Punios šilas – tai 1971 m. žurnale „Mūsų gamta“ publikuotas straipsnis apie vieną įspūdingiausių ir vertingiausių Lietuvos miškų, išlikusį Nemuno kilpoje kaip senųjų didžiagirių atminimas. Straipsnyje Punios šilas atsiveria ne tik kaip gražus kraštovaizdis ar poilsio vieta, bet ir kaip ypatingas gamtos pasaulis, kuriame susitinka aukščiausi Lietuvos medžiai, reti augalai, turtinga gyvūnija, Nemuno slėnio reljefas ir pirmykščio miško bruožai.
Autoriai išsamiai pasakoja apie šilo augalijos savitumą, jo mokslinę reikšmę, botanines retenybes, saugomas rūšis ir būtinybę šį gamtos kampelį saugoti atsakingai. Čia minimos retos rūšys – svogūninė dantažolė, meškinis česnakas, daugiametė blizgė, didysis asiūklis ir kiti augalai – parodo, kad Punios šilas yra ne paprastas miškas, o gyva Lietuvos augalijos genofondo saugykla.
Tai straipsnis apie mišką, kuriame praeities didžiagirės dar tebeošia per senus ąžuolus, eglynus, šlaitus ir Nemuno pakrantes, primindamos, kad tikroji gamtos vertė atsiskleidžia tada, kai ją ne vien lankome, bet ir mokame saugoti.
Kur senųjų didžiagirių ošta
Nuo pat savo ištakų plaukęs, palyginti, gana ramiai, šiauriniame Alytaus rajono pakraštyje Nemunas staiga ima blaškytis į šalis, daryti įmantriausias kilpas. Vienoje šių kilpų garsus nuo seno Punios šilas, sau vardą pasiėmęs iš kitapus Nemuno — ten stūkso toks pat senas Punios piliakalnis. Dabar šis šilas — tik likutis didingų praeities girių, kurios kitados abipus upės dunksojo iki pat Prūsų ir toliau.
Punios šilo ir viso Nemuno vidurupio plynaukštės paviršius formavosi tirpstant vėlyvojo pleistoceno ledynams. Kažkada Nemuno žiotys buvo jau ties dabartine Punia, čia jis įtekėjo į jūrą. Vėliau jūra nutolo, su ja ir upės žiotys, o pats Nemunas meandruodamas suformavo dabartinį slėnį, kuriame ošia ir Punios šilas.
Izoliuota šilo padėtis (šilą 17 kilometrų ilgio juosta juosia Nemunas, o sąsmauka sausumoje tėra 2,2 kilometro ilgio), upės suplauti skirtingos mechaninės sudėties ir dar skirtingesnių maisto medžiagų dirvožemiai padėjo susiformuoti labai margai augalinei dangai, kurioje randame ir labai retų rūšių, įdomių tiek floristiniu, tiek fitogeografiniu požiūriu.
Vešliose Nemuno pakrančių tankmėse gausu įvairių žvėrių. Be įprastų briedžių, stirnų, šernų, kiškių, čia gana daug elnių. 1956 metais atvežtų nuo Voronežo, Nemuno pakrantėse ir šilo protakose kasa urvus ir renčia trobeles bebrai.
Punios šilas — tai aukščiausių Lietuvoje medžių karalystė. Čia aptiktos dvi eglės daugiau kaip po 42 metrus aukščio. Jos ilgą laiką buvo laikomos aukščiausiomis respublikoje. Keturi šilo ąžuolai (po 1,6—1,7 metro skersmens ir apie 30 metrų aukščio) irgi paskelbti gamtos paminklais.
Visa tai, matyt, ir lėmė, kad šilo apsauga pradėta rūpintis gana seniai. Punios šilą paskelbti draustiniu buvo siūloma dar 1938 metais Miškininkų draugijos suvažiavime. Deja, tik siūloma… O štai 1945 metais Liaudies Komisarų Taryba, šalia Metelių paukščių, Žaliosios briedžių, Žagarės elnių ir šernų bei kitų draustinių, įsteigė ir Punios šilo gamtos draustinį. Jis gyvavo ketverius metus. Kurį laiką šile buvo įvestas net rezervato režimas, vėliau jis — medžioklės draustinis, o nuo 1960 metų čia įsteigtas vienas gražiausių Lietuvoje Punios šilo botaninis-zoologinis draustinis. Draustinio tikslas — apsaugoti šilą, išlaikiusį pirmykščio Lietuvos miško bruožus ir pasižymintį gražiais Nemuno slėnio gamtovaizdžiais, vertingą mokslui savitomis augalų bendrijomis ir retaisiais augalais, gausiomis gyvūnijos rūšimis, introdukuota dendroflora ir aklimatizuota fauna. Čia nustatytas specialus režimas, kuris, labiau jį detalizavus, padės išsaugoti visas šilo gamtos vertybes.
