Punia

Punia

Punia – kaimas Alytaus rajono savivaldybėje, 13 km į šiaurę nuo Alytaus, 3 km į vakarus nuo kelio 129 Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė , dešiniajame Nemuno krante (ties Punelės žiotimis), Nemuno kilpų regioniniame parke. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (pastatyta 1863 m.), Punios koplyčia (1831 m. sukilėliams atminti), yra Punios mokykla-daugiafunkcis centras, biblioteka (nuo 1949 m.), paštas, kultūros namai, ekologiško kuro gamybos ir medienos apdirbimo įmonės. Įrengta lietuvių tikybos šventykla su skulptūromis, stūkso Punios piliakalnis.

Punios vardas yra sunkiai paaiškinamas. Jį būtų galima sieti su bendriniais žodžiais pūnė arba pūnia („klojimo užgardis pelams supilti, peludė; tvartas; diendaržis, laidaras; būda, palapinė; ola, urvas, landa“), bet neaišku, kaip ū pavirto į trumpą u. Galbūt pirmesnioji pavadinimo lytis ir buvusi su ilgąja raide, tačiau to nepatvirtina rašytiniai šaltiniai. Kita vertus, istorinio pagrindo tokiai kilmei galima rasti: kadaise abipus Nemuno būta didžiulių Punios girių (dabar belikęs tik Punios šilas), kurias kolonizuojant tam tikro būsto (būdos, laidaro, diendaržio ir pan.) pavadinimai kartais virsdavo gyvenviečių vardais (pvz., Ąžuolų Būda).

Kiek paprastesnis, bet gal ir tikresnis, Punios vardo paaiškinimas būtų nuo pro kaimą tekančio upelio – Punelės (dešinysis Nemuno intakas) vardo. Visiškai galimas dalykas, kad anksčiau upelis vadinosi Punia, nuo jo pavadinimą „pasiskolino“ gyvenvietė, o jai išaugus upelis gavo mažybinę priesagą (pvz., kaip Ukmergė, Vilnius ir kiti vietovardžiai).

Punioje prasideda Nemuno kilpų regioninis parkas. Miestelyje prie bažnyčios įrengta poilsio aikštelė su suolais, mašinų stovėjimo aikštelė. Piliakalnio papėdėje yra poilsiui skirtos vietos, Nemuno pakrantėje įrengta mobili prieplauka.

Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios architektūra – baroko ir klasicizmo jungtis, pastatyta 1863 m. Pirmoji bažnyčia Punioje pastatyta 1425 metais. Pasakojama, kad ją statyti paliepęs Vytautas Didysis, todėl jo atminimas gerbiamas iki šių dienų – bažnyčioje greta Punios herbo kabo šio kunigaikščio portretas. Patiko Vytautui Didžiajam Punia, kurią ne kartą gynė nuo priešų. Čia jis buvo įkūręs savo rezidenciją. Jei tikėsime flamandų keliautoju ir diplomatu, Burgundijos kunigaikščio patarėju  Žilberu de Lanua (Guillebert de Lannoy), kuris 1412–1413 m. lankėsi LDK, jam norint susitikti su Vytautu Didžiuoju teko vykti į Punią. Čia didysis kunigaikštis per metus praleisdavo po porą mėnesių. Keliautojas pasakojo su juo rezidencijoje radęs žmoną ir dukrą.
Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje.

Šv. Jurgiobokšto formos mūrinė koplytėlė, skirta 1831 m. sukilimo dalyviams atminti. Tuometinis Punios klebonas Juozapas Klikovičius dalyvavo sukilime, vėliau slapstėsi, tačiau 1837 m. Kalvarijoje buvo areštuotas. Manoma, kad dabartinėje koplytėlės vietoje ir buvo pastatyta pirmoji Punios bažnyčia.

Punios piliakalnis yra vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Stūkso jis Nemuno ir Punelės santakoje. Piliakalnį surasti labai lengva – nuo bažnyčios tiesiog reikia eiti 200 metrų keliuku, vedančiu į vakarus. Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjusi kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 metais čia įvykęs garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarę verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti kryžiuočiams į nelaisvę.

