Trijų Kryžių kalno piliakalnis – tai Trijų Kryžių kalno istorijoje įžvelgta senosios Vilniaus gyvenvietės vieta. 1930 m. paskelbtame straipsnyje E. Šimekas aptaria kalno reljefą, įtvirtinimų pėdsakus ir jų reikšmę, keldamas mintį, kad seniausio Vilniaus ištakų reikėtų ieškoti ne Gedimino kalne, o dešiniajame Vilnios krante.
Trijų Kryžių kalno piliakalnis – seniausioji Vilniaus dalis
Šio kongreso posėdžio Vilniuje proga (1927 m. birželio 7 d.), po prof. M. Limanowskio įžanginės paskaitos apie seniausiąjį Vilnių, drauge su Brno universiteto profesoriais B. Horáku ir F. Koláčeku išvykau į kelionę, skirtą seniausių miesto dalių topografiniam tyrimui. Gedimino kalne (Zamkowa Góra) radau tokią padėtį, kuri manęs nepatenkino, nes ji atitiko tik XIV amžiaus, o geriausiu atveju – XIII amžiaus pabaigos skonį. Įsitikinau, kad šis tariamai seniausias Vilniaus centras, atsižvelgiant į neabejotinai didelę miesto reikšmę ir svarbią vietą senųjų prekybos kelių sankirtoje, netoliese privalėjo turėti dar senesnį pirmtaką. Ir šį pirmtaką man iš tiesų pavyko rasti – iki tol nežinotame piliakalnyje kitoje Vilnios pusėje, Kryžiaus kalne, vadinamame Trijų Kryžių kalnu. Kadangi šis radinys labai svarbus ankstyviausiai Vilniaus istorijai, leisiu sau trumpai jį aprašyti.
Piliakalnis užima Kryžiaus kalno viršūnę ir vakarinį, tai yra šiaurės vakarinį, šlaitą. Kaip matyti iš pridedamo brėžinio, „kalną“ nuo Gedimino kalno skiria gilus Vilnios (Vileikos) upės slėnis. Tai iškyšulys arba, tiksliau tariant, nuožulni terasa, iš dviejų pusių apribota Vilijos (Neries) ir Vilnios upių vagų, o iš kitų dviejų – gilaus slėnio. Dėl savo didelio pločio šis slėnis akivaizdžiai yra natūralios kilmės ir atskiria kalną nuo visos aplinkinės vietovės. Taigi piliakalnį iš visų pusių puikiai – savo laikmečiui būdingu būdu – saugojo pati gamta.
Kalno šlaitai statūs pietuose, tiksliau – pietvakariuose, taip pat šiaurėje ir rytuose, tai yra šiaurės rytuose. Pietryčiuose nuo kalno viršūnės gana nuožulniai leidžiasi siaura ketera. Atrodo, kad piliakalniui apsaugoti ji buvo perkirsta vienu ar dviem grioviais. Dėl laiko stokos negalėjau išsamiau ištirti šios vietos, todėl negaliu tiksliai įvertinti, kiek keterą kertančios įdubos yra dirbtinės, o kiek – natūralios.
Kitoje kalno viršūnės pusėje, kur, matyt, kadaise buvo akropolis, o šiandien Vilnių iš tos vietos mato trys aukšti balti kryžiai, pastatyti ant dirbtinai suformuotos ir, be abejonės, tik naujaisiais laikais sutvarkytos aikštelės, piliakalnio teritorija pamažu leidžiasi link Vilijos slėnio. Jos vidurys įdubęs tarsi kriauklė: pakraščiai gerokai aukštesni už piliakalnio centrą ir dirbtinai suformuoti supiltu pylimu.
Didžioji piliakalnio pylimo dalis yra vientisa. Jis nuo viršūnės, kur buvo suardytas įrengiant minėtą dirbtinę aikštelę, puslankiu driekiasi šlaito pakraščiu iki vakarinio, tiksliau – šiaurės vakarinio, piliakalnio galo. Tarp abiejų pylimo galų yra gili įduba, kuria eina takas. Matyt, čia nuo seno buvo vartai, pro kuriuos patenkama į piliakalnį.
