Jonas Jonila Žilius „Libo Palemonas” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 10-11 Panemunės žemaičių padavimas. Iš užmario atvyko burininkai; atplaukę prie Dubysos žiočių, jie sužinojo, kad, plaukiant aukštyn, ant Dubysos besanti šventvietė, taigi iš džiaugsmo, radę kelią, ėmė giedoti: „Še, radom!“ — nuo ko ta vieta buvo pavadinta…
Peržiūrėti daugiau
Paveikslėlis: "Palemono piliakalnis". Lidija Meškaitytė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Jonas Jonila Žilius „Libo Palemonas” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 10 Ant Nemuno kranto, ties Seredžiumi, kur į Nemuną įteka Dubysa, yra apvalus kalnas, ant kurio dar matyti pylimų, ar liekanų kažkokios senos tvirtovės. Tas kalnas vadinamas Palemono…
Peržiūrėti daugiau
Nuotrauka: Joninių šventė ant Rambyno kalno. Nežinomas autorius XX a. 3 deš. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus P. Babickas "Ra,bynas" // Ūkininko patarėjas 1932 m. birž. 24 (25), 8-9 Daug yra mūsų tėvynėj piliakalniu ir šiaip kainų kalneliu, apsuptu paslaptingu padavimu ir pagarbos šydu, bet garsiausias ir mėgiamiausias bene bus Rambynas….
Peržiūrėti daugiau
Rambyno alkvietė – tai viena švenčiausių senovės lietuvių vietų, kur gamtos grožis, mitinis pasakojimas ir tautos dvasia susilieja į vieną gyvą atminties versmę. Ant aukšto Nemuno kranto, tarp ąžuolų ir liepų, kadaise ruseno amžina ugnis, skambėjo vaidilučių giesmės, o iš tolimiausių žemių žmonės rinkosi čia aukoti dievams, melsti Laimių palaiminimo…
Peržiūrėti daugiau
Paveikslėlis: Veliuona XIX amžiuje, autorius Napoleonas Orda. R. Sadauskas „Veliuona" // Nuo pilies ant pilies 1938 m. p. 35-39; Nemuno ruožas nuo Kauno iki Rambyno vienoje senoje knygoje pavadintas "senųjų piliakalnių paunksmėmis". Tikra tiesa, būtum koks ilgašakis milžinas, tai dešiniuoju Nemuno krantu marių linkui toliau galėtum žygiuoti dėliodamas kojas tik…
Peržiūrėti daugiau
Ties Smalininkais skersai Nemuną ėjo sekluma. Vandeniui nusekus, dažnai užkliūdavo prikrauti laivai. Daug vargo turėdavo tuomet laivininkai, kol laivus išsilaisvindavo. Ne vienas prisikamavęs keikė kietaširdę kunigaikštytę, tu nelaimių kaltininkę, šnairai žvelgdamas į anapus stūksančią aukštumą. Kol kryžiuočiai čia nebuvo pasistatę Jonapilio, stovėjo puiki ir garsi pilis. Joje gyveno turtingas ir…
Peržiūrėti daugiau
Dr. J. Remeika "Apstainių piliakalnis" // Ką kalneliai pasakoja 1939 m., p. 23-28. Ant Apstos upės kalno gyveno turtingas kunigaikštis. Jo išteklius buvo pasakiškas. Nieko netrūko jam: nei valgių, nei gėrimų, nei puikių gyvulių kūtėse ir gražiausių daiktų namuose. Nė vienas vargšas neišeidavo iš dvaro tuščiomis rankomis. Jam dievai padovanojo…
Peržiūrėti daugiau
T. Tumosas „Rambyno padavimas” // Trimitas 1938 m., nr. 25, p. 600. Rambynas senovės ir dabartiniais laikais lietuviams buvo brangi vieta. Garsūs padavimai nupasakoja apie jo praeitį. Senovės laikais Ragainės pilyje gyvenęs Nemunas. Jis turėjo tris sūnus: Tilžaitį, Vilmantą ir Rambyną. Paūgėjus sūnums, tėvas išdalijo žemę. Rambynas gavo gražų kalną…
Peržiūrėti daugiau
B. Buračas "Eržvilko piliakalnis" // Trimitas 1936 m., nr. 43, p. 1033. Šventoj žemaičiu žemėj, kur žalios girios ūžiančios ir šiandien senovės pasakas seka, stovėjo nuo amžių žemaičių aukštosios pilys, šiandien, kur teka upė Šaltona, vingiuodama plačiomis lankomis, tenai dabar niekuo negarsus Eržvilko miestelis naują gyvenimą gyvena ir milžinų gadynę…
Peržiūrėti daugiau
„Iš Medvėgalio istorijos“ // Legendos pasakoja, p. 93-94; Medvėgalis – ledyninės kilmės Žemaičiu aukštumos dvikuprė kalva, iškilusi 234,6 m virš jūros lygio. Aukštąją Medvėgalio kuprą žmonės dar vadina Kapiniu kalnu, nes jame XIX a. buvo laidojami vietiniai dvarininkai Bytautai. Mažesnioji kupra — piliakalnis, ant kurio stovėjo stipri žemaičių pilis, -…
Peržiūrėti daugiau
D. „Karžygių kalnas“ // Trimitas. – 1931, Nr. 32, p. 6285; Pro Jurbarką, šilus perkirpusi, teka Mituva. Jos statūs skardžiai šlėkais apsodinti, žėri veidrodžio atošvaistomis prie Jurbarko sienų. Seni Vasilčikovo rūmai, didelis sodas, dūli ant Mituvos kranto. Garsių rūmų griuvėsiai mena praeitį ir skaudžios tikrovės paliesti, lyg ašaromis verkia, kai…
Peržiūrėti daugiau
Jonas Velička „Įdomi istorinė mūsų krašto vieta“ // Trimitas. – 1928, Nr. 7, p. 244-245; Pilaitės, ant kurių Gediminas žuvo. — Kas po pilaitėmis yra. — Rasta mūras, kaulų, senų geležinių daiktų. — Gedimino kalnas ir Čerkakalnis. — Po juo tvirtos geležinės durys, kurių dar niekas neatidarė. — Seniausia bažnyčia,…
Peržiūrėti daugiau