Šitą darbą pavedė mums spauzdinti „Vilniaus žinių” bendradarbis, lenkas. Lenkų literaturoje darbas dar nėra pasirodęs. Spausdinsime jį tarpais, ne vienu pradėjimu. Autorius, rašydamas lenkiškai, vietų vardus kad ir vadina lietuviškai, tačiau iš jo nurašytojo rankraščio ne visur aišku, kaip tie vardai skamba pačioj Lietuvoje. Malonu būtu, kad skaitytojai kur galėdami pataisytu vietų vardus ir tuos pataisymus praneštų redakcijai. „Vilniaus žinių” Redakcija. 1894 m.
Žemaičiai, arba tariant Žemoji Lietuva! Ateina man galvon įsikūrusių Raudonosios upės kviečių lygumoje kolonistų žodžiai: „Užtenka čia arklu papurinti žemė, ir ji dėkodama atsimoka gausiais vaisiais”. Tyrinėtojui tokia maloni dirva yra Žemaičiai. Kur tik žvilgterėsi, visur matyti pro šių dienų kultūros uždangą senu-senovės liekanos, kurios melste meldžia, kad jų pasigailėtumei, nes dar kelios dešimtys metų, dar truputis daugiau geležinio kelio, plento, truputis daugiau laukų, ir daugybė praeities palaikų, kurie ligi šiolei tebėra užsilikę, pranyks visa praryjančio laiko nasruose. Senovės dailybė, įkūnyta savotiškuose kryžiuose, koplytėlėse, klėtyse, juo greičiau nyksta, juo labiau ima platintis geležies ir šeip-jau naujųjų laikų padarai. Vietų vardus žmonės pradeda užmiršti, jų pasakojimai rečiau ir rečiau girdėti. Ant piliakalnių javai žaliuoja, ir kartais veltui ieškotumei kurios pilies, – ji panaikinta geležiniam keliui apžvirgžduoti. Kapai, buvusieji per amžių amžius sodžių, sargyba, dirva paverčiami. Senu – senovės paminklai prašyte prašosi susimylimi žinoma, ne gyvenimo, kuris nesigailėdamas dildo senųjų amžių ženklus, bet mokslo atstovų…
Žemaičiai!.. Prieš akis stoja teip įvairūs, teip gražūs jūsų vaizdai. Šitai ant kalnelių sodžių kapai, pakrypę apsamanoję kryžiai, kurių dienos, rasit, ir valandos suskaitytos, tas senovės palikimas, kada kiekvieno sodžiaus, rasit, kiekvienų namų turėta savo kapai, kada senelių dvasių lankytasi tarp sūnaičių. Antai ties sodiečio kiemu bestovis kryžius arba stovyla,- rasit, tę kadaise vargdienių senelių auklinė1 arba namų akmuo yra stovėjęs; gale sodžiaus, ant upelio arba tvenkinio kranto. vėl besanti stovyla, -tat Šv. Jono Krikštytojo esama. Kad imčiau abejoti, vėžlys beregint paaiškintų: „Šv. Jurgiui nereikia vandens, Šv. Jonas žiuri čia į vandenį, Kristų krikštys”. Pakelėje, važiuojant tarp įvairių vaizdų, visur matyti vartai, teip-pat senovės laikų ir senovės gyvenimo užsilikimas. Privažiavus karkles, t. y. atkeliamuosius vartus, būrelis vaikų bėga sutiktų, arba tariant muito, kurio, kas žino šio krašto papročius, neišdrįs atsisakyti, ir išmes mažučiams vartakėliams cukraini, riestaini, dvejetą skatikų, arba pasakys bent mielą žodeli. Paprotys pašventino tą vartų atkėlimo muitą: kad ruošdavaus kelionėn per tyras vietas, mano draugas primindavo nusipirkti vieną kitą svarą cukrainių arba pasirūpinti smulkių pinigu. Kas keletas mylių vis kitoks vaizdas, vis kitokia parapija, kitokios stovylos ir kryžiai, kitaip išsimėčiusios pirkios, net tvoros ir kaugės kitokios. Jauti, kad senovės skirtumas tarp valsčių arba, kaip kryžeivių chronikos pasakoja, teritorijų dar tebėra ir ilgėdamasis laukia tyrinėtojo, kuris mokėtų įskaityti tą praeities knygą, driskančią į skutelius…