Kadangi šioje vietoje piliakalnio kraštas smarkiai nusileidžia ir yra visai nedaug aukščiau slėnio, jį reikėjo papildomai apsaugoti. Tam buvo supiltas antras, kiek į priekį išstumtas pylimas. Jo liekanos išliko kairėje, šiaurinėje, į piliakalnį kylančio tako pusėje. Šis pylimaa nuo pagrindinio pylimo buvo atskirtas ir leidosi laužta kreive beveik iki pat kalno papėdės. Be piliakalnio ir įėjimo į jį apsaugos sustiprinimo, jo paskirtis, matyt, buvo kuo labiau priartinti piliakalnio pakraštį prie Vilnios vagos, taigi ir prie nuolatinio vandens. Tai suprasime prisiminę, kad piliakalnis neturėjo savo vandens šaltinio.
Į piliakalnį iš Vilijos slėnio buvo patenkama pro dvejus vartus. Kaip jis kitaip buvo įrengtas ar pastatytas, kol kas pasakyti negalima. Sprendžiant iš dabartinės padėties, tikėtina, kad pagrindinis piliakalnio pastatas stovėjo kalno viršūnėje, o pylimus vainikavo medinė, iš statinių sudaryta gynybinė siena.
Geriausiai pylimo liekanos išsilaikė visame šiauriniame ir šiaurės rytiniame piliakalnio terasos pakraštyje. Ten pylimas ir šiandien yra įspūdingo dydžio. Jis išlikęs ir dalyje pietinio terasos krašto, nors čia gerokai sumažėjo dėl vėlesnių pakeitimų, kasinėjimų, kelią tiesiant atlikto lyginimo ir kai kur nuslinkusio grunto. Net ir paviršutiniškai apžiūrint galima pastebėti šių pakitimų pėdsakus. Šioje pusėje, sprendžiant pagal žemės formą, pylimas yra kiek įlinkęs S raidės forma.
Dirbtinai suformuotų aikštelių galima pastebėti ir kalno viršūnėje, ir piliakalnio viduje. Jos taip pat gali būti vėlesnės kilmės. Galiausiai norėčiau paminėti, kad šiauriniame šlaite, po pylimu, virš gilios daubos, nedideliame ruože matyti tarsi savotiška pakopa. Joje išliko kažkokio įtvirtinimo ar pastato liekanų, tačiau jų pobūdį kol kas būtų galima tiksliau nustatyti tik atlikus kasinėjimus.
Dėl trumpo laiko, kurį turėjau piliakalniui ištirti, negalėjau parengti jo plano. Todėl, norėdamas paaiškinti padėtį, pateikiu Vilniaus miesto plano, kurį 1921 m. sudarė St. Januszewiczius, iškarpą ir joje punktyrine linija apytikriai pažymiu piliakalnio vietą. Mano žymėjimas plane labai apytikslis ir į tikslumą nepretenduoja. Kaip iš jo matyti, piliakalnis iš esmės ovalus: šiaurėje – taisyklingesnis, o pietuose pylimas atkartoja įlinkusį šlaito pakraštį virš Vilnios. Apytiksliais skaičiavimais, piliakalnio išilginė ašis siekia maždaug 250–300 metrų, o skersinė – apie pusę šio ilgio.
Piliakalnio amžių, tiksliau – jo atsiradimo laiką, remdamasis analogiškais Čekoslovakijos paminklais, apytikriai datuočiau IX–X a. arba, vėliausiai, XI a. pradžia. Atsižvelgiu ir į piliakalnio įtvirtinimų formą, ir į vietos pasirinkimą, ypač į jo plotą. Jis gerokai didesnis, pavyzdžiui, už aikštelę Gedimino kalno viršūnėje, bet mažesnis už pačius seniausius slavų piliakalnius. Nuo jų jis skiriasi ir vietovės pasirinkimu, ir įtvirtinimo būdu.
Įvairiose piliakalnio vietose paviršiuje matyti juodas, nelabai storas kultūrinis sluoksnis. Jame radome keletą puodų šukių, tikriausiai datuojamų paskutiniaisiais viduramžių šimtmečiais. Šios šukės nepadeda nustatyti piliakalnio atsiradimo laiko, tačiau drauge su kultūriniu sluoksniu yra svarbus įrodymas, kad piliakalnyje kadaise gyventa. Šiandien visa jo teritorija negyvenama.