Šilo augalijos pasaulis
Punios šilo savitumai seniai domina mokslininkus, jį tyrė Lietuvos Miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas, atlikdamas Nemuno kaskados tyrinėjimus. Pasinaudodamas šių tyrimų medžiaga, 1957 metais šilą miškininkystės požiūriu aprašė M. Jankauskas. Šilo flora domėjosi ir čia herbarinę medžiagą rinko profesoriai K. Regelis, P. Snarskis, A. Minkevičius, J. Dagys, M. Natkevičaitė-Ivanauskienė bei jų vadovaujami studentai. Detalius Punios šilo augalijos tyrimus, Gamtos apsaugos komitetui užsakius, 1970 metais atliko Lietuvos Mokslų akademijos Botanikos instituto floristai.
Šilo augalija formavosi trijų faktorių įtakoje. Visų pirma, Punios kilpa yra ties šiaurine skroblo-ąžuolo lapuočių miškų išplitimo riba, ir tai lemia lapuočių miškus lydinčių žolinių augalų rūšių gausumą. Antra vertus, čia dar jaučiamas Baltijos jūros poveikis, skatinantis įsikurti subatlantines ir submeridionalinę rūšis. Bet kartu šilas jau pakankamai nutolęs nuo Baltijos jūros, ir jame yra palankios sąlygos augti tikrosioms kontinentinėms Europos bei Eurazijos rūšims. Augalijos tipai ir ekologinių sąlygų įvairovė leidžia čia įsikurti ir tokioms rūšims, kurių reikalavimai aplinkai yra labai skirtingi. Šile užregistruota beveik trečdalis (636) visų Lietuvoje augančių aukštesniųjų augalų rūšių (neskaitant samanų).
Panagrinėjus Punios šilo floros rūšių geografinį paplitimą, paaiškėjo, jog apie trečdalis jų auga tik Europoje, o iš jų net 37 rūšys — tik Vidurio Europoje, 25 — subatlantinėje Europoje ir net 36 yra submeridionalinės kontinentinės Europos rūšys. Taigi, vien jau šie apžvalginio pobūdžio tyrimai rodo, kokia svarbi Punios šilo vieta Lietuvos ir netgi Vidurio Europos fitogeografijoje.
Šilo teritorijoje vyraujančių rūšių medynų tipai gana margi. Didžiausius plotus užima pušynai ir eglynai, žymiai mažesnius — ąžuolynai, beržynai, skroblynai, drebulynai. Nemuno pakrantėse plyti užliejamų, o vietomis ir žemyninių pievų lopinėliai.
Neturtinguose, įvairios mineralinės sudėties ir drėgnumo dirvožemiuose auga mėlyniniai ir kerpiniai pušynai, kur gausu mėlynių, bruknių, viržių, auga miškinis lendrūnas, raudonasis ir avinis eraičinas. Mėlyniniame pušyne randami tokie reti arba apyrečiai augalai, kaip šakotasis šiaudenis (Anthericum ramosum L.), didžioji kelerija (Koeleria grandis Bess.), šiurkštusis eraičinas (Festuca trachyphylla Krajina), pietinė stumbražolė (Hierochloe australis R. et Sch.), košubinis vikis (Vicia cassubica L.).
Derlingesniuose, gerai drenuotuose, apydrėgniuose dirvožemiuose įsikūrę kiškiakopūstiniai ir mėlyniniai eglynai. Jų žolinėje dangoje, be mėlynių ir kiškiakopūsčių, auga nusvirusioji striepsnė, plaukuotasis kiškiagrikis, dvilapė medutė, miškinė salota. Įdomu tai, kad kiškiakopūstiniame eglyne, gausumu prilygdami eglėms, vešliai auga ąžuolai, o žolinėje dangoje yra daug tikrųjų lapuočių miškų rūšių. Iš jų ypač įdomios labai retos Lietuvos rūšys — sibirinė visgė (Trisetum sibiricum Rupr.), svogūninė dantažolė (Dentaria bulbifera L.), tuščiaviduris rūtenis (Corydalis cava Schw.), daugiametė blizgė (Lunaria rediviva L.).
