Velniakampio kilpų užantyje – tai 1971 m. žurnale „Mūsų gamta“ publikuotas straipsnis apie Dūkštų apylinkes – vieną įspūdingiausių Neries pakrančių kraštovaizdžių, kuriame susitinka gilūs upių slėniai, moreninės kalvos, senieji ąžuolynai, piliakalniai, pilkapynai, šaltiniuotos pievos ir retos augalų rūšys. Šiaurrytiniame Vilniaus rajono pakraštyje, prie didžiųjų Neries Velniakampio kilpų, atsiveria vietovė, kur gamta ir istorija susipynusios itin tankiai.
Straipsnyje autoriai – Viktoras Bergas, Vytautas Daugudis, Ramunė Jankevičienė, Česlovas Kudaba, Živilė Lazdauskaitė ir Jūratė Strazdaitė – pasakoja apie Dūkštos ir Neries slėnių reljefą, archeologinius paminklus, Bradeliškių, Buivydų ir Karmazinų piliakalnius, senąsias gyvenvietes, ąžuolynus bei botanines retenybes. Kartu keliama ir svarbi mintis: tokios vietos negali būti paliktos atsitiktinei plėtrai, nes jų vertė slypi ne vien grožyje, bet ir mokslinėje, istorinėje bei kraštovaizdinėje reikšmėje.
Tai tekstas apie gamtos kampelį, kuris prilyginamas Trakams savo gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis, tačiau išlieka savitas – ramesnis, labiau paniręs į slėnių, šaltinių, senų medžių ir piliakalnių tylą. Dūkštų apylinkės čia atsiskleidžia kaip vieta, kurią verta pažinti ir saugoti.
Velniakampio kilpų užantyje
Šiaurrytiniame Vilniaus rajono pakraštyje, už kalvoto moreninio Sudervės masyvo, nuošalyje, prie didžiųjų Neries Velniakampio kilpų, lyg užantyje glūdi Dūkštos su puikiomis apylinkėmis. Tos apylinkės yra skirtingų kraštovaizdžių kaimynystėje, todėl čia taip įvairu.
Į pietryčius nuo Dūkštų kyla moreninių kalvų šlaitas. Tai labai gyvo paviršiaus sritis: moreninės viršukalvės ir pelkėtos daubos, didžiuliai akmenynai, dirbamų laukų aklypliečiai. Visai kitokia Gaurakalnių pusė — daug ramesnė, lygesnė. Čia ledyno atsitraukimo metu tyvuliavo prieledyninės šaltavandenės marios. Jų dugne nugulė vadinamųjų limnoglacialinių molių, įtekėjusios upės į marias sunešė nemaža smėlio. Šiandieną tuos padarinius nesunku pastebėti. Žemiausioje vietoje plyti molynai, o į šiaurę už Airėnų ir Antakalnio — smėliai, pušimis apaugę vėjo supustytų kopų kauburiai. Trečioji reljefo rūšis, labai įvairinanti ir puošianti šias apylinkes, yra gilūs upių slėniai. Neris, atitekėdama nuo Vilniaus, įsiveržia iš tarpkalinių aukštumos ir, patekusi čia, daro dideles Velniakampio kilpas. Toliau įsigrauždama upė giliai prasmega ir sudaro labai vaizdingą slėnį, kurio dugnas yra tik apie 60 metrų aukščiau jūros lygio, tuo tarpu Dūkštos ir aplinkiniai kalnai liko aukštai — apie 140—170 metrų nuo jūros lygio. Liko ir žvelgia iš 60—80 metrų aukščio į paunksmingus slėnius.
Ties Karmazinų vietove į Nerį įteka nedidelė Dūkštos upelė, kurios slėnis žemupyje yra toks pat gilus, kaip Neries, be to, jis siauras lyg kanjonas. Ši upelė su savo slėniu Dūkštų apylinkių kaimus apriečia iš šiaurės, todėl jie čia atsidūrę aukštame lyg tvirtovė ir labai jaukiame tarpupyje, nuo kurio toli matyti: Kernavė, Sudervė, Maišiagala, Čiobiškis. Leidžiantis į klonius — kita nuotaika. Viršutinėse atokaitingose panerių terasose jaukūs sausašiliai. O iki vandens likus apytikriai šešiems metrams, iš tarpmoreninio smėlingo prosluoksnio, kuris atsiveria šlaituose, trykšta šaltiniai, slenka vėsa. Neries slėnis vis dėlto dažniausiai beveik iki vandens sausas, pušimis apaugęs. Tuo tarpu Dūkštos paupiais auga lapuočiai, labai daug senų ąžuolų.
