Vilniaus pilys – tai J. Puzino straipsnis, publikuotas leidinyje „Vairas“ 1940 m.. Straipsnyje nuosekliai pristatoma Vilniaus pilių istorija nuo miesto užuomazgų Šventaragio slėnyje ir Gedimino kalno strateginės reikšmės iki Aukštutinės, Žemutinės ir Kreivosios pilių raidos, jų perstatymų, gaisrų, karų ir galutinio sunykimo.
Autorius Vilnių mato ne tik kaip politinį Lietuvos centrą, bet ir kaip gyvą istorinės atminties muziejų, kuriame reljefas, upių santaka, pilies kalnas, mūrų liekanos ir archeologiniai sluoksniai liudija valstybės augimą, valdovų gyvenimą bei sostinės gynybinę svarbą. Tekste daug dėmesio skiriama Gedimino, Vytauto, Žygimanto Augusto laikams, Vilniaus pilių architektūrai, Žemutinės pilies rūmams, miesto gynybinei sienai ir vėlesniam pilių nykimui po karų, gaisrų bei carinės valdžios griovimų.
Tai išsamus ir vertingas pasakojimas apie senąjį Vilnių – miestą, kurio praeitis slypi ne tik legendose apie geležinį vilką, bet ir pilių mūruose, požemiuose, griuvenose bei dar iki galo neištirtuose archeologiniuose sluoksniuose.
Vilniaus pilys
Vilniaus geografinė, topografinė ir strateginė padėtis senovėje buvo nepaprastai puiki. Vilnius, būdamas etnografinės Lietuvos centre, išorinių priešų buvo bene mažiausiai paliestas. Šios ir kitos aplinkybės Vilniui labai padėjo jau gana anksti tapti gyvu Lietuvos centru. Per keletą šimtmečių miestas taip sparčiai išaugo, kad pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų. Dėl gausybės įvairių statybos ir meno paminklų, Vilnius yra, tarytum, gyvas muziejus, vaizdžiai kalbąs apie turtingą miesto praeitį ir apie stiprią kultūrą, kuri iš jo plito į visas Lietuvos žemes. Toji stebuklingoji Vilniaus praeities dvasia ir po ilgų nelaisvės metų tebedvelkia kiekviename miesto kampelyje ir stipriai gaivina visų lietuvių širdis.
Šio trumpo straipsnelio ribose noriu supažindinti maloniuosius skaitytojus su Vilniaus miesto užuomazga, pilimis, ir keliais brūkšniais apmesti jų tolimesnio likimo istoriją. Deja, mūsų žinios apie Vilniaus pradmenis yra labai siauros. Laiko naikinamoji ranka pačius ankstyviausius Vilniaus praeities paminklus pavertė pelenais ir griuvėsiais. To paties likimo susilaukė ir Vilniaus pilys. Anstyvajai Vilniaus pilių istorijai pažinti, be abejonės, daugiausia vertingos medžiagos galėtų duoti archeologiniai tyrinėjimai, bet šis darbas dar tebėra beveik nepradėtas. Reikia tikėtis, kad ateityje, atlikus sistemingus kasinėjimus pilies rajone, išryškės Vilniaus miesto pradmenys ir paaiškės daugybė pilių statybos bei gyvenimo smulkmenų.
Prieš pradėdami nagrinėti Vilniaus pilių istoriją, pirmiausia turime susipažinti su topografine senojo Vilniaus padėtimi. Klausimas, kur yra buvusi pati seniausia Vilniaus sodyba, iš kurios vėliau išaugo miestas, lig šiol galutinai dar neišspręstas. Kai kurie Vilniaus praeities tyrinėtojai stengiasi įrodinėti, kad pati seniausia Vilniaus sodyba ar pilis buvusi Bekešo kalne, netoli Trijų Kryžių kalno. Tiesa, ten paskutiniųjų kasinėjimų metu surasta gana ankstyvos (XII-XIV amž.) sodybos liekanų, bet lig šiol turimieji duomenys yra per menki bet kurioms problemoms spręsti. Pati vieta, kad ir gana saugi, tačiau didesnei sodybai įsikurti nebuvo patogi. Tenka labai abejoti, ar toji sodyba iš tiesų galėjo būti Vilniaus užuomazgos centru.
