Apuolės piliakalnis – viena reikšmingiausių ir ankstyviausiai rašytiniuose šaltiniuose minimų Lietuvos istorinių vietų, kurios svarbą XX a. pradžioje dar kartą iškėlė Skuodo dekanas kunigas Pranciškus Žadeikis. Jo straipsnis „Apuolės piliakalnis“ buvo publikuotas 1929 metais laikraštyje „Lietuvos aidas“ – 288-ajame numeryje. Tai ne tik pasakojimas apie švedų mokslininkų, prof. Eduardo Volterio ir kitų tyrinėtojų apsilankymus Apuolėje, bet ir rūpestingas liudijimas apie to meto Lietuvos požiūrį į senovės paminklus.
Straipsnyje autorius blaiviai ir objektyviai aptaria Apuolės piliakalnio tyrinėjimus, paneigia spaudoje pasklidusius perdėtus gandus apie esą atrastą senovės miestą, primena piliakalnio ryšį su IX amžiaus įvykiais ir šv. Ansgaro gyvenimo aprašyme minima Apuole. Kartu Pr. Žadeikis kelia ir labai svarbų klausimą – kaip saugoma Lietuvos senovė. Jo tekstas tampa ne vien istoriniu pasakojimu apie garsiąją kuršių ar žemaičių pilį, bet ir perspėjimu, kad be aiškios valstybės apsaugos tokie paminklai gali būti niokojami, kasinėjami ir išvežami svetur.
Apuolės piliakalnis
Red. prier. Žinodami, kad Skuodo dekanas kun. Pr. Žadeikis yra Apuolės piliakalnio ir apskritai apylinkės senųjų paminklų didelis mėgėjas, gyvai dalyvavęs visuose paskutiniuose jų tyrimuose, mielai dedame šį objektyvų jo straipsnį. Šis straipsnis dar kartą parodo, koks aktualus yra Lietuvos senienų (senųjų kultūros paminklų) įstatymo reikalas. Laikas būtų tuo rimtai jau susirupinti. Redakcija.
Rugsėjo mėnesio 9 ir 10 dieną Apuolės (žemaitiškai: Apoule) piliakalnis susilaukė daug svečių: atsilankė švedų mokslinčius iš Stokholmo: prof. dr. Birger Nerman ir du jo pagelbininku: Gustawsson ir Sörling; iš Kauno atvyko butinas prie tokių darbų prof. E. Volteris, generolas Nagevičius, du Šiaulių mokytojų seminarijos mokytoju: Tarvydas ir Merkelis ir dar vienas studentas. Kai kurie Kauno laikraščiai dėl tos priežasties suskato skelbti nebūtų žinių: kad Apuolės piliakalnis būsiąs nuodugniai ištirtas, būsią daromi plačiai užsimoti kasimai ir, galop, bekasinėjant esąs surastas didelis senovės miestas. Tikrybėje to viso toli gražu nebuvo. Švedai atvyko į Apuolę, kad nustatytų jos tipą, jiems rūpėjo ir čia bene pasiseks surasti normanų pėdsakus. Ką tik jie buvo aplankę Gruobino piliakalnį (Latvijoj, netoli Liepojos) ir čia jie sakėsi suradę aiškius Gotlando kultūros pėdsakus. Čia jie to nerado, Apuolė buvusi vietinių žmonių, ar žemaičių ar kuršių pastatyta pilis apsiginti. Tai ir viskas, ką švedai rado; žinoma, prof. E. Volteris ir mokytojai prie tos progos bandė šen ten raustis ir kasinėti. Bekasinėjant pastebėta, kad visas, gana platus (apie 1 ha) pilies paviršius yra užklotas storu judintos ir su puvėsiais ir pelenais sumaišytos žemės sluogsniu. Kasėjai iš to sprendė, kad ilgus amžius yra čia gyventa žmonių ir visas plotas yra buvęs apstatytas trobesiais.” Be to, tarpu puvesių ir pelenų daug rasta suanglėjusių grūdų ir žirnių. Matyti, tas dalykas ir paskleidė gandą apie surastą senovės miestą.
