Dėl 1260 m. mūšio pas Durbą šiame dr. J. Šliūpo tekste kalbama ne vien kaip apie vieną karinį susidūrimą, bet kaip apie didelės istorinės reikšmės lūžį, palietusį visą baltų kraštų likimą. Autorius primena XIII amžių – laiką, kai iš vakarų ir šiaurės spaudė kryžiuočiai ir kalavijuočiai, iš rytų siaubė totoriai, iš pietų grėsė lenkai ir Haličo kunigaikščiai, o lietuvių, žemaičių, kuršių, prūsų ir kitų baltų genčių pasaulis buvo priverstas kovoti dėl išlikimo.
Durbės mūšis čia iškyla kaip viena didžiausių to meto pergalių prieš ordiną. Šliūpas pasakoja apie Mindaugo laikus, vokiečių pastangas įsitvirtinti Kurše, Žemaitijoje ir pajūryje, apie žemaičių nerimą bei didžiulį mūšį, kuriame krito Livonijos magistras Burchardas, Prūsijos maršalkas ir daugybė ordino karių. Ši pergalė, pasak autoriaus, sukrėtė visą vokiečių valdžios sistemą ir paskatino sukilimus tarp prūsų, kuršių bei žiemgalių.
Įdomiausia, kad tekstas nesustoja vien ties kronikų pasakojimu. Autorius bando ieškoti pačios mūšio vietos, svarsto Durbos upės, Darbėnų, Senosios Impilties, Nausėdų, piliakalnių, Alkos kalno ir vietinių žmonių padavimų ryšius. Taip istorinis pasakojimas susilieja su kraštovaizdžio tyrinėjimu, vietos atmintimi ir gyvais senųjų žmonių liudijimais.
Dėl 1260 m. mūšio pas Durbą
XIII amžius lietuviškosios padermės istorijoje — tai herojiškasai amžius: iš vakarų ir šiaurės puolė kryžiuočių ordenas ir kardininkai, iš rytų siaubė šalį totoriai ir iš pietų veržėsi lenkai ir Halyčo kniaziai. Tose ilgose ir nuolatinėse imtynėse žuvo vakaruose prūsai, o pietuose — getvingiai (jotvingiai). Pavojus išnykti grėsė taip gi lietuviams ir latviams. XIII amž. pabaigoje latviai tapo galutinai pavergti, o pas mus rungtynėse su antpuolikais atsižymėjo, be daugelio kitų, Ringaugas ir jo sūnus Mindovė (Mindaugas), Traidenis ir Vytenis. Iš lėto atskiros sritys pavergimui išvengti ima dėtis vis didėjančion Lietuvos viešpatystėn.
Lietuvos vienybės idėja ima gautiesi Mindaugo laikais (1252—1263). Ir čia nesantaika su giminaičiais, nelimusios karionės su vokiečių ordenu, nelemtos imtynės su Halyčo kniaziais ir lenkų gulimas ant getvingių suklupdo Mindaugą ir priverčia jį priimti krikštą. 1252 m. bei pasiduoti papos Innocento IV globai, už ką papa iškelia Mindaugą į rex Lethowie (į Lietuvos karalių).
Mindaugo sostinė buvo Kernavoje paliai Nerį; jis valdė aukštaičius; žemaičiai gi, Gardino sritys ir kitos tolimesnės šalys tik laikinai ar atsitiktinai jo teklausė. Mindaugui ypač nesisekė suvaldyti stabmeldžių; ir jis pats, matyti, nerimtai krikščionybę tegerbė (tik jo žmona Morta buvo uoli maldininkė!) gal būt dėl to, kad krikščioniškieji kryžiuočiai nuolatos užgrobinėjo jo žemes ir vertė dovanomis apdovanoti: 7. VIII. 1259 m. Mindaugas užrašė ordenui Drinuvą (getvingių šalyje), Šalaviją ir žemaičius, o 1260 m. užrašo visą savo karalystę, jeigu neliktų vyriškių ainių!
Vokiečiai nesnaudė: žemaičių šiaurėje statė Keršavos ir Duobenės (Doben) pilis, į kurias guldė stiprias įgulas, o vakaruose išdrįso net Georgenburgą (Jurbarką) įsteigti, tuo stiprindami viduje Lietuvos naujakrikštų ištikimybę krikščionybei. Tačiau tikruosius vokiečių siekimus atidengė Memelburgo (Klaipėdos pilies) įsteigimas, 1252 m., ir Sambijos užkariavimas 1255 m.: šiais gudriais sumanymais manyta buvo vienu užsimojimu atkirsti Nedraviją ir Šalaviją, Žemaičius ir Žemgalius!
