Kurmaičių piliakalnis Akmenos ir Pilsupio santakoje

Kurmaičių piliakalnis

Kurmaičių piliakalnis, vadinamas Pilale – piliakalnis pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Kurmaičių kaime (Kretingos seniūnija), Akmenos ir Pilsupio santakoje, Padvarių tvenkinio šiaurinėje dalyje, 0,4 km į vakarus nuo kelio Kurmaičiai–Tūbausiai.

Kurmaičių piliakalni iš trijų pusių supa vanduo ir statūs, miškais apaugę šlaitai, o archeologiniai radiniai liudija, kad ši vieta buvo ne tik stipriai įtvirtinta gyvenvietė, bet galėjo atlikti ir pagoniškos šventvietės – alko – paskirtį.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame tarp dviejų vandens tėkmių. Iš rytų, šiaurės ir vakarų jį dabar juosia Padvarių tvenkinys, susidaręs 1981 metais užtvenkus Akmenos upę. Nuo slėnio kylantys statūs šlaitai siekia 9–12 metrų aukštį, todėl senovėje prie piliakalnio buvo galima lengviau priartėti tik iš pietvakarių pusės.

Beveik keturkampė piliakalnio aikštelė driekiasi maždaug 60 metrų šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi ir yra apie 25 metrų pločio. Jos šiaurės vakarinė dalis 1,5–2 metrais aukštesnė už likusią aikštelę. Šiaurinėje dalyje išsiskiria nedidelis, apie 7 metrų ilgio ir 10 metrų pločio iškyšulys.

Lengviausiai pasiekiama piliakalnio pusė buvo apsaugota masyviu, kiek išlenktu gynybiniu pylimu. Jis tęsėsi apie 60 metrų, siekė iki 1,6 metro aukštį ir maždaug 8 metrus plotį. Vienas pylimo galas rėmėsi į Akmenos slėnį, o kitą nuo Pilsupio šlaito skyrė tik siauras tarpas.

Archeologiniai tyrimai parodė, kad pylimas buvo supiltas per vieną statybos etapą. Jo kraštuose stambūs akmenys sukrauti tarsi atraminės sienelės, o vidus užpildytas žemėmis ir smulkesniais akmenimis. Abipus pylimo buvo iškasti 2,5–4 metrų pločio ir iki 1,7 metro gylio gynybiniai grioviai.

Už pagrindinio pylimo plytėjo priešpilis – trapecijos formos, į pietryčius žemėjanti terasa. Jos ilgis siekė 65–80 metrų, o plotis – 23–30 metrų. Priešpilį saugojo trys pylimai, atskirti grioviais. Ilgainiui žemę ariant jie buvo nuskleisti, todėl šiandien geriausiai pastebimi kaip nežymūs pailgi paaukštėjimai.

Į pietus ir pietvakarius nuo priešpilio maždaug pusės hektaro plote buvo įsikūrusi papėdės gyvenvietė. Taigi Kurmaičiuose būta ne pavienės gynybinės kalvos, o didesnio piliakalnio, priešpilio ir gyvenamosios teritorijos komplekso.

1979–1980 metais Kurmaičių piliakalnį tyrinėję archeologai ištyrė apie 680 kvadratinių metrų plotą. Aikštelėje buvo aptiktas nuo 20 centimetrų iki vieno metro storio kultūrinis sluoksnis, liudijantis čia vykus intensyvią žmonių veiklą.

Didžiausią susidomėjimą sukėlė aikštelės dalyje atkastos neįprasto statinio liekanos. Jį sudarė 2–3,5 metro pločio stambių akmenų pusratis. Tarp pusračio galų liko maždaug 18 metrų tarpas, o vidinėje jo pusėje kas 2–3 metrus stovėjo mediniai stulpai.

Statinio centre buvo 3 × 2,6 metro dydžio smulkiais akmenimis grįstas keturkampis. Aplink jį išdėstytos keturios apskritos, maždaug dviejų metrų skersmens ir vieno metro gylio duobės. Jos buvo pripildytos peleningos žemės, anglių, perdegusių bei suskilusių akmenų ir keramikos šukių.

Tokios sandaros statinys Vakarų Lietuvos piliakalniuose buvo aptiktas pirmą kartą. Remdamiesi tyrimų duomenimis ir kitur rastomis analogijomis archeologai iškėlė prielaidą, kad Kurmaičių piliakalnyje galėjo veikti pagoniška šventykla – alkas. Todėl ši vieta gali būti laikoma ne vien gynybiniu objektu, bet ir svarbiu senosios baltų pasaulėžiūros paminklu.

Ką piliakalnyje paliko jo gyventojai?

Tyrimų metu rasta geležinė yla, peiliukų dalių, keturi akmeninių galąstuvų fragmentai, akmeninio trintuvo dalis ir gintaro gabalėlis. Ypač įdomi molinės liejimo formelės dalis, kuri galėjo būti naudojama apskrito skersmens antkaklei arba apyrankei lieti.

Taip pat surinkta apie 200 lipdytos keramikos šukių. Daugumos jų paviršius lygus, tačiau aptikta ir brūkšniuotos bei smulkiai grublėtos keramikos. Šie radiniai leidžia piliakalnį datuoti laikotarpiu nuo I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos iki III–IV amžiaus.

Kurmaičių piliakalnis laikomas vienu geriausiai įtvirtintų senojo geležies amžiaus piliakalnių Lietuvos pajūrio regione. Jo sudėtinga pylimų ir griovių sistema rodo, kad čia gyvenusi bendruomenė gebėjo organizuoti didelius statybos darbus ir gerai išmanė vietovės gynybines galimybes.