1 Arba tariant alkinė-vieta alkoms (aukoms) dėti.
Važiuojame susimąstę apie tuos senovės laikus, akis svajodamos kladžioja aplinkui, pagaliaus sustoja ant tiesingo kalnelio, kurio išvaizda parodo, kad jo esama žmogaus rankų darbo. Tatai -piliakalnis. Sodietis, kurio lupose tebeskamba senovės kalba, kuris drąsiai gina piliakalniouse kiekvieną tėvų žemės sprindi, kartais apsako labai įdomius daiktus apie tuos tiesinguosius kalnus. Bet tikras vargas, jei piliakalnis dvarelio žemėje, arba jei aplinkui gyvena atsikėlę nuomotojai – vienasėdžiai. Iš jų neišgirsi nė žodelio apie piliakalnius, nė vienos pasakėlės, visiškai jiems nerupima „kažikokie tę piliakalniai”, rasit, kame, kitoje parapijoje, esą tokie nebuti daiktai. Norint apžiurėti piliakalnis, kartais prireikia pavažiuoti keliolika varstų toliau, ir tenai tegalima šis-tas sužinoti iš dešimtųjų lūpų. Savininkas-dvarponis neko nežino…
Žemaičių piliakalniai žmonių visaip vadinami, tačiaus tas pats žodžio liemuo ir jų yra vartojamas piliakalniams vadinti, tas pats liemuo, kurį turime žodyje pilti: pile, pilis (graik. polis) arba įvairių – įvairiausios mažinamosios formos: pilikė, pilele, piliukė, pilaitė, piluitė… Sodietis ir čia
kartais vartoja sudurtinį žodį: pilies – kalnas, pilkalnis (pilkainis). Bet dažnai vadinama tiesai „kalnu”, pridūrus jo apygardos arba savininko vardą, kaip aktai „Jurgaičių kalnas„. Žmonės tebejaučia piliakalnių kilti; paklausti, kodėl „kalnas” vadinamas pilimi ilgai negalvoję atsako: „kad supiltas”. Ir išarus pilį, jos vardas pasilieka; sodietis tebemoka paaiškinti, kodėl tuo vardu laukas vadinamas (Bazilėnų apygardoje, Padubisyje).
Retai atsitinka, kad būtų visiškai užmiršta, jogei tas ar kitas „kalnas” yra „supiltas”; tatai randas kartais pavertus „kalną” kapais (kurtuvėnuose), šventąja vieta (Šv. Jono „kalnas”, Kalvarijoje)… Tečiaus ir tada pasilieka koks ženklas, kuris padeda tyrinėtojui susekti „kalno” kilties, – liekti sodžiaus vardas arba ūkininko pavardė. Pavyzdžiui nurodysiu Pilėnų apygardos kalną. Buvau nuvykęs te, vien sodžiaus vardo viliojamas ir p. Zigmunto Gruževskio įkalbinėjamas, jog tai tęesas „koks kalnas”. Dar viena pricežastis kursté mané: Norbuto2 straipsnis, kuriame jis taria garsiuosius Pilėnus (Pullen, Pelen) buvus pakelėje nuo Kedainių į Baisiogalą.
2 VII tomo Prieduose, 86 pusl., Norbutas, kaip papratęs, atkartoja Voigtą
Užsiminęs apie Pilėnus, atsiminiau labai gražų Lietuvos praeities atsitikimą. 1335 m. kryžeivių kariuomenė apstojusi pilį, kurion buvę subėgę iš keturių valsčių (de quattuor terris) 4 000 lietuvių – vyru, moterų ir vaikų. Matydamies neatspirsią priesakių, lietuviai mėtę savo turtus ugnin ir patys daręsi sau galą. Viena moteriškė nužudžiusi šimtą savo tautiečių, paskui pati sau į kirvi persidaužusi galvą. Vadas Margelis nukapojęs draugams galvas, pagaliaus nužudęs savo žmoną ir vaikus. Net križeiviai, kurie neperdaug žmoniškų buvo jausmų ir kraujuose braidydami skelbdavo teip įprastą šiuo metu varymą laukan, ir tie negalėję iškęsti neapsiverkę3. Nuvažiavau Pilėnuosna ir tarp sodžiaus ir Mlodzianavos dvarelio atradau „Gudu kapą” kadaise senatikių kapus, kurių pėdsakas pasilikęs artimo Gudžionių4 sodžiaus varde. Pilis supilta ant aukšto iškišulio, toj vietoje, kur Žaselės upelė susiduria su Žąsimi, ir nors labai sunaikinta, tečiaus nesunku buvo pasergėti, kad ir čia žmogaus rankų darbo būta. Vienok toliau džiaugties turis prieš save didžiavyrių, Žemaičiu apgynėjų, Pilėnus (Sirokomlés „Pullen”) nebegalėjau, ir turėjau sutikti su Vigando išleidėjų pasergėjimais (išleidime „Seriptores