Žymiai patogesnė vieta didesnės sodybos ir net miesto užuomazgai yra buvęs legendarinis Šventaragio slėnis, esąs Neries ir Vilnios santakoje, palei Gedimino kalną. Ši vieta, kad ir slėsna, bet jau pačios gamtos buvo gana gerai apsaugota ir tiko sustiprintai sodybai įsikurti. Ypač Gedimino kalnas stovėjo puikioje strateginėje padėtyje. Iš vienos pusės jis buvo apsaugotas Neries, iš kitos pusės tam tikrą kliūtį priešui įsiveržti į pilį sudarė Vilnia, kuri pilies rajone anksčiau tekėjo dviem varomis: viena Vilnios šaka bėgo slėniu tarp Gedimino ir Trijų Kryžių kalnų, o antra vaga tekėjo vakariniu Gedimino kalno šonu, maždaug iš Bernardinų daržo dabartinės Katedros varpinės link, o iš čia staiga užsisukdama išsiliejo į Nerį. Istorinėje literatūroje (M. Balinskis ir kt.) yra įsigalėjusi nuomonė, kad Vilnią Gediminas nukreipęs kita vaga, vadinasi, rytiniu Gedimino kalno šonu, tačiau turima duomenų, kad net XVII amž. gale viena Vilnios šaka dar tebetekėjusi į Nerį vakariniu pilies šonu. XVII amž. galo dokumentuose Vilnia vadinama upeliu arba kanalu („super fluviolum seu fossam Vilna dictam“’). Greičiausiai antroje XVIII amž. pusėje ši kairioji Vilnios šaka užslinko ar išdžiūvo ir nuo to laiko teliko viena Vilnios šaka, kuri ir lig šiol tebeteka rytiniu Gedimino kalno šonu. Ar čia paminėtos Vilnios vagos yra buvusios natūralios, ar viena iš jų buvusi kastinė, tuo tarpu neišaiškinta. Šiaip turima duomenų, kad Žemutiniosios pilies rajonas buvęs sukanalizuotas. Šitame tat slėnyje ir yra buvusi viena seniausių ir svarbiausių Vilniaus vietų, kur nuo pat istorinių laikų pradžios koncentravosi visas Vilniaus gyvenimas. Labai galimas dalykas, kad ir prieš Gedimino laikus čia yra buvęs tam tikras centras ir kad čia jau tada susidarė senojo Vilniaus užuomazga. Gediminui perkėlus Lietuvos sostinę iš Trakų į Vilnių, Vilnius sparčiai pradėjo augti. XIV amž. pabaigoje, kaip matyti iš istorinių šaltinių, Vilniuje yra buvusios net trys pilys: Aukštutinioji, Žemutinioji ir Kreivoji.
Bene daugiausia duomenų turime Aukštutiniosios pilies istorijai nušviesti. Ši pilis yra buvusi Gedimino kalno viršuje, Neries ir Vilnios santakoje. Kada šis kalnas pirmiausia panaudotas apsigynimo reikalams, dar neišaiškinta, nes apatiniai Gedimino kalno sluoksniai lig šiol tebėra neištirti. Visai galimas daiktas, kad dar prieš Gedimino laikus šitame kalne yra buvęs piliakalnis ar šiaip sustiprinta sodyba. Istorinė tradicija Vilniaus pilies įkūrimą sieja su Gedimino vardu. Pirmosios XVI amž. pusės padavimas sako, kad medžioklės metu Gediminas, nakvodamas ant vieno Vilniaus kalno Šventaragio slėnyje, sapnavęs geležinį vilką, kurs taip smarkiai staugęs, lyg jo viduje būtų staugę dar šimtas vilkų. Lizdeika Lietuvos kunigaikščiui šį sapną taip išaiškinęs: Gediminas toje vietoje, kur stovėjęs vilkas, turįs pastatyti pilį; tie staugią vilkai reiškią, kad garsas apie tą pilį pasklisiąs po visą pasaulį. Gediminas kalne pastatęs ginamąją pilį, o kalno papėdėje medinę gyvenamąją pilį. Kada Gediminas pastatė pilį ir nuolat apsigyveno Vilniuje, nežinoma. Tikrų istorinių žinių, kad Gediminas jau gyveno Vilniuje, turime iš 1323 m. Tais metais Gediminas iš Vilniaus, kaip iš karališkojo miesto, rašė laiškus popiežiui, pranešdamas savo sutikimą apsikrikštyti, jei tik kryžiuočiai nustos Lietuvą puldinėję, išsiuntinėjo laiškus minoritų ir pranciškonų ordinams Saksonijoje ir Hansos sąjungos miestams: Lūbeckui, Rostokui, Sundui, Greifswaldui, Stetinui ir Gotlando salai. Tais pačiais metais Vilniuje Gediminas sudarė sutartį su Rygos arkivyskupu ir Livonijos ordinu; kitais metais Gediminas Vilniuje priiminėjo popiežiaus pasiuntinius ir t.t. Nuo Gedimino laikų Vilnius tampa tikrąja ir nuolatine Lietuvos sostine, nors ir Trakai dar gana ilgai ėjo lyg antrosios sostinės pareigas. Nuo Gedimino laikų Vilniaus kunigaikštis buvo laikomas vyriausiu, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Atskiri sritiniai kunigaikščiai buvo subordinuoti centrinei Vilniaus kunigaikštystei. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu likdavo tas, kuriam sūnui tėvas pavesdavo valdyti Vilnių. Dėl šios valdžios atskirų kunigaikščių tarpe kildavo nemaža savitarpio ginčų ir net kovų.