Nestebėtina, kad lietuviai nerimo ir engė Kuršo pakraštį.
Vidžemio magistru tuomet buvo Burchardas de Hornhusen (1257—60), kuris, žinodamas lietuvių nusistatymus, vyko Prūsijon pakviesti kryžeivius talkon. Ir taip susitelkė didelė vokiečių iš Prūsijos ir Vidžemio armija, kur priverstinai dalyvavo senprūsiai, kuršiai ir estai. Kuršiai prašė paleisti atmuštas jų moteris ir vaikus. Bet „populus Prussie et Lyvonie“ nesutiko. Už tai kada lietuviai ėmė grumti kryžiuočius iš pryšakio, kuršiai puolė ordeną iš užpakalio, tik stambių vadas Sklodas liko ištikimas vokiečiams.
Tai buvo šv. Margaritos dieną, 13 liepos 1260 m., ir pas Durbos upę (juxta fluvium Durbin) krito pats Vidžemio magistras, Burchardas, ir Prūsijos maršalkas, guvusis Heinrikis Botel, 150 brolių ir didelė daugybė „de populo dei“. Bėgančius vokiečius lietuviai kapojo ir, anot Dusburgo kronikos, užteko trijų ar keturių lietuvių nukauti šimtui krikščionių. Laimėta tapo daug drapanų, arklių ir ginklų.
Tos kovos reikšmė buvo didelė. Nors Mindaugas neišnaudojo pergalės vokiečiams išguiti — kas nesunku būtų buvę padaryti, — tačiau veikiai įvyko didelis maištas: sukilo sambiai, vedami Glandės, natangai po vado Heinrikio Montes, varmiai, vedami Glappo, pajėsėnai — Auktumo, bartiskiai — Divanės (Devenio, vadinamo Klekine), ir maištas užtruko 15 metų. Kuršiai ir žemgaliai taip-gi buvo sukilę ir kryžiuočiai išsikraustė iš Keršuvos ir Duobenės.
Mindaugas pražiopsojo progą sujungti krūvon visas padermes prieš įsibrovusius vokiečių ordininkus…
Kad Keršuvos ir Duobenės pilys pastatytos buvo Pakuršėje, po pat žemaičių nosimi, ne per toli nuo Ventos upės, apsirikti, rodos, negalime. Bet kurioje vietoje buvo ans minėtasai mūšis „juxta fluvium Durbin“ iki šiam laikui negirdėjau, kad kam būtų parūpę.
Vasaros metu (1929 m.) man teko lankytis Darbėnuose ir šiek tiek pavaikščioti miestelio aplinkumoje. Man rodosi, mūšio vieta bus buvusi tarp Darbėnų ir Senosios Impilties, arčiau pastarajai vietai, ten, kur dabar yra Nausėdai, nors Dusburgas sako Burchardą ir Botelį kritus „in terra Curoniensi in campo juxta fludium Durbin“; dar žmonių minėjimuose užsilikę yra kurčios žinios apie vokiečių magistro palaidojimą! Prieš 700 metų Durba galėjo būti didesnė upė, o gal dar buvo koks ežeras (dabar užakęs) toje apylinkėje. Ypač piliakalnių buvimas traukia dėmesį, nes ten galėjo būti lietuvių tvirtovės, kurios vokiečius galėjo vilioti. Ten buvo lengva susitikti vieniems iš Rygos pajūriais ateinant per Kuldingą, o kitiems iš Klaipėdos.