gerum prussicarum”). Jei pilis butų buvus prikimšta, kaip statinė silkių, ir tad nebūtų tę tilpę daugiaus per 1 600 – 2 000 žmonių… Tos apygardos žmonės yra visiškai užmiršę, kad gudų (rusų) kapai yra pilis. Antra vertus, kas gali žinoti! Ilgiaus pasiklausinėjus, rasit, galima būtų atrasti kokia kibirkštėlė. Teip atsitiko Skrobliuose, netoli Rietavo, kame pilis dar labiau sunaikinta. Skrobliuosna buvau pakliuvęs iš Rietavo netikėtai. Tę išgirdau, kad per keturis varstus tolumo nuo miestelio esanti vienasėdija Papilėlė, ir kad vienasėdis, Jorkaus Petras, dėlto esas pramintas Papiliškiu. Bet nékieno nebūta girdėta ten apie pili, nors vienasėdijos vardas griežtai tat rodė. Senelis Venskus, apygardos žinovas, stigino, kad tat esas paprasčiausias kalnas. dėlto, vykau pažiūrėtų Privažiuodamas nuo Rietavo vienasėdiją, aiškai išvydau prieš save paprastą kalną. Bet užlipęs ant kalno ir, kaip reikiant, apžiūrėjes jo pavidalą, nulėmiau, kad, ar šeip ar teip, čia esama pilies tik sugriautos, iš dalies todėl, jog tę įsteigti kapai, iš dalies – jog pravestas geležinis kelias pro ją. Žmonių pasakojimai išblaškė visus abejojimus. Jorkus papasakojo, jog „tėvai, protėviai sakydave”, kad tas kalnas Švedų laikas buvęs supiltas; netolimais buvusi Švedu stovykla, o tenai, kame dabar traukiasi nedidelis miškelis tarp Skoblių ir Rietavo, po veja esą akmens eilėmis sugristi. Kitą kartą toje vietoje buvęs šių laikų Rietavas, ant kalno buvę laidojami pirmieji krikščionis ir stovėjusi bažnyčia. Netoli kalno esa milžinų kapai, tę iškasta tokių didelių žiedų, jog galima buvę jie ant rankos užsimauti, atrasta „žalvario” sakčių, titnagu vieni buvę plokšti, kaip plaštakas, kiti aštrus, ir šakių. Žodžiu sakant, žemaičiai, kad ir nebenujėgia, kuriam tikslui pilis piltos, tečiaus tebenujaučia, kad tat yra pilis. Tik, nelaimė. Žmonės yra teip įsimylėję tuos senovės paminklus, jog pilimis vadina dar daug daiktų, kurie neturi nieko bendra su pilimis. Pakanka žmogaus rankai paliesti kalnas ir papakeisti jo pavidalas, ir jau duodama jam pilikės arba pilelés vardas… Arti Gradu man buvo parodyta „Mažoji pilelė”, kuri buvo skiriama nuo, didžiosios – nedidelis kalnelis, arti vadinamųjų Żydkiemų, vadinamas dar „Karpų kalnu”»”, 40 žingsnių aukštumo, jau dveji metų kaip išartas. Gavau įspūdį, jog seniaus te buta dvarelio sodybos, rasit nedidelių kapelių ant sankasos. Kitoj vietoje man buvo paroditos pilies vardu pakopos prieš dvarą… Žemosios Lietuvos sodiečiai pilimis vadina įvairių amžių žmonių veikalus, paskirtus ne vienodam tikslui. Jos yra, rasit, liekanos trobų, ant vandenų kadaise statytų (ar tik nebus tokia Galvėdiškių pilele), stabmeldžių lietuvių pilis, Švedų laiko ir Napoleono 1812 m. žygių apkasai, senovės kapai, pagaliaus dvarų rūmų griuvėsiai… Nenorėdami kalbėti apgraiboms, turime visas tas pilis išskirstyti parušiui ir laikmečiais, kurais jos bus kilusios, idant tokiu būdu atmete visa, kas negalės išrodyti senovės kilties, galėtume atsistoti prieš prosenų paminklus, prieš senu-senovės Lietuvos, arba tariant Žemaičių gyvenimą.
3 Scriptores rerum prussicarum, II 483-490.
4 Gudas čia – rusas.
Tyrinėdami tą Lietuvos senovę, čia mes daugiausia kalbėsime apie Žemaičius.
Iš pasakojimų apie piliakalnius ir iš to, jog ant daugelio jų yra buvę arba tebėra kapai (kaip ansai Skrobliuose, Pilėnuose, Papilėje, Kurtuvėnuose) galima būtų samprotauti, jogei pilis, bent kai kurios yra buvusios šventomis vietomis. Teip verčia spręsti ir toji pagarba, kurią žemaičiai atiduoda tiems paminklams, ir toji baimė, su kuria žmonės stebisi į juos.