Gedimino laikais įkurta pilis yra buvusi medinė, apsupta ginamuoju pylimu, pastatytu iš akmenų, žemės ir medinių rąstų. Toji Aukštutinioji pilis ėjo tvirtovės pareigas. Gyvenamieji rūmai, arba Žemutinioji pilis, stovėjo vakarinėje Gedimino kalno papėdėje. Šie rūmai taip pat yra buvę mediniai, greičiausiai dar sustiprinti grioviu, pylimu ir palisadomis. Aplink šią pilį jau Gedimino laikais pradėjo augti miestas. Miesto trobesiai daugiausia yra buvę mediniai.
Po Gedimino mirties Vilnius su gretimomis sritimis kurį laiką buvo valdomas Jaunučio, bet jis gana greitai buvo pašalintas. Kęstutis, susitaręs su Algirdu, iš netyčių užėmė Vilniaus pilį ir Jaunutį suėmė. Algirdą nutarta laikyti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir jam be Vilniaus kunigaikštystės buvo pavesta valdyti rusų žemes. Kęstučiui atiteko Trakai su tikrosios Lietuvos dalimi. Kokių reformų susilaukė Vilniaus pilys Jaunučio ir Algirdo valdymo metu, deja, neturime jokių žinių. Bet, reikia manyti, kad jos bent kelis kartus turėjo būti perstatomos ir taisomos, nes Algirdo laikais Vilnių Ordino kariuuomenė buvo užpuolusi net kelis kartus. Pirmą kartą vokiečiai pasiekė Trakus ir Vilnių 1365 m. Šio žygio metu buvo sudegintos Kernavės ir Maišiagalos pilys. Antrą kartą Vilnius buvo užpultas 1375 m. Pagaliau 1377 m., Algirdo mirties metais, Ordino kariuomenė vėl buvo pasiekusi Vilnių ir sunaikinusi didelę miesto dalį. Šių kovų metu ir Vilniaus pilys nukentėjo.
Mirus Algirdui, Vilnius atiteko Jogailai. Vytautas, bekovodamas su Jogaila dėl tėviškės, 1383 m. užpuolė Vilnių su kryžiuočiais ir sudegino didelę miesto dalį. Po 1384 m. Vytauto ir Jogailos santarvės jųdviejų santykiams vėl pašlijus, 1389 m. Vytautas bandė klasta užimti Vilnių, bet žygis nepavyko. 1390 m. Vytautas, susidėjęs su kryžiuočiais, vėl užpuolė Vilnių. Apgulos metu medinė Kreivoji pilis buvo sudeginta, o kitos dvi pilys, greičiausiai Aukštutinioji ir Žemutinioji, kurios buvo sustiprintos mūrinėmis sienomis, nebuvo užimtos. Penkias savaites trukusiose kovose žuvo Jogailos brolis Karigaila ir Vytauto brolis Tautvilas. Pagaliau, Vytautui galutinai įsigalėjus Vilniuje, miestas greitai išaugo. 1394 m. kryžuočiai buvo apsupę Vilnių, bet pilies nepaėmė. Po šio kryžiuočių puolimo ilgam prasidėjo ramus Vilniaus gyvenimas. Iš pradžių Vytautas gyveno medinėje pilyje, kur šalia jo rūmų yra buvę ir kitų aukštesnių pareigūnų namų. Kad Žemutiniosios pilies rajone yra buvę ir daugiau namų, liudija žinia, jog 1396 m., nuslinkus Gedimino kalno daliai, žemė užvertė seniūno Manvydo rūmus. 1399 m. gaisras sunaikino didelę miesto dalį, kartu paversdamas pelenais Žemutiniąją pilį, 1387 m. pastatytą Katedrą ir kitus pilies rajono pastatus. Tačiau Vytautas greitai visą atstatė. XV amž. pradžioje pilis dar yra buvusi medinė. Apie to meto Vilniaus pilies ir miesto išvaizdą suteikia kiek žinių flamų kilmės Prancūzijos diplomatas ir keliauninkas Gilbertas de Lannoy. Jis 1413-1414 m. žiemos metu atvykęs į Vilnių pamatyti, kaip pats pasisako, kunigaikščio Vytauto, Lietuvos, Žemaičių ir Rusų karaliaus, matęs miestą, neturintį jokios ginamosios sienos, kokias tais laikais turėję žymesnieji vakarų Europos miestai. Mieste namai, išskyrus kelias mūrines bažnyčias, buvę mediniai. Aukštame smėlingame kalne stovėjusi medinė pilis, sutvirtinta iš akmenų, žemių ir mūro pastatyta siena. Tos mūro sienos nusileidžiančios nuo kalno žemyn ir apačioje supančios daugelį namų. Toje pilyje ir tvirtovėje paprastai gyvenąs Vytautas ir laikąs savo dvarą. Iš šio aprašymo atrodo, kad Aukštutinioji ir Žemutinioji pilis buvo sustiprinta mūrine siena. Šiaip apie pilies išvaizdą iš šio trumpo aprašymo nedaug tegalime sužinoti.