Ir pernai vasarą prof. E. Volteris padarė į Apuolę panašią ekspediciją, tik vietoje švedų jam į pagalbą atvyko iš Palangos nemaža Lietuvos diplomatų: Čarneckis, Klimas, Povilas Žadeikis ir daug kitų ponų ir ponių. Ir tuomet nusifotografuota, paimtas tam tikras kiekis suanglėjusių žirnių, Luobos upėje rasti milžiniški arklių dantys, iškasta keletas kaukolių (kiaušų). Tuo ekspedicija ir baigėsi.
Kur gi yra ta pilis ir kodėl ji taip išgarsėjo? Apuolės pilis yra Skuodo valsčiuje, apie dešimtį kilometrų nuo miesto, rytų pusėj, tuo pačiu vardu vadinamame kaime, apie trejetą kilometrų nuo Truikinų bažnytkaimio, tarp dviejų Luobos upės šakų.
Iig didžiojo karo pabaigos niekas Lietuvoje nė žinote nežinojo, kad yra kažkokia Apuolės pilis. Tikrasai jos garsintojas yra profesorius Fieris. kuris dar prieš didįjį karą atkreipė dėmesį į tą pilį, ypač kai jam teko sužinoti, kad Švedijos apaštalo švento Ansgaro gyvenime yra minima Apuolė devintojo amžiaus viduryje; kad tasai vyskupas asmeniškai Apuolę aplankęs, djakono Rimberto lydimas, kuris ir to šventojo gyvenimą parašęs. Tas Rimbertas kunigų maldų knygoje vadinamas Wembertas.
Šventam Ansgarui apsilankyti Žemaičiuose buvusi gera proga; 853 metais iš Švedijos buvęs daromas didelis karo žygis prieš žemaičius, kurie tuo metu atsisakę normanams mokėti duoklę. Normanai norėję žemaičius už tai nubausti ir priversti juos vėl mokėti duoklę; tuo tikslu jie perplaukę jūrą, o paskui žygiavę Lubos upės pakraščiais lyg pasiekę Apuolę, kurią norėję užimti. Smarkiausios čia tuomet buvusios kovos, normanai visgi negalėję įsilaužti į pilį ir jau buvo pasiruošę grįžti, bet grįžimas buvo taip pavojingas, kad visiems normanams grėsęs žūties pavojus. Kažkas iš jų pataręs, pasiprašius krikščionių Dievo pagalbos, daryti dar vieną puolimą. Normanai paklausę, puolę žemaičius ir juos nugalėję. Žemaičiai sumokėję nugalėtojams milžinišką sidabro kiekį.
Stebėtinas čia yra vienas dalykas, būtent, kad taip vadinama „prizvanije kniazei” Rusijoje vyksta kaip tik tuo pačiu laiku.
Prof. E. Volteris sužavėtas tokiomis žiniomis, dar toli prieš didįjį karą keliavo iš Petrapilio į Žemaitija, kad surastų tą Apuolės pilį. Ir jis ją atrado. Apžiūrėjęs pilį, jis tuojau suprato, jog Apuolė savo didingumu ir pačios gamtos stiprumais toli pralenkia kitus panašius piliakalnius ir kad iš tikrųjų čia galėjo vykti devintame amžiuje aprašyti istorijos įvykiai.
Savo tyrinėjimų davinius iš archeologijos draug ir apie Apuolę profesorius talpindavo prieš didįjį karą Pabaltijo vokiečių ir Petrapilio rusų moksliškuose laikraščiuose. Rašydamas apie Apuolę jis įpina nežinia iš kur paimtą meilės istoriją: ant Luobos upės netoli nuo Apuolės buvęs malūnas. Malūnininkas turėjęs gražią dukterį, mat, malūnininko duktė būtinai turi būti graži. Į ją įsimylėjęs ir ją vedęs tūlas Kuršo baronas. Kadangi malünininkaitė nebuvusi bajorė, todėl tokia moterystė likusi mezaliansu ir jos vyras baronas negalėjęs gauti jokios dalies iš savo dvarų. Giminaičiai nupirkę jam Apuolės dvarą.