Legenda porina, kad kitapus Nemuno, ant Rumbonių piliakalnio stovėjusios pilies rūsiuose ėjo paslaptingi požeminiai urvai net po Nemunu. Jie vingiavo keletą kilometrų ir jungėsi su Punios pilimi. Ir Punios pilies kryžiuočiai nebūtų įveikę, jei nebūtų suradę šių požeminių kelių, kuriais Margirio karžygiai atsigabendavo sau maisto ir ginklų iš Rumbonių pilies. Tačiau atsirado išdavikas, susigundęs siūlomais turtais, ir parodė priešams paslaptingus požemius. Jais kryžiuočiai įsiveržė į Punios tvirtovę.

Archeologai, kruopščiai ištyrę piliakalnį, nustatė, kad XIII–XIV amžiuje ant jo stovėjo pilis, kuri buvo sudeginta, XV amžiuje jos vietoje pastatyta nauja. Tačiau neprabėgus nė amžiui sudegė ir ši, XVI amžiaus pabaigoje čia pastatyti nauji dideli rūmai. Vėliau jie tiesiog sunyko.

Piliakalnio papėdėje į Punelės upelį įteka laiptuotas Nečiuikos šaltinėlis, gavęs pavadinimą nuo kadaise greta buvusio tokio pat pavadinimo dvaro.

Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria graži panorama: plati Nemuno juosta ir Punios šilas, kuris yra vienas seniausių ir aukščiausių miškų Lietuvoje.

Miestelio kapinėse galima pamatyti mažosios architektūros paminklų – senųjų medinių dzūkiškų kryžių.

Senosios Punios žydų kapinės yra greta Punelės upelės, leidžiantis keliu link Nemuno.

Liepos mėnesio pabaigoje Punioje tradiciškai švenčiama Šviežios duonelės, Onininių šventė.

Punios istorija

Punia priskiriama prie 14 ankstyvųjų LDK miestų, beveik 400 metų turėjo Magdeburgo teises. Manoma, kad Punioje ant piliakalnio stovėjusi Pilėnų pilis, kurią 1336 m. užpuolė kryžiuočiai ir vietos gyventojai, vadovaujami kunigaikščio Margirio, ne pasidavė, bet susidegino. Tačiau tikroji Pilėnų vieta vis dar nenustatyta ir vyksta istorinės diskusijos dėl tikrosios vietos (dabar labiau tikėtina, kad tai – Bilionių piliakalnis).

Pirmąkart Punia minima 1382 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, XIII–XIV a. čia ant piliakalnio stovėjo Punios pilis. 1387 m. Skirgailai padovanotame Trakų kunigaikštystės aprašyme Punia yra vadinama pilaite ir miesteliu. Medinė pilis buvo sudeginta, XV a. pradžioje atstatyta. Apie 1400 metus tai buvo Punios pilis, kurioje žiemą daug laiko praleisdavo LDK Vytautas. 1425 m. pastatyta Punios bažnyčia. 1503 m. Karalius Aleksandras suteikė Magdeburgo teises, XVI a. viduryje Punios pilis vėl sudegė, o XVI a. pabaigoje pastatyti nauji dideli dvaro rūmai (atkasta dalis jų pamatų, spėjama, kad jie irgi buvę mediniai, tik atskiros dalys mūrinės), galbūt priklausę Gonsevskiams, tuo metu valdžiusiems Punią.

Punia suklestėjo XVII amžiuje, tačiau XVIII a. pradžioje dėl Šiaurės karo smarkiai nukentėjo, sudegė didelė dalis miesto ir dvaro rūmai. 1764 m. miestelio žemėlapyje užfiksuotas gatvių planas išliko iki mūsų dienų. XVIII a. pabaigoje pastatyta mūrinė rotušė. 1791 m. privilegija Puniai suteiktas herbas (dar anksčiau ji turėjo ir savo antspaudą).

Nuo XIX a. pradžioje Punion atsikėlė daug žydų, ji tapo nemažu miesteliu. 1848, 1857 ir 1903 m. gyvenvietę siaubė gaisrai. Per 1863–64 m. sukilimą 1863 m. gegužės 31 d. apie 40 žmonių sukilėlių būrys užpuolė valsčiaus valdybą. XIX a. Punia – Trakų apskrities miestelis, Butrimonių valsčiaus Punios seniūnijos centras.

XX a. 1 pusėje miestelis sumenko, ūkinė veikla apmirė. 1945 m. kovo 15 d. Punią puolė Lietuvos partizanai.

