Pėdsakai
straipsniuose, legendose, tautosakoje
Daugelyje čia publikuojamų straipsnių prisegtos ir vietovės apie kurias juose kalbama. Belieka tik perskaityti pateiktą informaciją, spausti ant vietovės ir atsidariusiame lange susirasti mygtuką „Rodyti kelią„.
J. Mačiukiškis „Pilė“ // Trimitas. – 1926, Nr. 50, p. 1519-1523; Platelių ežeras yra iš visų ežerų garsiausias, gražiausias ir didžiausias Žemaitijoj, turįs apie 10 kv. kilometrų ploto. Jis yra garsus įvairiais iš gilios senovės padavimais Krantai jo labai išraižyti įlankomis. Jame yra daug gražių salų; jos yra apaugusios medžiais…
Peržiūrėti daugiauJ. Mačiukiškis „Alkos kalnas“ // Trimitas. – 1926, Nr. 44, p. 1376-1377; Sunkiai užkopiamas milžinkalnis, apaugęs dagiais medžiais. Apsuptas nepereinamų pelkių ir upelio. Senovėje buvęs prabočiaus aukuras. Kryžiuočiai ji išgriovę, Pakalnėje daug didelių įvairiai tašytų akmenų. Seniau rusų kareiviai iškasę druskos. Netoli Mikytų kaimo Platelių valsč., piliečio A. Malakauskio žemėje…
Peržiūrėti daugiauM. Š. „Kauno tvirtovės reikšmė seniau ir dabar“ // Trimitas. – 1926, Nr. 15, p. 496-498; Iš atskirų Lietuvos vietų karuose su kryžininkais didžiausios reikšmės turėjo Kaunas. Jau tuomet jis buvo labai svarbus strateginis punktas. Būdamas Neries ir Nemuno santakoje, o taip pat pačiame trikampio smaigaly, kuris artimiausias Rytų Prūsų…
Peržiūrėti daugiauDz. B-kus „Gegužkalnis“ // Trimitas. – 1925, Nr. 31, p. 1018-1020; Tauragės apskrityje Skaudvilės valsčiuje ties Gegužių kaimu yra didokas, pailgas, lyg nupjauta viršūne kalnas, Gegužkalniu vadinamas. Kalno pavadinimas paeina, matomai, nuo gegužžolių, kurių pavasariais kalne labai daug auga. Iš kalno gan toli matyti matosi Stulgių, Girdiškės, Upynus ir Šilalės…
Peržiūrėti daugiauZ. K. „Vorpilis“ // Trimitas. – 1925, Nr. 15, p. 498-503; Gražus yra Vorpilis, kada ryto aušrinė uždega jo gauruotą viršūnę, kada milžinas stiebiasi dangopi ir senutės pušies šaka gesina paskutinę dangaus žvaigždę. Nešlama medžiai, tyli krūmai, tik lakštingala rožynuos bando pravirkdyti senelį beržą, kur visas pražilęs slepiasi žaliuose lapuose….
Peržiūrėti daugiauAutorius nenurodytas „Kauno pilies kasinėjimas“ // Trimitas. – 1925, Nr. 12, p. 373-377; Kada pilis statyta? 1000 metų atgal ji buvo viena stipriausių. XIII amžiuj ties jos sienomis gniužo plūstančių kryžiuočių bangos. Pilies išgriovimas. Aprašymas ką pily būdamas matė kryžiuočių komtūras. Teismas ir kalėjimas pily. Pilies akmenimi išgrįsta Kauno gatvės….
Peržiūrėti daugiauVaižgantas „Kaunas“ // Trimitas. – 1924, Nr. 211, p. 22-24; Kas Kauno miestą yra įkūręs, autentiškai tepasako viena mitologija; būtent, ateivis iš Romos, Lietuvos bajorų pradėtojo Palemono sūnus. „Ateiviai iš Romos“ — Vakarų Europos kultūra: tos vietos „bajorai“ — tos kultūros reprezentantai Lietuvoje. Jie pirmiausia atsiranda — panemunėje, arba palemunėje…
Peržiūrėti daugiauIš Antano Tretininko pasakojimo „Utenos įkūrimas“ // Trimitas. – 1924, Nr. 197, p. 13; Labai senoje gadynėje, žemaičių miestely Ariogaloje, gyveno kunigaikštis,. vardu Liutavoras, kuriam gimė sūnus, kurį praminė vardu Utenis (Vytenis). Paaugęs Utenis pastatė naują miestą, kuri savo vardu Utena pavadino. Pasistatydino sau gražius rūmus ir padoriai gyveno. Vedė…
Peržiūrėti daugiauBrundalas „Mūsų Vilnius“ // Trimitas. – 1922, Nr. 109, p. 10-13; Nr. 110, p. 15-22; Nr. 111, p. 12-16; Nr. 112, p. 12-17; Nr. 113, p. 12-17; Nr. 114, p. 16-21; Nr. 115, p. 13-16; Nr. 117, p. 10-14; Nr. 119, p. 11-14; – 1923, Nr. 125, p. 25-27; Nr….
Peržiūrėti daugiauBylėkas „Kuršo Neringa“ // Trimitas. – 1922, Nr. 50, p. 26-29; – 1923, Nr. 121, p. 25-30; Nr. 122, p. 14-16; Nr. 123. p. 16-19; Plaukiant Nemunu į Klaipėdą, pasiekus Kuršo marių angos, skaisčią dieną tolimame horizonte virš vandenų matyti balzgani debesėliai. Plaukiant giliau į mares, iš už melsvos vandenų…
Peržiūrėti daugiauBylėkas „Prūsų lietuvių padavimai“ // Trimitas. – 1922, Nr. 48, p. 14-17 Pasaka apie Rambyną Juodos godos slegiami traukėsi senųjų Prūsų dievai prieš galingą, nesulaikomai pirmyn besiveržiančią krikščionybės laviną. Jau vienos tik aukurų vietovės ir šventakalniai bepriminė jų senąją garbę. Nelaimė tam, kas drįstų jas ardyti ar naikinti; neišvengti tokiam…
Peržiūrėti daugiauBylėkas „Prūsų lietuviai – pamariečiai“ // Trimitas. – 1922, Nr. 46, p. 11-16 Daugiausia senoviškumo yra išlikę pas kaimiečius laukininkus, gyvenančius Nemuno ir Gilgės paupiais, arčiau Kuršo marių. Dar šiandien žemose pamario lygumose paskardžiais tęsias didoki kaimai. Juose grynai lietuviškame stiliuj gyvenamieji namai su šiaudų arba nendrių (triašių) stogais, gailiose…
Peržiūrėti daugiau