1419 m. Vilnius sudegė. Manoma, kad po šio didelio gaisro Vytautas Gedimino kalne pastatė mūrinę gotikinę pilį ir ją apsupo mūrine siena, pastatyta iš akmenų ir plytų. Kalno apačioje pastatė nedidelę Žemutiniąją pilį, gyvenamuosius rūmus. Šioje pilyje gana dažnai gyvendavo Vytautas, joje priiminėdavo svetimų valdovų pasiuntinius, šiaip svečius ir 1430 m. čia buvo ruošiama Vytauto karūnacija. Apie Vytauto Aukštutiniosios pilies išvaizdą šiek tiek pasako, kaip pamatysime, išlikusių griuvėsių tyrinėjimai.
Apie tolimesnį Aukštutiniosios pilies likimą turime labai maža žinių. Težinoma, kad Žygimantas Augustas Aukštutiniojoje pilyje buvo įrengęs savo didelę biblioteką, kuri 1545-1562 m. siekė net 4000 tomų. 1610 m. joje buvo bajorų kalėjimas. 1660-1661 m., norint išvaryti iš Aukštutiniosios pilies rusų kazokus, buvo labai sunaikinta ne tik Aukštutinioji pilis su ją supančiomis sienomis, bet ypačiai Žemutinioji pilis. Po šio karo nei Aukštutinioji pilis, nei jos ginamieji mūrai nebebuvo atstatyti. Apleista pilis virto griuvėsiais, tačiau iki XVIII amž. galo, kaip matyti iš Smuglevičiaus paveikslų, tie griuvėsiai dar yra buvę gana dideli. XIX amž. pradžioje Aukštutiniosios pilies liekanos buvo dar labiau sunaikintos. Tada tarp kita ko buvo nugriautas rytinis bokštas, šiaurinio bokšto dalis ir kt. 1830 m., įrengus vad. optinį telegrafą tarp Petrapilio ir Varšuvos, ant vakarinio pilies bokšto viršaus pastatytas medinis pastatas ir jame įrengta telegrafo stotis. Nors šis neorganinis priestatas ir labai biaurino bokšto išvaizdą, bet jis vis dėlto apsaugojo žemutiniąją bokšto dalį nuo galutinio sunaikinimo. Pilies kieme buvo pastatyti gyvenamieji namai telegrafo direkcijos viršininkui. Šie namai nugriauti antrojoje XIX amž. pusėje.
Aukštutiniosios pilies griuvėsiai iš dalies jau buvo pradėti konservuoti prieškariniais laikais, tačiau nedaug jais tesirūpinta. 1911 m. Vilniaus miesto magistratas net buvo nutaręs Gedimino pilies kalne įrengti vandens rezervuarą. Prieš šitokį magistrato nutarimą griežtai užprotestavo Lietuvių mokslo draugija ir 1912 m. sausio mėn. 25 d. nutarimu ji kreipėsi ne tik į Archeologinę komisiją Petrapilyje, bet taip pat ir į įvairius mokslininkus, prašydama, kad Gedimino pilies kalnas nebūtų ardomas. Šis Lietuvių mokslo draugijos žygis susilaukė atgarsio ir Gedimino kalno viršuje atsisakyta įrengti vandentiekio rezervuarą. Daugiausia konservavimo ir iš dalies restauravimo darbų atlikta 1930-1939 m. Per ilgą laiką griūvančios pilies mūrų akmenys ir plytos padengė gana storu sluoksniu ne tik pilies kiemą, bet taip pat ir išlikusias mūro sienas. Po Didžiojo karo tebuvo matyti vienintelis vakarinis bokštas ir rytinėje Gedimino kalno dalyje gyvenamojo namo viršutiniųjų aukštų sienos. Tos sienų dalys prieškariniais laikais buvo kiek konservuotos, bet labai nevykusiai. 1930-1939 m. daugelyje pilies vietų griuvenos buvo nukastos ir atidengtos didelės mūro dalys. Nuo 1930 iki 1936 m. aukštutiniosios pilies konservavimo darbus vykdė konservatorius dr. Stanislovas Lorentzas, inžinierine ir architektūrine konservavimo darbų puse rūpinosi inž. Steponas Narebskis. Nuo 1936 m. Vilniaus vaivadijos konservatoriumi paskyrus dr. Pranciškų Ksaverą Piwockį, konservavimo darbų priežiūra vykdė inž. Jonas Borowskis ir Vladislovas Paszkowskis. Darbai atlikti daugiausia miesto lėšomis, iš darbo fondo ir bedarbių žiemos pagalbos kreditų. Ligi 1939 m. rudens atlikti šie darbai: konservuotas ir iš dalies atstatytas vakarinis bokštas, atkastos, konservuotos ir iš dalies restauruotos šiaurinės ginamosios sienos, sustiprintas rytinis Gedimino kalno krantas, sustiprintos ir konservuotos šiaurinės bei rytinės gyvenamojo namo sienos, išvalytas apatinis gyvenamojo namo aukštas ir aptvarkytas įvažiavimas į pilies kiemą.