Šią patogią lyg kokią gamtinę tvirtovę vietovę seniai pamėgo žmonės, panaudojo ją apsigyvenimui. Todėl čia gausu archeologinių paminklų. Neries bei Dūkštos upių pakrantėse aptinkami titnaginiai bei akmeniniai dirbiniai rodo, jog žmonės šiose apylinkėse gyveno jau akmens amžiaus laikais. Tačiau dar daugiau radinių turime iš vėlesnių, ypač geležies amžiaus laikų. Apie 2—3 kilometrus į vakarus nuo miestelio abiejuose Dūkštos krantuose netoli vienas kito pūpso net trys piliakalniai: Bradeliškių, Buivydų ir Karmazinų. Netoli Karmazinų piliakalnio, miške, yra pilkapynas, tyrinėtas 1857 ir 1933 metais. Čia aptikti VI—VIII amžių degintiniai kapai. Apie du kilometrus į vakarus nuo miestelio, netoli kelio į Kernavę, ąžuolyne yra didokas akmuo su iškaltais jame sunkiai įskaitomais rašmenimis. Visi šie duomenys rodo, jog Dūkštų apylinkės nuo seno buvo tankiai apgyventos.
Daugumos minėtų archeologinių paminklų būklė gera. Tačiau kai kurie jų pastebimai nyksta. Ypač tai liečia Bradeliškių piliakalnį, kurio rytinę dalį ardo Dūkštos upė. Dėl to iki šiol išliko tiktai nedidelė šio piliakalnio pylimo dalis ir nemažas jo aikštelės plotas. Kad šis paminklas nesunyktų, reikia sutvirtinti jo griūvančius šonus. Ruošiantis šiam darbui, praėjusią vasarą šiame piliakalnyje buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai. Ištirtas apie 64 kvadratinių metrų plotas rytiniame, griūvančiame piliakalnio aikštelės pakraštyje. Nustatyta, kad piliakalnis buvo apgyventas dar pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje vietos rytinių baltų kaimyninės bendruomenės ir buvo pastoviai naudojamas iki XIII—XIV amžiaus.
Tyrinėjant paaiškėjo, kad pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje piliakalnio aikštelėje stovėjo dar, palyginti, gana primityvūs keturkampės formos mediniai antžeminiai pastatai. Jie buvo padaryti tikrai iš 5—10 centimetrų storio į žemę statmenai įkastų rąstelių, kurių tarpai buvo išpinti stambesnėmis šakomis ir apkrėsti moliu. Iš šio laikotarpio daiktų piliakalnyje aptikta lipdytinės, baltams būdingos brūkšniuotosios keramikos, keletas nedidelių geležies gargažių ir titnago gabalėlių.
Kur kas daugiau daiktų rasta pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pirmos pusės sluoksniuose. Greta brūkšniuotosios keramikos bei įvairių gyvulių kaulų, čia rasta ir akmeninių trinamųjų girnų viršutinis akmuo, geležinis meškerės kabliukas, bet keletas molinių verpstukų. Aptikta ir šio laikotarpio stulpinės konstrukcijos medinių keturkampių pastatų liekanos.
Įdomios senienos rastos pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pabaigos ir antrojo pradžios sluoksniuose. Paminėtinas retesnis radinys — akmeninių sukamųjų girnų viršutinė dalis, padaryta iš labai nepatvaraus vietinio koryto kalkakmenio. Taigi, tik iš dalies patyrinėjus vieną piliakalnį, matyti, koks tai įdomus archeologinis paminklas. Nėra abejonės, kad ir jo kaimynai vertingi mokslui.
Keliais žodžiais reikia priminti, jog Dūkštos susiję su atskirais mūsų istorijos puslapiais. Praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje čia yra lankęsis ir vietovę aprašęs poetas V. Kondratavičius-Syrokomlė. Nerį tyrinėjęs K. Tiškevičius. Čia, prie Neries, Velniakampyje, gyveno ir mirė Vilniaus universiteto rektorius profesorius Jeronimas Stroinovskis.
Dūkštų apylinkės pasižymi ir savo kraštovaizdžio ypatumais. Apie juos būtina pakalbėti kiek plačiau.
Dūkštų apylinkėse, kaip ir visoje Lietuvoje, vyrauja agrarinis kraštovaizdis, tačiau Neries šlaitai dirbami tik ten, kur jie lėkštesni ir patogūs. Dešiniajam Neries krantui, ties Dūkštos upelio žiotimis, charakteringi statūs šlaitai, beveik nepaliesti žmogaus ūkinės veiklos, todėl čia išlikusi labai įvairi natūrali augalija. Išskirtina trys augalijos bendrijos.
