Dvejos kautynės dėl Kauno pilies
Dvejos kautynės dėl Kauno pilies. Šios kautynės priklauso pirmajam mūsų istorijos laikotarpiui, kai Lietuvai teko atkakliausiai beveik pusantro amžiaus kovoti su kryžiuočiais.
Daug buvo kautynių dėl Nemuno linijos pilių ir daug kartų Kauno pilis ėjo iš rankų į rankas, bet vis dėlto kalbamosios kautynės (1362 m. ir 1384 m.) yra įdomiausios to laiko mūsų istorijoj, tiek savo psichologiškais momentais, tiek tų laikų taktika ir technika.
Teutonų ordino ricieriai, galutinai užkariavę Rytų Prūsus ir visą savo dėmesį nukreipę į Lietuvą, pirmą kartą susidūrė su lietuviais 1283 metais dėl Bisėnos pilies, kur šiandieną yra Seredžius.
Keletą dešimčių metų (ligi 1316 m.) ėjo smarki kova dėl tos pilies, kuri iš tolo gynė kelią į Lietuvos gilumą. Antroji tokia pilis, jau arčiau Lietuvos vidurio, buvo Kaunas.
Kai minėtais metais buvo išgriauta Bisėna ir buvo miręs narsus Lietuvos gynėjas kun. Vytenis, kryžiuočiai įsidrąsino ir pirmą kartą užpuolė Kauną, visai netikėtai taip giliai įsiveržę į Lietuvą. Kaunas buvo paimtas, o apylinkės nuteriotos. Bet tai buvo eilinis ir laikinas įsiveržimas.
1362 metų kautynės
Tiktai 1361 m. kryžiuočiai rimčiau susidomėjo Kaunu ir įvertino jo reikšmę. Jiem rodėsi, kad Kauną paėmus, atsivers visi keliai į gilesnę Lietuvą, kuri nebuvo dar nuteriota.
Ragainės komandorui Henrichur Šėningenui buvo pavesta susipažinti su Kauno pilimi ir parengti ardymo mašinas ir kitą medžiagą, reikalingą tvirtovei paimti. Tačiau labai šalta tų metų žiema privertė ricierius atidėti savo sumanymą.
Tai įvyko 1362 metais. Vasario mėn. didysis meisteris Vinrichas von Kniprode, surinkęs Karaliaučiuje didžiules jėgas ir susikvietęs svečių — ricierių ir karių — iš Vokietijos, Italijos, Anglijos, Danijos, Bohemijos, nužygiavo į Ragainę. Iš ten kovo 13 dieną kairiuoju Nemuno krantu traukė į Kauną.
Griaunamosios mašinos ir kiti pabūklai buvo nugabenti laivais. Priėję Kauną, truputį aukščiau, nutiesė per Nemuną du tiltu, persikėlė į dešinįjį krantą, nuteriojo apylinkes ir pradėjo rengtis supti.
Tų laikų Kauno pilis, su nedideliu priemiesčiu, buvo prie pat Nemuno ir Neries santakos. Pati pilis buvo akmeninė su bokštais, rąstais ir grioviu aptverta. Ji buvo penkiakampė ir stovėjo arčiau Neries kairiojo kranto, prie pat jos žiočių. Priemiestis buvo nutysęs tarp pilies ir Nemuno. Platus griovys tarp Neries ir Nemuno skyrė pilį su priemiesčiu nuo kitų vietų.
Kaune buvo stipri įgula, vadovaujama jauno (22 metų) kun. Vaidato — Kęstučio sūnaus. Supimas buvo daromas prisilaikant visų tų laikų karybos taisyklių ir vadovaujant didžiajam komandorui Baldersheimui. Ricieriai sustiprinta stovykla buvo sustoję tarp Nemuno ir kairiojo Neries kranto, jie saugojo savo laivus ir naujai padarytus tiltus per Nemuną. Aplinkinės ir kontrpasipriešinimo linijos buvo jų sustiprintos pylimais, bokštais ir grioviais.
Lietuva tuokart, matyti, labai buvo kryžiuočių nusilpninta ir dar neatsigavusi po jų žiaurių įsiveržimų, nes iš šalies neįstengė priešintis. Lietuvos kunigaikščiai — Algirdas, Kęstutis ir Patrikas — suskubo atvykti Kauno gelbėti. Jie sustojo dešiniojo Nemuno kranto aukštumose, (Žaliajam kalne) ir aiškiai matė apačioje ricierių pasirengimus.
Bendra Algirdo, Kęstučio ir Kauno įgulos ataka, tikslu suardyti priešo įsitvirtinimų liniją, — nepavyko. Įgula buvo nublokšta atgal į pilį, o Algirdas su Kęstučiu turėjo pasitraukti ir būti liudytojais (iš to pat žaliojo kalno), kaip vyriškai miršta lietuviai ir gina savo pilį.