Šie darbai Gedimino kalne išaiškino gana daug pilies statybos detalių. 1938 m. tyrinėjimų metu pilies kalne buvo susidurta su medinės pilies liekanomis, kurios pradmenys siekia net XIII amž. Deja, daugiau pilies kiemas nebuvo ištirtas, kur reikia tikėtis surasti pačių ankstyviausių pilies gyvenimo pėdsakų. Tyrinėjimų darbai parodė, kad XIV amž. pabaigoje jau yra buvusį mūrinė ginamoji siena. Tos sienos teišlikusi rytinė dalis. Joje buvę gotikiniai vartai užmūryti XV amž., greičiausiai bestatant mūrinį gyvenamąjį namą. Vytautas, greičiausiai po 1419 m. gaisro bestatydamas gyvenamuosius rūmus, šią rytinę ginamąją sieną panaudojo rytinei gyvenamojo namo sienai. Jam teko pristatyti tik tris sienas iš pietų, vakarų ir šiaurės pusės. Tačiau šie gyvenamieji rūmai, kurie ilgą laiką klaidingai buvo laikomi šv. Martyno bažnyčios likučiais, nebuvo Vytauto rezidencija; Vytautas gyveno Žemutiniojoje pilyje. Be to, Vytautas pilį sustiprino naujomis mūrinėmis ginamosiomis sienomis. Jų griuvėsių, vėliau daug kartų perdirbinėtų, aptikta šiaurinėje ir vakarinėje Gedimino kalno dalyje. Šiaurės rytiniame kampe ginamoji siena yra dviguba: išorinė greičiausiai ankstyvesnė, o išvidinė — Vytauto laikų. Pietinėje Gedimino kalno dalyje, kad ir buvo iškasta bandomoji perkasa, bet ginamųjų mūrų liekanų neberasta. Ši siena greičiausia kartu su kalno šlaitu nuslinko XVIII amž. Bokštų teišlikę trys. geriausioje padėtyje yra vakarinis bokštas. Jo pagrindas keturkampis, bet viršutinioji dalis aštuonkampė. Viduje, daugiausia pačiame mūre, įrengti spiraliniai laiptai jungia visus tris bokšto aukštus. Bokštas daugelį kartų remontuotas, langų angos pakeistos. Dabar šis bokštas jau beveik baigtas restauruoti. Pietinėje Gedimino kalno dalyje susidurta su antro keturkampio bokšto likučiais, o tretysis bokštas yra buvęs šiaurinėje kalno dalyje. Pietiniame ir šiauriniame kalno šlaite esą pylimai yra supilti praėjusiame amžiuje ir su ankstyvesne pilies statyba neturi jokių ryšių.
Vėliau Vytauto pastatytoji pilis buvo daug kartų perstatyta. Gyvenamasis namas, kurio griuvėsių aptinkama rytinėje Gedimino kalno dalyje, taip pat turi daug vėlyvesnių laikų perstatymo ir remonto žymių. Gyvenamasis namas yra turėjęs tris jėjimus iš vakarų pusės. Durų angos, greičiausiai XVI amž. pabaigos, yra gana gerai išlikusios. Greičiausiai to paties laikotarpio yra ir trys išlikusieji pilioriai. Apatiniame aukšte yra keturi būstai: trys gana dideli (a, b, c) ir vienas, esąs pietų vakariniame gyvenamojo namo kampe (d), yra mažas ir visai izoliuotas nuo kitų būstų. Į jį tebuvo galima jeiti iš vakarų pusės. Šitame būste surastos dvi didelės kaminų angos. Manoma, kad čia buvusi rūmų liejykla. Pietų rytiniame gyvenamojo namo kampe, mūre, aptikta apskritos laiptų marvo angos likučių. Tie laiptai greičiausiai ėjo į kampinį sargybinį bokštelį. Bevalant gyvenamojo namo vidų surasta daug gyvulių kaulų, įvairių laikotarpių puodų šukių, koklių liekanų, sulaužytų peilių, vinių, raktų dalių, įvairių įrankių, stiklų ir kt. Būste c surastas beveik visai sveikas molinis puodas ir odinis maišelis su pirmosios XVII amž. pusės pinigais. Pinigų lobis perduotas Vilniaus miesto muziejui.