Pirmojoje, esančioje arčiau Dūkštų kaimo, auga sausi pušynai. Po išlakomis pušimis kartu su melsvąja kelerija auga šakotasis šiaudenis, raudonstiebis snaputis, kalninė viksva, dilinė viksva, pievinė šilagėlė, papaprastasis raudonėlis, alpinis dobilas. Tokio pobūdžio pušynai kaip tik būdingi sausiems upių slėnių šlaitams. Žolinių rūšių tarpe ypač patraukia dėmesį šakotasis šiaudenis (Anthericum ramosum L.), apyretis Lietuvoje, pietryčiams būdingas lelinių šeimos augalas, vidurvasaryje puošiantis šlaitą baltų žiedų migla.
Antrojoje bendrijoje, už pušyno, einant paneriu žemyn Dūkštos upelio link, nuožulnesniame šlaite prasimuša šaltinėliai ir plyti pieva, pažėrusi aibę ašarėlių. Šiame „ašaryne“ šaltinėlių versmės apsprendžia augalinės dangos mozaikiškumą. Ten, kur verda šaltinėliai, auga gausūs melveno kupstai, pelkinė vingiorikštė, plačialapė viksva, raudonoji gegužraibė, o aplinkui klesti sausrą mėgstančios pievinės rūšys: pievinė vingiorikštė, kalninis dobilas, keturbriaunis čiobrelis, gluosnialapis debesylas. Toje pievoje gausiai auga vienas įdomiausių mūsų paparčių — vienalapė driežlielė (Ophioglossum vulgatum L.), mieliausiai įsikurianti Lietuvos lankose. Tankias grupeles čia sudaro kita Dūkštų apylinkėse gana paplitusi rūšis — melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata L.). Šiaip jau Lietuvoje melsvasis gencijonas retas ir įtrauktas į globojamų augalų sąrašą.
Nuo šaltiniuotos pievos iki pat Dūkštos upelio ir net už jo, stačiame Neries šlaite, įsigalėję lapuočiai. Čia auga seni puikuoliai ąžuolai, stiprios liepos, protarpiais prisimaišo uosis ir klevas. Trake vyrauja lazdynai, gausu ožekšnių, matosi žalčialunkio ir sausmedžio krūmeliai. Žolinėje dangoje randame tipiškų europinių rūšių, būdingų lapuočių miškams. Saulėtose aikštelėse auga balandinė žvaigždūnė (Scabiosa columbaria L.). Šis gražus, melsvažiedis karšulinių šeimos augalas retas, sutinkamas tik Lietuvos pietryčiuose.
Tame pačiame šlaite, netoliese Dūkštos žiočių, šaltiniuotais griovyje auga miškinė monažolė (Glyceria nemoralis Uechtr. et Koern.). Tai daugiametis 30—140 centimetrų aukščio varpinių šeimos augalas, panašus į bukažvynę monažolę. Nuo pastarosios skiriasi silpnesniu ir dažnai aukštesniu stiebu bei susiklaudžiusiu į šluotas, beveik plaukiškas dalis liežuvėliu. Miškinė monažolė — labai retas Lietuvoje augalas, aptinkamas kol kas tik Paneriuose (ir tai literatūros duomenimis) ir Puvočiuose. Šiaip jau šiltesnio vidurio Europos submeridionalinės juostos augalas. Aprašomasis šlaitas Dūkštų apylinkėse — tai tik trečia vieta, kur Lietuvoje rasta ši rūšis. Savo augimvietėje miškinė monažolė dengia 60—70 procentų paviršiaus ploto.