Teip, žemaitis su didele pagarba veizdi į pilis, arba, kaip esu girdėjęs apie Vaiguva, į „piltinius kalnus”. Maldingoji ranka stato ant jų kryžius – tas noras kartais eina iš kunigų, kurie tais kryžiais ir šeip stovylomis paveldi bažnyčiai tariamąjį stabmeldžių palikimą. Yra tat senas Lietuvos paprotys… Jau Dusburgo Petras sako, kad kryžiaus broliai nuvalę šventąsias, stabmeldžių subjaurintas vietas ir ten kasdien esanti duodama Dievui alka ir garbė. Bažnyčia turi sau pasijėmusi senovės Gardo pili – dabartinį Šv. Jono kalną. Žemaičių Kalvarijoje, ir toks savinimas traukiasi, rodos, be paliovos, amžiais. Arti Šiaulėnų, Rudynų sodžiaus žemėje, yra piliakalnis, Šiaulkalniu vadinamas. Jį yra kitąkart aplankęs labai gerai žinomas savo raštais vysk. M. Valančiauskis. Vyskupas rodė susirinkusiems žmonėms vietas, kuriose ugnis degdavus ir alkos budavusios dedamos; šventimui pasibaigus, žmonės prašė pastatydinti kryžiaus ant kalno. Tokie sumanymai, turbūt, nekarta yra išėję iš kunigų lūpų, ir pilis, žinoma, visuomet įgydavo didesnę pagarbą. Tokiu būdu kalnas kartais kaip ir šventu palikdavo, kaip antai minétasai Šv. Jono kalnas (Žemaičių Kalvarijoj, garsioji Prūsų Šventpilė vok. Heiligebeil, is Heilige Pile), pagaliaus Šventkalnis (tarp Daumantų ir Jurgaičių, vienuolika varstų nuo Šiaulių), arba tikriaus Jurgaičių pilis. Šventkalnis yra ant Rulpos upės kranto (ja kaip ir baigiasi siaura ilga aukštumų eilė), iš trijų šalių apriestas klampiu slėniu, iš ketvirtosios sujungtas žemu kakleliu su visu kalnu, iš tolo žiūrint panašus, kaip ir daugumas stabmeldžių laikmečio pilių, į balną. Ant kalno išaugęs gudinas kryžių miškas, teip jų ten daug sustatyta. Kalnan veda status kelias, keliolika kryžiais apstatytas. 1900 m.. Rugpinčio 22 d., esu priskaitęs ant-pat kalno 130, 1902 m., Liepos 25 d. 155 kryžius, be to yra ten marmuro koplytėlė su daugybe užuožodžio aukų. Kryžiai yra vietiniai darbai, aukas deda ligoniai, ištolo atvykę, kartais ištisos jų minios susirenka ant Šv. kalno, kaip antai buvo per Dievo kūną 1902 m., kada jį aplaukė Mulavėnų sodiečiai. Vieną kartą sutikau ant Jurgaičių kalno moteriškę, kuri su ligone savo mergaite buvo ten atvažiavusi už keleto myliu. Kadaise ten ant kalno buvusi bažnyčia, kuri kažin-kodėl sulindusi žemėn. Vienas kunigas kasęs kalną, kalne radęs taurę (kieliką) ir monstranciją, bet ant tų šventenybių tupėjęs šuo ir žemėmis bėręs akis. Ant paties kalno kadai buvęs paversmis, nuo kurio ir kalnas kaip ir šventas palikęs. Tokių pasakojimų, kad pilyje esanti bažnyčia, sulindusi žemėn daugybę esame girdėję. Jų įrašome du, istabesniu. Apie Rudynų apygardos pilį, apie kurią jau buvome užsiminę, ésame girdėję už dvejeto mylių nuo jos pasakojimą, įdomų iš to atžvilgio, kaip žmonės visa savotiškai perdirbo. Taigi kunigas kasęs (Šiaulio) kalną ir prisikasęs ligi stogo, bet darbininkas kuo neprimokėjęs kasimą savo gyvastimi. Sako, prasmegusi didelė bažnyčia, senovės vienuolių bažnyčia. Prisikasęs ligi bažnyčios stogo. Žemės ėmusios virsti. Tada kunigas paliepęs užversti kalną ir pastatyti kryžių. Kitoje vietoje, ant pilikės, Burbaičiuose (Kelméj) buvusi „bažnyčia”. Ji susmegusi žemen, ir dabar kartais žemėse esą girdėti gaidžiai giedant. Meginę kasti kalną Kražentos paupyje, bet, ryto metą atėjus, viskas buvę „užversta”. Žmones keletą kartų mėginę, persigandę ir paliove kasti. Ir arti bandę kalną, bet kada vienas kunigas užsėjęs jį, sykį atėjęs nieko neberadęs, tik mažučius vaiko kojų pėdas. Ant išarto piliakalnio5 Sirutiškių apygardoje (netoli Kedainių) buvusi bažnyčia, „protėviai, tėvų tėvai teip sako, bet žemėn su smegusi drauge su žmonėmis, per mišias”. Kartais yra pasakojama bažnyčios vietoje apie dvarą. Taip tarp Pilėniškių (Pašvitinio apygardoje (buvęs dvaras. Prasmegęs ir tik vieną kartą per metus giedas gaidys, atsiverias kalnas ir galima esą matyti dvaras. Čia to žmona, kuris pasakojo, pataisė vyrą žmonės kalbą apie dvarą, bet istikrųjų bažnyčia buvusi. Kiti dar priduria, jogei ant kalno gyvenęs nevalyvas ponas, perkunas nutrenkęs jį, atsivėręs kalnas ir prarijęs ji kartu su dvaru. Dar neseniai ant kalno budavę „nuodėmingyi žaislai”, „vakaruodavę”, „paleistuvaudave”. Kunigai keikdavę tas nedorybes ir, pasitaikinus Jubilėjaus metams, pastatydinę stovylą. Bet ir dabar piktoji dvasia „puolanti į kryžių” ir net pagadinusi ką… Šitame pasakojime painiojama apsakinėjimai apie bažnyčją su kitomis pasakomis. Man rodos, jogei pasakojimas apie dvarą, sulindusį žemėn yra senesnis.