Žemutinioji pilis. Kaip Aukštutinioji, taip ir Žemutinioji pilis sudarė vieną ginamąją sistemą. Žemutinioji pilis, kurioje reziduodavo didieji Lietuvos kunigaikščiai, vėliau ir Lenkijos karaliai, buvo lyg priešpilis, o Aukštutinioji pilis, kaip minėta, ėjo tikrosios tvirtovės pareigas, kur dar buvo galima spirtis priešui užėmus Žemutiniąją pilį. Ši pilis vėlyvesniuose aktuose kartais yra vadinama mažąja, kartais apskritąja ar žemutiniąja pilimi. Kaip ji atrodė XIV ir XV amž., neturime tikrų žinių. 1939 m., vykdant kanalizacijos darbus pilies kalno apačioje, 4 m gilumoje nuo dabartinio žemės paviršiaus, aptiktas pušinių rąstų grindinys, sudėtas ant stulpų, įkaltų į pelkėtą įžemį. Manoma, kad čia buvę susidurta su medžiais grįstu keliu, ėjusiu per pelkėtą vietą į kuriuos nors pilies rajone trobesius. Atlikus kasinėjimus Žemutiniosios pilies rajone, be abejonės, dar būtų galima surasti ne tik vėlyvesnių laikų pilies rūmų pamatus, rūsys ir išaiškinti kitas statybos detales, bet gilesniuose sluoksniuose susidurtume su pačios ankstyviausios medinės pilies pamatais ir mūrinės gotikinės pilies likučiais.
XV amž. abidvi pilys, Aukštutinioji ir Žemutinioji, ir miestas sudarė vienumą. Ne tik pilies kalno papėdė, bet Žemutiniosios pilies rajonas buvo apstatytas privatiniais miestiečių ir bajorų namais. Tokia padėtis tęsėsi net iki XVI amž. vidurio, kada, kaip pamatysime, bestatant didelius karališkuosius rūmus, iš privačių rankų buvo išpirkta daug sklypų ir namų.
Po Vytauto Didžiojo mirties Vilniuje buvo neramūs laikai. Kovos dėl valdžios gana ilgai tęsėsi. Kazimieras retai gyveno Vilniuje ir juo nedaug tesirūpino. Abidvi pilys buvo silpnos. Visai kitaip yra buvę Aleksandro laikais. Jis mėgo Vilnių ir, kad ir būdamas Lenkų karaliumi, gyveno Vilniuje ir 1506 m. baigė savo dienas Vilniaus Žemutiniojoje pilyje. Turime duomenų, kad jo metu Žemutinioji pilis buvo perstatyta ir praplėsta, o Aukštutiniojoje pilyje pastatytas arsenalas ir įrengtos ginklų dirbtuvės. Be to, jis liepė miestą apsupti mūrine ginamąja siena. Apsaugoti miestą ginamaisiais mūrais vertė totorių užpuolimai, kurie pačioje XVI amž. pradžioje pradėjo grasyti ir Vilniui. 1503 m. vilniečiai kreipėsi į Aleksandrą, prašydami atleisti juos nuo pareigos vykti į karą ir Vilniuje pastatyti ginamuosius mūrus. 1503 m. rugsėjo mėn. 6 d. privilegija Aleksandras pavedė vaivadai Mikalojui Radvilai apvažiuoti miestą ir nustatyti mūrų kryptį. Privilegijoje įsakoma be mūrų dar pastatyti penkis vartus: Vilniaus, Trakų, Medininkų arba Aušros, Išganytojo ir Pilies. Be to, nustatyta, kad vartuose dieną ir naktį būtų sargyba. Netrukus šis pirmasis planas buvo kiek pakeistas, mūrai praplėsti ir vartų skaičius padidintas dar šiais vartais: Totorių, šv. Magdalenos, Rudnios, Subačiaus ir Bernardinų. Miesto mūrai buvo pastatyti tarp 1503 ir 1522 m. Be mūrų ir vartų dar buvo pastatyti ginamieji bokštai: Apskritasis (tarp Aušros ir Rudnios vartų), Bokštas (kiek į šiaurę nuo Subačiaus vartų) ir tretysis bevardis bokštas, prie Vilnios, netoli Išganytojo cerkvės. Viso miesto mūrų ilgis sudarė 2,9 km. Kaip Aleksandro ir Žygimanto II laikais pastatytieji mūrai, vartai ir bokštai atrodė, kas juos statė, neturime žinių. Tik iš XVIII amž. pabaigos, prieš galutinai nugriaunant mūrus, turime kiek daugiau duomenų apie ginamųjų sienų, vartų ir bokštų išvaizdą. Pagrindiniai šaltiniai šiam senovės paminklui pažinti yra XVIII amž. pabaigos Smuglevičiaus akvarėlės ir Krupavičiaus 1802 m. sudarytas Vilniaus namų inventorius. 1799-1805 m. rusų valdžios įsakymu miesto mūrai, vartai ir bokštai buvo nugriauti, nes dėl tų mūrų, kaip rašoma įsakyme, mieste oras esąs labai sutirštintas ir nešvarus. Nepaliesti teliko Aušros vartai.