Gerai drenuotuose jauriniuose priemolių dirvožemiuose įsikūrę grynų ąžuolynų fragmentai savo floristine sudėtimi artimi mėlyniniams plačialapiams ąžuolynams. Jų trake gausu lazdynų, ožekšnių, žalčialunkių, ievų; žolinėje dangoje auga miškinis lendrūnas, paprastoji pakalnutė, dvilapė medutė, saldžiašaknis pelėžirnis, stambialapis šakys, iš retesniųjų rūšių čia aptinkama kalninė jonažolė (Hypericum montanum L.).
Mažuose pelkinių glėjinių puveninių dirvožemių ploteliuose auga dilgėliniai ir viksviniai juodalksnynai, kur aptiktos retos rūšys — meškinis česnakas (Allium ursinum L.) ir tarpinis rūtenis (Corydalis intermedia P. M. E.).
Pievos Punios šile žymesnio vaidmens nevaidina, bet ir čia auga retos gegužraibių rūšys, kardeliai, krūminės viksvos, vienalapės driežlielės.
Botaninės retenybės
Ekspedicijų metu Punios šile rasta net 47 Lietuvoje globojamų augalų rūšys. Šiuo požiūriu šilui gali prilygti tik labai retas mūsų draustinių.
Iš labai retų ypač saugomų augalų šile gerai jaučiasi raudonasis garbenis (Cephalanthera rubra Rich.), didysis asiūklis (Equisetum telmateja Ehrh.) ir daugiametė blizgė (Lunaria rediviva L.). Antrosios — retų augalų — grupės rūšių čia užregistruota 23, iš kurių bene įdomiausios tuščiaviduris rūtenis (Corydalis cava Schw.), svogūninė dantažolė (Dentaria bulbifera L.), žalsvažiedė blandis (Platanthera chlorantha Rchb.), meškinis česnakas (Allium ursinum L.), žirnialapis vikis (Vicia pisiformis L.). Dvidešimt viena rūšis globojamos kaip nykstančios. Kalbant apie šilo retenybes, būtina paminėti, kad 1970 metų vasarą Punios šile pirmą kartą Lietuvoje buvo rasta lenktoji kartelė (Cardamine flexuosa With.).
Trumpai apie kai kuriuos retuosius šilo augalus. Svogūninė dantažolė — tai gražus, sėklomis ir lapų pažastyse išaugusiais svogūnėliais besidauginantis augalas, būdingas kontinentinės submeridionalinės Europos ūksmėtiems lapuočiams ir mišriesiems miškams. Nors senieji Lietuvos botanikai mini dantažolę augant pietryčių Lietuvoje, tačiau herbariumuose tėra išlikęs vienintelis šio augalo egzempliorius, rastas profesoriaus P. Snarskio 1939 metais Aukštadvario apylinkėse. Punioje dantažolė auga ąžuoliniam eglyne su gerai išreikštu lazdyno traku; kartu auga miškinė sorokė, kvapnioji krunė, plaukuotasis kiškiagrikis, baltažiedė plukė, triskiautė žibuoklė, dvilapė medutė, daugiažiedė baltašaknė, daugiametis laiškenis. Čia dantažolių nedaug, bet egzemplioriai gyvybingi, žydi, randama įvairaus amžiaus egzempliorių.
Specifinis pikantiškas kvapas iš toli išduoda meškinį česnaką. Savo augimvietėse — ūksmėtuose, lapuočiais apaugusiuose, daugiausia šaltiniuotuose šlaituose — šis česnakas sudaro beveik grynus sąžalynus. Punios šile auga šlaituose po eglėmis ir juodalksniais kartu su didžiąja ir mažąja dantene, karčiąja kartene, liekniniu meldu, upeline veronika, gelsvalape usnimi, pelkine kreisve, didžiąja dilgėle, robertiniu snapučiu, vandeniniu pasteniu.
Vakariniame Nemuno šlaite kartu su meškiniais česnakais taip pat gausiai veši daugiametės blizgės, gegužės pabaigoje violetinių žiedų kekėmis nušviesdamos ūksmėtą mišką. Dar gausiau šių augalų šilo viduryje, šviesiame ąžuoliniame eglyne. Jie auga tarp didžiųjų dilgėlių, užgoždami kvapniąją krunę, kiškiakopūstį, didžiąją dantenę, daugiametį laiškenį, geltonžiedį šalmutį ir kitus augalus. Tai būdingas Europos lapuočių miškų augalas, pas mus žinomas tik septyniose radimvietėse (beje, Punios šile auga geriausiai).