Štai toks, pačiais bendriausiais bruožais, būtų Kryžiaus kalno radinio aprašymas. Kad radome iki tol nežinotą piliakalnį, įsitikinau dar tą pačią dieną, pasiteiravęs per II sekcijos posėdį, kuriame dalyvavo daug žymių Lenkijos specialistų. Tą pačią išvadą patvirtino ir Vilniaus archeologijos muziejaus, anksčiau buvusio Tyszkiewicziaus muziejumi, rinkinių apžiūra. Šie rinkiniai paprastai buvo neprieinami, tačiau juos man labai maloniai leido apžiūrėti prof. dr. Ehrenkreutz-Ienė.
Peržiūrėjęs iki tol man prieinamą mokslinę literatūrą, išsiaiškinau, kad 1893 m. Vilniaus archeologų suvažiavimo leidinyje Pokrovskis, pradėdamas savo straipsnį apie Vilniaus gubernijos archeologinį žemėlapį (II dalis, p. 59), trumpai paminėjo, jog ant „Plikojo, arba Kryžiaus, kalno“ pagal Balińskio pranešimą žemėje rasta daug kaulų, o „dar ir šiandien matyti į įvairias puses einantys pylimai, kurie, kaip teigiama, priklauso istoriniams laikams“. Iš Pokrovskio sakinio formuluotės nėra visiškai aišku, ar apie pylimus jis taip pat cituoja Balińskį, ar ne.
Balińskis savo veikale Starożytna Polska, kurį cituoja Pokrovskis (p. VIII), rašo, kad Lietuvos ir Rusios karalius Gediminas ant Gedimino kalno – vieno iš Plikųjų kalnų, kylančių virš šventojo Perkūno slėnio ir apjuosiančių Vilnios žiotis į Viliją – pastatė tvirtą mūrinę pilį. P. 104, remdamasis kronikininku Stryjkowskiu, jis pateikia legendinį paaiškinimą, kodėl pilis buvo pastatyta būtent ant šio kalno. Toliau Balińskis pasakoja, kad slėnyje po šia pilimi, prie šventųjų aukurų po Perkūno giria, Gediminas pastatė antrą – medinę – pilį, vadintą Kreivąja. Ji taip pavadinta arba pagal vietą, kurioje gyveno vyriausiasis žynys Krivė-Krivaitis, arba pagal vingiuotą slėnio formą. Apibendrindamas pasakojimą apie Vilnių, p. 163 Balińskis rašo, kad „trijuose kalnuose, iškilusiuose virš miesto prie Vilnios vagos, išliko paminklai trims pagrindinėms lietuvių tautos civilizacijos epochoms: Gedimino pilies griuvėsius nešantis Gedimino kalnas simbolizuoja pagonybę ir feodalinį laikotarpį; Plikasis kalnas su trimis kryžiais – kovą už krikščionybę ir jos triumfą; o Bekešo kalnas su viršūnėje esančiu pilkapiu primena Europos galybę ir kultūrą.“
Kaip matyti, Balińskis, rašęs XIX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje, nežinojo Kryžiaus kalno pylimų reikšmės, o gal net nežinojo ir pačių pylimų. Jis matė tik tris ant kalno viršūnės stovinčius kryžius – krikščioniškojo Vilniaus simbolį. Beje, trumpa ir neaiški Pokrovskio pastaba apie pylimus pakankamai aiškiai rodo, kad jis pats, matyt, nesuprato jų tikrosios reikšmės.
Kaip minėjau šio pranešimo pradžioje, piliakalnio atradimas labai svarbus seniausios Vilniaus topografijos ir miesto istorijos požiūriu. Jis paneigia iki šiol įprastą nuomonę, kad seniausios Vilniaus dalies reikia ieškoti Gedimino kalne. Palyginti nedidelė aikštelė šio kalno viršūnėje, iš visų pusių į slėnius besileidžiančiais stačiais šlaitais, tiko labai vėlyvųjų viduramžių piliai. Kaip išsamiau išsiaiškinau iš Vilniaus istorijos, pilis Gedimino kalne iš tiesų buvo pastatyta tik XIV a. pirmojoje pusėje, apie 1320 m.
Piliakalnio buvimas kitapus Vilnios, jos dešiniajame krante, neabejotinai įrodo, kad Vilnius buvo svarbus jau trimis ar keturiais šimtmečiais anksčiau. XIV a., kai gotikinės mūrinės pilys buvo statomos ant uolų arba aukštų, sunkiai prieinamų kalvų ir jas buvo galima apginti nedideliu karių skaičiumi, didelė ir lengvai pasiekiama pilis–piliakalnis jau nebetiko. Ji buvo statoma anksčiau, tais laikais, kai prireikus turėjo tapti prieglobsčiu viso aplinkinio krašto žmonėms, todėl jos gynėjų turėjo būti daugiau ir, savaime suprantama, buvo taikomi kitokie kovos būdai.