Per 25 dienas įsiutusiai puolė ricieriai, daug pražudę žmonių ir kito turto. Per tą laiką suspėjo paimti priemiestį ir visiškai sudeginti. Paskum siauru ratu apsupo pačią pilį. Visos griaunamosios mašinos dieną ir naktį trenkė ir ardė pilies sienas.
Koks buvo ricierių nustebimas, kai, po didelio vargo ir pastangų, sugriovę išorines pilies sienas, išvydo naujas vidaus sienas, tokias pat tvirtas ir sunkiai įveikiamas. Vėl griebėsi griauti antrąsias sienas. Bet sugriauti nepavyko, tik po didelių pastangų pasisekė jiems pramušti skylę, kurią lietuviai bematant užvertė rąstais.
Tada vienam iš jų atėjo mintis tuos rąstus padegti. Smarkus vėjas pūtė pilies linkui. Netrukus liepsnos bangos ir tiršti dūmai apsiautė visą pilį. Daug žmonių žuvo.
Kai įkaitusios sienos pradėjo irti ir griūti, likusieji pilies gynėjai vis tik kryžiuočiams nepasidavė, bet ryžosi prasimušti. Ir čia prasidėjo, ties pilies griuvėsiais, tikra to žodžio prasme, muštynės bei skerdynės. Beveik visa įgula buvo iškapota. Išliko tik keletas gyvų (jų skaičiuje ir jaunasis kunigaikštis Vaidatas), kurie pateko į nelaisvę.
Jau buvo didysis šeštadienis, kai baigėsi kautynės dėl Kauno. Kryžiuočiai skubiai ruošėsi švęsti Velykas ir džiaugtis savo laimėjimu. Toje vietoje, kur buvo šventieji lietuvių ąžuolai ir Perkūno aukuras, atsirado kryžius. Sambijos (Prūsų žemės) vyskupas Velykų rytą atlaikė prie jo mišias ir dėkojo Dievui už suteiktą laimėjimą.
Tiktai viena nelaimė bei liūdesys aptemdė nugalėtojų žydriąją Velykų padangę. Nė vieno kiaušinio negavo atsigavėti. Taip buvo per tą laiką (Kauno puolimą) išgrobtos ir nuteriotos apylinkės ir į krašto gilumą bei miškus išbaidyti gyventojai.
Tasai Kauno pilies išgriovimas, matyti, tikrai padarė didelio įspūdžio, jei net dainoj atsispindėjo. Tos dainos išliko lig šiol keli posmai. Daina dialogo forma. Labai charakteringa ši ištrauka:
Kuninge Sudaičiu,
Sudaičiu raičiu!
Išpylė tavo pilelę,
Iškirto tavo karelius.
Ko tau, kuninge,
Daugiau pagailėjo:
Ar pilelės, ar karelių?
Ne taip man gaila pilelės,
Kaip man gaila karelių.
Aš pilelę supilsiu
Dvejais trejais meteliais,
O karelių neužauginsiu
ir dešimtais meteliais.
M. Biržiškos „Istorijos dainų atsiminimai” M. Biržiškos
1384 metų kautynės
Nuo 1362 metų ligi 1384 metų visą laiką ėjo žiaurios ir atkaklios kautynės dėl Kauno pilies. Lietuviai stengėsi naują pastatyti, o kryžiuočiai, vos patyrę apie statymą, tuojau užpuldavo ir išgriaudavo. Toks užpuolimas įvyko ir 1383 m., kada Kauno pilies įgula, netikėtai užklupta, buvo sunaikinta, o pilis visiškai išardyta. Bet 1384 m. jau patys kryžiuočiai atstato Kauno pilį, o lietuviai puola ir išgriauna.
Tais metais, kaip žinome, Vytautas kovojo su Jogaila dėl Lietuvos nepriklausomybės ir savo teisių. Toj kovoj Vytautas ieškojo paramos pas vokiečių ordiną. Ordinas, beveik visai pasitikėdamas Vytautu ir norėdamas sudaryti jam atramos punktą tolimesniams Lietuvos atkariavimams, nusprendė atstatyti Kauno pilį.
Šis faktas dar kartą patvirtina, koks svarbus buvo tasai punktas ir keliai, norint žygiuoti iš Vakarų Europos į rytus.
Kauno piliai atstatyti kryžiuočiai surinko nepaprastai daug statomosios medžiagos. Tą medžiagą drauge su savo darbininkais sukrovė į laivus ir Nemunu plukdė ligi Kauno. Transportą lydėjo stipri apsauga, vadovaujant pačiam didmeisteriui Konradui Zolneriui.
Gegužės 24 d., atvykę į Kauną, kryžiuočiai energingai ėmėsi statyti pilį. Per šešias savaitės pilis jau buvo pastatyta ant senųjų Kauno griuvėsių, aprūpinta stipria įgula ir pavadinta į Ritterswerder, t. y. ricierių sala. Mat, iškasus aplinkinį perkasą tarp Nemuno ir Neries, tikrai toje vietoje, kur buvo pilis, radosi salą.