Dar vienas tipiškas submeridionalinės Europos lapuočių miškų atstovas — tuščiaviduris rūtenis. Punios šile jis auga ąžuoliniame eglyne, drauge su minėtąja svogūnine dantažole.
Rečiausia ir bene įdomiausia asiūklių rūšis Lietuvoje yra didysis asiūklis. Iki šiol jis buvo žinomas iš radimviečių ties Gražiškėmis (Vilkaviškio rajonas) ir Puvočiais (Varėnos rajonas). Šio asiūklio likimas pirmoje radimvietėje nežinomas, o prie Puvočių, kultūrinant landšaftą, jo jau nebeliko. Punios šile didysis asiūklis rastas į pietus nukreiptame, ąžuolais apaugusiame šlaite, abipus šaltinio. Tai reliktinė ir labai jautri rūšis, tad ypač svarbu išlaikyti čia esamą ekologinį režimą.
Šile auga dar dvi fitogeografiniu požiūriu įdomios europinės rūšys, kurios, tiesa, į globojamų augalų sąrašą kol kas nėra patekusios. Tai šiurkštusis eraičinas (Festuca trachyphylla Kraj.) ir blakstienotoji viksva (Carex pilosa Scop.). Jų abiejų radimvietės koncentruojasi pietinėje ir rytinėje Lietuvos dalyje.
Šiurkštusis eraičinas auga sausuose pušynuose drauge su melsvąja kelerija, smiltyniniu šepetuku, didžiuoju šiloku ir kitais sausų vietų augalais. Analogiška jo radimvietė ir Punios šile.
Blakstienotoji viksva, priešingai, — maisto medžiagų turtingų lapuočių ir mišrių miškų augalas. Punios šilo rytinėje dalyje, kur auga ąžuoliniai eglynai su liepaitėmis, ši viksva auga drauge su pluke, krūmokšnine žliūge, paprastuoju rūteniu, kiškiakopūsčiu, geltonžiedžiu šalmučiu.
Nesame tikri, kad visus Punios šilo retuosius augalus aptikome. Nėra abejonės, jog šilo tankmėse botanikų laukia dar ne vienas įdomus susitikimas su floristinėmis retenybėmis. Vis dėlto ir iš esamo sąrašo jau galima Punios šilą pavadinti unikalia gamtine mūsų augalijos genofondo saugykla, kurią išlaikyti esamoje būklėje — respublikos gamtininkų ir miškininkų garbės reikalas.
Kelios mintys apie apsaugą
Visą Punios šilo 2720 hektarų ploto masyvą administruoja vienas žemės naudotojas — Alytaus miškų ūkio Punios girininkija. Patekti sausuma į šilą galima tik vienu keliu — pro girininkiją. Po šilą tolygiai išsidėsčiusios eiguvos. Taigi, organizuoti šilo apsaugą nuo nepageidautinų išorės veiksnių, palyginti, lengva. Kadangi, plečiantis turizmui, didėja domėjimasis ir Punios šilu, motorizuotiems lankytojams tektų patvarkyti kai kuriuos šilo keliukus. Prie kitų kelių, kur tokie lankytojai nepageidautini, reikia pastatyti draudžiamuosius ženklus. Pėsčiųjų turizmas leistinas tik nužymėtais maršrutais. Suprantama, tokie maršrutai turėtų vesti pro gražiausias, įspūdingiausias vietas, aplenkiant tas, kurioms reikia ypatingos globos. Nemuno pakrantėse galima išskirti kelias vietas nakvynei (palapinėms pasistatyti). Jos turėtų būti arčiau eiguvų, tai leistų geriau kontroliuoti poilsiautojų elgesį. Stacionarinis poilsiavimas Punios šile nepageidautinas, jis vasaros poilsio stovyklų išdėstymo schemoje ir nenumatytas.
Tačiau šiuo metu didesnių rūpesčių kelia kiti reikalai.
