Iš 1882 m. Sausio mėn. „Istoričeskij viestnik” ir „Niva” Nr. 48; beto, iš velionies Z. Zaleskio rankraščių.
Raudonės pilis buvo įsteigta anais laikais, kada Teutonų ordenas pradėjo pulti Lietuvą, neva norėdamas apkrikštyti ją, iš tikrųjų, norėdamas tiktai užgrobti Lietuvos žemelę ir pavergti mūsų prabočius. Tie puolimai tęsėsi tol, kol Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas nesugniužino galutinai vokiečių galybės ties Grunvaldu. Raudonės pilis buvo įsteigta 1337 metais. Teutonų ordeno Did. Misteris Teodorikas Altenbergietis pasiuntė į Žemaičius didžiausias kalavinininkų minias; vyriausiuoju vadu buvo paskirtas jaunas Henrikas Bavarietis, Vokiečių ciesoriaus Liudviko giminaitis. Kalavininkai, priėję prie Nemuno, nedidelėje saloje įsteigė medinę tvirtovę Romain-Verder” (greta Ilguvos dvaro). Kiek žemiau apie 3 verstus nuo tos tvirtovės, dešinėje Nemuno pusėje buvo didelė lietuvių medinė Veliuonos tvirtovė. Tai buvo gerai apginkluota pilis, bet ji visgi negalėjo atsilaikyti prieš vokiečių ugnies ginklus, kurių dar nežinojo lietuviai. Vokiečiai greit paėmė tą pilį, sudegino ją ir jos vietoje aukštame kalne pastatė akmens pili „Frideberg”, kurios pamatai ir rūsys lig šiol liko.
Žinodamas, kad Gediminas ištraukė su didele kariuomene prieš totorius, Henrikas Bavarietis 9 verstais žemiau Veliuonos ant to paties Nemuno krašto išstatė didele, labai gerai įtaisyta mūro pilį aukštu (15 sieks.) bokštu-Baieršloss, bet ilgainiui jis buvo pavadintas „Raudonė„, kadangi buvo iš raudonų plytų statytas.
Neilgai trukus, Henrikas apleido Žemaičius ir Raudonės pili su visais savo turtais pardavė Didžiajam Mistrui Teodorikui, kuriam vokiečių ciesorius atidavė visą Lietuvą ir Žemaičius kartu su Raudonės pilim, kur buvo manoma įsteigti sostapilė ir visos Lietuvos arkivyskupo buveinė. Gediminas, nuraminęs totorius, grižo Vilniun ir 1338 m. vasarą išsiuntė, vedant savo sūnui Algirdui, kariuomenę prieš vokiečius. Tasai žygis buvo nelaimingas. Pabuvę ties Raudone 22 dienas ir nieko nepeše, lietuviai turėjo trauktis, bet besitraukiant, Algirdui pasisekė atsiimti Veliuonos (Fridebergo) pilis ir sunaikinti Romain-Verder pilis. Ateinančiais 1339 metais Gediminas surinko daug kariuomenės ir traukė Raudonės link. Teutonai sutiko lietuvius baisiausia ugnimi, kuri padarė lietuviams didelių nuostolių. Kai mūsų eilėse prasidėjo sumišimas, senas Gediminas, nulipęs nuo žirgo, pats pradėjo raginti ir drąsinti kareivius; jau jie iš naujo atsigavo, kaip liūtai, veržėsi paskui mylimą savo vada. Gediminas, drąsindamas kareivius, pasiremdamas dideliu savo kardu, ėjo pirma visų, bet vos tiktai prisiartino prie pilies sienų, kaip iš bokšto lango pasigirdo šuvis ir prityrusia vokiečio Tilemano ranka Gediminas buvo sužeistas tiesiai krūtinėn.