1513 m. Žemutinioji pilis sudegė. Žygimantas II vėl buvo priverstas atstatyti šią pilį. 1530 m. gaisras Žemutinąją pilį, gražią gotikinę katedrą ir kitus pastatus pavertė griuvėsiais. Po šio gaisro Žygimantas II savo rezidencijai nutarė pastatyti visai naujus ir puošnius rūmus. Tačiau 1538 ir 1542 m. gaisrai vėl kiek palietė Žemutiniąją pilį. Žygimantas II jau nebeįstengė baigti pradėtojo pilies statybos darbo, jį baigė jo sūnus Žygimantas Augustas, kurs labai mėgo Vilnių. Tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu 1544 m., iš Krokuvos persikėlė į Vilnių ir čia beveik nuolat gyveno su savo dvaru. Vėliau, kad ir tapęs Lenkų karaliumi (1548-1572 m.), gana dažnai gyvendavo Vilniuje. Vilnius, pasidaręs karališkąja rezidencija, įgauna visai kitokią išvaizdą, miestas išauga ir atsiranda didikų ir miestiečių puikių rūmų. Žygimantas Augustas tėvo pradėtą statyti pilį perstatė ir pilies rajone iš privačių rankų išpirko daugelį sklypų su namais bei daržais. Beveik visa Žemutiniosios pilies teritorija tampa karaliaus nuosavybe. Tokiame dideliame plote Žygimantas Augustas, pats būdamas didelis meno mėgėjas, pastatė didelius ir puikius renesansinius rūmus. Rūmai stovėjo visai netoli į rytus nuo Katedros didžiojo altoriaus. Įvažiuoti į Žemutiniąją pilį buvo galima pro Pilies vartus. Rūmai yra buvę trijų aukštų. Parteryje ir pirmojo aukšto skliautinėse salėse buvo įrengti būstai pilies pareigūnams, kredensai, archyvas, ginklų sandėliai, virtuvės ir kt. Antrajame aukšte buvo įrengti karališkieji kambariai. Pilyje buvo sudėtas didelis įvairių meno turtų rinkinys. Be to, kaip minėjau, Žygimantas Augustas turėjo didelę biblioteką, kuri vėliau atiteko jezuitų kolegijai. Pačią pilį Žygimantas Augustas gerokai sustiprino ir atskiruose būstuose įrengė ginklų dirbtuvę, kur buvo liejamos armotos, daromos kulkos ir kiti ginklai. Šios dirbtuvės buvo pastatytos toliau nuo Žemutiniosios pilies, trikampyje tarp Neries bei Vilnios santakos ir pilies kalno. Vilniaus pilies ginklų dirbtuvės iš dalies aprūpindavo reikalingais ginklais ir kitas Lietuvos pilis. Ginklų atsargos buvo laikomos specialiniame arsenale, įrengtame Aukštutinėje pilyje. Pilies rajone, apsaugotame mūrais, be karališkųjų rūmų dar stovėjo katedra ir šiaip nemaža dvaro pareigūnų namų. Įrengiant pilį ir kitus pilies pastatus daugiausia dirbo italų architektai ir menininkai. Brauno ir Hohenbergo darbe „Urbium praecipuarium totius mundi descriptio, išleistame Koelne 1576 m., apie šią Žygimanto Augusto pastatytą pilį labai gražiai atsiliepiama. Ten rašoma, kad pilis esanti labai didelė, gražios statybos ir turinti daugybę būstų. Ten pat paminima ir Aukštutinioji pilis, kuri stovinti kalne ir esanti sustiprinta bokštais. Renesansinės Žygimanto Augusto pilies vaizdas, kad ir vėlyvesnių perstatinėjimų gerokai pakeistas, bendrais bruožais išliko net iki XVIII amž. pabaigos.