Būtų geistina vasaros ekskursantams taja apylinke susidomėti. Gaila, kad negaliu čia paduoti minėtųjų pilių nuotraukas, kurias malonėjo surinkti p. Gedminas iš Darbėnų. Jo surinktąsias žinias paduodu:
„Apie Durbą padavimų nieko nesužinojau. O be to, aš susidomėjau senąja Impiltim, kur ir siunčiu Tamstai 4 nuotraukas susipažinti. Ten yra 3 kalnai; iš tų trijų bus įdomesnis Pilies kalnas, nes minėtasis turi visas senovės apsigynimo savybes ir aiškiai matyti, kad žmonių supiltas. Pačiame viršukalnyje yra duobė, panaši į lėkštę. Aplink kraštus eina supiltas volas ir iš vienos pusės padarytas patogus įvažiavimas į viršų, ir palikti vartai. Pats vidurys (toji duobė ar lėkštė) ariamas, šiemet buvo rugiais užsėta. Vokiečiai ir gi buvo susidomėję tąja pilimi. Didžiojo karo metu buvo pradėję kasinėti, tik nežinia, ar ką patyrė? Vienas žmogelis pasakojo, kad ten esąs sudegintas vokiečių ordeno magistras, esą tai ir vokiečiai tuo buvo susidomėję, bet patvirtinti negalis ir jis pats nuo kito girdėjęs. Senis Paulauskas tvirtina, kad švedų supiltas. Dar paminėtini Karių kapai, bet ten nieko tokio ypatingo nėra, tik sienos (tvora) tėra užsilikusios ir keli seni pakrypę kryžiai. Esą ir legendų apie juos, tik, gaila, mums sutemo, negalėjome nė nuotraukos padaryti, nė pasiteirauti daugiau ko. Karo kalnas, kiti vadina karių kalnas, yra miške prie pat Šventupės kranto, maža dirbtinumo, tik viršuje padaryti du volai iš šonų. Greičiausia pati gamta jį padarė, tik žmonės panaudodami apsigynimui patobulino patį viršų. Alkos (Aukos) kalnas aiškiai matyti, kad gamtos tvarinys, nieko tokio dirbtinio nėra, visas viršus apaugęs medžiais, prie pat kelio, gražioje vietoje, net L. P. D-jos Darbėnų skyrius yra susidomėjęs nusisavinimu. Vienas ūkininkas pačiame Alkalnyje stato bažnyčią (koplytėlę) biznio tikslams: sapnavęs, ar kas tai pasakojęs, kad kažkur ten esą užkeikti pinigai; kas pastatys Alkos kalne bažnyčią, tas išsikas pinigus. Tai vargšas ir stato biznio sumetimais šobelę — tikisi šimteriopo užmokesčio. Besikalbant su seniu Paulausku ir užrašinėjau tik svarbesnę mintį. Buvo dar viena senukė per šimtą metų amžiaus, bet labai suvaikėjusi ir kurčia, nieko negalima išklausyti. Čia daug ką pasako pilis, Karo kalnas, Karių kapai, Alkos kalnas.“
„95 metų senumo Paulauskas, gyv. Lendimų k., štai ką papasakojo apie Alkos kalną: „senais čėsais Alkos kalnas buvo laikomas šventu. Ten degindavo apieras. Žmonės garbindavo žalčius ir ant kaklo pasikabinę jų skūrą per pažiaunes nešiodavo. Garbindavo ir meldsavosi kokiems miškams ir gyvuliams. Kaimas Užalkės (miškas) gavo pavadinimą nuo kalno: sakydavo, nuvaryk gyvulius Užalkėn (už Alkos). Alkos kalne buvo pastatytas didžiojo karo metu mojakas. Prie Alkos kalno tekanti upė vadinasi Alkupis. Pilies kalnas pastatytas švedų. Dar jo tėvas atmenąs, kad piliakalny buvusios dvejos ar trejos durys iš prūdo ir iš dirvų pusės. Karės kalnas yra švedų supiltas, ten buvo per karą pastatytos puškos. Čia kaip yra karių kapai, tai buvęs miestas, miestas buvęs abiem pusėm Šventosios, kurios pakraščiui ir nuo malūno Margininkų link. Jo vardo nepamename tikrai — Rimkos, Alijos, ar Lendimų. Miestas žuvo per švedų karą. Dabar dar randa plytų — miesto likučių. Buvęs kadaise Lendimų ežeras. Šis ežeras Dievo galybe buvo pasikėlęs į padanges ir jis ten, kai įspėjo jam vardą, jis nusileidęs toli. Dabar to ežero vardas Papa. Koks tai žmogus ištarė žodį papa ir ežeras nusileidęs. Tas ežeras ant dangaus buvo matyti kaip koks juodulys ir išpūs jam vardą virto ežeru. Kažkur buvęs gončius, apginkluotas su kardu, ir iš jo užaugęs miestas.“
Dr. J. Šliūpas „Dėl 1260 m. mūšio pas Durbą” // Lietuvos aidas 1930 m. Liepos 4 d., nr., p. 2-3