Pakriko, sumišo lietuvių eilės. Paplūdęs kraujuose, Didysis kunigaikštis tvirtu balsu apreiškė savo sūnums paskutinį savo norą ir greit mirė. Lietuviai traukėsi nuo Raudonės Veliuonos link; traukėsi, nuliūdę, nešdami savo brangiausio kunigaikščio lavoną. Veliuonoje buvo sukrautas didelis laužas, ant kurio sudegė garsaus Gedimino kūnas. Jo pelenus palaidojo ant kalnelio greta Veliuonos pilies. Toje vietoje kariuomenė supylė dideli pilekalnį, kurs ligšiol yra visiems žinomas, kaip Gedimino kalnas. Gediminui mirus, Algirdas su 40.000 lietuvių kariuomenės, ilgai apgules, paėmė Raudonės pili. 1343 metais vokiečiai vėl puolė Lietuvą, paėmė Raudonės pilį ir labai sunaikino ją. Vėliau ji buvo dar nekartą naikinama ir degė, visgi kai kurios sienos ir bokštai ligšiol liko iš seniausių laikų. Dabar ji gražiai atstatyta senovės stiliuje. Dar yra iš seniausių laikų rūsys, kur buvo kankinami mūsų prabočiai, maistui sandėliai rūsyse, netgi šulniai rūsyje, urvai ir pūdai apie pilies sienas.
Apie pilį užveistas labai gražus sodas, su daugybe visokių medžių, gyvų tvorų, žolynų. Labai gerai užsilaikė aukštas bokštas, tiktai okupantai vokiečiai išdegino visą bokšto vidų. Mat, užsirites bokštan girtas vokietis ir kritęs iš pat viršaus, užsipliekė mirtinai; taigi atrado gerą būdą, kad nebevaikščiotų ten kiti vokietukai. Tur but, nedasiprotėjo atrasti lengvesnio budo užginti ten vaiksčioti – užrakinti storas ąžuolines bokšto duris. Netoli bokšto yra vadinamas „Balandos kalnelis”. Yra padavimų, kad čia kas pavasarį, pasirodžius jaunam mėnuliui, vidunaktį išeinanti baltai apsirėdžiusi karalaitė Balanda (Kęstučio duktė) ir ilgai verkianti,
Seni žmonės atmena nemaža visokių padavimų apio Raudonės pilį, apsakinėja apie visokius „striokus”, ir maža atsirastu drąsuolių, kurie naktį išdrįstų nakvotis pilyje. Apie pilį yra dideliausi ir labai gražus miškai. Vieta stebukligai graži.
Labai gaila, kad keliolika Raudonės pilies kambarių dabar be grindų. Mat, vokiečiai 1919 m. išplėšė visuose kambariuose patiesalus, o kraustydamies iš Lietuvos, sumanė net gi pačias grindis išparduoti. Neatsirado iš Lietuvių nei vieno išgamos, kurs būtų išdrises pirkti lentas ir paskui plėšti grindis ir ardyti brangų prabočių atminimą, bet vienas lenkas dvarponis Juozas Jasinskas (labai turtingas) pirko grindų lentas ir ramiausia sąžine išplėšė jas, o kad pasirodė keletas kambarių užrakinta ir pamestas raktas, tai netgi ploną lentų sieną išgriovė, kad tiktai galėtų prieiti prie lentų. Ar nereiktų apvalyti Lietuvą nuo tokiu obyvatelių? Nors gi šaltojon reiktų patupdyti keletai savaičių. Mūsų inteligentams reiktų būtinai aplankyti tokias vietas, kaip Raudonė, Gelgaudiškis, Veliuona, Zapyškis. Veliuonos bažnyčia statyta Vytauto Didžiojo 1421 m., bet jos bokštas yra dar senesnis; jis buvo pastatytas Veliuonos dievaitės garbei ir prie jo buvo pristatyta dabartinė bažnyčia. Zapyškio gi bažnyčia benebus visų seniausia bažnyčia Lietuvoje. Dabar ji labai apleista, ir būtinai reiktų pataisyti ją, kad nepranyktų brangus senovės atminimas. Pats važiavimas Nemunu suteikia be galo daug malonumo, ir reikia tikėtis, kad šią vasarą visi, kas dar nemate Nemuno krantų, nepatingės pasidžiaugti jais ir aplankyti brangias senovės vietas.
J. L. „Raudonės pilis” // Tauta 1920 m., gegužės 11 d., p. 3