Taigi pilis Gedimino kalne yra antras, vėlesnis senojo Vilniaus raidos etapas. Jos pirmtakas – Kryžiaus kalno piliakalnis, kurį reikia laikyti seniausia istorine miesto dalimi. Iš šio piliakalnio buvo valdoma vietovė prie Vilijos ir Vilnios santakos, taip pat svarbių prekybos bei kultūros kelių sankirta. Šie keliai ėjo per apylinkes, kurias valdė piliakalnis dar ne vieną šimtmetį iki Gedimino pilies atsiradimo ant Gedimino kalno.
Diskusijoje pasisakė prof. Semkowiczius. Jis išsamiai aptarė Vilniaus topografijos pokyčius ir laikėsi nuomonės, kad pirmykštis miestas buvo ne po Gedimino kalnu, o po Bakšta. Paminklosaugininkas L. Sawickis iš Varšuvos pareiškė, kad jo manymu, pylimas po Trijų Kryžių kalnu yra ledyninė morena, naujaisiais laikais pakeista per karinius darbus. Pasak jo, ir ten rasta keramika yra nesena, o pylimui trūksta visų piliakalniams būdingų požymių.
Paskutinis pasisakė prof. Šimekas:
„Atsakydamas į po mano pranešimo išsakytus kolegos L. Sawickio (Varšuva) prieštaravimus, ypač į jo teiginį, kad Kryžiaus kalno pylimai yra ledyninės kilmės, tai yra tariamas piliakalnio pylimas tėra ledyninės morenos pylimas, dar kartą pakartoju: pats piliakalnio pagrindas, kitaip tariant, vietovė, be abejonės, yra natūralios kilmės. Tačiau pylimai, apie kuriuos pasakojau, yra dirbtiniai – tai istorinės piliakalnio gynybinių įrenginių liekanos. Tuo neabejoju.
Dėl kolegos Sawickio teiginio, kad pylimą suformavo ledyninė morena, galiu tik konstatuoti, jog jis klysta. Jau vien elipsinė tokio pylimo, kokį – ar bent jo liekanas – aptinkame Kryžiaus kalne, forma visiškai paneigia ledyninę jo kilmę. Tokio pylimo negalėjo suformuoti nei Alpių, nei šiaurinis ledynas.
Kaip jau nurodžiau savo pranešime, piliakalnio paviršių įvairiose vietose yra pažeidę vėlesni pakeitimai. Prie jų pirmiausia priskirtina dirbtinė aikštelė, ant kurios stovi trys kryžiai. Ją įrengiant pylimo vientisumas buvo suardytas; tikriausiai kasant pylimą buvo paimta medžiagos aikštelei supilti. Tačiau, atsižvelgiant į pylimo formą ir abiejų jo galų kryptį prie aikštelės, nekyla abejonių, kad iš pradžių pylimas visiškai juosė kalno viršūnę.
Sprendžiant apie piliakalnio amžių, man svarbiausi jo vieta, plotas ir įtvirtinimų forma. Šios išvados nepakeistų net ir galbūt neigiamas kasinėjimų rezultatas. Kultūrinis sluoksnis, kuriame radome vėlyvųjų viduramžių šukių, pirmiausia įrodo, kad čia iš tiesų kadaise būta piliakalnio. Kadangi sluoksnis nėra labai storas, neatmestina, kad piliakalnis ilgą laiką buvo naudojamas daugiausia kaip prieglobstis karo pavojaus metu, todėl storesnis kultūrinis sluoksnis negalėjo susidaryti.
Dėl kolegos Sawickio pastabos, kad sluoksnyje rastos šukės yra nesenos, sprendžiu pagal analogiškus radinius kitose vietovėse ir manau, kad mano datavimas teisingas.“
E. Šimek Vertimas iš čekų kalbos
Pamiętnik II Zjazdu Słowiańskich Geografów i Etnografów, t. 2, 1930, p. 267–270.
Visą tomą galima peržiūrėti „Polona“ skaitmeninėje bibliotekoje.