Kaip žinia, Punios šilas — ne rezervatas, o miškas, priskirtas prie pirmos miškų grupės. Ūkinė veikla, nors kiek suvaržyta, čia yra leidžiama ir numatyta miškotvarkos planuose. Tas dar būtų nieko: žmogaus ranka ir protas visur reikalingi. Svarbiau štai kas. Miškotvarkininkai, nustatantys miške ūkines ir kitas priemones keleriems metams į priekį, paprastai galvoja tik apie medžius, na, ir truputį apie krūmus (kiek tai liečia jų iškirtimą). Žolinių augalų reikalai jų visiškai nedomina. O juk tokios priemonės, kaip medynų prašviesinimas, kirtimas (nekalbant apie plyną kirtimą, kuris Gamtos apsaugos įstatymu pirmos grupės miškuose, o juo labiau draustiniuose, neleidžiamas), nusausinimas, mechanizuotas medienos išvežimas negali neturėti įtakos gyvajai miško paklotei. O kur dar vienas svarbus miško bendrijos narys — negyvoji paklotė, kuri, deja, dažnai visai pamirštama ir ignoruojama.
Punios šile, kaip botaninio profilio draustinyje, lygiai saugoma tiek dendroflora, tiek žolinė augalija. Dar daugiau: Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarime dėl gamtinių draustinių įsteigimo pabrėžta, jog Punios šilo draustinio tikslas „apsaugoti … retai Lietuvoje sutinkamus augalus ir jų augimvietes, tame tarpe daugiametę blizgę, miškinę leliją, meškinį česnaką, dvilapę blandį ir kitus“. Tad kodėl miškotvarkos planuose numatyta sausinti 13 kvartalą — didžiausią daugiametės blizgės — drėgnų vietų augalo — augimvietę! Po nusausinimo ji čia tikriausiai išnyktų. Vandens režimas nekeistinas taip pat ir 7 bei 19 kvartaluose, kuriuose auga sibirinė visgė ir lenktoji kartenė.
Labai atsargiai reikia elgtis 12 ir 13 kvartaluose, abipus centrinės šilo linijos: čia auga svogūninė dantažolė ir tuščiaviduris rūtenis. 39 kvartalo pakraštyje, likvidavus šaltinį, išnyktų meškinis česnakas. Tas pat atsitiktų su didžiuoju asiūkliu, pakeitus augimvietės pobūdį 38 kvartale prie Nemuno. Miškotvarkos numatytas praeinamasis kirtimas gali suardyti natūralias miškinės lelijos ir pietinės zubražolės augimvietes, todėl 10, 17, 45, 46 kvartaluose leistinas tik nedidelis pravalymas.
Floristiškai įdomi yra nemaža pieva 17 kvartalo viduryje. Čia auga tokie globojami augalai, kaip paprastasis kardelis, šilinis gvazdikas, mėlynasis palemonas, vienalapė driežlielė ir kiti. O miškotvarkos planuose šią pievą numatoma tręšti ir sėti joje kultūrinę žolę.
Tokių neatitikimų galima būtų nurodyti ir daugiau. Dėl jų nesiruošiame kaltinti miškotvarkininkų: daugelis jų retųjų augalų nepažįsta. Matyt, ateityje reikėtų į miškotvarkos grupę, dirbančią draustiniuose miškuose, įjungti ir botaniką-floristą, atsakingą už priemones globojamiems augalams apsaugoti. Kai dėl Punios šilo botaninių retenybių, reikia tikėtis, kad miškotvarkininkai sutiks sėsti už apvalaus stalo su botanikais ir patikslinti 1969 metų miškotvarkos planus. Tai būtina, norint, kad šilo retenybės nenukentėtų.
Punios šile didesnių statybų nenumatoma. Bet jeigu jau iškiltų būtinybė ką nors statyti, vietą reikia rinkti labai atidžiai. Štai pernai 46 kvartalo pakraštyje prie Nemuno buvo statoma pavyzdinė eiguva. Ir ką gi? Sunaikinta vienintelė šile žinoma reto augalo — žirnialapio vikio augimvietė. O bereikėjo statinį patraukti vos kelis metrus į šalį!..
Ta pačia proga dar vienas pasiūlymas. Manome, jog pribrendo reikalas peržiūrėti saugomų augalų sąrašą. Siūlome jį papildyti lenktąja kartene, sibirine visge, šiurkščiuoju eraičinu, blakstienotąja viksva ir kai kuriais kitais augalais, žinomais iš kitų radimviečių. Svogūninę dantažolę, tapusią ypač reta, vertėtų iš antrosios saugomų augalų grupės perkelti į pirmąją — labai retų augalų grupę.
R. Jankevičienė, K. Balevičius, A. Lekavičius, J. Strazdaitė „Punios šilas” // Mūsų gamta 1971 m., nr. 5, p 5-7