Skrėbiškio piliakalnis šiame pasakojime atsiveria ne kaip sausas archeologinis objektas, o kaip paslaptinga vieta prie senojo Rokiškio–Kamajų vieškelio, apgaubta rudens sutemų, lietaus ir liaudiško pasakojimo nuotaikos. Pro šalį važiuojančiam keleiviui kalnas pasirodo tarsi išnyrantis iš praeities – apaugęs pušimis, stovintis kairėje kelio pusėje ir saugantis ne vien žemės sluoksnius, bet ir žmonių atmintyje išlikusią legendą.
Šiame trumpame pasakojime svarbiausia tampa ne pats piliakalnio dydis ar forma, o vežėjo papasakota istorija apie užkastą koplyčią, kerštingą dvaro poną, jo sūnų ir paslaptingai pradingusį dvarą. Tokie padavimai primena, kaip seniau žmonės aiškino neįprastas kalvas ir vietovardžius – ne dokumentais, o gyvu žodžiu, perduodamu iš senelių anūkams, iš keliautojo keliautojui.
Skrėbiškio piliakalnio pasakojimas turi ir tą ypatingą senojo kelio atmosferą: purvinas vieškelis, pavargęs arklys, niūri rudens diena, tolumoje pasirodantys autobuso žiburiai ir kalnas, kurį vietiniai dar vadino Koplyčkalniu. Būtent tokiose detalėse atsiskleidžia vietos dvasia – kai istorija, legenda ir kelionės akimirka susilieja į vieną paslaptingą prisiminimą.
Skrėbiškio piliakalnis
Lietuvių tauta turi daug įdomių padavimų apie istorines vietas, apie piliakalnius… Tų padavimų gausumas rodo mūsų liaudies kūrybinę galią praeity, o tų padavimų pasakojimai mūsų mintis nuveda į tuos romantiškosios senovės laikus, kai mūsų kraštą valdė garsūs kunigaikščiai. Aš čia šį tą papasakosiu apie Skrėbiškių piliakalnį (kai kas jį Koplyčkalniu vadina) esantį Rokiškio apskr., papasakosiu tą, ką man papasakojo veždamas mane pro tą piliakalnį vežėjas.
Niūri rudens diena. Lynoja. Sulysęs bėrukas nenoromis tempia vežimą purvinu Rokiškio — Kamajų vieškeliu 10-tam kilometre nuo Rokiškio, pravažiavus Skrėbiškių dvarą kairėje vieškelio pusėje, apaugęs pušimis slaptigai sutemose stūkso vad. Skrėbiškio piliakalnis.
— Ar žinai koks čia kalnas? — staiga rodydamas į piliakalnį prabilo vežėjas.
Aš atsakiau, kad žinau tik tą, kad čia piliakalnis, ir iš savo pusės užklausiau bene jis ką daugiau apie tą kalną žino…
— Ką aš daug galiu žinoti, bet mano senelis man pasakojo, kad čia esanti užkasta koplyčia ir todėl daug kas tą piliakalnį „koplyčkalniu“ vadina.
— Na, na, pasakok — nekantriai pertraukiau vežėją, o jis užtraukęs botagu bėrukui pradėjo pasakoti:
— Mano senelis pasakodavo, kad čia, kur dabar stovi kalnas, buvusi koplyčia. Dvaro ponas, kurio lauke stovėjusi koplyčia, buvęs labai kerštingas. Jis kartą labai užpykęs ant savo sūnaus ir visus savo dvarus po mirties pavedęs žentui. Žentas gyvenęs užsieniuose ir kur randasi jam pavestas dvaras nežinojęs, tik žinojo, kad dvaro žemėje randasi koplyčia. Po pono mirties sūnus suvaręs visus apylinkės žmones ir liepęs koplyčią žemėmis apkasti. Po kiek laiko atvažiavęs žentas, kuriam tas dvaras buvo pavestas, bet neradęs koplyčios, nerado ir dvaro… Taip to pono sūnus ir atlikęs to dvaro valdytoju…
Baigęs apie tai pasakoti, vežėjas dar pridūrė:
— Seniau ant kalno buvo tamsus urvas, bet jau dabar, rodos, užgriuvęs. Prie ruskių buvo atvažiavę ponai iš už gronyčios ir šį kalną buvo pradėję kasinėti, bet paskiau, sako, valdžia uždraudusi.
Sutemo. Gal ką nors ir daugiau dar būtų vežėjas papasakojęs, bet tolumoje pasirodė einančio iš Kauno autobuso žiburiai ir bėrukas pradėjo šokti kadrylių.
Autobusui pravažiavus, susirinkome iš vežimo išmėtytus daiktus ir tylėdami privažiavome Kamajus.
V. „Skrėbiškio piliakalnis” // Lietuvos aidas, liepos 1 d. nr., p. 3