5 Sirutiškių piliakalnis sunaikintas XX a. pradžioje
Kai-kada, kalbant apie piliakalnius, yra minima „bažnyčia, šventoji Kalvinų, Jėvitų arba senovės Žemaičių ugnis, kartais kiti stabmeldžių atgarsiai girdėti. Žmonės pasakoja apie Raginėnų (Saduvos apylinkėj) pilį, jogei tame kalne buvusios deivės ir giedojusios, paskui žmones ėmę kasti tą kalną, tada jos ėmusios graudžiai verkti. Verkdamos nuėjusios Pinelên (miško vardas antrapus upės, toje apylinkėje dabar ne ženklo nebėra giros). Tu laumių viena buvusi didelė ragana. Laumė užkeikusi tuos žmones ir jie apako. Visi spėja – pasak kitos to kalno pasakos – pušyne altorius esąs (deivės ten užkasusios aukso altorių), bet nekas negalįs rasti, negirdėta neregėta ten esanti gėrybė. Bažnyčios nebuvę, nuodininkės buvusios. Pakeleives kunigas pašventines, jos nuėjusios Girelėn. Seniaus ant kalno (piliakalnio) giedodavusios. Moteriškė rovusi linus ir užmiršusi ant kalno vaiką, vakare sugrįžusi jo, jos supusios jį, supdamos liuliavusios. Nusigandusi sugrįžusi viena be vaiko, ryto metą vėl nuėjusi, atradusi vaiką gražiai apvilktą. Kita (moteriškė) tyčia nusinešusi savo vaiką. Laumės ėmusios supti liuliuodamos: čiučia-liulia, bet sugrįžusi motyna atradusi nebegyvą. Teip „daivės darė”. Daivės nuėjusios piliakalnin, nes ten esanti „Šventoji vieta”.
Kartais galima išgirsti apie šventąją ugnį, kuri degdavusi ant pilių. Tokios pasakos kilo, be abejojimo, dėl tos priežasties, jog piliakalniuose atrandama ištisi sluoksniai pelenų ir sudegusių medžių anglių. Rodos, dėl tos pačios priežasties kilo pasakojimas apie pili (Kalvarijos apskrityje), kad ant jos būdavusi kurinama Perkuno garbei ugnis. Tos pasakos įsiskverbė tarp minios per turtingesniuosius luomus, kurie neįstengdavo kitaip išsiaiškinti kartais nemažų sluoksnių anglių, atrastų kalvose, ant kurių, Stryjkovskio nuomonė (kuri skaitydavo turtingesnieji luomai), bšdavę deginami lavonai ir aukos daromos. Pagalios, vis tiek, kodėl tos pasakos kilo, ar šeip ar teip jos yra.
Apie Bubių pilį (dvaras 13 varstu nuo Šiaulių) esu girdėjęs iš miško sargo šitokį pasakojimą kurį čia žodis po žodžio paduodu su visomis ypatybėmis: žmonės pasakojo! Tokie žmonės buvo: kas Bazilijonų bažnyčion norėdavęs eiti, turėdavęs atsinešti ketvertą gorčių smėlio jei buvęs pėsčias, penketą – jei jotas. Jeigu kas būdavęs reikalingas nedėliai ugnies,- ugnis buvusi šventa, ant kalno (t. y. Bubiuose) ugnis kurindavusis, vėl auka ateina, deda auką, duoda duonos (tiems, kurie tę gyvenę, kaip ir zakristijonas) tiems, kurie gyvenę ant kalno ir savo ugnies turėdavę (paprastieji žmonės), tiktai ne Šventosios; kas – nedėl turėdavęs ateiti pasiimtų ugnies. Jei namų ugnimi išsivirtų pietų žmogui ne sveika; jei šventąją tai nesveikumas neieidavęs žmogun, kadangi ugnis Dievo duota. Gesinti nekad negesindavę, kad amžinai butų.6
