„Iš Medvėgalio istorijos“ // Legendos pasakoja, p. 93-94; Medvėgalis – ledyninės kilmės Žemaičiu aukštumos dvikuprė kalva, iškilusi 234,6 m virš jūros lygio. Aukštąją Medvėgalio kuprą žmonės dar vadina Kapiniu kalnu, nes jame XIX a. buvo laidojami vietiniai dvarininkai Bytautai. Mažesnioji kupra — piliakalnis, ant kurio stovėjo stipri žemaičių pilis, -…
Peržiūrėti daugiau
D. „Karžygių kalnas“ // Trimitas. – 1931, Nr. 32, p. 6285; Pro Jurbarką, šilus perkirpusi, teka Mituva. Jos statūs skardžiai šlėkais apsodinti, žėri veidrodžio atošvaistomis prie Jurbarko sienų. Seni Vasilčikovo rūmai, didelis sodas, dūli ant Mituvos kranto. Garsių rūmų griuvėsiai mena praeitį ir skaudžios tikrovės paliesti, lyg ašaromis verkia, kai…
Peržiūrėti daugiau
Jonas Velička „Įdomi istorinė mūsų krašto vieta“ // Trimitas. – 1928, Nr. 7, p. 244-245; Pilaitės, ant kurių Gediminas žuvo. — Kas po pilaitėmis yra. — Rasta mūras, kaulų, senų geležinių daiktų. — Gedimino kalnas ir Čerkakalnis. — Po juo tvirtos geležinės durys, kurių dar niekas neatidarė. — Seniausia bažnyčia,…
Peržiūrėti daugiau
Gegužkalnio paslaptys – tai pasakojimai, kuriuos vėjas pasakoja virš pailgos, lyg nupjauta viršūne kalvos Tauragės apskrityje, netoli Gegužių kaimo. Šis kalnas – ne tik ryškus gamtinis akcentas, nuo kurio atsiveria vaizdai į Stulgių, Girdiškės, Upynos ir Šilalės bažnyčias, bet ir vieta, kur gyvos senosios legendos apie bažnyčią, prarytą žemės gelmių,…
Peržiūrėti daugiau
Bylėkas „Prūsų lietuvių padavimai“ // Trimitas. – 1922, Nr. 48, p. 14-17 Pasaka apie Rambyną Juodos godos slegiami traukėsi senųjų Prūsų dievai prieš galingą, nesulaikomai pirmyn besiveržiančią krikščionybės laviną. Jau vienos tik aukurų vietovės ir šventakalniai bepriminė jų senąją garbę. Nelaimė tam, kas drįstų jas ardyti ar naikinti; neišvengti tokiam…
Peržiūrėti daugiau
Ainis „Kelionė į Rambyną“ // Trimitas. – 1922, Nr. 23, p. 19-19 Rambynas yra garsiausias visame Mažosios Lietuvos krašte kalnas, kaipo senovės šventavietė. Žiloj senovėj, kada mūsų Prabočiai savo dievus tebegarbino, visoj tada plačiausioj ietuvoj buvo dvi didžiausios šventavietės, — Romuva Vilniaus ir Gardino žemėms, Rambynas — Žemaičiams, Prūsams ir…
Peržiūrėti daugiau
Prieš daug metų keliavo vienas keleivis panemuniais. Jau saulė leidosi po karštos dienos. Keleivis visai nusivarė, kiaurą dieną bežingsniuodamas. Pamatęs Rambyną, užlipo, tikėdamas rasiąs ką gyvenant. Kad ir apsivylė, toliau nebenorėjo eiti, atsigulė prie vieno akmens ir veikiai užmigo. Vidurnaktį staigiai žemė sudrebėjo, ir kažin kas nežemišku balsu rėkė: „Ugnis,…
Peržiūrėti daugiau
J. Remeika „Rambyno Laima ir laumės“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 16-18 Nuostabus senolių tikėjimas dar ir šiandien tebėra gyvas padavimuose, nors, be abejojimo, kai kur ir iškraipytas. Rambyno kampelyje dar daug žino apie laumes ir mažulėlius barzdukus. Sakoma, kad laumės ir barzdukai daug daugiau mėgsta buvoti…
Peržiūrėti daugiau
L. Dovydėnas „Iš Jurbarko puslapių“ // Sekmadienis – 1930, Nr. 17 (112), p. 4 Kas plaukė garlaiviu iš Kauno į Klaipėdą, sutiko ir Jurbarką išsitiesusį prie Nemuno krantų. Jį perjuosia upelis Imsrė, o jo pašone bėga srauni Mituva. Pats Jurbarkas su savo alaus bravoru, su kunigaikščio Vasilčiko rūmų griuvėsiais nesiskiria…
Peržiūrėti daugiau
J. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 15 Rambyno apylinkėse daug vaidinasi. Jau seniai vienas žvejys iš Bartėnų buriavo dvyliktą nakties pro Rambyną. Panemunėj moterys skalbė baltinius ir prašė jį už gerą atlyginimą paimti jas su skalbiniais iki Ragainės. Daug susėdo mergaičių į laivelį,…
Peržiūrėti daugiau
J. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 13 – 12 Kai dar šventa ugnis ruseno dievų garbei, galingo kunigaikščio Šereikio pilis Šereitlaukio miško piliakalnyje saugojo kraštą. Jo žemės ėjo nuo Jurbarko toli už Rusnės, kur saulutė nusileidžia. Šauniai stovėjo pilis, pasiruošusi kiekvieną priešo antplūdį…
Peržiūrėti daugiau
J. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 9 – 12 Netoli Bitėnų, tarp Tilžės ir Ragainės, dešiniajame Nemuno krante stūkso Rambyno kalnas. Jo viršų puošia pušys, o šlaitus daužo sraunios Nemuno bangos. Nuo senų senovės lietuviai jį laikė šventu kalnu. Iš tolimiausių Lietuvos kraštų…
Peržiūrėti daugiau