Po Žygimanto Augusto mirties Vilniaus Žemutinioji pilis nustojo anksčiau turėtos reikšmės. Vėlyvesnieji Lietuvos ir Lenkijos valdovai retai teapsistodavo Vilniuje. Tik Steponas Batoras, ruošdamasis karui su caru Jonu IV, vad. Žiauruoju, kiek ilgesnį laiką dar gyveno Vilniaus pilyje ir labiau praplėtė armotų liejyklą. Vėliau apleista ir gaisrų naikinama pilis-kaskart vis labiau virsta griuvėsiais. Ypačiai XVII amž. yra buvęs labai nelaimingas. 1610 m. gaisras, sunaikinęs labai didelę miesto dalį, smarkiai palietė ir Žemutiniąją pilį. Po gaisro Leono Sapiegos rūpesčiu pilis buvo kiek atnaujinta. Vladislovas IV Vaza kartais užsukdavo į Vilnių ir apsistodavo Žemutiniojoje pilyje, bet tuo metu pilis jau buvo gerokai apleista; čia posėdžiaudavo tribunolas ir gyveno kai kurie pareigūnai, kurie šiek tiek palaikydavo pilį nuo galutinio sugriuvimo.
Maskvos caro Aleksiejaus kariuomenės okupacija, trukusi nuo 1655 iki 1661 m., labai sunaikino ne tik patį miestą, bet ir abi Vilniaus pilis. Aukštutinioji pilis po šio karo daugiau nebebuvo atstatyta, tik Žemutinioji šiek tiek atremontuota. Tačiau pilis buvo visai apirusi. 1688 m. Jonas Sobieskis, vykdamas iš Gardino seimo į Vilnių, jau nebegalėjo apsistoti Vilniaus pilyje, bet buvo priverstas ieškoti viešnagės Paco rūmuose. Kaip matyti iš pilies inventoriaus, XVII amž. gale ir XVIII amž. pradžioje abidvi pilys jau buvo visai apleistos, nors Žemutiniojoje pilyje dar gyveno įvairių pilies tarnautojų. 1766 m. seimas buvo nutaręs pavesti Vilniaus vaivadai surasti kokių nors priemonių pilių griuvėsius paversti „ad publicos usus“’, bet, deja, pilis jau nebebuvo tinkamai atstatyta. Dalis pilies mūrų nugriauta, kitose dalyse įsikūrė Vilniaus amatininkai ir pagaliau visa pilis virsta griuvėsiais. 1799 m. rusų administracinės valdžios įsakymu pilis pradėta griauti. 1802 m. Vilniaus magistratas, kurio žinioje buvo Žemutinioji pilis, buvo pareiškęs nepasitenkinimą dėl pilies ir istorinių miesto sienų griovimo, bet į tą protestą nekreipta jokio dėmesio. Greitu laiku nebeliko žemės paviršiuje jokių šio įdomaus statybos paminklo pėdsakų. Nugriautos pilies vietoje iš pradžių buvo įrengta turgavietė, vėliau sodas. Iš šių didžiųjų Žemutiniosios pilies rūmų iki šių dienų teišliko skliautinis rūsys ir vieno bokšto likučiai. Šiaip visi pilies pamatai yra užvirtę žemėmis ir griuvenomis. Tikėkimės, kad Žemutiniosios pilies rajonas nebus užstatytas ir kad ateities kasinėjimai atidengs dar labai daug įdomių pilies statybos detalių.
Mažiausiai esame informuoti apie trečiąją, Kreivąją Vilniaus pilį. Kreivoji pilis (castellum curvum), kuri yra buvusi medinė, minima XIV amž. istoriniuose šaltiniuose. Ji buvo kryžiuočių sudeginta 1390 m. Vėliau ji daugiau, matyti, nebebuvo atstatyta, nes niekur istoriniuose šaltiniuose nebeminima. Lig šiol dar neišaiškinta, kur ji yra buvusi. Vieni jos ieško Bokšte, (Vasilevskis, Limanovskis, Studnickis, Semkovičius), kiti (Fijalekas) įrodinėja, kad ji stovėjusi Gedimino kalno papėdėje, o dar kiti (Holubovičius) taria, kad Kreivoji pilis stovėjusi Bekešo kalne, greta Trijų Kryžių kalno, kur paskutiniuoju metu buvo atlikti bandomojo pobūdžio kasinėjimai. Tačiau visi turimieji duomenys dar neleidžia tiksliai lokalizuoti Kreivosios pilies.
J. Puzinas „Vilniaus pilys” // Vairas 1940 m., nr. 4, p. 285-292;