6 Apie Šventąją ugnį man kalbėta ant piliakalnių Kupiškyje, Kūdgnuose ir kitur.
Pilių gerbimą (vis tik, kodėl) žmonės įvairiu būdu reiškia. Bubiuse yra pasakojama. jogei tie, kurie nakvoję ant piliakalnio, per naktį buvę kamuojami piktųjų dvasiu; taip-pat buvo man pasakojama ir kitur labai daugelyje vietų. Esu net radęs iš žievės padarytų „raštu”, raidės H pavidalo, bet labai dideliu per vidurį skersiniu; vieni visiškai supuvę, kiti dar nauji, vinelėmis piliakalniuose prie stobrių prikalinėti. Tariau – užko žodžio ženklai arba amuletai, bet savo samprotavimui neradau jokio patvirtinimo: man tuo tikslu klausinėjant, žmonės tiesiai neatsakydavo arba visai tylėdavo, inteligentija ir kunigai stebėdavos. Bet tu paminklų, protėvių rankomis supiltųjų gerbimas ypačiai matyti iš jų išlaikytojo pavidalo. Teisybė, ir gerbdami juos sodiečiai negali iškęsti neieškoję ten lobio. Kiekviename piliakalnyje esą aukso, ir, žinoma, bent kas dvejetas metų dažnas mėgina ten savo laimę. Tečiaus sodiečiai saugosi naikinti pilis arba arti jos, dėl tos priežasties jos tebėra tiesingos, tartum vakar dar supiltos, panašios, kaip paprastai, į balną, sunkiai užlipamos, josna dažniausiai reikia visomis keturiomis rėplioti. Ir tik tam žemaičių gerbimui, tam (savitam jų doringumui reikia dėkoti, kad praeitis visa materijalingąja savo didenybe, kaip gyva, stoja prieš mus. Besikalbant iškila aikštėn vietų, versmių vardai, pasakojimai, kurie ar tik ne daugiau apšviečia senovės amžius, kaip tula chronika. Jau paduodami žmonių pasakojimą apie Burbaičių pilį, matėme, kaip jie gerbia paminklus, kaip neleidžia arti pilių. Kupiškio Valiukas, 90 metų senis, pasakodamas, jogei ant vietinio piliakalnio buvęs alkas (šventykla) „tę medžius vietinėmis degindavo, šventykla buvo, kaip dabar bažnyčios”,- pastebėjo, kad seniaus neardavę pilies viršaus, nes tikėdavę, kad pirmas, kurs taip padarysias, tuoj numirsiąs. Šiandien aria, bet kraštai ir guburiai tebėsą neliesti – „jau 18 metų kaip aria”. Apie Karužiškio pili (plačiaus pakalbėsime apie ją, toliaus, dėl garsiosios Medvegalos žmonės pasakoja, jogei vieną kartą atėję burliokai į dvarininką kalno kastų. „P. Bytautui isisapnavo, per sapni išgirdo balsą: nekask, ne tavo tę daiktai. Kasė, tada kasžin kas išmetė jį iš lovos”. Apie Romuvos (Spokojnośc) dvarelio pili (arti Šaukėnų) man kalbėta, jogei buvusi ant jos stabmeldžių bažnyčia, iš ten bėgdami stabmeldžiai užkasę ją. „Kacapai norėjo nupirkti kalną ir nukasti, bet jo savininkui, ponui Gruževskiui, naktį įsisapnavo, kad, jei parduosiąs jį, žemėn įsmegsiąs su visu dvaru”. Tokiu būdu pilis palieka neliečiamos, kai-kurios tankiu šilu užaugusios, per kurį sunku išlysti ir nupiešti kalno pavidalas ir išmatuoti jo didumas.
Tik labai prireikus ukininkas sodietis išaria pili, bet ir tą šventvagišką jį darbą atlieka dideliai atsargiai: pilies kraštų neliečia, išaria tik jos viršų ir pakopas, kurios aplinkui ringuoja.
Toks kalnas kartais išrodo teip gražiai, kad, rodos, stiklu ji, kaip tytę, užvožtumei. Daug kartų ateidavo man galvon, kaip gali žmonės įsiristi kalnan su arklu, arkliais ir javais. Atsakymą gavau Karužiškyje, Biliūnose ir Geiduliuose. Roputės ir javai pintinėse virve užtraukiama, javų pėdai teip-pat virve nuleidžiama… Dar pridursime, jogei sodietis ūkininkas, atsisakydamas nuo tos naudos, kurią galėtų atnešti pilis, ne kartą išsižada labai derlios dirvos. Kiekvienas žemės sprindis dažnai esti tę prisisunkęs trąšų: žmonių kraujo, padvėsusių gyvulių liekanų ir visokių virtuvės išmatų. Tik didesnieji dvarininkai išdrįso paniekinti senovę, t. y. pradėjo arti visą pilį. Mačiau tokią sudarkytą pili Sirutiškiuose, ir jos vietoje pastatytus didelius dviem gyvenimam rūmus, kurie savo pavidalu ir miestą biaurintų; labiausiai ne vieta jiems gražiame Nevėžio slėnyje tarp žaliuojančių rėžių. Išarta pilis, kuri savo dailumu, galėjo būti dvaro grožybe, išarta, kad galima būtų pastatyti, bjaurus kaginys (gurbas, kute), ir pasididžiuojant praminti jis rumais…. Tečiaus pilis senų-senovėje niekados nėra buvusios šventomsiomis vietomis, nė tę, kur kalba apie tai svarbi legenda, turinti tarytum rimtus išrodymus.
Tokia legenda yra apie Padievaičių kalną Pajūryje (netoli Kvėdarnos). Per p. Jačinauski pasisekė man gauti Padievaičių dainelė:
Ant kalnelio, prie upelio,
Dieną, nakti ugnelė smelk, smelk, smelk.
Ten Žvaginis su Ruginiu
Oželį Dievui ant garbės smaug, smaug, smaug.
Tu, oželi, žilbarzdėli, auk, auk, auk.
Dievuks mūsų tavęs lauk, lauk, lauk.