Vokiečių istorikai Hansas ir Gertrūda Mortensenai Kurmaičiuose lokalizavo Maicinėlės pilį, lotyniškuose šaltiniuose vadinamą Maycinele. Ji minima 1253 metų balandžio 5 dienos Kuršo vyskupo Henriko rašte Livonijos ordino magistrui, kuriame buvo dalijamos užkariautos pietinių kuršių žemės.

Manoma, kad Maicinėlė priklausė Mėguvos žemei – vienai iš senųjų kuršių teritorijų. Vis dėlto Kurmaičių piliakalnio archeologiniai radiniai datuojami gerokai ankstesniu laikotarpiu, todėl Maicinėlės tapatinimas su šiuo piliakalniu išlieka istorikų iškelta, bet galutinai nepatvirtinta prielaida.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje Kurmaičių piliakalniu klaidingai laikytas Akmenos dešiniajame krante buvęs didelis pilkapis, vadintas Pilale arba Pilalių kalnu. Jį 1899 metais paminėjo archeologas Fiodoras Pokrovskis, o 1928 metais – Petras Tarasenka.

1923–1926 metais šią Pilalę nukasė Nikodemas Tamošauskas, ieškojęs, kaip pasakojo vietos padavimai, požemiuose paslėptų liturginių brangenybių. Tikrasis Kurmaičių piliakalnis buvo atpažintas gerokai vėliau – 1962 metų spalio 11 dieną jį išaiškino kraštotyrininkas Ignas Jablonskis.

1963 metais piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto ekspedicija, vadovaujama Adolfo Tautavičiaus. Vėliau čia lankėsi ir daugiau archeologų bei paveldosaugos specialistų. 1972 metais objektas paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu, o nuo 2005 metų yra valstybės saugomas.

1944 metų rudenį vokiečių kareiviai Akmenos pakrantėje rengė gynybinius įtvirtinimus. Piliakalnio aikštelėje, pylime ir priešpilyje jie iškasė apkasų, kurių žymės matomos iki šiol.

Piliakalnis buvo ariamas, todėl jo pylimai nuskleisti, o gynybiniai grioviai užpilti. Rytinė pylimo dalis nukasta įrengiant įvažiavimą į aikštelę. Vakariniai ir šiauriniai jos pakraščiai vietomis nuslinko bei išgriuvo į Akmenos slėnį.

Užtvenkus Akmeną, prasidėjo spartesnė šlaitų erozija. 1993–1994 metais jie buvo tvirtinami drenuojančiu žvyringo smėlio sluoksniu, akmenų atramomis ir žabų tvorelėmis. Nors piliakalnis apaugęs medžiais bei krūmais ir yra nemažai apardytas, dabartinė jo būklė laikoma stabilia.

Padavimų apgaubta Pilalė

Pasakojama, kad ant piliakalnio stovėjo tvirtovė, kurios gyventojai narsiai gynė kraštą nuo įvairių užpuolikų. Šis padavimas dera su piliakalnio gynybine padėtimi ir archeologų aptiktais įtvirtinimais.

Kur kas paslaptingesni pasakojimai mini rūku apgaubtą kalvą. Esą sutemus čia rinkdavosi apylinkių laumės, raganos ir velniai. Kitas padavimas tvirtina, kad Pilalės požemiuose iki šiol slypi užburti lobiai.

Šiuose pasakojimuose susilieja dviejų skirtingų vietų atmintis – tikrojo piliakalnio ir kadaise už jo ribų buvusio didžiojo pilkapio, taip pat vadinto Pilale. Tačiau lobiai, antgamtinės būtybės ir užkeiktos kalvos būdingi daugelio Lietuvos piliakalnių tautosakai.

Kurmaičių piliakalnis šiandien

Kurmaičių piliakalnis įdomus ne vien įspūdinga padėtimi Akmenos ir Pilsupio santakoje. Tai vieta, kur viename kraštovaizdyje susipina senojo geležies amžiaus gynyba, kuršių žemių istorija, pagoniškos šventvietės pėdsakai ir liaudies padavimai.

Netoliese yra ir kitų archeologinio paveldo objektų: maždaug už 460 metrų į šiaurės vakarus – Pajuodupių kapinynas, o apie 500 metrų į vakarus – Kurmaičių II kapinynas. Jie liudija, kad Akmenos slėnio apylinkėse žmonės gyveno ir mirusiuosius laidojo daugelį šimtmečių.

Piliakalnį galima pasiekti važiuojant keliu Kurmaičiai–Tūbausiai. Iš Mokyklos gatvės gyvenvietės kryžkelėje reikia pasukti į kairę, Akmenos gatve važiuoti apie 815 metrų, o toliau lauko keliuku keliauti maždaug 420 metrų šiaurės vakarų kryptimi. Pravažiavus Bendinės upelį, reikia sukti į dešinę ir palei melioracijos kanalą vykti dar apie 130 metrų.

Kadangi paskutinė kelio dalis veda lauko keliukais ir pro sodybos aplinką, vykstant verta gerbti privačią nuosavybę, nepalikti automobilio ten, kur jis trukdytų vietos gyventojams, ir pasirinkti oro sąlygoms tinkamą avalynę. Kurmaičių Pilalė atsiveria ne kaip lengvai apžvelgiama kalva, o kaip medžių ir vandens apsupta senovės vieta, kurios tikrąjį mastą geriausiai atskleidžia pylimai, terasos ir santakos suformuotas kraštovaizdis.

Skaityti straipsnį PDF formatu – spauskite čia.