėjimų metu neaptikta nei sudegusios pilies liekanų, nei ginklų, išskyrus vieną strėlės antgalį. Iš visa ko atrodo, kad čia yra buvusi paprasta sodyba, kuri, greičiausiai, buvo sudeginta 1390 metais Kreivosios pilies užėmimo metu. Tokių sodybų būta ir tarp Bekešo bei Stalo kalnų. Tai liudija ir 1956 metų pavasarį atlikti bandomojo pobūdžio kasinėjimai vadinamajame Dainų slėnyje. 1955 metų rudenį, ruošiant vietą dainų šventėms Vilnios ir Neries santakoje, į šiaurę nuo Plikojo kalno, tarp jo ir Bekešo bei Stalo kalnų, imta ardyti senosios sodybos liekanos. Ardomosiose vietose atlikti tyrinėjimai yra davę įdomių rezultatų. Pasirodo, kad tas slėnis nuo Neries iš vakarų ir šiaurės vakarų pusės buvo apsaugotas pylimu. Slėnio gale esančiame skardyje susidurta su to pylimo pagrindu — akmenų grindiniu, kuris toje vietoje yra buvęs 11 metrų ilgio ir 2 metrų pločio. Kita pylimo dalis jau buvo visai sunaikinta. Apie 45 m. į pietus nuo pylimo likučių, pačioje Plikojo kalno papėdėje, ištirtame 250 kv. m. plote aptikta sudegusios sodybos pėdsakų. Čia surastas keturkampis 4,8 x 47 m dydžio gyvenamasis pastatas, stovėjęs pietų rytų-šiaurės vakarų kryptimi. Pastatas neturėjo pamatų, rąstų vainikas klotas tiesiog ant žemės. Rąstai kampuose buvo suręsti (sukirsti). Kaip galima spręsti iš palei sienas surastų apdegusio molio gabalų, plyšiai tarp sienojų turėjo būti užtepti moliu. Pirkios grindys buvo iš plačių storų tašytų lentų (kai kurios jų yra buvusios iki 30 cm pločio), klotų išilgai namą taip pat ant žemės, be jokių skersinių sijų. Vakariniame pirkios kampe stovėjo krosnis, kurios pagrindą sudarė trys skersai grindų padėti apie 25 cm storio rąsteliai, o ant jų viršaus uždėtos 6-8 cm storio plačios tašytos pliauskos, kurių vienas galas buvo įremtas į sieną, kad tvirčiau laikytųsi. Šis medinis krosnies pagrindas užpiltas kelių centimetrų storio molio sluoksniu, o jo viršuje jau plūktas židinys. Viršutinė krosnies dalis nebeišlikusi. Po grindimis, prie pietų vakarinės sienos, yra buvęs apie 11 x 0,95 m dydžio ir apie 0,9 m gylio rūselis, kurio sienos išklotos plonomis lentelėmis. Pirkia sudegusi, teišlikęs apatinis vainikas. Prie pirkios yra buvusi dar nedidelė pašiūrė, kurios viduje rastas apie 40 cm skersmens statinėlės ar katilo dugnas. Apie 1,9 m nuo pirkios susidurta su nedidelio sudegusio tvartelio liekanomis. Tvartelyje rasti apdegę karvytės griaučiai. Kad apsaugotų sodybėlę nuo liūčių vandens, tarp Plikojo kalno ir sodybos iškastas griovys ir supiltas apie 70 cm aukščio pylimėlis. Nuėmus šios sodybos pastatų likučius, 60 cm gilumoje susidurta su dar ankstyvesnio pastato liekanomis, kurios paliktos netyrinėtos. Tiek pastatų viduje, tiek ir už jų ribų surasta įdomios medžiagos čia gyvenusių žmonių kultūrai pažinti. Daugumas radinių priskiriami XIII-XIV amžiui. Iš svarbesnių radinių pažymėtini: naminių ir laukinių gyvulių kaulai, žiestų puodų šukės (labai giminingos su Bekešo kalne aptiktomis), molinė sudaužyta lėkštė-vazelė (jos skersmuo 16,5 cm, gylis 2,6 cm, kojelės skersmuo 7,6 cm ir aukštis 5 cm), nedideli geležiniai peiliukai, cilindriniai ir keturkampiai užraktai, įvairios formos rakteliai, geležinis apvalainės formos skiltuvas, dvinarės žirklės, geležinis 10,5 cm ilgio šaukštas, 4,7 cm ilgio įtveriamasis strėlės antgalis keturkampe galvute, geležinis pentinas su žvaigždute ar rateliu per vidurį, nuo ugnies susiliejęs žalvarinio indo ar ąsos fragmentas, stambios žalvarinės lėkštės ar dubens dalis, žalvarinės meškerės kabliukas su maža užbarzdėle, akmeninis varpstelis, kaulinis XI-XIII amžiaus kiaušinis, suanglėjusių rugių, audinio, plaušinių virvių liekanų ir kt. A. Tautavičius sprendžia, kad ta sodyba bus sudegusi drauge su visu turtu, net su gyvulių tvartu, greičiausiai tada, kai buvo sudeginta ir Kreivoji pilis 1390 m. Jo manymu, ta Kreivoji pilis buvusi Plikajame kalne, kurio viršuje yra išlikęs didelis pylimas. Bekešo kalnas ir dabartinis Dainų slėnis, greičiausiai, sudaręs Kreivosios pilies priešpilį, todėl ir sodybos iš šiaurės vakarų pusės buvusios apsaugotos pylimo.
Kasinėjimai Bekešo kalne ir dabartinio Dainų slėnio dalyje rodo, kad priešais Gedimino kalną, antroje Vilnios pusėje, XIV amžiuje yra buvę sodybų, sudegusių, greičiausiai, vienu metu, gal būt, kartu su Kreivąja pilimi. Tose sodybose surastos kaip tik tam laikotarpiui būdingos geležinės strėlės liūdija, kad čia netoliese būta kovos. Plikajame kalne išlikęs didžiulis pylimas įrodo, kad ten yra buvusi sustiprinta vietovė. Nuolaidus kalno paviršius ir galėjo duoti tai piliai Kreivosios vardą. Reikia tikėtis, kad būsimieji archeologiniai kasinėjimai galutinai išaiškins Kreivosios pilies paslaptis.
J. Puzinas „Trečiosios Vilniaus pilies beieškant” // Raštai II tomas 1983 m., p. 61-66