Rodos, ir abejoti negalima, kad tai būta šventojo kalno, paskirto tikybos tikslui, tačiaus ta pilis iš atžvilgio į visą savo pavidalą yra senovės tvirtuma. Rasit netolmais kame buvo šventoji vieta, rasit yra kitos, man nežinomos priežastys, dėl kurių ta vieta teip vadinama, bet pats kalnas visai nepaneša į šventąją pilį. Viena, jo pavidalas tam prieštarauja, antra, žemaičiai gerai atmena šventuosius kalnus, kurie čia paprastai vadinami „alkos kalnais” (girdėjau ir vėlesniosios kilties vardą – „apieros kalnas”). Vietomis Alkos vardu jau tik valsčiai tevadinami: Alkiai, Alkiškiai, Alkupis, bet vakarinėje Telšių pavieto dalyje ir gretimame Raseinių pavieto pasienyje tokiais vardais dar ir kalnų tebėra. Taigi Ylakių apygardoje yra toks kalnas su senais kapais. Antras Alkos kalnas yra už dvejeto mylių nuo pirmojo ties Salantais, o pakalnėje Alkių vienasėdija. Žemaičiai „dėdavo tę apieras”, aiškino mums sodietė, beaiškindama persižegnojo, sakydama, jog tai esas garbinamas kalnas. Trečias, teip-pat už dvejeto mylių nuo pirmojo, gr. Tiškevičiaus miške, Juskandu Alkos kalnas (ties Juskandų dvaro) ištolo matyti. Pagaliaus, P. J. Šaulys parodė man „Tėvynės Sargo” laikraštį, 1902 m. No 9, kuriame išspauzdinta iš tos pačios apylinkės ilgesnė dainelė su tomis pačiomis eilutėmis, kurias aš esu aukščiau paminėjęs. P. R. M., kuris leido išspauzdinti tą dainelę, jungia ją su Žvaginio kalnu, bet man rodos, čia tiek-pat tėra pamato, kiek ir kergiant ją prie Padievaičių kalno. Be to, paaiškisime, jogei „Dievaitis”, Bušinskio nuomone, buvęs Pajūrio pavieto herbas, – ant Juros upės kranto yra ir Padievaičiai. Kiek yra teisingas Bušinskio tvirtinimas, tuo tarpu nieko negaliu pasakyti. Visi tie kalnai yra paprastojo pavidalo, nematyte, kad juos būtų lietusi žmogaus ranka, daugumas jų yra kalvos, panašios į niekotes. Tik Padievytyje (netoli Laukuvos) paliko man įspūdis, lyg žmogaus pakeista paprastasai kalno pavidalas. Negaliu iškęsti nepakalbėjęs plačiau apie tą įdomią apylinkę, ir ne vien įdomią tyrinėtojui, bet gausiai prigimties grožybėms apdovanotą. Apačioj ežeras, 500 sieksnių ilgumo, 180 platumo, jo spalva, kaip smaragdas, žalsvai mėlyna, aplinkui kalvos, apaugusios tamsiu eglynu. Ežeras vardu Dievytis… kalva ant jo pietų kranto – Dievyčio kalnas. Ežero savininkas, vedžiodamas mus, aiškino, jogei Dievytis kilęs iš sutrumpėjusio žodžio Dievo vieta (žem. „vyta”. Ežere ir ant kalno esą daugybė stebuklų. Bernas žiemą eidamas ledu per ežerą pamatęs ant dugno „žibantį žmogų” ir persigandęs; kiti meną, kad tai dievaitis buvęs. Vienoj vietoje iš kalno dūmai einą. Ta savo ypatybe jis kaip barometro vietoje esas apylinkės gyventojams. Rūksta, kamuoliais virsta, tartum kas dega. Jei rūksta – bus lietaus. Juo labiau rūksta, juo daugiau bus lietaus. Pačiame kalne, išrandamamjame šventu, esą druskos; vienas kareivis ją radęs ir visados po saują parnešdavęs savo šeimininkei. Kada jį „pareikalavę” (pašaukę), parnešęs pilną maišą ir žadėjęs parodyti, kame esanti druska, jei pagrįšias, bet visiškai nebegrįžęs… Nuo vakarų kalną apriečia Šventupis, nuo rytų tęsiasi pelkės išilgai rytinės ežero dalies, vadinamos Ežervyčiu (t. y. Ežeraviečiu, Ežerviečiu). Ir ištiesų, seniaus buta tenai ežero, kuris dabar velėnomis (liūnu) užslinkęs ir atskirtas nuo ano siauručiu sausumos kaklu. Žmonės pasakoja, kad Dievyčio ežeras kitkart kaip tik toj vietoje buvęs. Žemaičių ežerai keliauja. Vieną kartą, žmonėms grėbiant šieną, kažin-iškur atėjęs nė šioks nė toks žmogus. Darbininkai ėmę juokties iš jo: „žiūrėkite, koks milžinas”. Nepažįstamasai rimtai pasakęs; „jus nesijuokite, ale bėkite”. Trinktelėję, ežero vanduo susimaišęs, pasikėlęs ir nusileidęs ton vieton, kur yra dabar. Dar toliau į rytus per pelkes Iknės upeliu eina kūlgrinda, kitas įdomus senovės palikimas, senovės papročių ženklas; yra tat kelias, išgristas ant upelio ir pelkės dugno. Juo išgrįstu po vandeniu keliu žmonės ir