Dz. B-kus „Gegužkalnis“ // Trimitas. – 1925, Nr. 31, p. 1018-1020; Tauragės apskrityje Skaudvilės valsčiuje ties Gegužių kaimu yra didokas, pailgas, lyg nupjauta viršūne kalnas, Gegužkalniu vadinamas. Kalno pavadinimas paeina, matomai, nuo gegužžolių, kurių pavasariais kalne labai daug auga. Iš kalno gan toli matyti matosi Stulgių, Girdiškės, Upynus ir Šilalės…
Peržiūrėti daugiauBylėkas „Prūsų lietuvių padavimai“ // Trimitas. – 1922, Nr. 48, p. 14-17 Pasaka apie Rambyną Juodos godos slegiami traukėsi senųjų Prūsų dievai prieš galingą, nesulaikomai pirmyn besiveržiančią krikščionybės laviną. Jau vienos tik aukurų vietovės ir šventakalniai bepriminė jų senąją garbę. Nelaimė tam, kas drįstų jas ardyti ar naikinti; neišvengti tokiam…
Peržiūrėti daugiauAinis „Kelionė į Rambyną“ // Trimitas. – 1922, Nr. 23, p. 19-19 Rambynas yra garsiausias visame Mažosios Lietuvos krašte kalnas, kaipo senovės šventavietė. Žiloj senovėj, kada mūsų Prabočiai savo dievus tebegarbino, visoj tada plačiausioj ietuvoj buvo dvi didžiausios šventavietės, — Romuva Vilniaus ir Gardino žemėms, Rambynas — Žemaičiams, Prūsams ir…
Peržiūrėti daugiauPrieš daug metų keliavo vienas keleivis panemuniais. Jau saulė leidosi po karštos dienos. Keleivis visai nusivarė, kiaurą dieną bežingsniuodamas. Pamatęs Rambyną, užlipo, tikėdamas rasiąs ką gyvenant. Kad ir apsivylė, toliau nebenorėjo eiti, atsigulė prie vieno akmens ir veikiai užmigo. Vidurnaktį staigiai žemė sudrebėjo, ir kažin kas nežemišku balsu rėkė: „Ugnis,…
Peržiūrėti daugiauJ. Remeika „Rambyno Laima ir laumės“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 16-18 Nuostabus senolių tikėjimas dar ir šiandien tebėra gyvas padavimuose, nors, be abejojimo, kai kur ir iškraipytas. Rambyno kampelyje dar daug žino apie laumes ir mažulėlius barzdukus. Sakoma, kad laumės ir barzdukai daug daugiau mėgsta buvoti…
Peržiūrėti daugiauL. Dovydėnas „Iš Jurbarko puslapių“ // Sekmadienis – 1930, Nr. 17 (112), p. 4 Kas plaukė garlaiviu iš Kauno į Klaipėdą, sutiko ir Jurbarką išsitiesusį prie Nemuno krantų. Jį perjuosia upelis Imsrė, o jo pašone bėga srauni Mituva. Pats Jurbarkas su savo alaus bravoru, su kunigaikščio Vasilčiko rūmų griuvėsiais nesiskiria…
Peržiūrėti daugiauJ. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 15 Rambyno apylinkėse daug vaidinasi. Jau seniai vienas žvejys iš Bartėnų buriavo dvyliktą nakties pro Rambyną. Panemunėj moterys skalbė baltinius ir prašė jį už gerą atlyginimą paimti jas su skalbiniais iki Ragainės. Daug susėdo mergaičių į laivelį,…
Peržiūrėti daugiauJ. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 13 – 12 Kai dar šventa ugnis ruseno dievų garbei, galingo kunigaikščio Šereikio pilis Šereitlaukio miško piliakalnyje saugojo kraštą. Jo žemės ėjo nuo Jurbarko toli už Rusnės, kur saulutė nusileidžia. Šauniai stovėjo pilis, pasiruošusi kiekvieną priešo antplūdį…
Peržiūrėti daugiauJ. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 9 – 12 Netoli Bitėnų, tarp Tilžės ir Ragainės, dešiniajame Nemuno krante stūkso Rambyno kalnas. Jo viršų puošia pušys, o šlaitus daužo sraunios Nemuno bangos. Nuo senų senovės lietuviai jį laikė šventu kalnu. Iš tolimiausių Lietuvos kraštų…
Peržiūrėti daugiauA. Vilainis „Laukuvos apylinkėse“ // Ateitis. – 1943, Nr. 202, p. 3 Per šešis kilometrus nuo Laukuvos, netoli plento, dešinėje jo pusėje stūkso trys kalnai. Nors jų šlaitai statūs, tačiau ariami. Kalnų viršūnėse kai kur žaliuoja krūmai ir medžiai. Vienas jų išsiskiria smailėjančią viršūne. Tai garsusis piramidės pavidalo Aukštagirio -…
Peržiūrėti daugiauRyto rūkai jau sklaidosi. Prieš akis žaliuoja medžiai. Viena po kitos ryškėja pakelės sodybos. Didysis Žemaičių kalnas Medvėgalis pavasario spalvų išmargintas iškyla, tarytum milžinas. Išsukame iš vieškelio, pro vieną kitą sodybą artėjame tiesiai prie didžiojo kalno. Jis, kai arčiau įsižiūrima, atrodo ne vienas. Viso jų trys. Tik turi vieną papėdę,…
Peržiūrėti daugiauA. Vilainis „Raudonės ir Gelgaudų pilių šešėliuose“ // Ateitis. – 1943, Nr. 168, p. 3 Garlaivis prisigretina prie Raudonės pilies. Pro medžius kyšo aukštai iškilęs pilies bokšto kuoras. Garlaivis sulėtina savo plaukimą, prie jo prisiartina valtis, ir mes, atsiskyrę nuo toliau važiuojančių būrio, iriamės valtimi į krantą. Paėję keletą žingsnių…
Peržiūrėti daugiau