Šatrijos Kalno praeitis šiame pasakojime atsiveria kaip legendų, senųjų tikėjimų ir istorinių lūžių vieta. Čia kalnas nėra vien kraštovaizdžio aukštuma – jis tampa milžino Alčio supiltu kapu, raganų ir raganių buveine, senųjų žemaičių šventviete ir vieta, prie kurios susiduria pagoniškojo pasaulio atmintis su krikščionybės atėjimu.
Pasakojime susipina padavimai apie Šatrijos kalno atsiradimą, žemaičių pasipriešinimą kryžiuočiams, Vytauto ir Jogailos laikų krikštijimą bei Luokės, kaip svarbios šių apylinkių vietos, reikšmė. Tai tekstas, kuriame Šatrija iškyla ne tik kaip vienas žymiausių Žemaitijos kalnų, bet ir kaip simbolinė riba tarp senųjų dievų, šventų miškų, žalčių garbinimo ir naujosios tikėjimo tvarkos.
Tokie pasakojimai leidžia pajusti, kodėl Šatrija iki šiol išlieka viena paslaptingiausių Lietuvos vietų – kalnas, apie kurį kalbant sunku atskirti istoriją nuo padavimo, o padavimą nuo gyvos krašto atminties.
Šatrijos kalno praeitis
Pasakoja, kad šį kalną supylęs milžinas Alčis ant savo žmonos kapo. Jo žmona padėdavusi jam kariauti su Žemaičių neprieteliais ir kovoje žuvusi. Tada Alčis nuėjęs į pajūrį, prisisėmęs pirštinę smilčių ir išpylęs ant žmonos kapo, iš to pasidaręs Šatrijos kalnas, o bemėtant pabyrėję tai esą visos tos kalvos aplink Šatrijos kalną, o ypač iš jūros pusės.
Su Šatrijos kalnu susijusi istorija apie raganas ir raganius, kurie gali žmogų į kamuolį sutraukti, vilku ar šarka paversti, ligomis aplėsti, karvėms pieną atimti, derlių sugadinti ir t. t.
Kryžiuočių ordėnas vertė jėga Žemaičiams krikštytis, bet pirminis jų tikslas buvo pagriebti Žemaičių žemę, todėl žemaičiai įvairiais būdais tam priešinos. 1409 m. žemaičiai užpuolė vokiečius, išpiovė, numetė jungą ir kartu katalikų tikėjimą, ir vėl savo dievus garbino.
Bet čia jau pamatė žemaičiai, kad karalius Jogaila ir did. kunig. Vytautas jau katalikai, nebeduos jiems ilgiau likti pagonimis, kas ir išsipildė. Po Žalgirio mūšio (1410) Vytautas, Jogaila, Vilniaus pralotas Motiejus, mokąs lietuviškai, ir d. k. atvyko į Kauną, atlaikė pamaldas, o paskiau sėdo į laivelį, įvažiavo ligi Dubisos, vietos Onkaim arba Aukaim, kur buvo šventi krūmeliai ir gyveno Kurėja–Kūrėjų — Gintautas.
Kareiviai pradėjo kirsti šventus medžius, žemaičiai išsigando krikšto. Kai žemaičiai nenorėjo krikštytis, davė dievams pinigų, raudonas kepures, žydrius švarkus ir t. t. Jogaila ir Vytautas pirmieji mokė žemaičius poterių, lenkų kareiviai naikino šventus miškus, šventus ir gerbiamus žalčius ir t. t.
Gerokai krikštijimą pavarius Nevėžio pakrantėse, Vytautas atvyko prie Šatrijos kalno ir čia pradėjo krikštijimo darbą.
Žemaičiai krikštijos nenoromis, ir Vytautui išvykus į Trakius, dažnai atkrisdavo, keldavo maištus ir t. t. Todėl 1416 m. Vytautas antru kartu atvyksta į Žemaičius ir čia su kunigais pakrikštija 30.000 žemaičių, pastato 8 bažnyčias, tarp kurių ir Luokėje, kuri buvo nebiedna dar 1841 m. Luokėj gyveno 3 kun., buvo 7 valakai, 27 marg. ir pinigų turto. Rodos, kad dabartinė Luokės medinė bažnyčia jau trečioji, pirmoji Vytauto statyta ir antra išnykusios, į jų vietą pastatyta nauja 1763 m. Iš čia plaukia tas santykis mažo Luokės miestelio su Vytautu Didžiuoju.
Žymus Luokėj Vytautas ir tuo, kad jo noru pirmas Žemaičių Vyskupas Motiejus gyveno Luokėje, kad būtų arčiau Šatrijos kalno ir neleistų žemaičiams ten savo dievus garbinti.
„Šatrijos kalno praeitis” // Rytas 1930 m., rugpj. 11 nr., p. 5.