Be minėtųjų šlaitų, kitas botaniniu požiūriu įdomus objektas Dūkštų apylinkėse yra ąžuolynas, dunksantis dešiniajame Dūkštos upelio krante. Šis ąžuolynas buvo didesnis. Šių dienų teišlikę apie 130 hektarų. Tačiau ir tokių masyvų Lietuvoje jau labai reta. Vidutinis ąžuolyno medžių aukštis 24 metrai, o vidutinis amžius 130—140 metų. Jis teikia puikų seno ąžuolyno vaizdą. Ąžuolai savo lajomis dengia iki 60 procentų ploto. Kur-ne-kur trake auga beržukai, pušaitės, o taip pat kai kurie lapuočių trako krūmai — ožekšniai, žalčialunkiai ir kiti. Žolinėje dangoje, be įprastinių grynų lapuočių miškų palydovų, gausiai auga blakstienotoji viksva. Blakstienotoji viksva (Carex pilosa Scop.) — daugiametis, tamsiai žalias 30—50 centimetrų aukščio augalas, turintis gelsvai rusvą, gulsčią šakniastiebį. Lapai minkšti, ilgi, apaugę retais plaukeliais, ypač gerai pastebimais lapų pakraščiuose. Stiebo pamate supa belakštės, tamsiai purpurinės makštys. Savo išvaizda blakstienotoji viksva primena miškinę viksvą. Skiriasi nuo pastarosios lapų plaukuotumu ir makščių spalva. Dūkštų ąžuolyne ši viksva vietomis dengia 90—100 procentų paviršiaus ploto. Blakstienotoji viksva Lietuvoje rasta tik nedaugelyje vietų, ir ne vienoje iš žinomųjų anksčiau augimviečių ji nebuvo tokia gausi, kaip Dūkštų ąžuolyne.
Per ąžuolyną iškirsta plati proskyna naujam keliui. Jau dabar pastebima neigiama tų darbų įtaka ąžuolynui. Kai kurie ąžuolai pradėjo džiūti ir nykti, suintensyvėjo nepageidaujamų ruderalinių augalų rūšių, išstumiančių tikruosius silvantus, invazija, dėl suardyto dirvožemio paviršiaus prasidėjo erozija.
Kol dar nevėlu, būtina peržiūrėti kelio tiesimo projektą ir jį pakeisti. Dar 1960 metais apie blogą ąžuolyno būklę buvo rašyta „Mūsų giriose“, tačiau nieko nebuvo padaryta. Reikia suprasti, jog minėtieji Neries šlaitai ir ąžuolynas Dūkštų apylinkėse yra tarsi natūrali augalų kolekcija, kurios išsaugojimu turime susirūpinti. Nedaug kur Lietuvoje tokiame, palyginti, mažame plote susikaupia tiek daug retų bei apyrečių rūšių.
Dūkštų agrariniame kraštovaizdyje taip pat yra vertingų elementų, kurie labai reikalingi priemiesčio zonai. Išliko gražių kaimų, kuriuose miesto gyventojai kasmet vis labiau mėgsta praleisti vasaros poilsio dienas arba net atostogų laiką. Kaimuose nemaža sodų, mėgstama daržininkystė, atsiranda šiltnamių, net nedideliuose privačiuose daržuose, tebelaikoma bičių. Patys kaimai išlaiko senovinę vertę, juose nemaža medžių. O kai kurie klonių dugne išsidėstę kaimeliai, kaip Briedeliškės, Bielozariškės, yra tiesiog unikalūs savo gamtine padėtimi, reti kaip architektūriniai tipai. Įdomu, jog kaimai čia dažnai įsikūrę senuose užuovėjinguose, į pietus nukreiptuose šlaituose. Atlikus nedidelius mikroklimatinius stebėjimus, paaiškėjo, kad juose vidurdienį temperatūra 2—3 laipsniais aukštesnė, negu kituose atviruose laukuose esančiuose kaimuose. Tai labai vertinga savybė daržams, sodams ir bitėms, be to, poilsiui. Dūkštos klonyje, piliakalnio papėdėje, yra nepaprastai įdomios statybos trijų aukštų mūrinis vandens malūnas. Jis visai nenaudojamas, nors dar gana sveikas. Reikėtų juo kam nors susidomėti.
Šį Dūkštų pakraštį patogu pasiekti. Jau tiesiamas tiesus kelias nuo Vilniaus, prie kurio bus tokios puikios ir įdomios vietovės kaip Sudervė su unikaliu architektūros paminklu ir ežerais, čia aprašomosios Dūkštos, Kernavės draustinis, toliau — Čiobiškis, Jonava. Netolimoje ateityje ši trasa, be abejonės, bus labai populiari. Gamtinėmis ir istorinėmis-kultūrinėmis vertybėmis šis paupys prilygsta Trakams. Todėl reikia laiku susirūpinti jo ateitimi. Geriausia būtų Dūkštų apylinkes artimiausiu metu paskelbti istoriniu-landšaftiniu draustiniu.
V. Bergas, V. Daugudis, R. Jankevičienė, Č. Kudaba, Ž. Lazdauskaitė, J. Strazdaitė „Velniakampio kilpų užantyje” // Mūsų gamta 1971 m., nr. 7., p. 7-8