dabar tebe-važinėja, nors važiuoti juo pavasarį yra labai pavojinga Kunigas A. Juozapavyčius, kuris rašė tos apylinkės monografiją, pasakojo, kad netolimais esančios vietos, kurių viena, Kriviškiai, nurodanti stabmeldžių kunigo gyvenamą vietą, antra savo vardu primenanti Ramuvą (t. y. tokią šventą vietą kurioje rasdavę ramumą prasikaltėliai, kaip ir Tiesos Dievo, Palabio slavų šile). Ar šiaip ar taip, prieš mus yra senovės šventoji vieta; Dievo kalnas ir Dievo ežeras, šventoji upė – kuone visi tie vardai atsikartoja Alkupyje: ir tę yra šventas kalnas, kitkart yra buvusi ir Alkos upė. Ir štai pats šventasai kalnas, vieta, kuri, rodos, paskirta didesniam, negu ant paprastų alkos kalnų, šventimui iš dalies jis dirbtinis, sulyginamai gana tiesingas, labai didelis, į pietus gulsčiai nuolaidus. Nuo rytų sienos eina pusrutuliais, gana stačiai, apačioje, po jo tęsiasi minėtojo Ežervyčio liūnas, velėnpelkė (velėnije). Nuo vakarų jo kraštai ne taip status, žemai Šventoji upė srovena. Į Žiemius ežeras ir kalnas nusileidžia į jį didelėmis pakopomis ir išrodo kaip prieklėčio pryskas. Kiek galėjau pro krūmus įžiūrėti kalno pavidalą, tas pryskas labai aiškus, negalima manyti, kad jis savaimais būtų kilęs. Pusiau kalno, priešakinė jo dalis pakrypusi į žiemius ir atkirsta. Nuo rytų ir vakarų eina jin daubos, kurių dugyje yra pelkės, ir tik per vidurį eina kaip ir guburėlis, kuris jungia kalno priešakį su jo užpakaliu. Bet skubinuosi pridurti, jogei tarp visų kalvų, paskirtų garbinimo tikslui, tas kalnas, yra vienutėlis į kurį prisiliesta žmogaus rankų. Taigi pakanka ištirti dvejetas tokių „alkos” kalnų kad galima būtų pastebėti, jogei visu savo sudėjimu, tikriaus sakant, paprastu savo pavidalu jie daugiausiai skiriasi nuo pilių. Pilis, bent kai kurios, yra taip paprasto ir visados taip vienodo pavidalo, kad pribojęs tyrinėtojas gali pažinti jas ir išartas ir įminti, jogei mes stovime prieš, suardytus senovės paminklus. Nenoriu tuo įkalbinėti, bet yra tat tvirta mano nuomonė, kurią daug kartų esu patikrinęs. Žodžiu sakant, šventieji kalnai visiškai skiriasi nuo pilių „balnų” (teip vadina jas topografai). Ir todėl, neklausydami žmonių pasakojimų, griežtai tvirtiname, jogei nė viena iš minėtųjų ligišiolei pilių nėra buvusi garbinimo vieta: nė Šventasai kalnas Jurgaičių apygardėje, nė Šaulkalnis netoli Rudynų, nė Padievaičių pilis. Yra tatai pamokslas, kaip atsargiam reikia būti su žmonių pasakojimais, kurie turi būti branginami, kaipo vietų vardų šaltiniai kartais, kaipo įdomių smulkmenų rinkinys, pavyzdžiui, apie ugnies garbinimą, kai-kurie dažnai turi labai didelės vertės materijalo, bet dar daugiau įvairių išklaipytų žinių. Legendos, užsilikusios tarp žmonių, būtent tarp žemaičių, yra didelė, dar neperskaityta knyga; su vietų vardų ir kalnų sudėjimo pagalba rasit įstengsime, jei tik norėsime darbuoties, nupiešti senovės Žemaičių tikybos ir karūmenės tvarką, bet norint to pasiekti, reikia nemaža atsargos elgiantis su taip branginamaisiais pasakojimais. Bet ar šiaip ar taip, pasiremdami surinktuoju materijalu, tikimės išgalėsią išskirti garbinimo kalnus nuo pilių arba piliakalnių. Bet, tokiu būdu susipažinę su pilimis, kurios buvo garbinimo vietomis, turime prieš save dar kitą tikslą, teip-pat svarbų, būtent turime išskirstyti iš piltinių kalnų tokiuos kurie be vardo, tarp savęs turi maža ką bendra.
L. Kšivickis (Iš rankraščio vertė J. Šaulys) „Žemaičių pilis” // Vilniaus žinios 1894 m. nr. 10, p. 2-3; 1895 m. nr. 16, p. 3-4; nr. 17, p. 2.
Apie didžiąją dali straipsnyje minimų piliakalnių esame surinkę nemažai informacijos bei nuotraukų ir patalpinę ją svetainės kataloge. Žemiau dalinamės šių piliakalnių nuotraukų galerija, paspaudus ant nuotraukos, pasieksite aprašymą, žemėlapį ir kitą naudingą informaciją, kurios prireiks keliaujant. Labai rekomenduojame aplankyti patikusius, o dar geriau – aplankyti visus šiuos piliakalnius, jie tikrai verti to.