Sovietmečiu buvo Punios kolūkio centrinė gyvenvietė, pastatyta nemažai gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų, kultūros ir prekybos centras (architektas J. Zinkevičius). 1989 m. buvo 5 gatvės ir 140 namų.

1998 m. patvirtintas dabartinis Punios herbas.

Informacija apie Punią:

Punios miestelis

Punios miestelis ant Nemuno ir upelio Punytės, kuri į Nemuną teka. Punios bažnyčia mūro, gana augštoje ir gražioj vietoj.

Pamaldos bažnyčioje atliekamos gana tvarkingai. Evangeliją ir pamokslą pasakė kun. lietuviškai. Pakrapijimas, suma ir mišparai, viens paskui kito, beveik be partrukio; kas labai parapijonams paranku, ypač darbymetyje, nes atlikę pamaldas gali eiti namon ilsėtis. Visos giesmės ir maldos, kaipo pakrapijimo giesmę, mišias ir mišparus giedojo kunigėlis lotiniškai su pagelba vargonininko ir choro. Atėjo man galvon, kaip tai būtų gerai, kad visos tos mišių maldos ir giesmės būtų giedamos lietuviškai. Tada visi maldininkai suprastų tas visas maldas ir giesmes, ir visi iš vienio giedotų, kunigo vedami. Tikrai būtų gražu, jei visi parapijonys sutarmiai su kunigu ištartų savo širdinga meldimą Augščiusiam Viešpačiui Dievai lietuviškai. Rods, viena tik giesmė Pulkim ant kelių visi krikščionys buvo giedota lietuviškai – Lietuvoje lietuviškai.

Pro bažnyčią einant yra takas link Margerio kalno ant Nemuno kranto. Ta Margerio pilis susideda iš dviejų dalių, tatai yra apvalas augštas ir smailus kalnas, ant kurio dabar kryžius stovi. Greta to yra antras, truputį žemesnis kalnas ir pailgas, o jo viršus lėkštas. Einant keleliu augštyn aplink apvaliojo kalno, išeini ant augšto Nemuno kranto, ant kurio ir stovi šita Margerio pilis. Tarpe to apvalojo kalno ir pilies yra itin gilus ravas arba tarpkasė. Iš to tatai galima ravo užlipti ant kalno, nes matosi staigus takelis, kuriuo užlipas ant kalno matyti visos apielinkės. Taip pat iš to ravo galima užlipti ir ant piliakalnio. Piliakalnis pailgas nuo rytų link vakarų. Viršus jo buvęs lygus, bet dabar išartas ir bulbės apsodintos. Pilies šonas į pietus labai staigus ir tankiai apžėlęs alksniais, lazdynais ir kitais krūmais. Šiaurinis šonas piliakalnio matomai nugriautas ir bulbėmis apsodintas, net kaimyno daržą su batviniais pasiekis. Mat, prie pat šono šiaurinio yra gyvenamas butas. Vakarinis pilies galas išrodo labai staigus ir augštas ant kranto upelio Punytės, kuri įplaukia į Nemuną. Prie šiaurinio piliakalnio šono graži lėkštuma ant Nemuno kranto, kur Margerio laikuose turėjo būti pilies sargų arba kareivių buveinė, ar gal buvo kitokiems reikalams sunaudojama. Tečiau, tasai apvalasis kalnas, ant kurio dabar stovi kryžius, turėjo būti tiktai kaipo pilies arba sargybos vieta. Kadangi Gedimino laikuose, kada Margeris čia gyveno, kryžeiviai nuolat užpuldinėdavo ant Lietuvos. O gal čia buvo šventa vieta? Tasai apvalasis kalnas ir piliakalnis, matomai, supilti ir labai senai. Geistina butų, idant Lietuvos senovės mylėtojai apžiurėtų piliakalnius ir pažymėtų paveiksluose vietas, pranešdami, kiek galima plačiaus, dėlei ko ir kada tie piliakalniai galėjo būti sutaisomi. Nes su laiku gali tamsunai visai sugadinti ir nugriauti tuos piliakalnius, kurie yra mūsų krašto senovės brangumynais.

Daigas  „Punios miestelis” // Lietuvos žinios. -1911 m., lapkr. 24 d., p. 1-2