Manoma, kad dabartiniai Kauno ar Vytauto pilies griuvėsiai, kurie randasi arčiau Neries, ir bus anos kryžiuočių statytos pilies likučiai. Statant pilį, per šešias savaites dirbo 60 000 darbininkų ir 80 000 arklių. Ordino kariuomenė statybos metu daugiausia mito, plėšdama ir naikindama Kauno apylinkes ir tolimesnį kraštą. Viena jų rinktinė buvo įsibrovusi net ligi Kernavos, bet, grįždama su dideliu grobiu, buvo lietuvių užklupta ties Vilkiškiais (netoli Žaslių) ir visiškai sunaikinta.
Vytautas tuo tarpu, visai slaptai nuo kryžiuočių, susitaikė su Jogaila ir pradėjo veiksmus prieš ordiną. Didmeisteris, nieko dar apie tai nežinodamas, leido Vytautui su 500 ištikimų jam lietuvių neva įsibrauti į Žemaitiją.
Vytautas, išvykęs iš Karaliaučiaus ir liepos 12 d. pasiekęs Jurbarką, kaip ordino sąjungininkas, įsakė Jurbarko pilies komandorui drauge su visa įgula vykti į Ragainę, kuriai tarytum gresiąs pavojus. Vos tik įgula dingo iš akių, Jurbarko pilis buvo sudeginta. Toks pat likimas ištiko Baierburgą (netoli Veliuonos) ir kitas panemunės pilis.
Vytautas gerai žinojo visas Kauno pilies paslaptis ir jos įgulos dydį bei sudėtį. Todėl sumanė netikėtai užpulti ir paimti pilį. Tuo tikslu nedidelę savo rinktinę susodino į laivus, gerai ją paslėpė ir auštant mėgino priplaukti prie pilies. Bet, pasirodo, budrioji kryžiuočių sargyba savo laiku viską pastebėjo, ir šis sumanymas nepavyko.
Viskas teko atidėti ligi rudens, kol abu kunigaikščiai — Vytautas ir Jogaila — surinko didžiulę kariuomene. Tuomet buvo pradėtas Kauno pilies supimas.
Lietuvių stovykla gerai buvo aprūpinta ir įtvirtinta, taip pat gerai buvo apsaugoti tiltai per Nemuną ir Neri. Kauno piliai vadovavo narsus ir išmintingas kryžiuotis Henrichas Kley. Po trijų dienų smarkių atakų lietuviams pasisekė pramušti angą pilies sienoje. Kryžiuočiai, matydami nebeišsilaikysią, su didžiausiu nusiminimu ir viltimi laukė savųjų pagalbos.
Iš tikrųjų, laukimas jų neapvylė. Dešiniojo Nemuno kranto aukštumose pasirodo ordino maršalas Konradas Valenrodas. Jis, ilgai nelaukęs, audringai puolė lietuvių stovyklą, bet buvo atmuštas ir turėjo didelių nuostolių. Iš dalies jam pasisekė, nes vis dėlto pilies įgulą spėjo aprūpinti maistu. Tai buvo padaryta naktį. Neriu paleisti laivai pasiekė pilies gynėjus.
Lietuviai su dviguba energija ir įsiutimu atnaujino savo atakas, puldami pilį. Daug padėjo vienas taiklus šūvis, paleistas iš pabūklo. Jis nuvožė komandorui H. Kley galvą. Įgula sumišo ir blaškėsi. Valenrodas, norėdamas išgelbėti padėtį, dar kartą visu smarkumu puolė lietuvius. Bet ir šįkart buvo nublokštas. Tuomet, visiškai sugniužintas ir bijodamas, kad nepribaigtų jo, pametė pilį ir atsitraukė, iš kur atvykęs.
Lietuviai tuo tarpu atakavo pilį ir paėmė ją. Likusieji dar gyvi kryžiuočiai užsidarė viename bokšte ir gynėsi iki galo. Tiktai tuomet jie pasidavė, kai jau lietuviai apkrovė tą bokštą degama medžiaga ir rengėsi padegti. Iš bokšto išėjo vicekomandoras ir 15 karių.
Nors ir priešas, bet jei jis narsus, ištvermingas ir vyriškas, visada sukelia pagarbos ir palankumo jausmą. Tuos kilnius Kauno pilies gynėjus — tikros pareigos vyrus — tinkamai įvertino lietuviai. Jogaila, susitikęs su jais, broliškai apkabino ir pabučiavo, dovanodamas jiems gyvybę ir laisvę.
Balčiūnas J. Dvejos kautynės dėl Kauno pilies // Kardas. – 1931, Nr. 7, p. 98-106