Tos istorijos šiokia tokia analogija visgi yra buvusi. Tikrybė yra: devynioliktojo amžiaus pusėje Kalėtų dvaro (Latvijoj) baronaitė Luizé von Nolden ištekėjo už rusų karininko Kopelovo, kuris ir nupirkęs Apuolės dvarą, bet savo žmonos garbei pavadinęs jį Luizenhof. Taip ir šiandien tas dvaras tebevadinama. To dvaro kaimas tebnešioja Apuolės vardą. Ta barontité atsivedusi iš Kalėtų dvaro keletą šeimynų latvių kaipo pasogą ir apgyvendinusi juos Apuolės kaime. Tuo norima išaiškinti, kodėl Apuolėje toks žymus yra latvių skaičius. Vėl nežinia kiek teisingas yra profesoriaus spėliojimas, kad bajorų Apulskių šeima turinti savo pradžią iš Apuolės. Tai tiek iš praeities; Apuolės dabartis nėra skaisti ir mums lietuviams, kaip tuojau pamatysime, maža teikia garbės, nes nenorime nė mažojo pirštelio pajudinti, kad savo senovės liekanas apdraustumėme.
Apytikriai galima spėti, kad metais, panaikinus baudžiavą, Apuolės kaimas liko nuo dvaro atskirtas ir aprūpintas žeme. Į tą kaimui skirtąją žemę įėjo tos pilies visas plotas, ir kaip visa kaimiečių žemė, taip ir pilies kalnas buvo padalintas rėžiais. Ketvertas vidutinio platumo rėžių tęsėsi per pilies kalną; dvejetas rėžių teko latviams, dvejetas žemaičiams. Dvaras, būdamas kitataučių rankose, nedėjo jokių pastangu kad pilies kalnas pasiliktų prie dvaro, iš to matyti, kad tas dalykas jam nė kiek nerūpėjo. Ir taip Apuolės pilis visų užmiršta, visų apleista, kaimo ganyklomis paversta niuksojo daugiau už šešias dešimtis metų.
Ūmai 1927 metais Latvijos kai kurie iliustruoti laikraščiai (Atpuhta) įdėjo savo skiltyse Apuolės iškasėnų atvaizdus. To jau buvo perdaug. Sujudo Skuodo šviesuomenė, ir ėmė teirautis, kas ir kaip. Tuojau paaiškėjo, jog Apuolės latviai atvirai kasinėja piliakalnį ir surastas liekanas gabena į Latviją. Skuodo nuovados viršininkas buvo net sulaikęs geroką iškasenų dėžę, bet nesant jokių toje srityje įstatymų arba nors parėdymų, gavo ją grąžinti. Tuo pačiu laiku Klaipėdos ūkio banko direktoriui ponui P. Končiui pasisekė iš tų pačių „archeologų” nupirkti gražų senovės kardą.
Tuo metu Lietuvos pagražinimo draugijos Skuodo skyrius, sužinojęs, kad Apuolės kaimas išeina į vienasėdžius, suskato daryti žygius, kad Apuolės piliakalnis būtų išimtas iš kaimo nuosavybės. Tas draugijos žygis pasisekė ir šiandien Apuolės kalnas yra apkapčiuotas, bet kieno jis yra priežiūroje, to netenka sužinoti, o,,archeologai” savo darbą tebedirba ir šiandien. Teko girdėti, kad jie daro žygius likti Apuolės prižiūrėtojais…, jiems nesvarbu, kieno žinyboje piliakalnis atsidurtų.
Pr. Žadeikis „Apuolės piliakalnis” // Lietuvos aidas 1929 m. nr. 288., p. 2-3